Svetinga ir pavojinga Svanetija

Keliavo ir surašė Vytenis Dapkevičius

2007 metų vasarą Gruzijoje, Svanetijos regione, netoli administracinio centro Mestijos buvo apiplėšta 14 lietuvių keliautojų grupė. Fotografas Arūnas Matukas liko be keliolika tūkstančių litų kainavusios fotografavimo aparatūros, jo bendražygiai po naktinio svečių vizito prarado žiedus, pinigus, turistinį inventorių. Po savaitės šį įvykį aprašė spauda. Straipsnyje daugiausiai remtasi Lietuvos ambasadoriaus Gruzijoje nuomone ir akcentuota, kad Svanetijoje labai nesaugu. Lietuvos atstovas Gruzijoje rekomendavo visiems lietuviams, vykstantiems į šiuos kraštus, samdytis ginkluotą palydą. Gana atvirai teigė, kad svanai – pavojinga tauta, nuo seno įpratusi plėšikauti. Tik keliautojas ir alpinistas Antanas Gadeikis išreiškė teigiamą požiūrį į šį kraštą ir jo gyventojus.
Pagyvenus tris savaites Svanetijoje, susidraugavus su vietiniais, situacija atrodo ne visai tokia, kaip ją pateikia „oficialusis Tbilisis“.

Truputis geografijos ir istorijos
Svanetija – aukščiausiai Europoje žmonių gyvenama vieta, esanti Gruzijos šiaurėje prie didžiojo Kaukazo kalnagūbrio. Ji skirstoma į Aukštutinę (Zemo Svaneti) ir Žemutinę (Kvemo Svaneti). Daugelis kaimų ir miestelių glaudžiasi Inguri Rioni ir upių slėniuose. Slėnius supa statūs didžiojo Kaukazo kalnagūbrio viršūnių šlaitai. Žymiausia iš jų – Ušba (4710 m), kurios du „dantys“ matomi iš daugelio vietų.

Aukštutinė Svanetija. Mestia.

Garsios ir kitos krašto viršūnės – aukščiausias Gruzijos taškas Šhara (5201 m), Tetnuldo piramidė (4974 m), Šota Rustavelio (4960 m) ir Alaimos (4525 m) kalnai. Svanetijos kultūros ištakos siekia gūdžius viduramžius. Maždaug VI amžiuje svanai apsikrikštijo, netrukus buvo prijungti prie Gruzijos karalystės. Gruzija galutinai susivienijo ir itin suklestėjo caro Davido laikais XII amžiaus pabaigoje ir XII amžiaus pradžioje. Šis klestėjimas tęsėsi ir apogėjų pasiekė Davido proanūkės carienės Tamaros (XII amžiaus pabaiga-XIII amžiaus pradžia) valdymo metu. Tuo metu suklestėjo (buvo statomi bokštai, cerkvės, pilys) Svanetija.

Bokštai – svanų pasididžiavimas

Nuo XIII amžiaus per Gruziją vienas po kito žygiavo įvairūs užkariautojai – mongolai, Timūro kariaunos, turkai. Valstybė žlunga – svanai išlieka laisvi. Siauri kalnų keliai, einantys bedugnės pakraščiais, – vienintelis susisiekimas. Gana tiksliai savo kelių gerumą apibūdina patarlė: jei keliu eidamas nukrisi ir tavęs neras – tai svanui blogas kelias, jei nukrisi ir suras – tai vidutinis kelias, o jei yra galimybių praeiti žengi geru keliu. Tad kad ir kokie įnirtingi buvo turkai ar kiti užkariautojai, kovojant su jais tereikėjo labai nedaug – tik kelių akmenų, paleistų tinkamoje tarpeklio vietoje, ir visa svetima kariuomenė nugarmėdavo į prapultį kartu su akmenų griūtimi. Užkariavus Gruziją, Svanetija tapo ta vieta, kurioje buvo slepiamos neįtikėtinos karalių rūmų brangenybės, bažnytinės knygos ir ikonos. Legendos byloja, kad net pati karalienė Tamara palaidota Svanetijoje.

Svanų būdas
Tai, kad šio Kaukazo užkampio iki XIX amžiaus niekada netrypė užkariautojo koja, o baudžiavos čia išvis nėra buvę, suformavo labai savitą vietinių žmonių būdą. Svetingumas svanui – šventas priesakas. Saldi, pataikaujanti šypsena svano veide neįsivaizduojama. Tbilisyje, pakeliui į oro uostą, teko matyti plakatą su prezidento G. W. Busho atvaizdu, kuriame buvo nuoroda į jo vardo gatvę.

Svanai

Tokius entuziastingo palankumo pasaulio galingiesiems ženklus Svanetijoje sunku įsivaizduoti. Nesijaučia nūdienos Svanetijoje ir kitos provakarietiškos euforijos, apėmusios gruzinus, bet ištikimybė ir lojalumas Gruzijos valstybei čia toks pats tikras ir nesuvaidintas kaip ir svetingumas. Tačiau svanas nestovės nusižeminęs prieš svečią ir nesijaus svetimas savo namuose tarytum koks naujosios kaimo turizmo sodybos operatorius. Vaikščiodamas po senuosius kaimus, kuriuose išlikę ne vieną šimtmetį skaičiuojančių namų ar gynybinių bokštų, pajunti – karingos būta tautos.

Svanas

Pastatai būdavo pritaikomi kariauti, o ne patogiai gyventi. Senovinių namų sienos tik akmeniu mūrytos, dažnai ir stogas dengtas plokščiais akmenimis. Viduje net saulėtą vasaros dieną tvyrodavo prieblanda, langų beveik nebūdavo – tik kelios nedidelės angos sienoje. Viduje palei tris sienas įrengta gardų gyvuliams – svarbiam šeimos turtui. Atšiaurią žiemą kvėpuojantys gyvuliai patalpą prišildydavo turbūt labiau nei viduryje smilkstantis atviras ugniakuras. Tokį namą nedraugui nei jėga paimti, nei padegti…

Svanų gynybiniai bokštai

Bet, jei jau taip nutinka, kad namas vis dėlto užimamas – šalia dažno stovi keliolikos metrų bokštas, kuriame galima ištverti ilgą apsiaustį. Įspūdį dar sustiprina gilūs, tamsūs, apipeliję rūsiai, kuriuose kartais kalindavo belaisvius. Šiame nuošaliame krašte, kur dėl duonos tenka išlieti nemažai prakaito, tiek išteklių gynybai skiriama ne be reikalo. Kraujo kerštas Svanetijoje dar visai neseniai nusinešdavo daugiau gyvybių nei epidemijos. Neretai užtekdavo nugalabyto šuns ar sava mirtim mirusio gentainio laidotuvėse gedinčių artimųjų priesaikos atkeršyti, kad prasidėtų kruvinas dviejų giminių karas. Karas, besitęsiantis per daug kartų. Viena vertus, kraujo kerštas nebuvo laikomas nusikaltimu, greičiau dorybe ir pareiga, kurią būtina įvykdyti. Kita vertus, šio keršto baimė ir atsakomybė už savo ar savo šeimos garbę išugdė aukštos moralės kodeksą – vagystės, plėšimai ir kiti nusikaltimai ten pasitaikydavo itin retai.

 

Svanai nuo mažumės lipa į kalnus

Alpinizmas – nacionalinis sportas
Vienoje alpinistų stovykloje teko girdėti, kad tarybiniais laikais alpinistai buvo kone vieninteliai sportininkai, tarp kurių bene 90 proc. buvo su aukštuoju išsimokslinimu. Iš jų 10 proc. turėjo mokslinius laipsnius. Peršasi išvada, kad daugelis alpinistų buvo didmiesčių gyventojai, bet svanai – išimtis.
Michailas Chergianis – visų laikų geriausias alpinistas iš buvusios Sovietų Sąjungos – Mestijos valstiečio sūnus. Po kiekvieno sezono jis sugrįždavo į savo tėvo namus, kuriuose dabar įrengtas ir kruopščiai prižiūrimas muziejus. Po M. Chergianio žūties praėjo beveik keturiasdešimt metų, apie jį legenda gyva ir nūdien, jį žino kiekvienas svanas.
Daug gyvų pasakojimų išlikę iki šiol. Vienas iš jų apie tai, kaip pirmoji svanų komanda, vadovaujama M. Chergianio, lipo į Ušbą nauju itin sudėtingu maršrutu, pavadintu „Veidrodis“.

Legendinis svanų alpinistas Miša Chergianis

Apačioje, Mestijos upės slėnyje, susirinkę vietiniai gyventojai laukė savo didvyrių ir kūreno laužus. Kai kiekvieną vakarą sutartu laiku į dangų nuskriedavo žalia raketa – sėkmingos dienos pabaigos ženklas, laukiantieji į tai atsakydavo laužų liepsnos pliūpsniu, pamačius paskutinę raketą nuo viršūnės – apačioje prasidėdavo didžiulė šventė. Alpinistai viršuje taip pat šventė, visą naktį gėrė vandenį, nes pagaliau po keturių dienų lipimo uoline siena užkūrė benzininę viryklę. Visas keturias lipimo dienas jiems teko tenkintis keliais lašais nuo uolos arba virvės nutirpdytais vidurdienio saulės. Teko išgirsti ir gana keistai skambančių pasakojimų, pavyzdžiui, apie tai, kaip M.Chergianis galėdavo prisitraukęs mažuoju piršteliu pašokti 10 metrų į viršų.

Michailo Chergiani muziejus Mestijoje

Bet alpinizmas Svanetijoje – tai ne vien Michailas Chergianis, tai ir Čičigo Čertolanis, Givi Džaparidzė, Džumber Kachianis, Nugzar Nigurianis, Afi Giganis. Kone kiekvienoje šeimoje esama vieno ar daugiau alpinistų. Svanai – turbūt vienintelė kalniečių tauta, kurie eina į kalnus ne tik tiek, kiek reikia, paskui gyvulius ar medžiodami, bet ir šiaip, be jokios praktinės priežasties. Išties labai keista buvo pajusti, kad kone visi sutikti vietiniai gyventojai supranta, ko ir kodėl tu kopi į viršų, kad jiems esi ne vien keistas baltas žmogus, turintis užgaidų lipti ten, kur, be ledo ir uolų, šalčio ir deginančios saulės, nieko nėra.

Plėšikavimas – tradicija ar šių laikų grimasos?
Kaukaze teko būti ne pirmą kartą. Alpinistų stovyklose ar iš sutiktų kalnų turistų dažnokai teko girdėti apie tai, kaip ginkluoti automatais svanai pereina per didįjį kalnagūbrį, skiriantį Gruziją nuo Rusijos, ir „išrengia“ turistus arba alpinistus. „Išvaduoja“ juos nuo pasų, pinigų ir visos turimos įrangos ar net batų. Tačiau dauguma šių pasakojimų buvo nutikę toli arba seniai. Kai šią vasarą su tuo susidūrė gerai pažįstami žmonės, tapo akivaizdu, kad šioms kalboms būta pagrindo.
Kas gi atsitiko svanams, kad jie pradėjo tokiu būdu „užsidirbti“?
Jokiuose šaltiniuose neteko aptikti aprašytų plėšikavimo tradicijų. Neskaičiau, kad būta teisingų plėšikų herojų – Robino Hudo ar Tado Blindos – prototipų. Greičiau priešingai: pasakojama apie tai, kaip 1547 metais Ušguli gyventojai nužudė juos užkariauti bandžiusį kunigaikštį Dedeškelianį. Į kaimą atvykusį kunigaikštį jie suėmė, pririšo prie medžio Šv. Marijos cerkvės kieme. Galiausiai kiekvienas Ušguli vyras nudrožė iš savo kulkos po drožlę švino, iš to išliejo bendrą kulką. Cerkvės kieme susirinkę visi prie ginklo iššaunamojo mechanizmo pririšo virvę. Tada tamada (garbingas kaimo gyventojas, kuris būdavo kviečiamas į visokias iškilmes sakyti svarbiausius tostus) riktelėjo: „Paduokite mums raudonojo vyno“. Visi sutartinai patraukė už virvės ir nugriaudėjo šūvis. Kunigaikštis krito negyvas. Svanetijoje užmušti svečią – baisiausias nusikaltimas, jie tai ryžosi padaryti tik dėl savo laisvės, pasidalydami atsakomybe su visa bendruomene.
Sovietiniais laikais smarkai susilpnėjo tūkstantmečius gyvavusios tradicijos, lėmusios elgesio normas. Įtaką padarė ir kaimynų plėšikavimas, o prie viso to prisidėjo nedarbas, skurdas ir badas, Gruziją krėtę daugiau kaip dešimt metų.

Nepritekliai kalnuotoje atšiauraus klimato Svanetijoje pasireiškė dar žiauriau: čia vaisiai patys ant žemės nekrenta ir žiemą lauke nepermiegosi. Plėšikavimai, žmonių grobimai už išpirką tapo dažnu reiškiniu. Nuo nusikaltėlių kentėdavo ne vien turistai ir alpinistai. Pasitaikydavo net itin brutalių formų plėšimų. Pabėgėliai, iš konfliktų apimtos Abchazijos traukiantys per Svanetiją į Gruziją, čia pakeliui būdavo apiplėšiami. Žymaus futbolininko Kachi Kaladzės brolio pagrobimas už išpirką buvo organizuotas Svanetijos Etceros kaime įsitvirtinusio nusikaltėlių klano. Patys svanai irgi tuos laikus prisimena kaip itin sunkų metą: keliauti, prekiauti ar tiesiog gatvėje pasirodyti tamsiu metu buvo nesaugu.
Ryžtingas žingsnis nusikaltėlių sutramdymui buvo žengtas tik prieš keletą metų. Ankstų 2004 pavasario rytą Etceros kaimą, kuris buvo paverstas nusikaltėlių tvirtove, sudrebino dvidešimties malūnsparnių gausmas. Iš jų išsilaipino daugiau kaip du šimtai Gruzijos specialių pajėgų kovotojų. Mūšis truko apie valandą. Operacijos metu buvo nukauta klano galva ir du jo suaugę sūnūs, daug nusikaltėlių suimta.
Anot vietinių gyventojų, šio „valymo“ pokyčiai akivaizdūs: nebereikia bijoti važiuoti keliais, nebereikia niekam mokėti duoklių. Mestijoje, Ušguli ir kituose miesteliuose pilna turistų užsieniečių iš Europos, Amerikos, Japonijos. Jie vaikšto pakankamai atsipalaidavę, ant pilvų pasikabinę didžiulius fotoaparatus, su vietiniais bendrauja pirštais. Gal tik aukščiau kalnuose turistų ir alpinistų mažoka, nors ir matosi, kad žmonių vaikščiojama, bet ten sutikome tik vieną grupelę. Anot oficialių šaltinių, pirmas apiplėšimas užregistruotas 2007 metais. Palyginimui pavyko rasti kad Kaune 2003 metais buvo užfiksuota 10 užsieniečių plėšimo atvejų. Mūsų kolegų lietuvių apiplėšimą galima interpretuoti dvejopai: viena vertus, tiesiog taip supuolė. Kita vertus, gali būti dar likę pavienių nusikaltėlių, kurie senojo amato imasi tik su kaukėmis ir tik toje zonoje, kur nėra jokios viešumos – kalnų prieigose.

Vietoj pabaigos
Kažin ar tuos prieš kelerius metus vykusius turistus, apie kuriuos pasakojo ambasadorius, traukė į Svanetiją vien tik noras būti apiplėštiems ar pagrobtiems. Greičiau jie buvo pirmieji, išdrįsę riziką keisti į šio krašto kalnų statumą, gamtos grožį, žmonių svetingumą ar net savotišką mistiką. Situacija per kelerius metus tikrai pasikeitė į gera, tad rizika sumažėjo ir ateityje dar mažės, o vertybės, dėl kurių verta rizikuoti, išliko tos pačios, norėtųsi tikėti, kad ir ateityje tokios išliks. Tą patvirtina nemažai užsienio turistų, vaikščiojančių Mestijos ar Ušguli siauromis gatvelėmis. Kalnuose žmonių pasitaiko vis dar nedaug, gal dėl to ten reiktų būti dar vis labai atsargiems, bet vykti į Svanetiją tikrai verta.

 

Patarimai keliautojams
1. Svečias yra tik tas, kuris pas ką nors atvažiavęs. Mus atvežęs vairuotojas užrašė savo vardą ir pavardę ir liepė ją pasakyti, jei kas klaus. Tai labai pagelbėjo – akyse pakinta sutiktųjų požiūris, kai sužino, kad esi gerbiamo gyventojo svečias.
2. Patogiausia ir saugiausia planuoti kelionę, kai daugumą paslaugų (transporto priemonę, nakvynę) imi iš „vienų rankų“. Mūsų duomenimis į Svanetiją viešasis transportas nekursuoja, tenka samdytis privatų vairuotoją. Labai rekomenduojame važiuoti tik su svanais.
3. Keliaujantys pėsčiomis slėniais turėtų nakvynes susiplanuoti arba pas gyventojus (iš anksto susitarus), arba kartu imti vietinį gidą.
4. Kopiantys į kalnus žmonės pirmą dieną turėtų išeiti anksti ryte ir per dieną nueiti kuo daugiau. Pirmas kelias naktis patartina praleisti kiek atokiau nuo keliuko, ne tiek patogiose, bet mažiau pastebimose vietose.
5. Kildami į kalnus, visiems sutiktiems vietiniams nesakykite tikslių savo ėjimo planų ir nakvynės vietų.

p.s. Šiuo metu  autorius vėl išvyko į Svanetiją, šįkart į slidžių žygį. Keliaus Aukštutinės Svanetijos, Žemutinės Svanetijos ir Rača regionuose. Bandys slidėmis pakliūti į labai atokias kalnų vietas.  Lauksime naujų įspūdžių ir sėkmės Vyteniui!

DALINTIS

1 komentaras