Vytautas Nosevičius
Andriaus Smirnovo ir Vytauto Petrausko nuotraukos
„Aš nemėgstu girtis savo įkopimais bei žygiais, nors daug kur esu buvęs… Man kalnuose tiesiog gera būti ir kai turiu galimybę – ten vykstu, nesvarbu ar vienas, su šeima ar grupe“, – sako kalnų aistruolis Andrius Smirnovas, vadovaujantis su kalnais ir laipiojimo technika susijusiai įmonei „Montis Magia“. Joje žmonės turi galimybę pajusti kalnų alsavimą Vilniuje, atėjus į alpinizmo ir laipiojimo uolomis kursus. Kai žinai ko nori ir sieki viskas yra įmanoma. Tačiau neretam kartais beieškant ko nori ir gyvenimas prabėga. Andrius nuo mažens uoliai kibo į sportą, net nugarą teko ne kartą operuoti persitempus treniruojantis kovos menus. Tačiau jis nenuleido rankų ir atgauti formą padėjo žygiai kalnuose ir laipiojimas.
Andriau, kaip Tave “pagavo” kalnai?
Viskas prasidėjo kai mokiausi VGTU apie 1997-1998 metus, tuomet “variau” po 4-5 rimtus žygius vasarą ir žiemą Tada buvo mažai tinkamų instruktorių, patys visko mokydavomės.
Kartą toks Dainius Rusakevičius išsivedė mus į kalnus, pakeliavome Taberda Dombay Kaukaze ir jis man sako, tu gali vesti žygius ir vos ne į “penkiukę” įpaišė vadovauti… Jau taip buvau pasinešęs, visa mano stipendija bei papildomai uždirbti pinigai išeidavo išvykoms kalnuose. Buvau geros fizinės formos, nes nuo paauglystės treniravausi kovos menus legendiniame „Formos“ klube ir vos per nepilnus metus tapau jaunesniuoju treneriu – karate šotokan instruktoriumi.
Buvau labai užsidegęs, susidariau savo programą ir treniruotės klube du kartus per savaitę man būdavo tik šiaip, aš treniruodavausi kasdien ir neretai du sykius per dieną. Ir būdavo sunkios treniruotės, buvau visiškai pasinėręs su alinančiomis fiziškai praktikomis ir meditacijomis. Pastariosios man padeda ir dabar kalnuose. Bet tuo metu mes dirbome be jokios metodikos, visi veiksmai, metimai būdavo ant grindų, ne ant tatamio, susivariau nugarą ir 10-12 klasėse man buvo visiškas kritimas… Atsigavau tik dėka turizmo, buvimo gamtoje, organizuodavau ir vesdavau žygius slidėmis ar į kalnus. Gamta man padėjo atsistoti ant kojų.
Dabar man patinka tiesiog judėti kalnuose įveikiant uolas, ledą, sniegą. Savotiškas miksas įtraukiant įvairius kopimo elementus.
Berods esi ir vienas pirmųjų uolinio laipiojimo čempionų?
Nuo 2003 iki 2008 metų buvau praktiškai visiškas lyderis uolinio laipiojimo rungtyje, laimėdavau kone visose Lietuvoje rengiamose laipiojimo varžybose, ir net buvo tarpsnis kai neįdomu būdavo važiuoti į varžybas, taip pradėjau važiuoti varžytis į kaimynines šalis (Latvija, Estija, Lenkija, Rusija). Lietuvoje nelabai buvo konkurencijos.
Vėliau su įkurtos Montis magia kompanijos idėja išauginau jaunąją kartą, kuri laipiojimo sportą pamažu kėlė dar į aukštesnį lygį. Kaip ir tas nesenai išpopuliarėjęs trailas – bėgiojimas kalnais, bekele, esantis dabar „ant bangos“, pats jau seniausiai lakstau tuose kalnuose, tik anksčiau tokios sąvokos nebuvo. Ypač mėgstu žvalgybinius išbėgimus, kai komandos nariai žygio metu sėda pailsėti aš išbėgu išžvalgyti tolimesnio maršruto bei surinkti reikiamos informacijos.
Tokie pasibėgiojimai man labai patinka. Esu nemažai viršūnių sukopęs trail stiliumi – lengvai apsirengi, paimi labai nedaug įrangos, bėgi arba palaikydamas greitą ėjimo-kopimo tempą per kelias valandas įkopi į viršūnes kurios lėtesniu tempu planuojamos visai dienai.
Kaip gimė “Montis Magia” alpinizmo kursai?
Pamenu apie 2003 m. vieni kalnų baidarininkai paprašė jiems surengti saugos kursus su virvėmis, surengėm, jiems patiko ir taip prasidėjo alpinizmo kursų idėja. Būtent tais metais ir užgimė “Montis Magia” ir jau dabar turime išleidę 48 grupes baigusias mūsų alpinizmo kursus. 
Dalyvavo įvairiausių žmonių, nuo spec. pajėgų karių iki mokytojų ar darželio auklėtojų. Iš pradžių buvo 12 kontaktinių užsiėmimų, dabar patapo 20 ir jau keleri metai nesikeičia. Mokymai labai stiprūs, labai aiškūs, atidirbta nuosekli mokymo metodika, ir jei norėtum šias žinias įgyti vakarų šalyse, tai kainuotų ne 300 eurų, o per 1000 eurų ir daugiau. Visada mus lydi “Montis Magia” pagrindinė ideologija, šviesti žmones, skleisti meilę kalnams, populiarinti kalnų sportą, kad jis būtų prieinamas visiems norintiems.
Beja, vis daugiau apmokius grupių, daugėjo žmonių besidominčių, kurie ieškodavo bendraminčių ir taip gimė ir “Montis Magia” fanų klubas, kur renkasi žmonės baigę mūsų kursus ir negalintys gyventi be kalnų, organizuojantys žygius, padedantys alpinizmo kursuose.
Kursai vyksta du sykius per metus?
Taip, kartais būna ir trys grupės per metus. Paprastai vyksta rudenį ir pavasarį, šią vasarą rengėme nes mažiau buvo kelionių dėl pandeminės situacijos. Rengiame pradinius kursus ir kursus pažengusiems (instruktorių). Pastarieji savotiški vadų, atsakomybės už kitą žmogų arba grupę, nemažai įtraukta gelbėjimo darbų, pirmosios pagalbos, psichologinių situacijų, labai sunkūs kursai, visą laiką atrodo, kad “šūdinai varai”, nuolat vyksta silpnų vietų paieškos bei aptarimai kaip tobulėti. Geriausios patirtys iš kalnų ateina tuomet, kai žygis būna sunkus, kai pašali, pabadauji, pakenti, įveiki…. 
Tai ilgiausiai atsimena ir išlieka suprasto pamokos, o lengvi žygiai labai greitai užsimiršta, tiesiog pasidžiaugi ir nelieka ilgai išliekančių pamokymų. Gamta niekada tau neparuoš atsakymo, ji visada tave tikrins, tikrins ištvermę, psichologinį kovingumą, nuolat tave bandys lietumi, dargana, šalčiu, nepriteklium, miego stygium, nuovargiu ir t.t.
Ir tie pažengusiųjų-vadų kursai tam ir ruošiami, kad būtum pasirengęs įvairiausiems gyvenimo atvejams. Nes kalnuose ar bus saugu ar ne, priklauso tik nuo tavęs, o jei esi grupės vadas, tai nuo tavo sprendimų priklausys kiekvieno grupėje žmogaus saugumas.
Kuo naudingas žmogui laipiojimas?
Laipiojimas – ypatingai geras sportas. Laipiotojų visos kūno dalys darniai lavėja. Tai ne geležų kilnojimas sporto klube. Laipiojant vystosi lankstumas, koordinacija, jėga.
Lipimas toks natūralus dalykas kaip bėgimas, ėjimas ir kad pakankamai neblogai liptum tau reikia tiesiog lipti. Laipioti gali nuo jauniausio iki seniausio. Užsienyje gali matyti, kaip ateina koks senukas 90 metų ir lipa siena… Ir tai daro daug geriau nei kai kurie mūsų jauni lipikai. Laipiojimas išvysto lygsvaros, kojos dėjimo, tinkamo užsikabinimo už uolos, numatymo į priekį jausmą. Tvirtėja psichologinė būklė, pasitikėjimas savimi, kas vėliau gelbsti, bet kurioje situacijoje. 
Nes baimė, nerimas atsiranda tik todėl, kad tu nepasitiki tuo, ką darai. Laipiojimas tai greitai panaikina. Laipiotojas labai greitai viską įsisavina ir patampa visur labai universalus, jis greitai kalnuose išmoksta puikiai eiti, efektyviai bėgti išnaudojant kuo mažiau energijos, naudotis visa alpinistine įranga. Dažnai sakau trailininkams, kurie bėgioja kalnuose, ateikite į „Montis Magia“ laipiojimo salę ir siena pralipkite 6A, tuomet bet kuria ketera prabėgsite be jokių kinkų drebinimo, o dabar kabinatės dantimis į tą keterą, negalite net atsistoti… Geras kalnietis turi žinoti, kas yra Solo / Free Solo lipimas, jis turi patikimai lipti, bėgti, žingsniuoti, judant bei kopiant kalnuose labai daug yra situacijų kur esi neprisirišęs ir turi patikimai be klaidų eiti ar lipti.
Ir pagaliau kalnų stichijos sportas yra tiesiog įdomi ir nenuobodi veikla, kurią gali propaguoti visą gyvenimą. Tai treniruoklis, kuris kiekvieną dieną būna vis kitoks. Aš, pavyzdžiui, negalėčiau sporto klube kasdien monotoniškai daryti vis tą patį ir tą patį, nes kam tai? Kur tuos pripompuotus raumenis panaudosi? Kur galima pajusti kaip tavo kūnas visapusiškai dirba? Laipiotojo, alpinisto, kalniečio šūkis – „Būk šiandien geresnis nei vakar buvai“. Kalnų sportai moko būti draugiškais, šiltais, komandiškais.
Kalnuose tai labai svarbu. Yra tiek alpinistų, tiek turistų ir laipiotojų tokių – patys sau, ego žmonės, jiems tolima ir mažiau suvokiama komandinė atmosfera. Tokie žmonės grupėse sukelia daug trinties ir iššukių. Grupinių žygių sėkmė priklauso nuo bendrumo, komandos dvasios, supratimo, bendro tikslo siekimo ir pagalbos silpnai grandžiai.
Kaip pasikeitė laipiotojai per tuos metus kaip pradėjote rengti kursus 2003 m. iki dabar?
Labai pasijuto kai laipiojimas tapo Olimpine sporto šaka. 2020 m. Olimpinėse žaidynėse pirmuosius medalius iškovos ir laipiotojai uolomis, tad šis sportas pastaruoju metu ypač išpopuliarėjo ir toliau darosi vis labiau matomas ir geidžiamas. Džiaugiamės, kad ateina daug jaunimo.
Labai jaučiasi technologijų įtaka. Neretai žmogus pažiūri jutube ir mano, kad jau viską žino. O čia žinojimas ateina su praktika. Reikia nemažai kalnų košės suvalgyti, idant įgytum tą patirtį, kurią galėtum perteikti kitiems. Ir jeigu jau žinai, moki ir turi patirties, tai dar nereiškia, kad gali mokyti. Turi turėti tam tikrų pedagoginių savybių, būt gimęs tam. Psichologinis nusiteikimas labai svarbu, nes nekomforto zonoje negali slėpti emocijų, pasirodai koks esi iš tikrųjų. 
Jei esi stiprus, bet nemoki laukti silpnesnio – irgi save parodai ne iš geriausios pusės. Jei esi pastabus, mąstantis, tai greitai susiorientuosi, o jei tų savybių neturi, tai žinios sau pačiam, bet ir tai gerai. Išlavintas kūnas –sveikata, o jei dar mėgsti kalnus, tai tada ir patiri tą džiaugsmą, įveiki didžiausius sunkumus, kurie užgrūdina ir dar labiau sustiprina.
Per savo laiką su kalnais esu supažindinęs daugiau kaip 100 grupių, tad matęs visko. Ir galiu drąsiai pasakyti – šiuo metu kalnuose jaučiuosi saugiai ir galiu atsakyti už kitą.
Kaip ši vasara prabėgo, ar pavyko kokią kelionę suorganizuoti kalnuose ar bent palaipioti po kalnus?
Oj kaip džiaugiuosi, kad visgi pavyko ir man su viena grupe išvykti į kelionę tokiu sudėtingu periodu. Rugpjūtį lankėmės Italijoje, populiariame ir labai gražiame Grand Paradis kalnų nacionaliniame parke. Įkopėme į aukščiausią to regiono kalną Grand Paradis 4060m. Oras buvo nuostabus, todėl kiekviena diena buvo labai aktyvi – sukopėm keletą gražių multipitch’ų (kelių virvių uoliniai maršrutai), nemažai mokėmės judėti kalnuose, daug nukeliavome, daug pamatėme.
Neretai rekomenduojame žmonėms, kad baigus kursus, labai geras užtvirtina kelionė į kalnus. Mes darome mokomojo tipo keliones, kurių metu daug išmokome, o tuo pačiu suteikiame galimybes dalyviams patirti visus galimus kalnuose kopimo būdus, tiek uolomis, tiek su virvėmis, tiek per ledynus, tiek šturmuojant viršūnes.
Ką patartum tėvams, kurių vaikai vengia sportuoti?
Nepasiduokite raginti. Judėjimas yra sveikata. O gal Jūs patys nerodote tinkamo pavyzdžio?
Nueikite į laipiojimo salę palaipioti kartu su vaiku. Padrąsinkite jį lipti, įveikti savo baimes, suteikite palaikydai pasitikėjimo savimi ir savo jėgomis.
Nereikia versti, reikia tiesiog pabandyti po truputį susipažinti su laipiojimu.
Kaip supratome, laipiojimo sportas yra labai naudingas sveikatai, o kuo jis pavojingas?
Nėra jis pavojingas. Tiesiog galioja visi patarimai kaip ir kituose sportuose – jei neapšlsi, tai gali traumų turėti, turi atsakingai mokytis dirbti su virvėmis ir saugos įranga, nes klaidos čia nėra minkštos, kalnuose reikia kaupti patirtį lėtai – susipažįstant vis su daugiau gamtoje egzistuojančių natūralių pavojų, kurių paisymas ir yra saugumas.
Tavo gyvenimo šūkis (devizas)
Supratau kad per daugiau nei 20 metų kalnuose, kone iš kiekvieno žygio, kelionės ar kopimo parsivežu po kokią mažytę ar didelę gyvenimo išmintį, tai gal kokią nebaisiai rimtą – „Negailėk savęs – kalorijos vis tiek atsistatys ;)“
