Ką privalo valgyti žydas
Tarp 365 draudimų, apimančių visas pamaldžiųjų žydų, o kitokių tikriausiai ir nėra, gyvenimo sritis, didžioji jų dalis susijusi su mityba. Visa tai galime pavadinti trumpu, bet tiksliu žodžiu „kašrut” (judėjų k. košer), reiškiančiu „tinkamas”. Kad maistas toks taptų, būtina griežtai laikytis ne tik produktų suderinamumo, paisyti jo gaminimo reikalavimų, draudimo rinkti derlių kas septintus metus, bet svarbiausia gaminti jį paties judėjams…
Žiaumojantys ir skeltanagiai
Tinkamas laikomas tik tas maistas, kuris atitinka 3500 senumo Toros reikalavimus (Tora, 14:3 – 20). Joje rašoma: „Nevalgyki jokios bjaurasties. Štai gyvuliai, kuriuos jūs galite valgyti: jaučiai, avys, ožkos, elniai ir stirnos, buivolai, danieliai ir gemzės, stumbrai, oriksai ir kameliopardai. 
Visi gyvuliai, kurių kanopos skeltos ir abiejose kanopose gili įpjova, kurie gromuliuoja ir atrajoja, tuos valgykite; tiktai šių nevalgykite, kurie turi skeltus nagus su giliomis įpjovomis ir atrajoja: kupranugario, kiškio ir šoklio (toks urvinis kiškelis), nors jie ir žiaumoja, bet jų kanopos ne skeltos: netinkami jie jums; ir kiaulės, nors kanopos jų skeltos, bet jos ne atrajoja: netinkama ji jums”. Šiame prisakyme aišku viskas, išskyrus kameliopardą. Šiuo egzotišku žodžiu vadinama paprasta žirafa, kuri senovėje buvo laikoma mistiniu žvėrimi, kupranugario ir panteros įsikūnijimu. Todėl toks ir pavadinimas. Stumbras, aišku, joks ne stumbras, o laukinis jautis, oriksas – stambi antilopė, gyvenanti Artimuosiuose Rytuose…
Sparnuočiai ir vandens gyviai
Toliau Raštuose pereinama prie vandens stichijos: „Iš visų gyvūnų, kurie vandenyje, valgykite visus, kurie tik turi plunksnas (plaukmenis) ir žvynus, o visų tų, kurie neturi plunksnų ir žvynų, nevalgykite: netinka jie jums”. Tad, krabai, krevetės ar austrės negali atsirasti ant tikinčio žydo stalo nė su jokiu padažu. Neužmiršti šventraštyje ir paukščiai: „Visokį tyrą paukštį valgykite, bet šių jums nereikėtų valgyti: erelio, grifo ir jūrinio erelio, peslio ir vanago, visų sakalų ir varnų rūšių, stručio ir pelėdos, žuvėdrų ir gulbių, ibisos ir didžiojo apuoko, pelikano ir grifo, gervės ir visų kirliko rūšių, kukučio ir šikšnio”. Čia išvardijami toli gražu ne visi paukščiai, bet pagal tradiciją žydams (kaip, beje, ir daugeliui kitų tautų) įtraukti į savo racioną reikėtų tik vištų, ančių, žąsų, kalakutų ir retkarčiais paįvairinimui balandžių mėsą.
Visiškai draudžiama žydui vartoti ropojančius ir kitus „šliaužiojančius sutvėrimus”, išskyrus kelias rūšis dykumų skėrių. Svarbi detalė: netinkami vartoti, tai yra netyri, ne tik patys gyvūnai, bet ir visa tai, kas iš jų išeina. Tad žydai valgo tik raudonuosius ikrus. Eršketas neturi žvynų, vadinasi, jis draudžiamas, o kartu draudžiami ir juodieji ikrai. Negalima valgyti ir netyrų paukščių kiaušinių (pvz.: stručio), taip pat kiaušinių, kuriuose jau prasidėjo paukščiukų gyvybė. Yra tik viena išimtis: ne tik leidžiama, bet ir rekomenduojamas mityboje naminių (nekošerinių) bičių medus…
„Ėriukas motinos piene”…
Penktojoje Mozės knygoje skamba kategoriškas nurodymas: „Nevirki ožiuko jo motinos piene”. Tai ir yra pats griežčiausias draudimas – tuo pat metu vartoti mėsiškus ir pieniškus produktus. Laiko intervalas tarp mėsiškų ir pieniškų patiekalų vartojimo turi būti ne mažiau kaip 6 val., tarp pieniškų ir mėsiškų – 2 val. 
Be to, plauti produktus ir indus, kuriuose buvo ruošiami mėsiški ir pieniški valgiai, galima tik skirtingose kriauklėse, valgyti juos iš skirtingų indų ir netgi laikyti juos privalu skirtingose lentynose (arba šaldytuvuose), kad jie, gink Dieve, nesusiliestų vienas su kitu. Kai kuriuose turtingųjų namuose šiam reikalui įrengiamos net kelios virtuvės…
Mėsininkas – vienas svarbiausių žmonių žydų gyvenime
Visi likę produktai vadinami „parve” (išvertus – „neutralūs”), juos galima vartoti tiek su mėsa, tiek su pienu. Paprastai jie yra augalinės kilmės. Išimtis yra tik žuvys, kurias draudžiama vartoti su mėsa. Beje, mitybai kategoriškai draudžiama naudoti kraują: „Tik būki valingas, kad nevartotum mityboje kraujo, nes kraujas – tai siela: tad nevalgyki dūšios sykiu su kūnu”. Tikintys žydai valgo tik tą mėsą, iš kurios kraujas išvarvintas iki paskutinio lašo. Taigi ir gyvūnai pjaunami pagal griežtai nustatytas taisykles („šchita”). Tuo užsiima skerdikas („šoichet”) – vienas svarbiausių žmonių tradicinėje žydų bendruomenėje.
Tik jis moka išgaląsti peilį iki skustuvo ašmenų blizgesio ir įgudusiai perkirsti galvijui gyvybines arterijas. Skerdiko amato mokomasi ne mažiau nei metus specialiuose kursuose, kuriuos baigus įteikiamas diplomas su rabino parašu. Vien tik taisyklingam rankos judesiui galąsti peilį tenka nuo 80 iki 100 val. mokomojo laiko.
Pjauti pagal taisykles naudojamas ypatingos formos durklas – chalaf, kurio aštrumą šoichetas ne vieną sykį tikrina nagu. Jei tik apčiuopiama mažiausia ištrupa, peilis tuoj pat keičiamas kitu. Tokia aštruma būtina tam, kad suteiktų gyvūnui kuo mažiau kančių, kad ištekantis iš gyslų kraujas nespėtų įsisunkti į kūną ir nepadarytų mėsos nekošeriniu produktu.
Ypatinga skerdiena
Kad kraujas ištekėtų kuo greičiau, skerdiena pakabinama žemyn galva, po to plaunama šaltame vandenyje, įtrinama druska ir dedama ant nuožulniai pastatytos lentos, kurios gale pastatoma talpykla – kad kraujas sutekėtų iki paskutinio lašo. Po valandos, kitos mėsa dar sykį kruopščiai perplaunama, taip ji tampa košerinė, tai yra tinkama vartoti. Druska privalo būti stambi: ji ištraukia kraują, bet, skirtingai nei smulki, neįsisunkia į mėsą. Kepenims, kur ypač gausu kraujo, šitokio paruošimo maža: jas apibarstoma druska, keliose vietose praduriama ir apkepama ant atviros ugnies. Taip apdorojamas ir tešmuo.
Netinkama maistui tampa ligoto (nevela – sugadinta), papjauto plėšrūno (trefa – sudraskyta) ar atsitiktinai žuvusio gyvulio mėsa. Neretai žodžiu trefa apibūdinami visi nekošeriniai produktai…
Tyras maistas ir vaistai
Išdarinėjant jau be kraujo skerdieną stebi kitas specialistas – mašgiach, arba stebėtojas, surenkantis tinkamas gyvulio dalis. Kašruto taisyklės draudžia valgyti užpakalines skerdienos dalis, vidinius taukus (tai auka Aukščiausiajam), taip pat šlaunis (kulšis), iš kurių nepašalintas sėdimasis nervas – kaip priminimas apie tai, kad kadaise Jokūbas buvo angelo sužeistas į klubą.
Nervą šalina dar vienas ekspertas, vadinamasis „menakeris”. Kai atranka baigta, mašgiachas deda ant mėsos antspaudą, patvirtinantį jos tinkamumą. Tai gali atlikti ir šoichetas, jei jis turi atitinkamą kvalifikaciją. Šiuo atveju jį vadina „šub” (sutrumpintai „šoichet-vodech”, tai yra „mėsininkas, tikrinantis skerdieną”. Tokiu pat antspaudu (ekšer) šiandien žymimi visi kiti produktai – juk daugelis tikinčiųjų vartoja produktus, paruoštus tik žydams.
Tai taikoma ir mėsai, ir duonos gaminiams, ir vynui. Mažiausiai apribojimų tenka daržovėms ir vaisiams. Pastaruosius galima valgyti visus, bet tik neapgraužtus kirminų (iš senelio sodo jau nebetiktų!) ir be vabzdžių lervų, kurie žydų Raštuose taip pat laikomi netyri. Būtent dėl šios priežasties itin kruopščiai reikia perrinkinėti kruopas, o miltus sijoti per smulkų rėtį. Jei gaminant maistą bent vienoje iš paruošimo stadijų (ugnies įžiebimas, kepimas) prisidėjo žydas, patiekalas akimirksniu tampa košeriniu.
Įdomu, kad nekošeriniai gali būti ir vaistai, ypač tie, kurie slepiasi želatinos kapsulėse, išgaunamose iš galvijų kaulų. Nors itin sunkiais atvejais leidžiama juos naudoti, nes ligoniams visi griežti kašruto įstatymai tuoj pat švelninami. Bet, net žvelgiant mirčiai į akis, žydai linkę pirmiausia kreiptis į savus vaistininkus ir daktarus, vildamiesi, kad bent jie skirs košerinių vaistų, padėsiančių nenusižengiant įsitikinimams atsikratyti ligų.
Visa esmė – pasitenkinti mažu
Iš kur kilo kašruto taisyklės, atsakyti sunku. Šiuo klausimu yra daug nuomonių. Filosofas Mošė Maimonidas aiškina šias taisykles pakankamai racionaliai, manydamas, kad būtent jos turėjo išmokyti žmones tenkintis mažu. Kiaulienos uždraudimą jis siejo su tuo, kad kiaulė – „purvinas gyvulys, kuris minta atliekomis”. Mėsa, virta piene, – per daug riebi, o ožiuko virimas jo mamos piene – siaubingas nedėkingumo aktas ožkos atžvilgiu, kurios pienas daugeliui vaikų pakeisdavo motinos. Šis filosofas mano, kad Tora draudžia tik tai, kas kenkia sveikatai.
Kiti mąstytojai, pavyzdžiui, garsusis daktaras Moše ben Nachmanas, visiškai nesutiko su juo – juk ne žydai kuo puikiausiai vartoja nekošerinį maistą be jokios žalos sau. Jis tikino, kad kašrutas pirmiausia būtinas sielai. Šią tezę palaikė ir Isaakas Abarbanelis – rabinas, Ispanijos žydų vadovas, gyvavęs XV amžiaus antroje pusėje. Jis teigė, kad Tora ne medicinos žinynas. Vartoti ar nevartoti vieno ar kito produkto – jokio ryšio su fizine kūno higiena. Svarbiausia dvasia ir rūpestis ja. Kiekvienas prisakymas slepia gilią Visatos sampratos reikšmę, ir jų būtina laikytis norint suvokti Aukščiausiojo mokymą.
Tokio pat tikslo siekiant uždraustas ir kraujo vartojimas maistui, nes jis žmogų daro žiaurų. Viduramžiais gyvenęs rabinas Obadijus Sforno rašė: „Netyras maistas veržia sielą, trukdydamas augti dorybėms”. Ir jis teisus. Beje, yra ir trečia versija: kašrutas, kaip ir kiti judaizmo nuostatai, pirmiausia turi užtikrinti žydų nuolankumą Aukščiausiojo valiai ir apsaugoti juos nuo išnykimo, susiliejimo su kitomis tautomis. Ne veltui jį (kašrutą) dar vadina „siena, juosiančia žydų namą….”
Kad Žemė pailsėtų…
Be kašruto, Izraelyje vyrauja ir kiti draudimai, susiję su maistu. Pavyzdžiui, kas septintus metus, vadinamuosius „šmita”, laukai ir sodai turi būti palikti neapdirbti, kad žemė pailsėtų. Labai įdomi tradicija… Rinkti ir naudoti to meto derlių draudžiama. Žydams, kad prasimaitintų tenka pirkti daržoves ir vaisius, išaugintus kitose žemėse. Negalima valgyti ir bet kurio medžio vaisių, atsiradusių per trejetą metų nuo pasodinimo. 
Beje, Talmudas reikalauja nuo surinktų vynuogynų derliaus, dešimtąją (maaser) dalį skirti bažnyčiai, bet kadangi jos nėra, ši dalis iškilmingai sunaikinama dalyvaujant rabinui kaip auka Aukščiausiajam. Prieš valgį žydai būtinai dėkoja Dievui ir atlieka įvairiausius palaiminimus, priklausomai nuo maisto rūšies, o prieš vartodami duoną – atlieka rankų apsiplovimo ritualą (netilat jadaim).
Aišku, šiais laikais visų kašruto prisakymų sudėtinga laikytis net pačiame Izraelyje. Ypač esant tokiam intensyviam miesto gyvenimui. Beje, Izraelyje ir greitojo maisto gaminiai pritaikomi prie vietinių sąlygų ir ruošiami prisilaikant tradicijų. Pitos paplotėlio įdaru tampa chumusas – karštų turkiškų žirnių salotos, galima paskanauti falafeli – tie patys žirniai, tik pakepti su alyvuogių aliejumi ir daržovėmis. Yra Izraelyje ir „MacDonalds”, tik šiek tiek kitoks: kotletus dešrainiams ir mėsainiams ruošia ne iš kiaulienos, o iš jautienos ir avienos, kurią čia pat čirškina ant atviros ugnies. Koldūnines keičia „falafelinės”, kur prie pagrindinio patiekalo patiekiama daugybę rytietiškų užkandžių: chaselin (baklažanų piurė), įvairiausių daržovių troškinių pakankamai egzotiškais pavadinimais ir kvapais.
Laukite tęsinio
Parengė Pijus Laila
