Kalėdos ir tikroji jų prasmė

Vytautas Nosevičius

Artėja šv. Kalėdos – vienas džiugiausių metų įvykių. Vieną žiemišką gruodžio rytą su Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios kunigu broliu Algirdu Malakauskiu kalbamės apie tikrąją šios šventės prasmę ir esmę.

Iš tikrųjų, visas mūsų gyvenimas, visas laikas skirtas Dievui. Ryte keliamės, vakare gulamės su Dievu. Mes gyvename tokiu tarpiniu laikotarpiu tarp Kristaus istorijos ir to Dangaus, kuriame kažkada būsime. Adventas ir yra Dievo laukimo metas. Šiuo įsikūnijimu, kai Dievas ateina į laiką ir erdvę, ir parodo, kad laikas ir erdvė mūsų gyvenime yra tiek pat svarbūs elementai ir nėra šiaip sau. Būna akimirkų, kai mes esame liūdni, prislėgti, būna, kai džiaugiamės. Niekada nebūna tiesiai ir vienodai. Žmogaus gimimas, kūdikystė, paauglystė, jaunystė, branda – tai neišvengiama. Ir mūsų tikėjimo kelyje yra neišvengiami tam tikri momentai, kai ateina susikaupimo, susimąstymo metas. Atėjus Kalėdoms, mes, kaip tikintys žmonės, džiaugiamės, ateina Velykos – vėl džiaugiamės. Bet norint džiaugtis, būtina pasiruošti tam džiaugsmui, susikaupti. Išlaukti tyloje, maldoje, susikaupus, kad, kai ateis laikas, galėtume ištrykšti tuo džiugesiu. Tam bažnyčioje ir skiriami būtent šie du pasiruošimo laikotarpiai – adventas ir gavėnia.
Norėtųsi palinkėti žmonėms iš tikrųjų ieškoti pačios Kalėdų esmės. Dievas pats priartėjo prie žmogaus. Ir ateidamas nemėtė iš Dangaus maisto paketų, blizgučių ir visokių niekučių, o tiesiog pats save padovanojo. Labiausiai mums trūksta bendravimo, šilumos, nuoširdumo ir atjautos artimui. Paprasčiausio dėmesio vienas kitam. Dievas šiuo atėjimu primena, kad ne blizgučiuose ir dovanose Kalėdų esmė ir džiaugsmas, o artimo meilėje. Dievas gimė kaip kūdikis, neatėjo kaip kovinių filmų herojus, jis atėjo gležnas ir silpnas. Atėjo, kad atsivertų mums ir visą save padovanotų. Tad Kalėdos – tai ne tik dovanos, besaikis pirkimas, bet ir pabuvimas su kitu žmogumi, davimas savęs. Tiesiog besaikio lėkimo sustabdymas, pabuvimas su savimi, su savo artimaisiais, vienišų žmonių lankymas. Ypač Vakarų pasaulyje žmonės šiuo laikotarpiu skatinami pirkti, pirkti, pirkti… Populiaru vietoj „Merry Christmas“ sveikinti „Seasons Greetings“ („sezoniniai linkėjimai“) – užmirštama pati šventės esmė. O iš tikrųjų tereikia dėmesio savo artimui, paklausti: „Gal galiu kuo padėti?“, „Kaip tau sekasi brolau (sese)?“ Ir nereikia bijoti pasveikinti su Kristaus užgimimu. Žmonės šiuo metu kažkaip vengia sveikinti taip, lyg galėtų įžeisti kažkieno religinius įsitikinimus ar panašiai. O tereikia paprasčiausiai pasakyti, jog Kalėdos – tai Dievo atėjimas į Žemę. Kaip Dievas padovanojo save, taip mes save padovanokime. Savo laiką padovanokime vaikams, seneliams, mylimam žmogui.
Per adventą tradiciškai pasninkaujame, penktadieniais nevalgome mėsos. Taip ne tik atsisakome savo įsišaknijusių pomėgių, bet ir geriname sveikatą. Evangelija moko: „Ieškokite Dievo karalystės, o visa kita, ko reiks, bus pridėta“. Jei per adventą susilaikysime nuo saldumynų, mėsos, alkoholio, nepersivalgysime – mūsų sveikata pagerės. Tikras adventas, tikra auka ne tada, kai aukoji ar dovanoji tai, kas tau atlieka, bet kai atrėži dalelę savęs – paties didžiausio turto ir padovanoji. Auka nėra tai, ką tu duodi, kas tau nereikalinga, bet ką tu duodi, kas tau brangu.

Prieš du tūkstančius metų Dievas priartėjo prie mūsų ne kaip karalius, valdovas ar grėsmingas Dievas, o kaip gležnas, silpnas ir trapus. Paprastumas – žmogaus, gyvenimo didybė. Nebijokime prisiliesti prie šio Dievo, atnešti jį į namus, pagarbinti ir parodyti, kad Dievas būtent per Gėrį, Meilę, Švelnumą ateina pas žmogų. Šių esminių gyvenimo dalykų šiuo metu mums ypač reikia. Dievas žmogų siekia keisti iš vidaus, ne iš išorės. Per gerumą, meilę, atjautą, o ne grasinamaisiais įstatymais.
Palaimingų ir džiugių šv. Kalėdų!

DALINTIS