Konkursas „Geriausia metų kelionė“
Danguolė Imbrasaitė
Autorės nuotraukos
Praeitą vasarą atostogų nenusimatė: krizė, sunkmetis, reikia dirbti, o keliauti labai norisi, kaip sakoma, kartą paragavus – negali sustoti. Ir čia kaip perkūnas iš giedro dangaus akcija – „Eurolines Lux Express“ parduoda bilietus po 1 litą. Rinktis galima buvo vieną iš trijų miestų: Rygą, Taliną arba Varšuvą. Šį kartą kelias veda į Lenkiją. Turime tris dienas, kurias skiriame ne tik Varšuvai, bet ir Krokuvai bei Zakopanei.
Krokuva – Lenkijos kultūros sostinė
Varšuvą pasiekiame rugsėjo paskutinį ankstyvą šeštadienį. Perkame traukinio bilietus į Krokuvą. Bilietuose nenurodytos vietos. Traukinys atvažiuoja pilnut pilnutėlis, tad pusę kelio praleidžiame stovėdami. Matyti, kad lenkai keliauja po savo šalį. Lietuvoje tokių pilnų traukinių neteko matyti.
Į Krokuvą atriedame apie pusę vienuoliktos. Ji mus pasitinka saulėtu, šiltu oru. Turistai šurmuliuoja. Tolimesnis mūsų maršrutas drieksis iki Zakopanės, nes dar tik pirma dienos pusė, tad nusprendžiame keletą valandų skirti Krokuvai.
Krokuvos pavadinimas kilęs iš kunigaikščio Krakovo vardo. Pirmą kartą Krokuva paminėta 967 m. rytų pirklio. Šiandien Krokuva – muziejus po atviru dangumi su nepakartojama ir nuostabia atmosfera. Trumpą ekskursiją pėsčiomis pradedame nuo Turgaus aikštės, į kurią veda dauguma senamiesčio gatvelių. Turgaus aikštėje verda gyvenimas ir šiandien: prekiaujama suvenyrais, galima pasivažinėti arklių traukiama brika, turistus linksmina gyvos skulptūros. Šalia aikštės stūkso nepakartojamo grožio Šv. Marijos bažnyčia. Tokio įspūdingo grožio bažnyčios dar neteko matyti. Nuo aikštės patraukiame Vavelio pilies link, vidun neiname, nes trūksta laiko. Daug įspūdingiau ši pilis atrodo iš priešingos Vyslos pusės. Pasigrožėję Krokuvos senamiesčiu, važiuojame į Zakopanę.
Zakopanė – Lenkijos kalnų kurortas
Zakopanė – kalnų miestelis, įsikūręs Tatrų papėdėje, Slovakijos pasienyje. Šis kurortas gyvybingas ištisus metus. Atvyksta norintieji palaipioti po kalnus, žiemą užgriūna slidinėjimo entuziastai.
Atvykę į Zakopanę, iškart ieškome turizmo informacijos centro, nes laiko turime nedaug, o pamatyti norisi kuo daugiau. Bet čia mūsų nenudžiugina: vienos dienos labai mažai pamatyti ir kalnus, ir gražiausią slėnį – Koščoliskos kalnų perėją (Dolina Koscieliska). Bet mes nusprendžiame surizikuoti ir suspėti.
Šio vakaro tikslas – susirasti nakvynę. Tai padaryti Zakopanėje labai lengva. Jau autobusų stotyje pasitinka „močiutės“, siūlančios nakvynę, bet mes nusprendžiame patys surasti nakvynę miestelyje. Čia beveik ant kiekvieno namo kabo užrašas „Pokoji“. Dauguma namų trijų aukštų: pirmame aukšte gyvena šeimininkai, kiti du nuomojami turistams.
Nesunkiai suradę nakvynę, nusprendžiame pasivaikščioti po pagrindinę pėsčiųjų gatvę Krupuvki. Visas vakarinis Zakopanės gyvenimas verda būtent šioje gatvėje. Čia įsikūrę dauguma viešbučių, kavinių, restoranų, suvenyrų parduotuvių. Taip pat prekiaujama vietiniu kalnų sūriu, įvairiais vilnoniais gaminiais. Pasivaikščioję, pasigrožėję vietine architektūra, nuostabia kalnų panorama, sukame laikinų namų link.
Ankstyvą sekmadienio rytą skubame į autobusų stotį. Mikroautobusu važiuojame į Kuznicą. Būtent iš čia keltuvas kelia į Kasprovo viršūnę (Kasprowy Wierch). Nors dar ankstyvas rytas ir keltuvai dar neveikia, bet jau išsirikiavusi nemaža smalsuolių eilė. Bet gąsdintis, kad teks ilgai laukti, nereikia, nes neseniai pakeisti keltuvai dabar kelia gerokai greičiau – 15 minučių ir mes jau viršuje. Bekylant maloniai nustebino, kad vienas lenkas užleido vietą keltuve prie lango. Tad turime proga grožėtis nuostabiais kalnų vaizdais: audros išguldytu mišku, kylančios saulės rausva spalva nudažytomis viršūnėmis.
Kalno viršūnėje galima praleisti laiko tiek, kiek tik norisi, nebent norite atgal sugrįžti irgi keltuvu, tuomet laiko turėsite nedaug. Bet mes buvome nusprendę nusileisti savo kojomis. Galima leistis įvairiausio sudėtingumo ir ilgio trasomis: geltonąja, žaliąja, mėlynąja, raudonąja ir juodąja. Jos tarpusavyje susikerta, tad iš sunkiausios trasos galima pasukti į lengvesnę. Trasų spalvos žymimos ant akmenų, medžių, o jų susikirtimo vietose stovi nuorodos ir nurodomas laikas, kiek užtruksite vienoje ar kitoje trasoje, tad tikrai nepasiklysite. Be to, jei per ilgai užsibuvote kalnuose, pernakvoti galėsite ir kalnų trobelėse, tik būtinai perspėkite šeimininkus, pas kuriuos apsistojote, kad be reikalo jie nesijaudintų, jog pasiklydote kalnuose.
Mes nusprendžiame pasiekti aukščiausią (2278 m) Lenkijos Tatrų viršūnę – Svinicą (Swinica). Į ją kopiame ketera, per kurią eina Lenkijos ir Slovakijos siena. Tad galime sakyti, kad viena koja buvome ir Slovakijoje. Pakeliui sutikti žmonės sveikinasi, o tie, kurie leidžiasi žemyn, praleidžia kopiančius į viršų.
Į Svinicą užkopę juodąja trasa, žemyn jau leidomės lengvesne – žaliąja trasa. Akis džiugina vis kiti kalnų peizažai, mažos kalnų pušelės, tarsi iš pasakų išdygusios trobelės, didžiulės prisirpusios mėlynės, nuo kalnų boluojančios tarsi sniegas nusiritusių akmenų sankaupos, kelią pastoja sraunūs kalnų upeliai.
Leisdamiesi žemyn, sukame į šoną ir aplankome Penkių ežerų slėnį (Dolina Pieciu Stawow Polskich). Tai nuostabūs smaragdinės spalvos, skaidrūs tarsi stiklas ežerėliai. Matosi, kaip palei dugną plaukioja žuvytės – atrodo, ištiesi delną ir jos pačios sušoks į tavo rieškučias. Pasigrožėję ežerais, renkamės lengviausią ir trumpiausią trasą, nes dar norime aplankyti Koščielnos perėją (Dolina Koscieliska). Leisdamiesi sutinkame daug įvairaus amžiaus žmonių: nuo senelių iki šeimų su mažais vaikais, kurie, atrodo, neseniai pradėjo vaikščioti, net ir nėščios moterys lipa į kalnus. Matyt, zakopaniečiai gimė mylėdami kalnus ir juose leidžia laisvalaikį. Nusileidę nuo kalnų, sustojame trumpam pailsėti vienoje iš kavinukių: užkandame karšto kalnų sūrio, atsigeriame kalnų žolelių arbatos ir važiuojame atgal į Zakopanės stotį, o iš ten į Koščielnos perėją.
Koščielnos perėja – antra pagal dydį kalnų perėja Lenkijos Tatruose. Tai tiesiog kalnų uolose įsirėžęs 9 km kelias, kuriuo galima eiti tik pėsčiomis. Kai labai pavargstama, sėdama į arklių traukiamas brikas. Jau antra dienos pusė, o vakare išvažiuojame į Varšuvą, laiko nedaug, tad viso kelio įveikti neturime laiko, aplankome nors vieną čia esantį 480 m Šalčio urvą (Jaskinia Mrozna). Jis atidarytas 1934 m., o nuo 1958 m. apšviestas. Norint pasiekti šį urvą, reikia iš perėjos sukti į šoną, į jį veda juodoji trasa. Bevaikščiodami po kalnus nuvargome, bet noras pamatyti šį urvą buvo didesnis už nuovargį. Atrodė, kad atsirado netgi jau ne antras, o trečias, o gal net ketvirtas kvėpavimas, nes takas vedė gana stačiu akmenuotu šlaitu į viršų. Už kiekvieno posūkio laukėme vis pasirodant nuorodos, kad pasiekėme tikslą, bet kaip nėr, taip nėr. Svarbiausia – nesustoti pailsėti, nes jei sustosi, pajudėti vėliau bus dar sunkiau.
Ir štai pagaliau tikslas pasiektas. Šiame urve visada laikosi apie 6 laipsnių šiluma, todėl jis ir vadinamas Šalčiu. Kai kurie urvo praėjimai labai siauri, tad tenka vos ne šonu eiti, taip pat yra ir labai žemų praėjimų, tad tenka eiti kaip ančiukams. Beje, eiti reikia labai atsargiai, nes pasitaiko šlapių ir slidžių akmenų, kai kur vanduo laša tiesiog ant galvos. Perėję ši urvą, atsidūrėme gana aukštai ant stačios, beveik kaip siena uolos, nuo kurios veda daugybė medinių laiptelių. Jais nusileidžiame į perėją ir sukame mikroautobusų stotelės link. Pakeliui grožimės stačiomis kaip sienos uolomis, apaugusiais miškais, srauniais kalnų upeliais.
Grįžę į Zakopanę, dar spėjame pasivaikščioti centrine miesto gatve, skaniai pavakarieniauti prieš naktinę kelionę autobusu į Varšuvą.
Varšuva – šiuolaikinis Europos miestas
Varšuva įsikūrusi ant Vyslos upės krantų. Šiandien Varšuva – modernus, didžiulis su dangoraižiais, milžiniškais prekybos centrais europietiškas miestas. Bet daugiausia turistų, žinoma, sutraukia senamiestis. Į jį galima patekti nuo centrinės Varšuvos stoties. Senamiestyje daug gražių siaurų gatvelių. Jos veda į Turgaus aikštę ir Karaliaus rūmus. Turgaus aikštėje prekiaujama suvenyrais, taip pat galima pasivažinėti brikomis. Senamiestyje gausu bažnyčių. Pasukę maža siaura gatvele į šiaurę, pasiekėme senovinio bokšto griuvėsius, nuo kurių atsiveria nuostabus vaizdas į Vyslos vingius. Čia dauguma turistų fotografuojasi prie Varšuvos simbolio – undinėlės. Pasak legendos, ši undinėlė gyveno Vyslos vandenyse. Ji žvejams išpranašavo, kad šioje vietoje bus pastatytas didelis miestas. Eidami toliau pasiekėme barbakaną – šiaurinių Varšuvos vartų gynybinį įtvirtinimą. Čia ir baigiasi senamiestis.
Pasukę kitu keliu nuo Karalių rūmų patekome į Lazenki. Čia nuo kunigaikščių laikų įsikūrusios karališkos maudyklos. Aplinkui plyti didelis gražiai sutvarkytas parkas. Didžiausia šio parko puošmena – rūmai tvenkinio salelėje. Šią poilsio vietą ypač mėgsta miestiečiai.
Taip pat Varšuvoje verta aplankyti ir kitame Vyslos krante įsikūrusį Prahos rajoną. Jame nėra labai saugu vakare. Čia renkasi miesto bohema, įsikūrusios menininkų dirbtuvės, meno galerijos. Užsukame į zoologijos sodą ir traukiame į stotį. Naktis autobuse ir mes jau Vilniuje.
Anksčiau atrodė, kad idealiausias poilsis – jūra, smėlėtas paplūdimys, žuvėdrų klyksmas. Dabar tokį poilsį mielai iškeisčiau į kalnų žygius, kur nuostabi gamta, tyras oras, tyla, kurią nebent nutraukia paukščiai, ir lengva galva, išvalyta nuo visų blogų minčių. Tikrai teisingas posakis, „kad geriau už kalnus yra tik nauji, nematyti kalnai“.
Patarimai ir kainos:
Kaip pasiekti Krokuvą, Zakopanę
Iš Varšuvos kursuoja daug traukinių į Krokuvą, tik kainos ir kelionės laikas skiriasi. Greitieji traukiniai važiuoja apie 2,5 valandos (apie 100 zlotų), o lėtesni – apie 3 valandas (56 zlotai), bet bilietai į ši traukinį parduodami be vietų, tad gali tekti ir pastovėti. Saugumo sumetimais nepatariama važiuoti naktiniais traukiniais.
Nuo Krokuvos į Zakopanę autobusai kursuoja kas 20 minučių, kelyje užtrunka 2 valandas (19 zlotų).
Maistas
Lenkijoje būtinai reikia paragauti spurgų – jos tiesiog tirpsta burnoje. Zakopanėje labai skanūs tiesiog gatvėje kepami bulviniai blynai, taip pat vertas dėmesio ir vietinis kalnų sūris. Lenkai mėgta tirštą žarnokų sriubą flaki. Jos skonis ir išvaizda labai specifiniai. Bet dėl skonio juk nesiginčijama…
Transportas
Varšuvoje patogiausia nusipirkti dienos bilietą (12 zlotų), galiojantį autobusams, tramvajams ir metro. Vienkartinis talonėlis kainuoja 2,6 zloto.
Krokuvoje visos lankytinos vietos įsikūrusios senamiestyje, tad viską galima pasiekti pėsčiomis, bet jei tektų pavažiuoti, parduodami vienos dienos bilietai.
Iš Zakopanės į visas apylinkėse įsikūrusios lankytinas vietas veža mikroautobusai. Kainos labai įvairios – priklauso nuo atstumo.
Žurnalas “Kelionės ir pramogos”
