Keliautojas, geriausias 2011 m. alpinistas Ernestas Markšaitis vos netapo pirmuoju lietuviu alpinistu, įkopusiu į antrą pagal aukštį ir vieną sudėtingiausią pasaulio viršukalnę K2, neretai vadinamą kalnu žudiku. Aukšta, šalta ir itin stati K2, dar kitaip Čogori viršukalnė, žadina fantaziją ne vienam trokštančiam kopti į kalnus, netgi nepaisant to, kad ketvirtadalis ją įveikti bandžiusių žmonių žuvo. Dauguma alpinistų K2 – antrą aukščiausią pasaulio viršukalnę (8600 m) 
po Everesto – laiko pavojingiausia. Ją įveikti pavyko tik keliems šimtams entuziastų. Nuo 1939 m. žuvo 86 tai padaryti bandę žmonės. „Jeigu pasiklydai šioje viršukalnėje – manyk, kad esi žuvęs“, – sako Lietuvos alpinistai. „Kopdamas į K2, visą laiką esi mirties zonoje. Jeigu ištiko nelaimė, galimybių išsigelbėti praktiškai nebelieka. Sraigtasparnis negalės tavęs paimti tokiame aukštyje, o gelbėtojai nespės atvykti.“ Patirtų įspūdžių kopiant į K2 Ernestui Markšaičiui, matyt, pakaks dar ilgai. Lietuvis žygiu džiaugiasi ir vertina jį aštuoniais iš dešimties balų. Neužkopęs į kalną žudiką, Ernestas vis dėlto tapo pirmuoju žmogumi, šiemet visame regione įveikusiu 8 tūkst. m virš jūros lygio. Tai jis padarė vienas, kovodamas ne tik su vėju, sniegu, šalčiu ir saulės šviesa, bet ir su savimi. Po 36 valandas trukusio žygio į Brod Piką (Broad Peak) viršukalnę vietiniai jam davė tigro vardą.
Pirmieji nušalimai
Į bazinę Brod Piko stovyklą, kurioje turėjo prasidėti aklimatizacija kopiant į K2, lietuvis nusigavo po savaitę trukusio žygio pėsčiomis. Bazinėje stovykloje Ernestas jau aptiko įsikūrusias kelias ekspedicijos.
Jungtinė prancūzų, švedo ir lietuvio ekspedicija Brod Piko viršūnę įveikti bandė liepos 6 d. Tačiau viskas baigėsi nesėkme. Kojų pirštų nušalimo Ernestas ir švedas Frederikas neišvengė. Abu jie nusileido į bazinę stovyklą. Patyrusiems prancūzų alpinistams nušalimų pavyko išvengti, tačiau viršūnė nepasidavė ir jiems. Dėl itin stipraus vėjo jie buvo priversti grįžti. Netrukus prancūzai, numoję į visą šį reikalą, išdundėjo namolio, o jų vietą užėmė kitos, siekiančios išsvajotos K2 viršūnės. Lietuvį ypač pradžiugino atvykę italai, nes tarp jų buvo ir jo sena pažįstama stipri alpinistė, buvusi pasaulio alpinizmo čempionė. Pailsėję, atsigavę ir apsigydę kojas, lietuvis su švedu po kelių dienų sutarė į viršų kopti kartu su italais.
Ir vėl prognozės pavedė. Antroje stovykloje visi apsigręžė atgal. Toliau į viršų iki trečios stovyklos sugebėjo pakilti tik vienas Ernestas. Per tą laiką kiti nusileido į bazę. Pakilęs iki ketvirtos stovyklos, lietuvis išsikleidė palapinę ir pasiruošė nakčiai. Anot Ernesto, tai buvo viena pavojingiausių akimirkų per visą žygį. Įsikūręs stovykloje (7300 m), Ernestas operatyviai atliko žvalgybinį žygį į 7600 m aukštį ir, grįžęs prie palapinės, radijo ryšiu švedo pasiteiravo, ką žada prognozės.
„Oras tik gerės. Kai jis pasitaisys, iškart pakilsiu iki tavęs“, – atsakė šis.
Ernestas, tik laukdamas švedo, neperkėlė savo palapinės aukščiau. Tuomet lietuvis net nujausti negalėjo, jog šis sprendimas taps vienu iš lemiamu veiksnių, dėl kurių jis šiemet taip ir nepasieks K2.
Netikėta lavina
Rytas išaušo gražus, nieko blogo nežadantis. Lietuvis apsidžiaugė kylančios saulės nusidažiusiu rausvu dangumi ir puolė tvarkytis. Ir kaip tik tuo metu iš viršaus atslinkusi lavina tiesiog nušlavė lietuvio palapinę, kartu su ja Ernestas skriejo apie 150 m žemyn. Besivartaliojanti palapinė atsivėrė, visi daiktai išbyrėjo į lauką. Ištuštėjęs jos vidus žaibiškai prisipildė sniego ir ji, dar šiek tiek pačiuožusi, sustojo ant ledinės bedugnės. Matyt, tai ir išgelbėjo Ernesto gyvybę. Būtų pasibaigę viskas liūdniau, jei palapinė tarsi vėtomas balionas būtų riedėjusi toliau. Kai, sustojus palapinei, šiaip ne taip prasikasęs sniegą, lietuvis išlindo lauk, už kokių 2 m išvydo ledinį šlaitą, o už jo garmėjo maždaug 350 m aukščio 
skardis su į dangų besistiebiančiomis ledinėmis uolų atbrailomis. Jei būtų ten keliautojas nubildėjęs, net kalnų dvasios jo kaulelių neaptiktų….
Ernestas pasijuto lyg antrą kartą gimęs. Vėtomas lavinos, lietuvis išvengė sužeidimų, bet beveik neteko visos įrangos. Ji išsibarstė po visą ledyną. Pirmiausia keliautojas pasigedo išorinių batų. Šiaip ne taip susiradęs vidinius batus, kurie neįtikėtinu būdu su miegmaišiu liko palapinėje, lietuvis pradėjo braidžioti po sniegą ir rankioti palei skardį išsimėčiusius daiktus. Lavinos prinešto sniego buvo iki pažastų, tad per aštuonias valandas trukusią paiešką jis sugebėjo rasti tik mažą dalį įrangos. Kita buvo nugarmėjusi ledyno prarajon. Batą rado tik vieną….
Apie kopimą toliau nebuvo net kalbos. Nuo žvarbos ir sniego ledėjančiomis kojomis ėmė leistis į apatinę stovyklą. Stačiais, aštriais, apledėjusiais šlaitais, su vienu batu ir be kirtiklio… Nuo visiško sušalimo jį išgelbėjo į viršų kopiantys kinų alpinistai. Jie radijo ryšiu susisiekė su baze ir iškvietė skubią pagalbą. Telikus 500 m iki bazės, jį pasitiko nešikai, atnešė šiltus batus, paėmė ant savo pečių likusią įrangą. Išsimurkdžiusiam mirtį nešančioje lavinoje lietuviui per stebuklą pavyko išlikti gyvam, su vienu batu „saugiai“ nusileisti žemyn ir išvengti didesnių fizinių bei psichinių sukrėtimų.
Sudėtingų svarstymų metas
Patyręs kelias nesėkmes, bandęs įkopti į Brod Piką lietuvis nutarė pailsėti. Bičiulis švedas ir italai išdulkėjo namo. Jie nebetikėjo, kad oras kada nors pasitaisys ir atsiras galimybė kopti į viršų.
Lietuvis ėmė svarstyti, kad gal verta atsisakyti Brod Piko ir užsiimti kalnu žudiku. Bet ir K2 bazinėje stovykloje nuotaikos buvo niūrios. Visi, kas tik mėgino kopti, dėl demoniškai klaikių oro sąlygų sugebėdavo prisitraukti tik prie antrosios stovyklos, iki kur ir buvo sukabintos virvės. Nenumaldomai artėjo rugpjūtis – sezono pabaiga. Lietuvis jautė, jog turi imtis neatidėliotinų veiksmų. K2 bazinėje stovykloje vyravo visiška demotyvacija, žmonės vaikščiojo kaip žemę pardavę, buvo pasimetę ir sutrikę. Tuo metu įvyko keli graudūs incidentai, malūnsparniais teko evakuoti žmones. Vienas alpinistas sykiu su atgarmėjusia lavina skriejo žemyn 900 m, kita moteris išsinėrė koją. Kone karo stovis. Lietuvis turėjo tik vieną batą, tad kopti į tokį siaubūną nesiryžo. Tiesa, švedas buvo palikęs batą, bet jis buvo trimis dydžiais didesnis, ir lietuvio koja ten „plaukiojo“, buvo dedamos skirtingos „katės“, tad Ernestas nusprendė geriau atmesti K2 užkariavimo idėją, jungtis prie kitų komandų ir grįžti prie Brod Piko. Lietuvis nusprendė į viršų iškeliauti diena anksčiau, kad lavinos nuolydžio vietoje dar galėtų pasiieškoti savo išbarstytų daiktų, kurie buvo jau ir ne tokie nereikšmingi.
Pastarosiomis dienomis K2 bazinėje stovykloje ir prie Brod Piko spietėsi nusiteikusių šturmuoti vieną ar kitą viršūnę. Buvo ir bandymų, tačiau nesėkmingų. Kišo koją prastas oras, sniego gausa ir siaubingas vėjas, pasiryžęs kiekvieną besiruošiantį kopti nublokšti į pačią Centrinę Kiniją.
Po truputį, patyrę skaudžių netekčių, alpinistai susivokė, kad norint įveikti viršūnę reikia ne mažiau kaip 5–7 žmonių grupės, kad būtų galima trypti sniegą. Nepaisydami tautybės ir simpatijų, žmonės ėmė jungtis tarpusavyje. Sniegas pakeliui į Brod Piką nuolat keitėsi. Vietomis iki kelių, kai kur – iki pažastų, mažesniems ir iki kaklo (Ernesto ūgis per 185 cm). Tad kopdamas vienas ir maliesi, plauki, slysti, buksuoji tame sniege ir nematyti jokio rezultato. Nebent pasijunti dar labiau įklimpęs. Suslėgti jo tiesiog neįmanoma vienam, bet penkių žmonių būrys jau kažką galėtų padaryti panašaus į kopimo taką.
Nusprendęs jungtis prie kurios nors komandos, besiruošiančios kilti į viršūnę, Ernestas ryžosi pirmai progai pasitaikius trečią kartą bandyti įveikti Brod Piką. Kildamas su prancūzais, lietuvis nušalo kojų pirštus. Antru bandymu kalnas „įkyruolį“ nubloškė nuo savęs su atūžusia lavina. Trečias kartas turėjo būti lemiamas. Po kelių dienų, didelės grupės kopimo išvakarėse, į viršų (7300 m) lietuvis išėjo vienas. Ernestas mėgino lavinos vietoje susirasti kuo daugiau prarastos įrangos. Užkopęs susirado antrą batą, nakvynei persikėlė palapinę į 7500 m aukštį. Oras labai blogas, jokių prošvaisčių, maisto kiekis ribotas, dujų limitas taip pat. Laiko visai nebeliko, reikėjo greitai apsispręsti – kilti į viršų ar leisti žemyn.
Kova su savimi
Pakirdo Ernestas anksti. Primusas buvo vos gyvas, vanduo vos užvirė. Tik apie 7.30 val. kiek pasistiprinęs ir pasiėmęs atsargai vandens, jis iškeliavo. Vėlavo pusantros valandos. Vienas išėjęs į Brod Piko viršūnę, lietuvis sudėtingai ropojo į priekį. Murkdėsi sniege ir ne kartą dėbtelėjo mintis, kad reikia viską mesti ir grįžti į Lietuvą. Bet sutelkęs visą energiją, žingsnelis po žingsnelio judėjo į priekį. Taip judėdamas – stipriai vėlavo. Prisikasęs iki balno, užsikabarojo ant jo. Priešais akis atsivėrė didelė įspūdinga ledo siena. Lietuvis buvo 8000 m aukštyje, tad ši kelią užtvėrusi siena buvo tikras iššūkis. Jautė, kad dar ne visos jėgos išblėsusios, juto, kad dar yra garo. Atsidūręs ant ledo sienos, išvydo paskutinę keterą. Suvokė, kad teks iš peties padirbėti, o viršūnėje bus tik su tamsa. Teko skubiai apsispręsti.
Ernestas ryžosi ropštis toliau. Ėmė temti, o jis dar vis kopė. Itin atidžiai reikėjo dėti kiekvieną žingsnį, nes takas ėjo bedugnės pakraščiu, tai sniegu, tai aštriomis uolomis, ir bet kada jis galėjo nugarmėti neaišku kur. Galiausiai liko apie 18 m ir prietemoje jis išvydo viršūnės kontūrus. Kopdamas naudojosi slidininko kauke, nes specialius alpinisto akinius buvo prarijusi lavina. Užlipęs į viršūnę, pajuto, kad akis užpylė smėlis, vėjas su ledo kristaliukais negailestingai smaigstė veidą, tarsi norėdamas nuvyti nelauktą svečią. Ernesto akys apsiblausė, jis matė kaip pro rūką, baisus skausmas. Jausmas toks, lyg būtų ilgą laiką virinęs be kaukės. Net nepajuto, kaip per dieną sudegino akis. Dabar, veriant baisiam skausmui, beveik nieko nematė. Apgraibomis pamėgino prie galvos prisitvirtinti ciklopą (galvinį prožektorių) ir ėmė leistis. Leidosi beveik nieko nematydamas. Buvo tamsu, akis traukė rūko gaubtas. Viena klaida galėjo kainuoti gyvybę… Kurį laiką dangumi plaukęs mėnulis pasislėpė ir tapo aklinai tamsu. Pasišviesdamas
prožektoriumi, lietuvių keliautojas matė tik kokį metrą į priekį. Ir tokioje situacijoje siauros kaip vienas pėdas keteros atbraila reikėjo leistis žemyn. Tik dėsi koją ne ten, kur dėjai lipdamas, ir nugarmėsi su sniego kepure 100 m žemyn. Baisiausia buvo žengti prasidėjusiomis uolomis, kur neatsargiai padėjus koją ant kokio atskilusio riedulio ar akmens drąsiai galėjai dardėti uolomis iki kol, kol iš tavęs nieko neliks ir net visada alkani šakalai neturės ko pasirankioti…. Čia buvo vienas baisiausių kelionės etapų bei sunkiausių išbandymų.
Apie 4 val. ėmė švisti. Tačiau pradėjus kilti saulei, akis vėl persmeigė skausmas. Saulė šioje situacijoje buvo tik priešas. Netverdamas saulės teikiamo nuožmaus skausmo ir skubiai ieškodamas šešėlio, smigtelėjo į didelį plyšį. Atsitiktinai pataikė ant sniego tilto. Iš kairės atsivėrė plyšys be dugno. Atsargiai, lyg katei keturiomis ropojant neaiškaus storio sniego tiltu, pavyko išsikapstyti ant ledyno. Pagaliau pasiekė p
alapinę, susirinko likusius daiktus ir pradėjo leistis į bazę.
Kelionė į Brod Piko viršūnę ir žemyn iki bazinės stovyklos truko apie 36 valandas. Dar dvi dienas teko gydyti akis. O kitą dieną į viršūnę sulipo nemaža alpinistų grupė. Dvylika arba trylika žmonių sulipo. Tikslaus skaičiaus nieks nežino, nes viena čekė dingo be žinios. Ir neaišku, ji pasiekė viršūnę ar ne. Po kelių dienų buvo patvirtinta čekės Zuzanos Hofmnovos mirtis. Jos kūnas nerastas. Šis tragiškas incidentas buvo jau antras lietuviui viešint Brod Piko papėdėje. Kiek anksčiau įkritęs į sraunią kalnų upę žuvo vietos nešikas Muhammadas Baqiras. Jo kūno irgi nepavyko rasti…
Kalnuose ne viskas sekasi sklandžiai. Šie įvykiai rodo, kad eidamas į kalnus, turi būti viskam pasiruošęs.
Vytautas Nosevičius
Nuotraukos Ernesto Markšaičio
