Tikra keliautoja


Kamčiatka. Komandorų, Kurilų salos. Altajus, Tianšanio Sajanų kalnai… Ilgai tektų vardyti vietas, kurias išvaikščiojo vilnietė keliautoja Regina Jakučiūnaitė-Kubertavičienė, pedagogė, žurnalistė, fotografė, trijų knygų apie turizmą autorė. Kelionės, viršukalnės, pažinimo džiaugsmas ir noras tai perteikti kitiems – toks ponios Reginos gyvenimas.
sniegynuose.jpg
Kalnų sporto meistrė pasakoja apie savo pomėgį keliauti.
Labiausiai mane domina sportinio tipo kelionės, kur siekiama rezultatų, keliama kartelė vis aukščiau ir aukščiau. zygis-kalnuose.jpgĮ kalnus keliauju ir su agentūromis, ir su draugais. Bemaž kasmet dalyvauju kalnų turiadose, kurias organizuoja visų keliautojų metras Algimantas Jucevičius. Į jas kasmet susirenka gerokai per 100 norinčiųjų pabuvoti kalnuose.
Kas jus traukia į kalnus?
Kalnai mane viliojo nuo mažumės. Patinka platūs horizontai, amžinybės, savo būties pajautimas, didingos viršukalnės, skęstančios debesyse, saulėtekiai, saulėlydžiai. Jautiesi tarsi pakylėtas. Kalnai padeda susivokti savyje. Jei tinkamai pasiruoši, rūpiniesi savo sveikata, fizinės formos palaikymu. Kalnuose atsigauna kūnas, pailsi dvasia. Būtent čia sutikau artimus žmones, su kuriais bendrauju iki šiol.zygis.jpg
Ar keliautojų šeimos vaikai keliauja?su-algimantu-juceviciumi.jpg
Taip. Sūnus sykiu keliavo po Altajų, Uralą, Kaukazą slidėmis, pėsčiomis. Dukrai 16 metų, jai patinka slidinėti.
Kalnai – tai ir tautos, kultūros…
Buvo tam tikras laikas, kai ypač daug keliavau po kalnus. Perėjos, viršukalnės… Bet nekopdavau vien šiaip sau. Visuomet stengdavausi pasiskaityti apie kraštą, kultūrą, papročius. Pati ruošdavau maršrutus. Turkmėnijos kalnuose buvau kelis kartus, gerai pažįstu Kopetdago kalnus. Į juos vedė pirmieji lietuvių maršrutai. ledynai.jpgEgzotiška buvo pažinti ir šios Azijos šalies kultūrą bei papročius. Mes, kelnėtos moterys su didžiulėmis kuprinėmis, stebindavome juos. O jie mums nuostabą kėlė dėl daugpatystės, kurios ir sovietiniai laikai neišnaikino, nuotakų vogimo ir pirkimo. Tai viena egzotiškiausių šalių.sniegynuose-kirgizija.jpg
Išnaršiau Pamyrą, Tianšanį, Altajų, Sajanus (Rytų ir Vakarų), Kamčiatką, Kurilus. O viskas prasidėjo nuo VU žygeivių klubo ir pirmo žygio į Karpatus. Toliau Uralo kalnai, Centrinės Alpės, Dolomitinės Alpės, Aukštieji Tatrai. Tuvos Respublika – tiesiog nepakartojama slidininkams. Bemaž kiekvieną vasarą ir žiemą išsiruošiu į kalnus.
Didžiuojuosi esanti VU žygeivių klubo narė. Į sudėtingas keliones reikia eiti tik su patikimais žmonėmis. Kaip tik tokius ir atradau šiame klube, ant-akstino-virsunes-tiansanis.jpgsu jo nariais įveikėme daug įdomių, įsimintinų maršrutų. Šiais metais VU turistai mini gražų 50 metų jubiliejų. Be galo džiaugiuosi, kad likimas suvedė su mano kelionių bičiuliais. Bendraujame, keliaujame ir dalinamės įspūdžiais iki šiol.
Kokia kelionė įsiminė labiausiai?
Visam gyvenimui įstrigo kelionė į Kurilų salas 1988 m. Žygiui vadovavau aš ir nutarėme patekti į ypatingo saugumo karinę zoną, garsėjančią nuostabia laukine gamta. Atvykus į salą, reikėjo užsiregistruoti salos komendantūroje. kurilu-salos-i.jpgKomendantas sustabdė ir nuvedė pas karo komendantą. Šis įtartinai nužvelgė, patikrino dokumentus ir pasakęs luktelėti kažkur dingo. Netrukus girdime, kaip jis raportuoja apie mus telefonu ir praneša, kad turistų grupės vadovė yra, jų žodžiais, boba… Nors tai jiems ir buvo labai keista, bet praleido.kurilai.jpg
Ši kelionė buvo nepaprasta. Stebėjome natūralų lašišų nerštą, meškas, kurių ten apstu, kopėme į iš jūros kyšančius, rusenančius ir bet kada galinčius išsiveržti ugnikalnius, gėrėjomės miniatiūrinėmis virš vandenyno kyšančiomis salelėmis. Šio krašto gamta verta didžiausių pagyrų.
Kurilų salose iki Antrojo pasaulinio karo gyveno jau beveik išnykstanti ainų tauta. Aš kaip tik domiuosi mažomis beišnykstančiomis tautelėmis. Iturupo sala iki karo priklausė japonams, o ainai kaipkurilu-salos.jpg tik gyveno Iturupo saloje. Tai mėlynakiai, barzdoti, ilgaplaukiai čiabuviai. Etniškai jie skiriasi nuo japonų, bet prie europiečių jų priskirti negalime, nes ainų oda ne balta, o geltona, veidas plokščias. Vieni mums teigė, kad jie atėjo iš Azijos, nes turi mongoloidų žymių, kiti tikina juos atėjusius iš pietinių salų, gal net Indijos, treti kategoriškai tvirtina, kad ainai priklauso baltajai rasei ir yra kilę iš Europos.kurilu-salos-pakrante.jpg
Ši tauta verčiasi gyvulininkyste, žvejyba ir medžiokle. Ainai nuo kitų salyno gyventojų skiriasi naudojama savita ornamentika, prie jų namų neretai pamatysi ir prijaukintą mešką, laikomą čia šventu gyvūnu. Ainai nagingi medžio, kaulo raižytojai, jų medžio skulptūros – itin išraiškingos. Herojinis jų epas porina ainus nusileidusvulkanas-kamchatka.jpg iš „debesų žemės”. Tai senieji Tolimųjų Rytų gyventojai. Saloje gyvenantis ukrainietis įsteigė ainų muziejų. Jų dabar tėra išlikę apie 2 tūkst. Po karo japonai juos visus išsivežė ir apgyvendino netoli Tokijo. Saloje šiuo metu gyvena rusų karininkai su šeimomis ir laikinai atvykstantys žvejai.
Įsiminė ir Komandorų salos, esančios netoli Aleutų salų, lokys-upeje-prausiasi.jpgpriklausančių JAV. Jose veisiasi jūrų vėpliai. Dvi dienas stebėjome šiuos protingus gyvūnus. Vienoje gulykloje jų būna apie 15 tūkst. Jūrų vėpliai yra saugomi, tik rugsėjį leidžiama jų tam tikrą skaičių sumedžioti. Šių gyvūnų liaukos yra naudojamos kosmetikoje.
Vaizdaiismesti-laivai-kamcatka.jpg Komandoruose neįtikėtini – prie viešbučio ant kranto guli ruoniai. Tai buvo vienas įspūdingiausių žygių. Žmonių saloje nedaug. Jie nuoširdūs. Tik atvykę buvome pakviesti į pirtį ir ten viską sužinojome apie salą.
Yra vietų, kurių pasiilgstate?
Anksčiau dažnai vykdavau į Kamčiatką. Pasiilgstu šio paslaptingo krašto, jo laukinės gamtos. Vaikščiodama po vulkaninius kalnus ir matydama, kaip jie keičiasi – buvę pliki jau kitąkart pasitinka apžėlę žolyte, suvokiu žmogaus būties laikinumą.prie-upes-atsliukino-atsigerti-lokys-tolimieji-rytai.jpg Čia įdomu stebėti, kaip formuojasi, gimsta žemė. Pasiilgstu ir Tbilisio, inteligentiško, ekstravagantiško ir paslaptingo miesto. Jis įdomus savo sena turtinga kultūra, bendravimo stiliumi, nuoširdumu. Tai miestas, kuris turi savo dvasią. Pereinu Šota Rustavelio prospektu, kuriame kavinukės, vyninės, muziejai, užsuku pažiūrėti Pirosmanio paveikslų…
Kaip išlaikote gerą fizinę formą?
Stengiuosi nepersivalgyti, riebiai, skaniai nesmaguriauti, nes aptuksi, imsi dusti ir su kalnais teks atsisveikinti. Esu fatalistė, tikiu likimu. Stengiuosi sveikai gyventi, turiu gyvūnėlių namuose, katiną, šunį, turėjau labai protingą žiurkę. Rūpinimasis jais, bendravimas irgi padeda gyventi.visa-komanda-tiansanis.jpg Sportuoju, suku lanką, turiu treniruoklį namuose, pabėgioju. Visada ruošiuosi į kalnus, kur ne tik oro reta, bet ir kuprinę didžiulę reikia tempti ant pečių.
Jūs dirbate pedagoginį darbą, nuolat bendraujate su jaunimu. Koks jis šiandien?
Šiandieninė karta šiek tiek kitokia nei mano. palapiniu-miestelis.jpgLūžis įvyko maždaug prieš aštuonerius metus. Jeigu ankščiau eidavome į žygį, kuriame lengvai įveikdavome 10-12 km, tai dabar jaunam žmogui jau ir 4 km labai daug. Tolstama nuo gamtos, bijoma sunkumų, norima kuo daugiau linksmybių, pramogų. Į žygius eina labai nedidelė dalis jaunimo. Ankščiau Vilniaus universitete kiekviename fakultete būdavo turizmo sekcijos, dabar keliauja labai nedaug studentų.kirgizija.jpg Universiteto žygeivius vienija Tadas Šidiškis, legendinis žmogus, žinantis kiekvieną dubenėtą Lietuvos akmenį, kiekvieną šventąjį ąžuolą. Su juo gimusios dainos ir dabar žygiuose dainuojamos. Daug žmonių jis išugdė meilės Tėvynei, gamtai, papročiams, dvasia.
Kur dabar keliaujate?
Savaitgaliais keliauju tiksliniais maršrutais. Lankome senuosius dvarus, Vilniaus apylinkes. Vasarą plaukiame baidarėmis Ignalinos ežerais. Renkamės į tradicinį Joninių žygį. Plaukiame Merkiu iki Puvočių, kur vakarojame prie laužo.mano-palapine-sniege.jpg Yra daug svajonių ir apie tolimus maršrutus, žygius. Kelionės labai praturtina žmogų. Senovės arabai jauną žmogų išleisdavo į kelionę, kad įgytų gyvenimo patirties, pažintų pasaulį, žmones ir save. Tai puiki ugdymo priemonė.
Jūs vietine-mergaite-tadzikistanas.jpgir fotografuojate bei dalinatės šio amato patirtimi su kitais.
Fotografija padeda perteikti kelionių dvasią ir įspūdžius kitiems. Esu surengusi keletą fotografijos parodų iš kelionių. Po kiekvienos kelionės susirenkame visi draugai ir dalinamės įspūdžiais žiūrėdami fotografijas. Galia, kad dabar nerengiami mėgėjiškų filmų konkursai, skaidrių, filmų festivaliai, kurie padėdavo tobulėti fotografams ir kino mėgėjams. Šie festivaliai išugdė ne vieną Lietuvos menininką.
Ką patartumėte tiems, kurie keliauja tik su „Discovery” kanalu?
Tai yra gerai, bet visai kita, kai tu viską pamatai savo akimis. Žmogus, kuris keliauja, domisi, fotografuoja, niekada nebus blogas žmogus, tai labai svarbu auklėjant vaikus. Kiekvienai kelionei būtina pasiruošti. turkmene.jpgJei keliaus šeima, kiekvienas turi gauti užduotį pasiruošti vieną ar kitą temą, reikalingą kelionei. Būtina turėti gerų žemėlapių, juos išstudijuoti, pasidomėti kelerių metų orų prognozėmis, kad žinotum, kokio oro gali tikėtis.turgus-tajikistanas.jpg
Pasirinkusiems sportinę kelionę reikia fiziškai pasirengti, prieš tai išmokti taisyklingai kvėpuoti. Būtina pasitikrinti ir savo sveikatą. Kai aš vadovaudavau žygiams, iš visų reikalaudavau gydytojo pažymos. Prie tokios tvarkos visi buvo įpratę ir tikrindavosi. Taip ramiau visiems.
Kokia kelionė buvo pati įspūdingiausia?
Kelionė po Persiją. Jau praėjo keletas metų, bet negaliu jos pamiršti. Keliavau tada su grupe, kuriai vadovavo Vytautas Bukauskas. Tai nepaprastai aukštos kultūros šalis. Šioje kelionėje išsipildė viena mano senų svajonių – aplankiau savo mėgstamo poeto dusambe-tadzikistan.jpgOmaro Chajamo kapą. Uždegėme žvakutę. Buvome nusivežę poezijos tomelį ir prie jo kapo pasikeisdami skaitėme eiles. Pro šalį ėję žmonės sustojo ir klausėsi, bet niekas nedrįso mums trukdyti. Po to šalia esančioje arbatinėje prie stalelio pratęsėme eilių skaitymą. Visi sėdėjusieji arbatinėje pradėjo deklamuoti eiles savo kalba. Klausinėjo, iš kur mes. Smagiausia, kad nebuvo tokio, kuris nežinotų, kur yra Lietuva.tajikistano-zmones-fanu-kalnai.jpg
Persijoje yra įprasta lankyti tautos didvyrių kapus. Ateina ištisos šeimos. Beje, šioje šalyje išsipildė mano mokyklos laikų svajonė – aplankiau Ararato kalną. Savo akimis mačiau Nojaus laivo pėdsakus, didžiulį įspūdį paliko ir pats kalnas, vienišas stūksantis didingas gamtos paminklas. keliautoju-palapine-tolimieji-rytai.jpgDomiuosi ir senosiomis kultūromis. Aplankėme zoroastristų (ugnies ir šviesos garbintojų) šventyklą Jazde. Dar svajoju aplankyti Japoniją, Egiptą, bet, kol jėgos leidžia, pirmiausia – kalnai.

Kalbino Austė Šaulytė

Nuotraukos Emilijos Blinstrubytės, Simonos Burnickaitės, Reginos Kubertavičienės.

DALINTIS