Aleksandra Armoškaitė
Nuotraukos Vlado Vitkausko
Dvidešimt metų – tiek laiko praėjo nuo tos gegužės 10-tos dienos, kai pirmasis ir vienintelis lietuvis, alpinistas ir keliautojas Vladas Vitkauskas užkopė į aukščiausią pasaulio viršukalnę. Atskleidęs ne vieną paslaptį apie Everestą, atvirai apie artimųjų žūties kainą ir meilę kalnams pasakojęs V. Vitkauskas gyvenimą vadina dovana ir didžiausia palaimą patiria jausdamasis reikalingu kitiems.
Gamtos glėbyje užaugęs V. Vitkauskas mena gimtinės šlaitus, miškus ir tą upelį, kuriam užšalus žiemą prasidėdavo tikros linksmybės. Kai pašaldavo – jaunasis Vladas griebdavo rogutes ir leisdavosi upelio ledais. Alpinistas ir keliautojas šmaikštavo, kad vėliau net ašigaliai nedarė tokio įspūdžio kaip minėtos vaikystės išdaigos gimtinėje.
Kaip Jūsų gyvenime atsirado kalnai?
Jie atsirado vaikystėje, tik aš pats to nesupratau. Lankydavausi miesto bibliotekoje, mėgau skaityti ir į rankas papuolė Tensingo Norgėjaus knyga ,,Sniegynų tigras“. Joje aprašyta autoriaus vaikystė, gyvenimas iki Everesto ir po jo. Ją dar kartą perskaičiau prieš savąją kelionę į Everestą. Buvo dvejonių, neaiškių dalykų, reikėjo apsispręsti. Ir kai aš ją dar kartą perskaičiau, joje aš pamačiau savo gyvenimą. Tik autorius buvo šerpų vaikas, aš – lietuvių. Nesu skaitęs šiltesnės, tikresnės knygos apie kalnus. O pirmą kartą į kalnus leidausi būdamas trečiame kurse, 20-ties, tada mane pakvietė į žygį su turistais, leidomės į Tian Šanio kalnus. Labai greitai pritapau jų žygiuose. Tuo metu turėjau problemų su sveikata, tikėjau, kad kalnuose patirsiu kažką tokio, kas padės man jaustis geriau, atsigauti. Pirmos kelionės atrodė kaip skrydis į kosmosą. Kalnuose jaučiausi kaip kitoje galaktikoje.
Kaip manote, kokios keliautojų savybės yra svarbiausios traukiant į žygius, ekspedicijas?
Bet kurioje situacijoje svarbiausia – žmogaus patikimumas pačia plačiausia prasme. Dar sakyčiau – padorumas, o tame padorume tiek jau minėtas patikimumas, tiek atsakomybė. Ir tai, mano nuomone, svarbu tiek kalnuose, tiek kasdieniame gyvenime. Kai žmonių santykiuose yra padorumas, net kai nesiseka, tada nėra tragedijos. Viskas priklauso nuo to, kokios yra vertybės: ar mano gyvenime, ar šeimos, ar valstybės. Ir kai kalnuose įvyksta nelaimių, ne orą reikia kaltinti. Mūsų pasirinkimus lemia mūsų vertybės. Aš tuo šventai įsitikinęs visose gyvenimo situacijose. Jeigu vaikštai aukštyn kojomis, tai ir tikėkis netikėtumų.
Pirmajai į Everestą įkopusiai moteriai nepavyko sėkmingai nusileisti, grįžti, ji žuvo. Ką apskritai manote apie alpinistes moteris?
Matote, aš niekada neturiu apibendrinančio kategoriškumo. Priklauso, kas ką daro ir kokiomis sąlygomis daro. Gražu, kad į kalnus traukia ir moterys, kurios gali tą daryti. O ir stovyklose būna šiltesnė atmosfera, na, tik, žinoma, aš ribas joms nubrėžčiau, iki kur ir kur kopti.
Kai įkopėte į Everestą, ką pajautėte, kokios mintys sukosi galvoje?
Buvo maždaug 13 val. dienos. Pirmiausia žvilgsnis – kas aplinkui. O aplinkui buvo debesų jūra. Dangus buvo juodas, kiti net vėliau smalsiai klausė, ar nemačiau žvaigždžių. Buvau vienas su savimi ir pagrindinė mintis: turiu būtinai padaryti kelis dalykus. Buvau paruošęs kalnui dovanų – gintarėlių. Pabėriau juos, tai buvo mano padėka, kad mane priėmė, kad galėjau prisitaikyti prie tokio gamtos lobio. Taip pat garsiai ištariau „tudži čej“ (ačiū). Aš ten buvau ne Vladas, ne Vitkauskas, aš ten buvau pirmas Lietuvos pilietis, kuris įkopė į Everestą. Po to stovyklų žmonės kalbėjo, kad buvau strong lithuanian (stiprus lietuvis). Taip pat reikėjo užfiksuoti vėliavą, sunkus buvo darbas ją pritvirtinti ir nufotografuoti. Kai ji suplevėsavo, tada nurimau, tai buvo kelios palaimos minutės, kada mąsčiau apie savo kraštą, žmones, vaikus, apie artimą ryšį. Dar palikau ir atviruką su Vilniaus atvaizdu, o tada jau rūpėjo, kaip pasiekti palapinę, nes nepasiekęs – saulės nebepamatysi. Svarbu ne tik užkopti, svarbu ir nusileisti.
Jums teko labai arti regėti žūties akimirkas. Kokią įtaką tai padarė Jūsų gyvenimui, asmenybei?
Kunigas Ričardas Doveika yra pasakęs, kad filosofija tavo gyvenime prasideda tada, kai susiduri su mirtimi. Lūžis buvo, kai išgyvenau bičiulio Aivaro žūtį, penkių kilometrų aukštyje, vasarį. Per devynias paras pavyko jį pargabenti iki Rygos kapinių. Mąsčiau, koks buvo jo gyvenimas, ir tada pasidarė ramiau, tvirčiau. Kai supratau, kad jis nugyveno 33 metus prasmingai, gražiai, kupinas pilnatvės, galbūt prasmingiau negu kitas, išgyvenęs 100 metų.
Apie sūnaus mirtį sužinojau telefonu. Buvo gili žiema, šaltis. Svečiuose šiltai bendravau su viena bendruomene, pasakojau apie Aivaro žūtį, jo istoriją, atsisveikinau ir jau buvau pasiruošęs vykti automobiliu namo. Suskambo mobilusis telefonas, atsiliepiau ir išgirdau vieno iš sūnaus Vaidoto draugų balsą. Pagal jo toną supratau, kad ne be reikalo skambina. Tada man dingtelėjo mintis: na, broleli, čia kitiems pasakojai apie bičiulio žūtį, taip ramiai viską pateikdamas, o kaip dabar pats susitvarkysi su tokia sūnaus lemtimi. Dvi savaites laukiau jo kūno, kol palaidojome buvo ne stresas, šis apibūdinimas netinka, tai buvo būsena kaip prie aukštosios elektros įtampos prijungtas. Tai buvo dienos, kai mano būsena buvo šviesiausia, kai jokie nerūpėjo dalykai, tik sūnus, jo laidotuvės. Norėjosi, kad žmonės neleistų pinigų gėlėms, įvairiais būdais draugų pagalba informavome kitus, kad geriau skirtų auką fondui. Surinkti pinigai buvo skirti mano gimtinės gimnazijos moksleivio studijoms, stipendija už visus metus. Beje, to jaunuolio vardas net panašus į mano sūnaus – Vaidas. Tad Vaidoto mirtis galbūt pakeitė to jaunuolio likimą. Galbūt iš tiesų sūnus per tuos metus atliko savo misiją, gal tai išgelbėjo minėto moksleivio likimą. Po jo žūties liko tuščia vieta. Kai nuvykstu į kapines, uždegu žvakelę, iš ten namo sugrįžtu kaip iš kalnų, kaip po meditacijos, taip ramu. Ir pasidžiaugti galiu tik tai, kad jo mirtis buvo be kančios.
Ką patartumėte tiems, kurie patyrė skaudžių netekčių, kaip su jomis susitaikyti?
Pamąstykite, o gal tai yra didelė vertybė. Pirmiausia – koks buvo to žmogaus gyvenimas, pasidžiaukite jo atliktais prasmingais darbais. Pažvelkite, kas vyksta ligoninėse, kas kur vėžimėliuose, kas nuo gimimo yra be kojų ar rankų, vis tiek gyvena ir džiaugiasi. Obuolys ant šakos raudonas nepasirodo iš karto, būtent taip ir mes bręstame. O gal tai buvo auka, kuri buvo reikalinga kažkam kitam, dėl kitų. Gal ta netektis pakeis jūsų gyvenimą, požiūrį, gal iš esmės tapsite geresnis žmogus. Man teko kristi nuo septynių kilometrų aukščio, greitis buvo kaip greitojo traukinio, jokios vilties likti gyvam. Tada buvo virsmas ir mintis, kad savo vaikams esu dar labai reikalingas, nes jie dar maži. Mes visi šiame gyvenime esame tokiai akimirkai. Viskas mums duota, pats tikriausias dalykas, kad kai gimstame, kažkada turėsime ir mirti. Tik mažai kalbame apie tai. Mes ne mirties bijome, bet kančių, kad teks kentėti. Ir apie tai pagalvokime. Jei žmogus mirė staiga, be jokio skausmo, tai tokia mirtis yra palaima. Ne daug kam taip.
Kas Jus įkvepia?
Dieve, kokia didelė dovana yra gyvenimas! O labiausiai – jeigu esi reikalingas ir apskritai, svarbiausia gyvenime, kad būtum reikalingas. Labiausiai kenčia tie pagyvenę žmonės, kurie patys negali nuveikti, ko geidžia, kuriems jau reikia kitų pagalbos, o tiems kitiems jie neįdomūs, nenaudingi, nereikalingi.
Kuo užsiimate pastaruoju metu?
Skaitau paskaitas. Džiugu, kad publika įvairi: moksleiviai, jaunieji advokatai, verslininkai ir kiti. Temos eina per kalnus, bet būtent juose supratau, kas yra tikra. Tad negaliu skųstis.
Ko palinkėtumėte sau?
Primityvu, bet linkėčiau sau sveikatos, kad išlaikyčiau dar ilgai vadžias. Taip pat, kad būčiau reikalingas, tada gyvenime būna tikra palaima.
Ko palinkėtumėte kitiems?
Sugebėti atskirti tikrą nuo netikro. Ir kaip tada gyvenime viskas paprasta, kai gali pasirinkti, kas svarbiau: ar tai būtų maistas, ar darbas, ar bendrystė, ar kiti dalykai. Pirmą kartą būdamas Nepale, nacionaliniame parke jojau ant dramblio. Atrodė, kaip minkštai ir patogiai tai buvo, nei žemė dreba, nei medžiai lūžta. Atrodė, kad skrendi ant paukščio nugaros, taip lengva. Tačiau, kai nulipau, norėdamas apžiūrėti Indijos dramblį, kad gerai jį pamatyčiau, turėjau kaip reikiant pakelti galvą, mat toks galiūnas, tokius rąstus su žmonėmis tampo. Tačiau, kai pagalvoji, mūsų lietuviška skruzdėlytė patempia dešimt kartų už savo svorį sunkesnį spyglį. Tai kas yra karžygys ir galiūnas? Kuris patempia pusę savo svorio, ar ta menka skruzdėlė? Ir, žinote, man visiškai nesvarbu, ar aš buvau tas dramblys, ar toji skruzdėlytė, kai kopiau į Everestą. Jei buvau dramblys – tai buvo mano rąstas, jei skruzdėlė – tai buvo mano spyglys. Tai ir gyvenime svarbu suprasti ir daryti tai, kas tau duota. Laimės sąlyga yra būti savo vietoje. Gyvenk kaip yra duota. Kiekvienas turime savo Everestą. Aš matuoju savo liniuote. Ir tai tinka mintims ir pasirinkimams.
www.ordinas.lt
