Uzbekistanas: pašaliniams įėjimas draudžiamas

Marius Marcinkevičius

Autoriaus nuotraukos 

Kaip teatras prasideda nuo rūbinės, taip kelionė prasideda nuo vizos. Taigi bėdos ir prasidėjo toje rūbinėje. Uzbekistano atstovybė yra tik Rygoje ir dirba ne kiekvieną dieną. Kadangi kaip tik buvau su reikalais Rygoje, užėjau pasišnekėti ir dėl vizos. Ką tu, vaikeli, sako man moterėlė, sėdinti konsulate, mes negalime tau duoti vizos. Reikia iškvietimo, patvirtinto jų Užsienio reikalų ministerijoje, kurį persiunčia tiesiai į ambasadą Rygoje, kelionės maršruto ir pažymos, kad tavo viešbučiai (kurie irgi tinka ne visi) apmokėti. Taigi viskas užsitęsė kur kas ilgiau, nei buvo planuota. Aš buvau truputį nustebęs, na, bet jei reikia, tai reikia. Galų gale viza buvo gauta ir, tik nuskridęs į Uzbekistaną, supratau, kam visi tie sunkumai, – niekas ten mūsų nelaukia, esi ten visiškai nereikalingas.

Išlipę iš lėktuvo, susėdome į autobusą, kuriuo mus nuvežė į oro uostą; pirma pastovėjome prie vienų durų, bet jų niekas neatidarė, tada nuvežė prie kitų, bet ir ten laukėme kokį pusvalandį, kol mus lydinti oro uosto darbuotoja išvis dingo ir mes likome vieni sėdėti autobuse. Žodžiu, ant oro uosto vartų trūko tik plakato su užrašu iš Kurto Voneguto romano: „Pašaliniams įėjimas draudžiamas. Pašalinis tai tu.“ Galų gale mus įleido į vidų. Nosimi atsirėmiau į didžiulės eilės galą. Priekyje stovėjo minia moterų su didžiuliais krepšiais, apvyniotais lipnia juosta; kiekviena tų krepšių turėjo mažiausiai po 15–20 ir stūmėsi prieky savęs ant vežimėlių. Apsišarvavau kantrybe ir ėmiau laukti. Moterys stūmė savo venzlus ir sukiojosi per petį mėtydamos keistus žvilgsnius į mane, o vyrai, nešini mažais kelioniniais krepšiais, šonu šonu praeidavo į eilės priekį ir ramiai nužingsniuodavo į muitinės kontrolės zoną. Tik prabuvęs mėnesį Uzbekistane sužinojau visas šios musulmoniškos šalies subtilybes. Joks vyras nestovės eilėje su moterimis, o jokia moteris nedrįs pasakyti vyrui pastabos. Bet kadangi esu senas feministas ir didelis Klaros Cetkin gerbėjas, ištikimai atstovėjau kelias valandas eilėje.

Taškentas nustebino savo didumu. Paryžiaus Eliziejaus laukai, lyginant su Taškento mastais, tėra vargana gatvelė. Didžiulės plačios gatvės, parkai ir skverai stulbina savo dydžiu ir plotais. Buvo jau pavakarys. Mane stebino viskas – dideli nauji pastatai, o aplinkui juos platūs skverai, kuriuose temstant užsidegė tūkstančiai žibintų, gražios išpuoselėtos vejos ir alpinariumai; jaučiausi tarsi patekęs į turtingą arabų šalį. Po savaitės pamačiau tikrąjį Uzbekijos vaizdą. Santvarką galėčiau apibūdinti taip – išsivystęs feodalizmas. Viskas priklauso valstybei, o valstybė priklauso feodalams. Bankas yra irgi tik vienas – centrinis feodalinis.

Verslas vyksta maždaug taip: valstybė Taškente griauna senus pastatus ir palei didžiąsias gatves stato naujus blizgančius namus bei biurus, o tada juos nuomoja verslininkams. Visi pinigai turi būti laikomi banke ir apskaitomi valstybės, todėl vakare galite pamatyti, kaip šaligatviais važinėja milicijos vazikai, o iš jų išlipę inkasatoriai su automatais eina į visas parduotuvėles ir įstaigas surinkinėti pinigų; vėliau tie pinigai iškeliauja į banką, o verslininkas gauna orderį, kiek pinigų iš jo paimta. Atrodytų, nieko čia tokio, bet bėdos prasideda, kai tas verslininkas ateina į gimtąjį banką prašyti pinigų, nes jam vėl reikia pirkti prekes, tada jam dažniausiai pasakoma, kad pinigų nėra (valstybė juos naudoja savo reikmėms) ir reikia laukti kelias savaites, kartais ir mėnesį, o jeigu neturi ryšių, gali jų negauti visai.

Valiuta Uzbekijoje yra šventa. Banke valiutą keičia tik į vieną pusę, taigi paleidęs iš rankų dolerius ar eurus, atgal jų nebegausi. Todėl klesti gatvės prekyba valiuta. Praktiškai ant kiekvieno kampo, kiekvienoje nedidelėje parduotuvėlėje, o dažnai ir tiesiog prie gatvės stovi žmonės ir keičia pinigus, kartodami kaip mantrą visiems praeinantiems: doleriai, eurai, rusiški rubliai, doleriai, eurai, rusiški rubliai. Keičiau pas juos ir aš. O kaip nekeisi? Uzbekijos valiuta yra sumai. 1000 sumų yra maždaug 1 litas. Bankas už 1 JAV dolerį duoda 18 000 sumų, o gatvėje – 28 000 sumus. Taigi skirtumas tikrai nemažas. Kita bėda su tais pinigais ta, kad stambiausia kupiūra yra 1000 sumų. Reiškia, išsikeitęs 200 JAV dolerių, gauni maždaug 6 pakelius po 100 kupiūrų, kuriuos suskaičiuoti gatvėje tiesiog nerealu. Po to pripratau nustatinėti pinigų kiekį pagal pakelio storį, o vietiniai irgi retai perskaičiuoja didesnes sumas, tiesiog atiduodi jiems pakeliais…

Kai esi vienas ir už tavęs nestovi kelionių agentūra bei ambasada, yra daug sunkiau. Turi paklusti vidaus tvarkos taisyklėms, kurias taiko užsieniečiams: kontrolė, apskaita ir registracija. Viešbučiai tinka ne visi; bandžiau nueiti į pigesnį viešbutį, bet ten pasakė, kad svečių iš Europos Sąjungos nepriima, pas juos gyvena indai ir pakistaniečiai, o man liepė pasiieškoti geresnio viešbučio centre. Centre viešbučiai išties neblogi, europinio lygio, bet ir kainos užsieniečiams taikomos apie 10 kartų didesnės, o vietų beveik nėra, nes viešbučiai perpildyti vaikų iš kitų miestų, vietinių žemdirbių delegacijų ir neaiškių tipų juodais kostiumais. Vargais negalais pavyko gauti vietą gerame viešbutyje už 80 JAV dolerių parai (kituose viešbučiuose prašė iki 250 JAV dolerių). Kitas dalykas, kad visąlaik privalai registruotis, viešbučiai kasdien neša svečių sąrašus į kontroliuojančias institucijas, o tau išduoda lapelį su antspaudu, kur esi registruotas. Jeigu tave pagaus be registracijos, deportuos ir skirs maždaug 4000 JAV dolerių dydžio baudą.

Vakare išėjau pasišnekėti su miestu. Kai atvykstu į kokį nors miestą, nesvarbu kokiame pasaulio krašte jis būtų, visada pirmą vakarą einu pasišnekėti su juo. Kai juoda kaulėta nakties ranka užveria senas piktžaizdes, atsiradusias ant išvargusio miesto veido, varganus suvenyrų kioskelius, styrančius kaip sifilinės opos tarp gotikos ir baroko šedevrų, kai ji nupučia turistų spiečius, kaip įkyrias muses apie išsipūtusį karvės lavoną zujančius vos patekėjus saulei, tik tada galima pamatyti tikrąjį miesto veidą, išvargusį, išvagotą tūkstantmečių raukšlėmis, bet vis dar gyvą.

Miesto centras stebino savo dydžiu ir plačiomis gražiai apšviestomis gatvėmis. Vaikštinėjau kelias valandas, kol perėjęs nedidukę, bet sraunią upę, atsidūriau prie parko vartų. Gilumoje, slėpdamasi tarp medžių, pleveno liepsnelė ir aš pasijutau kaip plaštakė, skrendanti į žvakės liepsną, – taip viliojo ir traukė mane tas keistas žiburėlis. Tamsioje būdelėje matėsi milicininkų siluetai. Jie, prispaudę veidus prie stiklo, spoksojo į mane. Tikri Hemuliai, parko sargai iš pasakos apie trolį Mumį, pamaniau aš ir lėtai nuspūdinau tolyn link liepsnelės. Parkas skendėjo tamsoje, nedegė nė vienas žibintas, tik tolumoje virpėjo paslaptinga liepsnelė. Aš vis ėjau ir ėjau, liepsnelė vis didėjo, kol pamačiau, kad tai tikrai liepsna, virstanti iš gulinčios ant žemės žvaigždės. Priėjau visai arti ir kurį laiką grožėjausi liepsna. Staiga, tarsi pajutęs įbestą į nugarą žvilgsnį, atsisukau ir nustėrau. Į mane žiūrėjo milžiniška moteriškė; raudonos liepsnos atšvaitai keistai vingiavo po jos pavargusį raukšlėtą veidą ir atrodė, kad ji judina lūpas, norėdama man kažką pasakyti. Tai buvo didžiulis bronzinis paminklas, pasmerktas amžinai sėdėti ir žiūrėti į tą liepsną. Atsisėdau pailsėti ir aš. Sėdint tamsoje, galima iki begalybės žiūrėti į ugnį. Ji vis degė ir degė. Aš vis žiūrėjau ir žiūrėjau. Aš tarsi mačiau tuos tūkstančius karių, kurie ant mažų vikrių arkliukų joja per stepes ir dykumas užkariauti naujų pasaulių. Tai Čingischano, Batijaus ir Timerlano kariai, begalinėmis virtinėmis traukiantys į rytus ir į vakarus. Kur jie dabar? Jų nebėra, neliko nei jų pėdsakų smėlyje. Ir tik didžiulė bronzinė moteris už mano nugaros, visų kareivių motina, vis dar laukia jų sugrįžtančių iš tolimų žygių. Ką jie veža jai lauktuvių? Gal gėlėtą skarą iš Kijevo, gal gintaro karolius iš Mėmelio, gal brangių miros smilkalų iš Konstantinopolio?

Liepsnų atšvaitai krito ant seklių balučių po mano kojomis ir aš stebėjau, kaip jos virsta plonyčiu ledo sluoksniu, įkalindamos savyje ugnį. Taip aš sėdėjau ir žiūrėjau, jausdamas į pakaušį man įremtą įdėmų motinos žvilgsnį, o mintys galvoje šokinėjo kartu su liepsnos liežuviais, kol pagaliau aprimo ir kaip ir tos balutės, apsitraukusios leduku, virto eilėraščiu „Karys“: guliu aš prie kelio / liūdnas / vienišas / senas karys / ir gaudžiu aš kaip varpas / kuris skirtas / numirėliams kelti / pabučiuosi mane / kai kiti jau tikrai neišdrįs / mano kaulai pilki / jau suspėjo nuo saulės / pabalti / paleisi mane / skrist į šiaurę / su gervių pulkais / o po to vėl sugrįžt / tavo šypsenoj / antakio linky / suplasnoju / sparnais / mano žodžių / margi aitvarai / gero vėjo / ant amžino vieškelio / likusiems / linki.

Miestas atsiduso ir priėmė mane. Taip susipažinau su Taškentu. Kitą dieną susipažinau ir su žmonėmis. Kaip ir daugelyje kitų šalių, žmonių ir valstybės gyvenimas vyksta atskirai ir jie dažnai konfrontuoja. Taip ir uzbekai yra visiška priešingybė jų valdžiai. Tokių darbščių, nuoširdžių ir svetingų žmonių galima sutikti tik Azijos šalyse. Jie nedejuoja kaip lietuviai, o sako: na taip, sunku. Pensija siekia tik 80, o atlyginimas – 150 JAV dolerių. Darbo nėra, paslaugos brangios. Bet Uzbekija – tikras rojus, teigia jie, ir priduria: na, nebent pinigų reiktų šiek tiek daugiau ir milicijos šiek tiek mažiau.

Žmonės yra labai atviri, pirmą kartą pamatę tave, jie būtinai paklaus, iš kur esi, visi puikiai žino Lietuvą, daug kas dar senais tarybiniais laikais yra lankęsi Lietuvoje. Dabar uzbekams patekti į Europos Sąjungą yra gerokai sunkiau. Net ir surinkus visus reikiamus dokumentus ir gavus Šengeno vizą, gali nepavykti išvykti, nes jiems dar reikalinga išvykimo viza. Jeigu nesi lojalus valdžiai, tau jos gali tiesiog neduoti ir tu amžinai sėdėsi Uzbekijoje. Taip pat valdžia formuoja nekokį požiūrį į Europą, nors patys skelbiasi dideliais draugais (net jų istorikai, su kuriais teko bendrauti, pasakoja, kad didysis chanas Timūras atsisakė kariauti su Europa, dėl to užsitraukė turkų chanato nemalonę, bet mes žinome kiek kitokią istoriją).

Jauna, 19 metų uzbekė pasakojo apie savo keliones po Indiją. Ji 2 mėnesius keliavo po Indiją viena. Dabar jos didžiausia svajonė yra aplankyti Italiją, bet po Europą keliauti viena ji bijo. Bet gi tu apvažiavai visą Indiją, nusistebėjau aš, o bijai viena važiuoti į Italiją. O ji: taigi ten Indija, ten žmonės geri, o Europa – laukinis kraštas, ten viskas kitaip. Ir iš tiesų kitaip, po mėnesio supratau ir aš. Visai kitas požiūris ir į žmogų, ir į moterį, ir į senatvę.

Bevaikštinėdamas turguje sutikau seną rusę. Ji vaikščiojo po turgų ir grūmojo lazdele pardavėjams, šaukdama: „Apgavikai, kailį norite nulupti nuo manęs, senos moteriškės, ko taip brangu“? Nusistebėjau, kad pardavėjai šypsodamiesi suvyniodavo prekę ir paimdavo tik pusę ar trečdalį kainos, o prieskonių įpylė išvis už dyką. Senutė pamatė mane ir sušuko: „Oi, sūneli, nepirk čia, einam, aš tau parodysiu, kur pigiau, o tai jie tau kalį nulups.“ Ji kaip sena draugė įsikibo man į parankę ir nusivedė per turgų, o pakeliui išpasakojo savo istoriją. Ji, karininko našlė, liko čia visai viena, kai subyrėjo TSRS. Sakė, kad giminės ją nuolat kviečia grįžti į Maskvą. „Bet aš bijau, – prisipažino ji. – Maskvoje mane sutryps, ten nereikia senų vargšų moteriškių, o čia kuo aš senesnė, tuo mane labiau gerbia, užleidžia vietą, nuleidžia kainą, paneša krepšius, jie visai kitokie, gerbia senatvę ir niekada neskriaudžia ir nesiginčija su senu žmogumi.“

Tai besišnekučiuodami mes vis tolome nuo apšviestų prekystalių ir ėjome į daržovių paviljono gilumą. Lauke jau temo, taigi vos galėjome įžiūrėti ant stalų išdėliotas prekes. Galų gale atėjome į vietą. Pačiame daržovių paviljono gale prie tamsių prekystalių buvo sukrautos dėžės su vaisiais ir daržovėmis, ir kainos tikrai pasirodė ne šiaip, o 4–5 kartus mažesnės. Į tą paviljono galą suvažiuodavo prekeiviai iš kišlakų.

Kišlakuose žmonės gyvena labai skurdžiai. Moterys gimdo daug vaikų, apie 10–12. Žmonės užsiima žemdirbyste ir rankdarbiais. Dažniausiai, sutaupiusi pinigų, bendruomenė nusiperka mašiną ir siunčia vieną atstovą į Taškentą ar Samarkandą dirbti taksistu. Ta mano matyta naktinė Timerlano kariuomenė dieną susėda į mažus baltus „matisus“ ir zuja po miestą. Linksmiausia, kai plačioje gatvėje jie suka į kairę. Pirma susidaro normali eilė, kuri suka į kairę, šalia jos išsirikiuoja antra eilė automobilių, kurie nori užlįsti, šalia tos trečia ir ketvirta, ir užsidegus žaliai šviesai suka visos keturios eilės vietoj vienos, visi pypina ir lenda. Pradžioje toks judėjimas nuolat pypsint atrodė gana chaotiškas, tik vėliau supratau, kad kitaip tokiame chaose būtu sunku važiuoti, tiesiog vairuotojas, girdėdamas pypsint, žino, kad jį kažkas jau lenkia iš šono, todėl jam nereikia sukiotis ir stebėti šoninio kelio, ir patikėkit, į vieną eilę sutilpti keturioms mašinoms nelengva. Keleivius veža praktiškai visi, tereikia ištiesti ranką ir iškart kas nors sustos, kainos labai nedidelės, už kelis litus gali nuvažiuoti gerą galą kelio. Kelionės gale jau net nebekeldavau rankos, atsistoji gatvės pakraštyje ir po 30 sekundžių jau prie tavęs sustoja ir klausia, kur pavežti. Tarp kitko, bausmė už mašinos nuvarymą yra 25 metai laisvės atėmimo, todėl mašinų vagysčių ten nėra.

Kitą kišlako atstovą bendruomenė siunčia į turgų pardavinėti vaisius ir daržoves, dar vienas parduoda rankdarbius. Aš pats pirkau kelis puikius rankų darbo peilius. Veikia ištisos rankų darbo daiktų parduotuvės, kuriose prekiaujama ir drabužiais, siuvinėtais rankomis, ir kilimais, ir vazelėmis, dėžutėmis ir suzane (kažkas panašaus į kilimus, tik iš plonesnės medžiagos).

Taigi tame turguje prekeiviai iš tolimų kišlakų, kurie turi kur pernakvoti, pradeda rinktis jau nuo 4 ryto ir skirstosi tik vėlai naktį, o neturintys kur apsistoti miega tiesiog prie savo prekių ir po to su ta nepakartojama rytietiška kantrybe ir ištverme sėdi už prekystalio arba tiesiog ant mažos sulankstomos kėdutės šalia sukrautų į piramides vaisų; tokioje pačioje pozoje jį gali surasti ir ryte, ir vakare, ir po mėnesio, ir po dviejų… Tada ir pamatai tą tikrą azijato žvilgsnį, žvelgiantį į dykumos tolį, o greičiausiai į save, jis tarsi plonu drumstu celofanu yra atskirtas nuo mūsų bėgančio Vakarų pasaulio.

Maistas skanus, sotus, įvairus ir jo daug. Net ne vieną lašinių paltį įveikusiam lietuviškam skrandžiui jis gali pasirodyti per sunkus. Aišku, pagrindinis ir visiems žinomas patiekalas yra plovas. Tai ne ta ryžių košė su mėsa, kurią vadiname plovu mes… Plovas verdamas dideliame ketaus katile. Jį verda ne virėjai, o plovo meistrai. Per vietinę televiziją kas vakarą transliuojamos plovo virimo varžybos. Taigi plovo meistras apie 5–6 val. ryto išsineša savo kazaną (katilas plovui virti) į lauką, užkuria ugnį ir pradeda gaminti plovą. Pirma kepinami avino riebalai, tada pilama nemažai aliejaus ir dedama mėsa. Uzbekai nevalgo kiaulienos, pripažįsta avieną, jautieną ir arklieną. Taigi į pakepintus avino taukus pilama aliejaus ir dedami dideli gabalai avienos ir jautienos, po to morkų (morkų, mėsos ir ryžių turi būti maždaug vienodai) ir troškinama kelias valandas, vėliau beriama ryžių ir troškinama toliau. Visas procesas trunka maždaug 5 valandas. Svarbiausia – plovo negalima maišyti, o vandeniui nugaruoti jame daromos skylės. Kelios galvutės česnako įstatomos tiesiog į ryžius. Kai vanduo nugaruoja, kazanas uždengiamas ir paliekamas dar valandą troškintis ant lėtos ugnies. Jokiu būdu negalima puodo nudengti. Prityręs meistras sprigtuoja per dangtį ir iš jo skambesio pasako, kada plovas jau gatavas. Į stalą plovas tiekiamas su žalumynais ir marinuotomis ropėmis, pomidorais ir agurkais. Kiekvienas miestas turi savo plovo rūšį – Samarkando, Bucharos ir t. t. Todėl plovo receptai labai įvairūs, į jį gali būti pridėta žirnių, lęšių, razinų, džiovintų slyvų. Plovas gali būti patiekiamas ir su putpelių kiaušiniais ar virta arkliena, kuri man labiausiai priminė mūsų mėgstamą virtą liežuvį.

Taigi apie 11 val. išvirtas plovas jau garuoja ir laukia valgytojų. Visas miestas pietauja nuo 11 iki 13 val. Atėjus anksčiau plovo dar nebus, nes jis gaminamas, o atėjus per vėlai jis bus jau suvalgytas. Niekur negausite maisto iš mikrobangės, viskas tiekiama tik iš katilo ir tik jums stebint. Taigi pavėlavus teks tenkintis kitais patiekalais, kurių irgi yra didelis pasirinkimas. Tai ir šašlykas, ir sriubos, kurios irgi yra riebios ir tirštos, be to, jose dažniausiai plaukioja kumščio dydžio avienos gabalas. Kainos yra stebėtinai mažos: sriuba kainuoja nuo 2 Lt, plovas ar šašlykas – nuo 3 Lt. Bet, kaip minėjau, uzbekiška virtuvė pernelyg riebi net lietuviškam skrandžiui ir kelionės pabaigoje perėjau prie sriubų ir daržovių.

Uzbekai laiko kaimenes gyvulių, todėl pieno produktų gausa ir įvairovė nestebina. Kadangi vasarą tvyro didžiuliai karščiai, o kišlakuose dažnai nėra net elektros, nekalbant jau apie šaldytuvus, daugelis pieno produktų džiovinami. Tiesiog gatvėje sėdinčios moteriškės pardavinėja saulėgrąžas, lengvus kramtomus narkotikus ir džiovintus rauginto pieno rutuliukus, kurie yra velniškai rūgštūs. Jūs galite nusipirkti ir karvės, ir avies, ir ožkos, ir kumelės pieno rutuliukų. Visi yra girdėję apie kumysą, bet retas žino, kas tai yra ir kaip jis gaminamas.

Kumysas – senovinis gydomasis azijiečių gėrimas, vietiniai gyventojai juo gydo net tuberkuliozę, gastritą ir kasos uždegimą; galite pabandyti pasigaminti jo patys, štai jums paprasčiausias receptas: į 1 litrą nugriebto virinto pieno įpilkite 1 stiklinę gryno vandens, 3 šaukštelius medaus, atvėsinkite iki kambario temperatūros (18–20  C) ir įpilkite 2 šaukštus rauginto pieno ar jogurto (kaip Lietuvoje naudojamas duonos, taip ir Azijoje – senas kumyso raugas), indą uždenkite ir pastatykite į šiltą vietą. Surūgusį pieną reikia sukratyti, o didesnius gabalus perkošti pro marlę. Kumysą fermentuoja ir su mielėmis. Taip gaunamas lengvas gazuotas alkoholinis gėrimas, priklausomai nuo išlaikymo jo stiprumas 1–5 laipsnių alkoholio. Dabar liko paprasčiausia dalis – susirasti žindančią kumelę, nes jums reiks kumelės pieno. Kumelę melžti reikia trumpai, bet kas valandą, nes jos tešmuo labai mažas; ją pamelžus pieno prisirenka vėl per valandą. Ir nepamirškite atsivesti kumeliuko, kad jis truputį pažįstų kumelę prieš melžimą, nes kitaip ji nesileis melžiama.

Dar vienas gardumynas, kurį valgiau kas dieną, – papločiai. Kaime kiekviena šeima turi savo tandyrą – į žemę įkastą didžiulį molinį ąsotį duonai kepti. Pirma jame yra deginamos malkos, o kai jo vidinės sienelės pakankamai prikaista, iš vidaus lipdomi iš miltų padaryti papločiai. Kad jie per vidurį labai neišsipūstų, įspaudžiamas kažkas panašaus į antspaudą, kurį turi kiekvienas save gerbiantis meistras. Receptų irgi yra begalės, o ir kiekvienas miestas turi savo paslaptis, pvz., tik Samarkande galėsite paragauti trisluoksnio papločio su sezamais. Man apskritai susidarė įspūdis, kad pusė uzbekų kepa papločius, o kita pusė juos valgo, nes tų papločių galite įsigyti bet kur. Moterys dar karštus papločius krauna į karučius, apkamšo vilnonėmis antklodėmis ir veža parduoti. Jų gali sutikti visur – ir prie parduotuvių, ir prie kino teatrų, ir tiesiog palei gatvę išsirikiavusių po dvi po tris.

Turguje akys raibsta nuo prieskonių, žalumynų, riešutų ir džiovintų vaisių gausos, ištisos eilės įvairių arbatų ir žolelių mišinių iš kalnų ir stepių. Jūs galite paragauti net tokių gardėsių kaip kepinti ir sūdyti abrikosų kauliukų branduoliai. Tiesa, mėsą parduoda nesukdami galvos dėl sanitarinių reikalavimų. Kaimiečiai, sukrovę krūveles mėsos tiesiai ant žemės patiestų kartono gabalų, vangiai gainioja muses ir laukia pirkėjų, kuriems nupirktą mėsos gabalą susuka tiesiai į laikraštį. Žinoma, viso to niekada nepamatysite keliaudami turistiniais maršrutais, nes valdžia nelabai noriai rodo tikrąjį savo šalies veidą. O ir savo šalies piliečiams nelabai leidžia judėti, ypač į Vakarus.

Architektūra. Senieji miestai tokie kaip Hiva, Buchara, Samarkandas, skaičiuojantys savo istoriją tūkstantmečiais, žavi savo rytietišku grožiu. Kadaise jie garsėjo savo turtais ir prabanga, menininkais ir filosofais. Anksčiau įvairios klajoklių gentys apsistodavo dykumoje prie oazių. Taip kūrėsi miestai oazės, per kuriuos driekėsi karavanų keliai. Tie miestai suklestėjo prasidėjus šilko prekybai tarp Kinijos ir kitų Azijos regionų bei Romos imperijos šalių. Atsirado vadinamieji šilko keliai, kuriais šilko gaminiai iš Kinijos per visą Aziją, Artimuosius Rytus pasiekdavo ir Konstantinopolį ir Romą. Manoma, kad šilkas Kinijoje pradėtas gaminti jau 2000 metų prieš mūsų erą ir buvo labai branginamas. Natūralus šilkas gaunamas iš šilkverpių. Šilkverpio lerva graužia šilkmedžio lapus, po to susisuka į lėliukę, kurios gamybai ji ir naudoja plonytį šilkinį siūlą. Kad vikšras nevirstų drugeliu, jis yra numarinamas karštais garais, o siūlas atsargiai išvyniojamas. Iš vieno kokono gaunama apie 500 m šilkinio siūlo, bet tas siūlelis toks plonas, kad 1 kv. m medžiagos reikia apie 4000 kokonų. Nors už šilkverpio lervų ar kokonų vagystę grėsė mirties bausmė, šilkverpiai vis tiek paplito po visą Azijos regioną ir dalį Europos bei Artimųjų Rytų šalių. Taigi Uzbekijoje, Ferganos rajone, šilkverpystės tradicijos jau siekia 1500 metų ir dabar ten dar stovi ir veikia šilkverpystės kombinatas. Ferganos rajonas išvis yra išskirtinis Vidurinės Azijos regionas. Tai slėnis, iš visų pusių apsuptas kalnų, kurių aukštis vietomis siekia apie 5000 m. Jo plotas kartu su kloniais yra maždaug toks pat kaip Lietuvos. Nuo kalnų į slėnį teka daugybė upių ir upelių, drėgmė dėl kalnų apsupties niekur nedingsta, o temperatūra vasarą siekia 25–30 ºC. Žodžiu, tai žemdirbystės rojus, kuriame sukuriama didelė dalis žemės ūkio produkcijos.

Uzbekijoje, kaip ir kitose Rytų šalyse, yra dvi pusės: vidus ir išorė – kartais jie puošia vidų, aplinkiniams parodydami tik skurdžią išorę, o kartais jie išpuošia išorę, nors viduje yra visiškas skurdas, bet aš taip ir nesupratau sistemos, kada jie puošia išorę, kada vidų. Pavyzdžiui, mauzoliejai, kuriuose buvo laidojami chanai ir kiti didikai, pastatyti iš plytų, kurių vienas kraštas yra glazūruotas ir papuoštas rytietiškais ornamentais, todėl visas pastatas yra spalvotas, blizgantis ir prabangus, matomas iš toli. Samarkando mauzoliejų kompleksas yra įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą, jis iš tolo spindi saulėje, iškildamas įvairiaspalviais kupolais virš pilkai murzino Samarkando, bet mauzoliejaus viduje yra plikos sienos, švilpiantis vėjas ir stačiakampiu akmeniu uždengta kapo duobė, ant kurios lankytojai palieka kelias pinigines kupiūras… Ir, priešingai, kišlake galite pamatyti nušiurusių namų su apsilaupiusiomis tvoromis ir sienomis, bet užėję į vidų būsite priblokšti prabangos: ant sienų ir grindų rankų darbo kilimai, visur stovi vazos ir aukso dirbiniai, perduodami iš kartos į kartą. Apskritai devizas „mano namai – mano tvirtovė“ tinka labiau Azijai. Eidami per senamiestį, nepamatysite nieko, abipus gatvės yra aklinos sienos, langų į gatvę praktiškai nėra, bet yra durys; užėję pro jas, rasite erdvų kiemą, dažniausiai apaugintą vynuogėmis, kuriame stovi kazanas plovui virti ir tandyras duonai. Kiemai prižiūrėti ir tvarkingi, jais rūpinasi marčios, atkeliavusios į tuos namus. Aš pažinojau jauną, neseniai ištekėjusią uzbekę, kuri dienomis nuolat snausdavo. Kai paklausiau, kodėl ji nuolat neišsimiegojusi, ta paaiškino, kad jos vyras dirba vakarinėje pamainoje ir grįžta namo tik apie 3 val. nakties. „Na ir kas, – sakau. – Prižadina tave?“

Ji nustebusi pažiūrėjo į mane: „Aš nemiegu, negalima miegoti, kol vyras negrįžo, aš turiu jį sutikti gražiai apsirengusi, paduoti šlepetes ir išvirti arbatos, po to, jeigu jis leidžia, einu miegoti. Bet 5 valandą ryto man reikia šluoti kiemą. Mes šluojame tokiomis specialiomis bambukinėmis šluotomis, kurių ražai šluojant labai tarška. Taigi ryte ta šluota turiu šluoti kiemą, o visos kišlako bobutės, ištempusios ausis, klauso, pas ką tarška ražai, o pas ką – ne. Po to, aišku, apkalbinėja: pas tą ir tą marti atėjo tinginė, o pas aną tai darbšti, šluoja, kaip priklauso…“ Taigi, namai tvirtovė. Žinoma, senovėje nebuvo uzbekistanų, tadžikistanų ir kazachstanų, tai visai neseniai sukurtos dirbtinės valstybės; iki 19 a. egzistavo Turkestanas, vienijantis visą Centrinę Aziją, o dar seniau buvo tiesiog miestai ant upės krantų arba oazėse. Jie priklausė chanatams. Batijus, Chingischanas, Timūras – tai didieji to regiono karvedžiai ir chanai. Ir kalba priklauso tiurkų kalbų grupei, o jai priklauso ir totorių, ir uzbekų, ir turkų, ir azerbaidžaniečių kalbos, todėl, tarkim, totorius iš Trakų nesunkiai susikalbės su uzbeku iš Samarkando.

Uzbekai turi didžių menininkų, filosofų ir astronomų. Tik pabuvęs dykumoje gali suprasti jų filosofijos šaknis ir gelmę. Įsivaizduokite save sėdintį nedidelėje oazėje, apsuptoje šimtais kilometrų įkaitinto saulėje smėlio. Jūs žvelgiate į smėlio pustomus barchanus ir į lėtą paukščio skrydį danguje. Skubėti nėra kur, kupranugariai lėtai žiaumoja retą žolę, figmedis mezga figas, o jūs žvelgiate į smėlio kalvas. Diena iš dienos, metai iš metų… Va tada ir gimsta tikrieji, giluminiai filosofijos ir meno kūriniai, kurie gali būti sukurti tik Azijoje…

Vienas žymiausių viduramžių astronomų Muchamedas ibn Šaruchas ibn Timūr Uglbek Guragan, Timūro anūkas, gyveno Samarkande XV a. Jis pastatė tuo metu didžiausią pasaulyje observatoriją su didžiuliu į žemę įkastu 40 m kvadrantu ir nustatė per tūkstančio žvaigždžių koordinates tokiu tikslumu, kad dabartiniai astronomai praktiškai tik patvirtina jo duomenis. Latvijoje stovintis paminklas Uglbekui simbolizuoja senovės jūrininkų padėką jam už žvaigždėlapius, kurie padėdavo keliautojams nusistatyti koordinates ir dažnai gelbėdavo jų gyvybes. Tai buvo didis žmogus, valdovas, astronomas, filosofas ir poetas, bet, kaip dažnai atsitikdavo viduramžiais, buvo nužudytas. Keisčiausia, kad savo kūrinyje „Žvaigždžių katalogas“, išleistame 1437 m., jis aprašė tikslias 1018 žvaigždžių koordinates ir pateikė aiškius įrodymus, kad žemė apvali, jos pasvirimo kampą, sukimosi ir kiti parametrus, ir tas katalogas buvo naudojamas visų pasaulio astronomų, o 1600 m., beveik po 200 metų, Džordanas Bruno buvo sudegintas ant šventosios inkvizicijos laužo už ereziją apie tai, kad žemė apvali.

Dar vaikystėje Uglbekas aplankė senovinės observatorijos griuvėsius ir tai paliko jam didžiulį įspūdį. Tapęs valdovu, jis pradėjo švietėjišką veiklą. Beje, jis sukūrė astrologinį natų kalendorių. Pagal savo gimimo datą jūs esate priskiriamas tam tikrai natai, o nata yra garsas ir turi tam tikrų jai būdingų savybių. Pavyzdžiui, aš esu gimęs rugpjūtį ir mano nata yra Lia su visomis tai natai priklausančiomis charakterio savybėmis. Jis pastatė pirmąją medresę (mokyklą) Samarkande ir nuo jos prasidėjo didžiojo Registano plėtra. Registanas – tai, galima sakyti, universitetas, į kurį Uglbekas sukvietė mokslininkus iš visos Azijos. Registane 7 metus mokydavosi apie 50–100 mokinių. Pagrindinės disciplinos buvo filosofija, astronomija, matematika, muzika. Studentai ir dėstytojai gyvendavo greta, mažyčiuose kambarėliuose, profesoriaus kambarys skirdavosi tuo, kad jame buvo įrengtos kelios lentynos knygoms. Registano herbas yra du tigrai, nešantys saules, o per vidurį kaba svastika. Svastikų galite rasti visur: ir ant mauzoliejų, ir ant medresių, ir tiesiog ornamentuose. Tai vis senovinio arijų tikėjimo likučiai. Arijai buvo paplitę nuo Irano iki Indijos regiono. Jų elementų (vanduo, žemė, oras, ugnis) sistema labai paplito Rytų ir Vakarų šalyse, vedų kultūra dar ir dabar gyva Indijoje, o Vakarų pasaulyje sparčiai populiarėjanti ajurveda įgauna pagreitį ir Lietuvoje. „Ajur“ reiškia gyvenimo prasmę, „veda“ – žinias. Taigi tai žinių apie gyvenimo prasmę, būdą, ligas ir jų atsiradimo priežastis bei gydymo būdus rinkinys. Vakaruose ajurvedinis maistas bei kosmetika turėtų remtis ajurveda, bet iš tiesų dažniausiai tai yra tik pavadinimas, pritraukiantis pirkėją. Išgeri ajurvedinės arbatos, užkandi nanotechnologijomis pagamintų maisto papildų ir eini švilpiniuodamas per gyvenimą. Rytų medicinoje žmogus traktuojamas kaip neatskiriama visatos dalis, o organas – neatsiejama žmogaus dalis, todėl nėra, tarkim, skrandžio ligų, yra žmogaus santykio su aplinka ir savimi sutrikimas ir gydymu siekiama harmonijos ir balanso, kuris ir yra sveikatos pagrindas, atkūrimo, nes gydydami vien skrandį nieko nepasieksime.

Kiti arijų kultūros likučiai dar gyvi uzbekų tradicijose, pavyzdžiui, per vestuves jaunieji eina su fakelais ir dainuoja senovinę dainą, nors retas žino, kad tai yra senovinis arijų ugnies garbinimo ritualas (lietuviai taip pat garbino ugnies deivę Gabiją ir šventą ugnį). Apskritai uzbekų vedybos vyksta gana įdomiai. Anksčiau nuotakas tiesiog pirkdavo, jos vaikščiodavo veidus užsidengusios čadromis. Dabar papročiai kiek švelnesni. Kai tėvai nutaria apvesdinti sūnų, pradedamos tinkamos nuotakos paieškos. Radus nuotaką, važiuoja kažkas panašaus į mūsų piršlius į piršlybas, o kai per jas sutariama, kiek gaus jaunoji, kiek duos jaunojo pusė, vyksta jaunavedžių pasimatymas (anksčiau to nebūdavo, po derybų įvykdavo vedybos, ir tiek). Taigi mūsų jaunieji eina į pirmąjį pasimatymą ir vaikinas įteikia merginai dovaną; jeigu mergina priima dovaną, reiškia, vaikinas jai patinka ir ji sutinka tekėti, bet jeigu pasimatymo pabaigoje ji dovaną grąžina, reiškia, kad vestuvių nebus. Bet taip yra tik didesniuose miestuose, o likusioje šalies dalyje viskas vyksta po senovei. Uzbekės yra, ko gero, pačios gražiausios savo regione, bet vargingas gyvenimas, sunkus darbas ir riebus maistas jas per palyginti trumpą laiką pakeičia ir 40 metų moteris atrodo suvargusi ir sunki, visai nepanaši į tą liekną kaip nendrelė mergaitę, kokia ji buvo iki vedybų. Puošiasi provincija irgi savotiškai. Pavyzdžiui, vyras, važiuodamas į miestą, apsirengia išeiginiais drabužiais. Galite pamatyti jį, einantį gatve, su juodu kostiumu, galva papuošta prabangia nutrijos kepure, o ant basų kojų blizga guminiai kaliošai. Plačią šypseną puošia auksiniai dantys, dažniausiai jie auksu padengiami visi. O mūsų moterų išpešioti antakiai sukeltų nuostabą uzbekių moterims, jos pamanytų, kad šios gal kokios ligotos, nes joms kuo tankesni antakiai, tuo geriau, o kad būtų dar gražiau, dažydamos antakius sujungia juos ištisa juoda linija, tarsi būtų suaugę. Bet nacionaliniai ir ypač vestuviniai drabužiai yra nuostabaus grožio, siuvinėti rankomis ir aukso siūlu. Nuotakos nuometai tik iš tikro šilko. Jaunikis ne mažiau puošnus už jaunąją, jo drabužis irgi siuvinėtas nuostabiais auksiniais ornamentais. O kasdieniai drabužiai rodo žmogaus statusą: vyrai nešioja chalatą (čiapaną). Kuo daugiau dygsnių, tuo jis brangesnis. Chalatas be sagų, o juosmenį anksčiau susirišdavo kažkuo panašiu į skarelę. Ir dabar jis populiarus tarp vietinių gyventojų. Būtinas aksesuaras – tiubeteika (mažytė kepurėlė, dedama ant viršugalvio). Tiubeteikų variacijos begalinės: nuo popierinių iki odinių, bet dažniausiai jos medžiaginės ir siuvinėtos rankomis.

Gamta. Uzbekija – didžiulė šalis, ją sunku pažinti visą, dėl didelių atstumų du trečdalius teritorijos užima dykumos ir kalnai, o derlingi regionai driekiasi dviejų upių – Amudarjos ir Syrdarjos – slėniuose. Vakaruose kažkada buvo Aralo jūra, bet dabar liko tik išdžiūvusi jos dalis. Vasarą šalį kamuoja didžiuliai karščiai, todėl posakis „karšta kaip Taškente“ yra ne iš piršto laužtas. Kaip mes vasarą traukiame prie ežerų, taip Taškento gyventojai vasarą traukia į kalnus. Nieko nėra smagiau kaip tylią vasaros naktį aukštai kalnuose atsigulti ir stebėti bekraštį žvaigždėtą dangų. Tokių žvaigždžių jūs nerasite niekur.

O kai jau baigsite savo kelionę ir susiruošite namo, nepamirškite susirinkti savo senų deklaracijų, kurias pildėte įvažiuodami į šalį, paruošti visus registracijos viešbučiuose popieriukus ir įdėmiai perskaityti, ko negalima išvežti iš šalies. Bet jeigu norite surizikuoti ir parsivežti saują šilkverpių kokonų kišenėje ir Lietuvoje pradėti naują verslą, tai prašom. Bet aš nežinau, ar dabar už tai jau nebekertamos galvos…