Vaikystės prisiminimai iš Dotnuvos miestelio

 Miesteliai mažai kuo turi pasigirti. Jų svarbiausias objektas dažniausiai yra bažnyčia. Net negali pasakyti, kad miestelėnai yra labai dievobaimingi žmonės, bet didelė dalis gyvenimo sukasi apie bažnyčią paprasčiausiai todėl, kad nieko kito nėra.

Dotnuva yra vienas pačių gražiausių miestelių Lietuvoje. Tikrai. Kažkada Dotnuva buvo rajono centras, bet vėliau ji tapo Kėdainių rajono dalimi. Dotnuva man yra gimtasis miestelis, kur net oras kvepia, o kapinaitėse palaidoti mama ir tėvas, seneliai iš mamos pusės ir prosenelė, kuria truputį atsimenu (kai ji mirė man buvo 4 m).

Dotnuvoje pirmoji bažnyčia pastatyta iki 1636 m. Kitą, medinę, 1699–1701 m. pastatė Mlečkai. Vladas Bžostovskis ir jo žmona Konstancija Mlečkaitė (Žemaičių seniūno duktė) 1701 m. įsteigė bernardinų vienuolyną. Jų sūnus Juozapas 1727 m. vienuolynui skyrė 3 valakus ir 4 margus žemės, 10 000 auksinų.

Vienuoliai 1768 m. pastatė mūrinį vienuolyną, 1773–1810 m. – mūrinę bažnyčią.

Šiandieninė bažnyčia ir vienuolynas yra pasikeitę. Anksčiau, ją pastačius, buvo tiesioginis įėjimą iš vienuolyno į bažnyčią – iš vienuolyno antro aukšto. Nežinau kada jis buvo nugriautas, gal carinės, o galbūt sovietinės okupacijos laikais. Ryškiai matosi sienų linijos, kur būta ore pakabinto koridoriaus.

Kai čia kunigavo Tėvas Stanislovas vienuolyne buvo laisvai prieinama (net neužrakinta) jo sukaupta bažnytinių rūbų kolekcija. Kiekvienas norintis galėjo atvažiuoti ir pagyventi vienuolyno celėje, paskaitinėti vienuolyno bibliotekoje. Kaip yra dabar – nežinau.

Virš bažnyčios pagrindinių durų parašytas skaičius 1773. Man, mažam vaikui tai buvo nesuprantamas laiko tarpsnis, atrodė, kad pastatas yra labai, labai, labai senas, tokio pat senumo kaip pasakų karaliai. Žinoma, aš klausinėjau kas pastatė tą bažnyčią ir kaip pakėlė tokius didelius akmenis taip aukštai.

Senelis pasakojo, kad bažnyčią statė milžinai. Jie buvo 5 metrų ūgio, labai stiprūs. Tie milžinai nežinia iš kur atsirado, bet seniau jų buvo. Jie atseit gyvendavo kelis šimtus metų, o kai galiausiai numirė juos palaidojo bažnyčios rūsiuose.

Mano senelis buvo dailidė ir sakė, kad kartą teko remontuoti kažką bažnyčioje, jis sukaupęs visą drąsą nusileido į rūsius ir yra matęs vieno milžino kaulus. drąsą nusileido į rūsius ir yra matęs vieno milžino kaulus.

Kai man buvo 8 metai (1981-iais) šiame name buvo kino teatras. Tai paprastas dviejų galų namas, kur kairėje buvo kino salė, o dešinėje gyvenamasis plotas. Šiame name, nuo filmo apie Maskva 80 Olimpines Žaidynes, atsirado mano ryšys su sportu. Tuomet nesupratau kas tai yra ir tikrai neturėjau net minties būti sporte, tačiau sportas liko man kaip gražus reiškinys, kaip kažkas didingo žmogaus gyvenime, apimantis daug daugiau nei kasdieniai rūpesčiai. Aš augau mažame miestelyje, nesupratau kas yra sportas ir sportininkai, net nebuvau matęs tikro sportininko. Svajojau užaugęs būti kosmonautu, kaip ir dauguma to laikmečio berniukų.

 

Tai dalis ganyklos, kur ganėsi mūsų karvės. Mano tėvai buvo darbininkai, tačiau mes gyvenome nuosavame mediniame name, statytame senelių, kartu su seneliais iš mamos pusės. Jie gyveno ūkiškai, laikė dvi karvutes, vėliau ir arklį. Vasarą mes su broliu (1,9 m jaunesnis) eidavome perkelti ir pagirdyti karvių – karštą dieną jos išgerdavo daug kibirų vandens iš netoliese esančio upelio – Dotnuvėlės. Vaikams buvo nelengva tempti vandens kibirus, bet juk reikėjo pagirdyt karvutes. Gerai, kad tuomet, 8-12 metų vaikas, nešiojau kibirus.

Nuo dešimties metų padėdavau ruošti šieną. Nuo pat pirmo šieno ruošimo pamėgau vasarinės pievos sausą karštį ir mėlyną dangų, užpildytą paukščių čiulbėjimo, kai atrodo visas oras vibruoja nuo karščio, vabalų dūzgimo ir čirškėjimo bei paukščiu čiulbesio. Stebėtina, kaip giliai įsirėžia vaikystės potyriai. Dar ir dabar, pakliuvęs į vasariškai karštą pievą visuomet prisimenu tą karštą ir labai saulėtą dieną, kai aš – dešimtmetis berniukas, su su seneliu, ruošėme šieną didelėje pievoje.

Pačios didžiausios šakės dar negalėjau pakelti, dirbau mažesne, dvipirštę šake ir labai stengiausi.

Vakare, po visos dienos buvau pavargęs, tačiau išdidus, kartu su suaugusiais dirbau visą dieną. Dirbau ne vaikiškai, ne žaisdamas, bet tikrai padėdamas ruošti šieną. Dabar pagalvoju, kad būtent tuomet pradėjau suaugti. Tuomet pajutau ką reiškia sąžiningai atlikti tai ką darai. Tai jau nebuvo žaidimas, kurį bet kada gali mesti, kur gali pakeisti savo sprendimus.

Kai man buvo apie 20 metų, 40 dienų gyvenau koplyčioje, maždaug 20 km nuo Kėdainių, šalia kelio į Šiaulius.

Buvo 1993-ieji. Dievobaimingas nebuvau niekada, ne tai ir svarbiausia. Kai 20 metų, tuomet norisi nuotykių ir patyrimų.

Vienas Dotnuvos kunigas, kapucinas Pranciškus nusprendė atgaivinti šią koplyčia. Du mano draugai iš aš prisidėjome prie jos atgaivinimo. Reikėjo pagaminti ir pakeisti duris bei langus, padaryti altorių, sutvarkyti aplinką ir vidų. Sutaisyti laiptus į kalniuką. Visa tai mes ir padarėme. Buvo labai neramūs laikai, mes nežinojome aš koplyčia nebus suniokota. Aš pasisiūliau ten pagyventi. Sąlygos buvo labai kuklios. Kairėje pusėje buvo maža niša, kambarėlis su durimis. Ten ant sudedamos lovos aš ir miegodavau. Kartais sustodavo pakeliui važiuojantys žmonės, jie galvojo, kad aš kunigas arba vienuolis. Buvo įdomu. Pirmą kartą gyvenime kalbėdavau su nepažįstamais žmonėmis, pasakodavau ką pats žinojau, bandžiau prisitaikyti prie visai skirtingų žmonių.

Kartą, trys vietiniai bendrovės darbininkai atėjo ir paprašė leidimo ant kalniuko, kaip jie buvo įpratę, išgerti degtinės. Žinoma, gerkit jei norit, nors tame nieko gero nėra.

Vienas jų, sugalvojo, kad tiesiausias kelias namo yra plaukti tiesiai per ežerą. Jis pradėjo skęsti. Aš jį ištraukiau. Jis atsipeikėjo, ramiai pasakė “ačiū” ir nuėjo.

Vėliau, kai prasidėjo lietūs, mano kambarėlyje tapo labai drėgna, ryte prabusdavau nuo šalčio ir drėgmės, tuomet šokdavau į ežerą ir sušildavau.

Puikus buvo patyrimas. Vidinė ramybė, ryžtingumas išliko apie metus. Vėliau, studijuojant Kaune, ta vidinė ramybė lėtai ištirpo. Tikrai pakartočiau tai vėl.

Retai būnu gimtinėje, kur oras kvepia, kur spalvos gražesnės. Tai ir tiesiogine ir netiesiogine prasme. Mano gimtinė yra Dotnuvoje su jos derlingomis žemėmis, vešliais augalais ir daugybe gyvybės kiekviename žingsnyje.

Aš pasiilgtu to vešlumo ir energijos, pasiilgstu paukščių garsų, kai dar būdamas vaikas, gulėdavau naktį tamsoje ir klausydavausi paukščių, kažkur sulojančio šuns, susipešusių katinų garsų. Visa tai susiliedavo į vientisą vibraciją su šurmuliuojančiu oru ir virpančiu mėnuliu.

Aš taip ir nepritapau prie miesto su įvaizdžiais vietoj žmonių, su objektais vietoj pastatų ir projektais vietoj darbo. Netgi, su projektais vietoje mylimo žmogaus.

Egidijus Tutkus

Nuotraukos autoriaus

www.tutkus.com

 

DALINTIS