Užgavėnės – vejam žiemą lauk!

Didysis Pavasario siautulys

Užgavėnės – viena savičiausių ir žaismingiausių tradicinių švenčių. Šiais metais jos šėls vasario 16 d. Seni žmonės sakydavo – jei Užgavėnių nešvęsi, tai visus metus nuo nelaimių neatsiginsi.
Lietuviškų Užgavėnių tradicija siekia pirmykštės žemdirbystės laikus. Seniau ši šventė buvo vadinta Ragučio švente. Tai paskutinė mėsėdžio diena, žiemos palydų, žiemos išvarymo, daugelio dar vadinama vaisingumo žadinimo, skalsos ir gausumo skatinimo švente.
Dabartiniai Užgavėnių papročiai – tai senovėje buvusių šventės apeigų, kuriomis būdavo siekiama nulemti derliaus gausumą, mūsų dienas pasiekusi dalis. Pagal seną tradiciją Užgavėnės turėtų būti švenčiamos net 8 dienas (pradedant sekmadieniu). Nuo XX a. pradžios Užgavėnes Lietuvoje šventė tris dienas.
Lietuvoje Užgavėnės, ypač Žemaitijoje, garsėja persirengėliais. Visi svarbiausieji Užgavėnių tipai buvo iš kasdieninės aplinkos – žydai, elgetos, čigonai, jaunavedžiai, daktarai. O Žemaitijoje dažniausiai persirengdavo kaukėmis, vaizduojančiomis gyvulius – arkliai, ožiai, gervės, beždžionės. Kiekviena kaukė turėjo prasmę, paskirtį. Žmonės tikėjo, kad žemėje vaikščioja įvairiais pavidalais protėvių vėlės, kurios gali daryti įtaką jų gyvenimui.

Sniego mūšis ir kiti siautulingi žaidimai
Būtini Užgavėnių eitynių dalyviai – Lašininis su Kanapiniu bei didžiulė moters arba vyro iškamša, vadinama More (Žemaitijoje dar ją vadino Kotre, Gavėnu). Visa tai simbolizuoja nenorinčio pasitraukti mėsėdžio arba žiemos (Lašininio) kovą su žmonių išsiilgtu pavasariu (Kanapiniu).
Užgavėnės – gyvybės, atgimimo šventė. Todėl per Užgavėnes yra daugybė papročių, susijusių su netekėjusiomis ir nevedusiais bei neseniai susituokusiais ir dar vaikų neturinčiais jaunavedžiais, laistymusi vandeniu, voliojimusi sniege – gyvybės simboliu. Žemaitijoje iki mūsų dienų yra išlikęs paprotys laistyti “Užgavėnių bites”. Tam tikslui yra kinkomas vežimas, į jį keliama statinė su vandeniu, prisodinama vaikų, kurie turi visa gerkle rėkauti. Važiuojama per kaimą, ką tik sutinkama, tą vandeniu apliejama, o visų šeimininkių garbės reikalas būdavo suspėti iš savo kiemo vandens išnešti ir į statinę šliūkštelti…
Dar viena svarbi Užgavėnių tradicija – pasivažinėjimai. Tą dieną ir arklius geresnius pasikinkydavo, išpuošdavo juos kaspinais, varpeliais. Buvo tikima, kad jei per Užgavėnes kuo toliau nuvažiuosi (geriausiai stačias) ar nueisi, tuo bus geresni to žmogaus išauginti javai, linų pluoštas ilgesnis. Dažniausiai tą dieną būdavo dirbama tik iki pietų arba visai nedirbama. Būdavo tikima, kad jei per Užgavėnes malsi – vėjai trobas nuplėšys, jei verpsi, ausi – pirštai bus taukuoti, todėl tokį verpalą ar audimą greitai pelės sukrims. Per Užgavėnes šiukštu negalima plauti galvos, šukuotis – gerai kasos augs, galva bus švari, vištos darželyje gėlių nekapstys.

Maistas – vaistas
Ypatinga reikšmė suteikiama valgiui. Užgavėnės – paskutinė žiemos mėsėdžio diena, per kurią daug valgoma, ypač mėsiškai. Seni žmonės sakydavo, kad jei per Užgavėnes gerai pavalgysi, per visus metus būsi sotus, riebus ir stiprus. Tą dieną būdavo valgoma daug kartų – nuo 7-9 iki 12. Šeimininkės stalą padengdavo ir žiūrėdavo, kad visą dieną ir vakare ant stalo būtų valgių. Būtinai reikėjo pavaišinti kiekvieną į svečius atėjusįjį.
Ritualinė (kaip ir Kūčių) būdavo Užgavėnių vakarienė. Į ją balsu būdavo kviečiamos protėvių vėlės. Užgavėnių valgių, priešingai nei Kūčių, ant stalo nakčiai palikti negalima. O jei likdavo – juos sušerdavo gyvuliams ir paukščiams. Netgi buvo tikima, kad Užgavėnių vakarienės, simboliškai užbaigiančios žiemos metą prieš įžengiant į pavasarį, maisto likučiai turėję gydomosios galios, t.y. buvę vaistai nuo visų ligų.
Tradiciniai Užgavėnių valgiai – šiupinys (ypač populiarus Žemaitijoje), kopūstai, vėdarai, blynai, šaltiena, kiunkė (mėsos ir bulvių troškinys). Užsigeriama būdavo namie darytu miežiniu alumi, gira arba degtine. Beje, degtinę gerdavo tik vyrai. Vandenį gerti per Užgavėnes nepatariama, nes visus metus troškulys kamuos.

Prie stalo net 12 sykių
Dar nuo XX a. pr. Užgavėnes Lietuvoje šventė tris dienas, teikė išskirtinę reikšmę trims paskutiniosioms Mėsiedo laikotarpio dienoms – sekmadieniui, pirmadieniui ir antradieniui – tikrajai Užgavėnių dienai (46 dienai prieš Velykas). Tų dienų valgio likučiai būdavo sakrališkai padalijami gyvuliams, kaip „vaistai nuo visų ligų”. Kad geriau daržovės tais metais derėtų, Švenčionių apylinkių šeimininkės per visas tris dienas virdavo riebią „rasalienę” iš paraugintų ruginių miltų ir burokų rasalo užsisrėbti prie gausiai valgomų blynų. Sekmadienį mėsos valgydavo triskart, pirmadienį šešiskart, o per Užgavėnes – net 12 kartų, kad „per metus būtum riebus, sotus ir sveikas”.
Linksmos ir siautulingos Mėsiedo užbaigos išvaro žiemą. Užgavėnių paprotys žinomas visoms Europos tautoms (data – tarp vasario 5-os ir kovo 6-os apskaičiuojama pagal mėnulio kalendorių, priklausomai nuo Velykų laiko). Vėl kaimo „ulyčioje” galima sutikti būrį pokštaujančių persirengėlių: Ožį, Gervę, Žirgą, Mešką, Juodą-kudlotą, Giltinę (etnologai aiškina, kad tai esą ateiviai iš dausų – anapus, toteminių protėvių ar jų antgamtinių savybių personifikacijos). Švaistydamasi kočėlu ir šluota, ant pavažos ir rato (žiema su pavasariu susitinka) klibikščiuoja pamėklė Morė (kitur dar vadinama Kotrė, Boba ir pan.) – pati nelabosios žiemos dvasia. Dvyliktą valandą nakties ji supleškės lauže arba bus nustumta į vandenį. Aukštaičiai panašiai pasielgdavo su Gavėno pamėkle.
Teateinie pavasaris!
Persirengėlių vaikštynės prasidėdavo dieną. Persirengėlių kaukės – iš medžio, kailio, tošies, popieriaus (kumpos, didelės nosys, atsikišę dantys, barzdos, ūsai), apsivilkdavo išverstus kailinius arba kitokį tam tinkamą rūbą. Grupei vadovaudavo velniu, ožiu ar kita kauke apsitaisęs sumaniausias, iškalbingiausias vedlys, kurio pulke, be anksčiau minėtų gyvulių kaukių, netruko ir ubagų, įvairiausių prekijų, būrėjų. Jų sukeltas triukšmas aukštyn kojom apversdavo įprastą kasdienybės tvarką. Keldami didžiausią sąmyšį, persirengėliai apeidavo visas sodybas. Nepriimti, jų nepavaišinti buvo didelė negarbė. Įsiprašę į vidų, jie krėtė įvairiausias išdaigas: tai ugnį užgesina, tai, išgraibę iš puodo mėsą, įdeda į ją pasagą – siūlo pirkti „arklį”, patys ieško pirkti „bergždininkių” (netekėjusių merginų, kurios pagal amžių jau turėjo būti ištekėjusios), gydo, buria, gieda. Pagrindiniai prekiautojai būdavo persirengėliai žydai. Įsidėję į kojinę puodų šukių (manyk – pinigai piniginėje) mainikaudavo, derėdavosi. „Čigonai” tik ir žiūrėdavo, kaip kokį vertingesnį daiktą iš namų nugvelbt, už kurį vėliau galima būtų didesnę išpirką gauti. Grupę lydėdavo Lašininis ir Kanapinis, kurie kaudavosi tarpusavyje. Jų kova baigdavosi Kanapinio pergale. Lašininis būdavo „išvejamas” iki Velykų. Užgavėnių dieną nenuobodžiausi: supamasi klojime, lenktyniaujama raitomis, vežiojamos „bitės” – į roges įkelta rėčka, pilna zvimbiančių vaikų, kuriuos dera apšlakstyti vandeniu. Kuo toliau nuvažiuosi, tuo daugiau medaus vasarą prineš bitės, ilgesnį pluoštą išaugins linai. Tam tikslui taip pat buvo supamasi, leidžiamasi nuo kalnelio su rogutėmis, vaikams karuselę ant ledo įtaisydavo, kūmos viena pas kitą į svečius suvaikščiodavo. Suvalkiečiai tą dieną „povelius vaikė” – jauniklius kumelius, prie rambesnio arklio prikinkę, pravažinėdavo. Daugelyje rajonų per Užgavėnes velėdavo žlugtą, kad linų pluoštas būtų baltesnis ir ploniau siūlai verptųsi. Ta pačia dingstimi dusetiškės merginos būtinai pirkios voratinklius išgaudydavo.

Užsigavėsi – bėdų neregėsi
Paskutinį kartą gausiai ir riebiai pavalgoma. Ypač mėsos: sekmadienį triskart, pirmadienį – šešis, antradienį – net devynis. Valgo šiupinį iš kruopų, žirnių, spurgas, kiaušinienę, įvairiausius blynus. Po vakarienės šeimos galva tardavo: „Mes užgavėsime, tegu užsigavės mūsų bėdos ir nelaimės”.
Visomis Užgavėnių apeigomis siekiama pažadinti žemės gyvybinę jėgą. Tad ir orai nurodo būsimą derlių: jei Užgavėnių dieną sausa, pavasaris bus be lietaus, jei saulėta – bet kur pasėti javai gerai derės. Jei Užgavėnių dieną drėgna, linai gerai derės. Jei saulė anksti nušvinta, tikslingiau sėti ankstyvuosius linus, jei apypiečiu – vėlyvuosius. Gerų linų galėjai tikėtis tada, jei išgriuvęs iš rogių pasivoliosi sniege.
Užgavėnių diena baigiasi pokalėdinis linksmybių laikotarpis ir prasideda priešvelykinio susitelkimo metas – gavėnia. Užgavėnės, pagal liaudies mąstyseną, – tai slenkstis tarp nueinančios žiemos ir ateinančio pavasario. Tikroji Užgavėnių diena – antradienis. Trečiadienis jau Pelenų diena, prasideda ilgas, rimtas ir liesas gavėnios metas. Šiuo laikotarpiu negalima griežtai valgyti mėsos, pieną tik retkarčiais.

Kuo daugiau keliausi, tuo geriau gyvensi
Per Užgavėnes nepatariama namie sėdėti. Reikai kuo toliau nuo namų nueiti ar nuvažiuoti. Jei nesėdėsi namuose, visus metus turėsi progos pakeliauti, naujas vietas pamatyti. Įdomiausia ir laukiamiausia Užgavėnių dalis – persirengėlių vaikštynės, jų krečiami pokštai, šmaikštūs dialogai, dainuškos, improvizacijos, šokiai, juokas, vaišinimaisi blynais. Mėgstama persirengti elgetomis, žydais, čigonais, velniu, giltine, arkliu, ožka, ožiu, gerve ar kitu paukščiu. Stambūs, aukšti vyrai persirengdavo moterimis, o smulkios moteriškės – vyrais. Visi persirengėliai taip keliaudavo per visą laiką, stengdamiesi aplankyti kiekvieną sodybą. Eisena pasibaigdavo sutartoje vietoje, kur būdavo sukrautas didelis laužas. Morė užverčiama ant laužo ir sudeginta. Kai kur ją skandindavo. Taip simboliškai išreiškiama pokalėdinio mėsiedo pabaiga. Seniau Morės sudeginimas arba paskandinimas reiškė visų demoniškųjų žiemos būtybių sunaikinimą, pavasariui kelio atidarymą.
Taip žmonės įvairiomis apeigomis, būrimais, kaukėmis ir tarp jų vykstančiomis „peštynėmis” – kovomis – stengėsi padėti pavasariui nugalėti žiemą, pagreitinti jo atėjimą ir tuo pačiu įsiteikti gamtos jėgoms, kad vėliau jos atsilygintų geru derliumi, turtingais, skalsiais metais.

Pasigaląskime liežuvius, pasiruoškime pilvus

Dešimtimis rūšių įvairiausių blynų, kitais tradiciniais patiekalais pakvips sostinės Senamiesčio kavinėse ir restoranuose Užgavėnių dieną. Daugiausia šventinio šurmulio antradienį žadama Pilies ir Didžiojoje gatvėse bei Rotušės aikštėje.

Pasak nuolatinės renginio režisierės, muzikologės Zitos Kelmickaitės, šių metų šventės tikslas – paskatinti miestelėnus nebijoti bendrauti, derėtis, nesutrikti, bet linksmai atsikirsti provokuojantiems persirengėliams.

“Atėjusysis į šventę būtinai turi būti ir jos dalyvis – antraip tai jokia šventė! Užgavėnės – tai provokuojamas veiksmas, nekasdienis bendravimas su kaukėtu persirengėliu – “kitu”, “svetimu” žmogumi”, – sakė režisierė ir ragino bendrai nuotaikai tądien pasiduoti ir Senamiesčio parduotuvių, kavinių personalą.

“Svarbiausia – nesutrikus taikliai atsikirsti liežuvingam persirengėliui ir nieku gyvu neįsižeisti net suodinu šluotražiu panosėje perbrauktam ar “riebesnį” liaudišką žodelį išgirdus”, – šmaikštavo Z. Kelmickaitė.

Pasak vieno iš šventės rengėjų Stanislovo Kavaliausko, šįmet Vilniaus miesto folkloro ansambliai, vidurinių mokyklų moksleiviai pasigamino apie pusę tūkstančio kaukių. Taip pasirengta Rotušės aikštėje vyksiančiam gražiausių kaukių ir jų grupių konkursui. Garsi etnologė Gražina Kadžytė primena, kad seniausios esančios gyvūnų – gervės, ožio, meškos – pavidalo toteminės kaukės, su kuriomis, tikėta, vaikštančios protėvių vėlės. Naujesniais laikais atsirado žydo, čigono, vengro, vaistininko kaukės, o mūsų laikais esama ir gydytojo, seselės, kitokių personažų, persirengėlių.

Šįmet šventės organizatoriai Blynų alėja pasirinkę ne Gedimino prospektą, bet pagrindinę Senamiesčio ašį – Pilies ir Didžiąją gatves, mat iš čia arčiau pasiekiama pagrindinė šventės veiksmo vieta – Rotušės aikštė, kurioje po valandos klegesio vyks žūtbūtinė nepaslankiojo Lašininio ir vegetaro Kanapinio kova, liepsnose supleškės Morė.

Pilvotas Lašininis, kaip žinoma, simbolizuoja lietuvišką, sotų, riebų maistą, nepaslankųjį žiemos metą, o kovos nugalėtojas perkarėlis Kanapinis – pavasarį, vegetarišką apsišvarinimą, naujo laiko pradžią. Etnologai šiuo atveju paneigia prastą kanapių, kaip narkotiko, reputaciją – spragintos kanapės su spirgais būdavęs labai skanus žemaitiškas patiekalas, nepakenkdavęs valgytojui.

Šių metų Užgavėnes remia “Pilies menės” kavinė, kurioje kepama apie 40 rūšių įvairiausių blynų – bulvinių, mielinių, kvietinių, žirninių sklindžių, lietinių, tortilijų ir kt. Pasak kavinės kepėjų, per Užgavėnes daugiausia bus iškepta lietuvių mėgstamiausių – bulvinių blynų.

Riebusis antradienis prieš ilgą Gavėnią bus švenčiamas ir Vilniaus mokytojų namų kiemelyje, dalyvaujant sostinės folkloro ansambliams, Lašininiui ir Kanapiniui bei liepsnoms pasmerktai Morei.

Užgavėnių dainos

Čimdžir rimdžir
Čimdži rimdži šakar makar, /2
Kur buvai, oželi, vakar? /2
Nuvežiau grudų į miesta, /2
Pirkau pypkę gražią riestą. /2
Čimdži rimdži šakar maker, /2
Ką veikei, oželi, vakar? /2
Pas maušiuką baliavojau, /2
Kailinėlius prauliojau. /2
Čimdži rimdži šakar maker, /2
Ko negrįžai, ožel, vakar? /2
Būčiau grįžęs, bet nespėjau – /2
Patvery pernakt gulėjau. /2
(Šiaulių raj. Adutiškis)