Su vaikais į Himalajus

tibethimalayas_g.jpgKelionė į Himalajus
Vieną rugsėjo vakarą, žiūrint per BBC transliuojamą reportažą apie nuošalų Afganistano kalnų kaimelį, mūsų dvejų metų Indraja rodo piršteliu i televizoriaus ekraną ir šaukia: „Kanai! Noju ten patitiatiot!“ (Kalnai! Noriu ten pasivaikščiot!).
Mes žinome, kad kalnų vaizdas Indrają sujaudino neatsitiktinai. Anądien ji juos įžiūrėjo ir per miegamojo langą Vilniaus centre. Vos prieš savaitę grįžome iš daugiau kaip mėnesį trukusios kelionės po Indijos Himalajus. Daugelis stebisi, kaip išdrįsome vaikelį temptis į tokią kelionę. O mes patys gal dar iki šiol galutinai nesuvokiame, kokia ta kelionė mums buvo ypatinga. Ir turbūt daugiausia dėl to, kad važiavome ten su mažiuke.
Išvakarėse – nerimas
Tai buvo mano šeštoji kelionė į Indiją. Atrodo, kad daugelį iššūkių ir rizikų galėjau pasverti jau vien todėl, kad juos buvau iki tol išbandžiusi. Bet šįkart kelionės išvakarėse nerimas buvo didesnis, nei kada nors iki tol. Viskas, su kuo esi pasirengęs susidoroti pats, staiga gali pasirodyti daug sudėtingiau, kai esi atsakingas už vaiką.
Būtent šeštą kartą apsilankiusi Indijoje sužinojau, kaip indai dievina vaikus. Nuo pat pirmųjų minučių Delio oro uoste paaiškėjo, kad baltapūkei Indrajai neabejingi net įprastai orūs ir griežti pareigūnai. Dėl vaikų pamišę ne tik vyresnio amžiaus žmonės, bet ir jauni vyrukai, kuriems šeima ir vaikai dar neturėtų rūpėti, kurių bendraamžiai Europoje apskritai nekreiptų jokio dėmesio į net egzotiškiausiai atrodančius vaikučius.
Išskirtinis dėmesys
Kone visi norėdavo bent jau pakalbinti Indrają, daugelis – palaikyti ją ant rankų, nusifotografuoti. Piligrimų kelyje sutikti skubantys praeiviai bent jau oru atsiųsdavo jai Indijoje įprastą palaiminimą: paprastai suaugusieji pirštais švelniai paliečia vaiko žandus, o tada pirštus prideda sau prie ausų. Iš pradžių net nesupratau, kodėl sutikti žmonės čiumpa sau už ausų, o tik vėliau įžiūrėjau, kad prieš tai jie ištiesia rankas ir tariamai per atstumą paliečia Indrajos žandukus. Šventose vietose sutikti atsiskyrėliai ir klajojantys vienuoliai, kurie paprastai reikalauja aukos už pozavimą nuotraukai, patys prašėsi nufotografuojami su Indraja, nors tų nuotraukų jie niekada nepamatys.
Netikėti susitikimai
Pirmąjį vakarą Delyje Indraja užmigo koncertų salėje. Ten žiūrėjome Delyje gyvenančios mūsų draugės lietuvaitės Kristinos pasirodymą prestižiniame Delio jaunųjų talentų klasikinių menų atlikėjų festivalyje. Kristina klasikinio indiško šokio kathako Delyje mokosi dar tik ketvirtus metus, tačiau jau buvo pakviesta pasirodyti tokioje garbingoje scenoje. Indijoje retas kuris mokinys, juo labiau užsienietis, sulaukia tokio pakvietimo taip anksti. Kadangi koncertas Indrajai kartais nusibosdavo, kartkartėmis išeidavome į salės fojė, kur sutikome daug kitų įvairių tautybių vaikų – indų, amerikiečių ir net vienerių metukų berniuką, kurio tėtis – indas, o mama – lietuvė! Čia pat susipažinome ir su dar dviem Kristinos atėjusiomis palaikyti lietuvaitėmis – Egle ir Rasa, laimingai nutekėjusiomis į Delį, auginančiomis nuostabius juodbruvius vaikučius ir labai pasiilgstančiomis Lietuvos.
Link Gangos ištakų
Musoninių liūčių nuplautame Delyje ilgiau neužtrukome. Apsidairę, nusipirkę tolesnei kelionei reikalingų dalykų, kitą rytą išvažiavome į kalnus. Pirmasis mūsų kelionės tikslas – šventosios Gangos upės ištakos. Ne Gangas, o Deivė Ganga, Motina Ganga, taip švelniai ir pagarbiai šią svarbiausią Indijos upę, vadina indai. Ji išteka Uttarančalio valstijoje 4 km aukštyje iš Himalajų ledyne atsivėrusio urvo, vadinamo Gaumukh („Karvės snukis“), kurio link veda piligrimų takas. Tai viena iš švenčiausių Indijos vietų. Vasarą iš visos Indijos ten suplūsta šimtai tūkstančių oranžinius drabužius dėvinčių piligrimų. Tikima, kad šioje vietoje iš dangaus į žemę upės pavidalu nusileido deivė Ganga, o jos įsiaudrinusią srovę, krintančią ant žemės, suvaldė tik Dievo Šivos susipynusios garbanos, kitaip ta baisi srovė būtų viską nuplovusi nuo žemės paviršiaus.
Saugus chaosas
Tris dienas su nedideliais sustojimais ir nakvynėmis važiavome džipais iki arčiausiai ledyno esančio miestelio Gangotri. Net nesuprantu, kaip Indraja išsėdėdavo daugybę valandų džipe, kai Lietuvoje net valandos kelionė mašina jai būna per ilga. Galbūt dėl to, kad Lietuvoje ji keliauja savo kėdutėje, prisegta saugos diržais, o Indijoje suteikdavome jai visišką laisvę. Ten saugos diržų, juolab vaikiškų kėdučių, niekas nežino, kaip ir šoninių veidrodėlių. Visi važinėja iš pažiūros tarsi be taisyklių, bet tikrai įsitikinome, kad čia nepalyginti daug mažiau avarijų, nei Lietuvoje, vairuotojų reakcija stulbinamai gera, vienas kitam jie atidūs. Keliuose karaliauja draugiškas chaosas, kuriame dažnas įžūlus lietuvių vairuotojas nuvažiuotų tik iki pirmo posūkio.
Ir pavojinga ir įspūdinga
Apie važiavimą musonų skalaujamuose Himalajuose – atskira kalba. Keliai kalnuose siauri ir labai duobėti, siauresnėse vietose bandančios prasilenkti mašinos sudaro dideles grūstis. Iš pažiūros nuošaliais kalnų keliukais sunkvežimiais, motociklais, dviračiais važiuoja tūkstančiai piligrimų, kai kurie eina pėsti, neša šventąjį Gangos vandenį. Iš sunkvežimių garsiakalbių sklinda karingos religinės giesmės. Šioje spalvingoje minioje 100 kilometrų gali važiuoti ir visą dieną, tačiau važiuoji ir džiaugiesi, jei kelias apskritai yra. Pirmąją dieną nesinorėdavo žiūrėti po ratais žemyn į prarają, kurios dugne, kokiu kilometru žemiau, kliokia Ganga. Antrą dieną dar kiek šiaušėsi plaukai, matant tiesiai iš priekio visu greičiu atlekiantį sunkvežimį. Trečią dieną tiesiog grožėjomės nuostabiu Gangos slėniu…
Pirmoji nakvynė
O jeigu kelio nebėra, jį tiesiog nuplovė liūtis? Tada kartu su visais spūstyje tiesiog kantriai laukiame, kol nuošaliausioje vietoje, tarsi Aladino lempą patrynus, atsiranda kalnų kelių technika ir kelią vėl nutiesia.
Pirmoji nakvynė pakeliui į Gangą – Masūrio miestelyje. Tai dviejų kilometrų aukštyje kalnagūbrio šlaite įsikūręs populiarus Indijos kalnų kurortas, kuriame nuo vasaros karščių atsipūsti suplūsta lygumų gyventojai. Švarus, labai žalias miestelis, su puikiais vaizdais ir visais civilizacijos malonumais. Europiečių turistų sutikome vos vieną šeimą. Parduotuvių ir restoranėlių pasiūla orientuota į vidutinės klasės indų turistus.
Gimtadienio tortas
Kita nakvynė po visos dienos dardėjimo kartu su piligrimais mūsų laukė Utarkašio mieste. Nors ir kalnuose, bet tai visiška Masūrio priešingybė. Nuošalus indiškas miestas, paskendęs musoninių liūčių purvyne, su daugybe labai pigių asketiškų viešbučių ir užkandinių tiesiai ant piligrimų tako, centrinėje gatvėje, kuria eina vienintelis kelias į šventąjį Gangotrį. Apsistojome labai asketiškai, bet gretimame restoranėlyje mums pagamino visai gerą vakarienę, o Indraja ir vėl sulaukė išskirtinio dėmesio – gavo gimtadienį šventusios merginos iš Bombėjaus torto.
Pernakvoję įsijungėme į piligrimų srautą aukštyn kylančiu siauru ir vis blogėjančiu keliu. Ši kelio atkarpa atmintyje išliks kaip nežemiško grožio tarpekliai su apačioje uolų įkalintos upės šniokštimu, kurio net džipo dardėjimas neužgožė. Taip pat turėjome galimybę stebėti ir sudėtingą nuo šlaito nusiritusio džipo gelbėjimo operaciją, užtvėrusią mums kelią. Būrys piligrimų nesutarė, kaip geriau atlikti šį darbą, ir taip susipyko, kad keletas jų išsitraukė kardus! Tai rūstaus ir karingo Dievo Šivos piligrimai. Šivos sekėjai nešasi ir kardus, ir trišakius, ir ietis. Įkaitusį ginčą užbaigė pačiu laiku iš kažkur atsiradęs policininkas.
Palaiminimas
Gangotris – mašinų kelio pabaiga, paskutinė gyvenvietė ledyno link, labai gražus ir jaukus miestelis siaurame upės slėnyje. Čia didelė šventykla tiesiai ant putojančio Gangos kranto, keletas ašramų, daugybė kuklių viešbutėlių ir turgus, kuriame piligrimai ras viską, ko gali prireikti: vaisiai, daržovės, oranžiniai drabužiai, aukos šventyklai, šventos statulėlės ir rožiniai, įvairių talpų buteliukai Gangos vandeniui, vaistai ir dar daug nežinia ko. Kai pirkome daržoves, šventasis atsiskyrėlis paprašė manęs paaukoti jam kopūstą… Kaip padėką gavau palaiminimą.
Dar dvi dienas ėjome aukštyn piligrimų taku palei upę iki paties ledyno. Oras pasitaikė puikus, pamiršome apie musonus ir visą kelią grožėjomės vis labiau atsiveriančiomis snieguotomis Bhagiračio ir Šivlingo viršūnėmis. Indraja sėdėjo nešyklėje man ant nugaros, traukdama visų piligrimų dėmesį, o poilsio metu žaidė su akmenėliais ir žolėmis arba pozavo smalsiausiems oranžiniams draugams, kurių tūkstančiai traukė į viršų, vieni didelėmis triukšmingomis grupėmis, kiti pavieniui, daugelis basi. Dažnas jų labai norėjo su mumis nusifotografuoti.
Jaunimo linksmybės
Mus išvargino ne tik aukštis, bet ir nuolatinis piligrimų dėmesys. Čia rinkosi vargingosios Indijos kaimų jaunimas. Ši kelionė jaunuoliams buvo ne tiek religinis veiksmas, kiek didelis nuotykis ir proga pasilinksminti, nes jų neprižiūrėjo vyresnieji. Akivaizdu, kad dalis jų buvo kažko prisirūkę, įžūliai apžiūrinėdavo baltąsias moteris ir laidydavo akivaizdžias pašaipias replikas, o ir šiaip nejautė poreikio išlaikyti atstumą ir palikti mus ramybėje. Sutikti pavieniai indų vidutiniosios klasės piligrimai dejavo, kad šis jaunimas visai nesupranta piligrimystės ir religijos esmės ir gadina šventą šios vietos atmosferą.
Pernakvoję valstijos turizmo departamento kempingo šiltose kareiviškose palapinėse beveik 4 km aukštyje, į ledyną ėjome dviem grupėmis: vieni anksti ryte, kiti po pietų, atslūgus karščiui. Taip Indraja išvengė šios kelionės dalies ir kempingo darbuotojų džiaugsmui visą dieną žaidė su smėliuku ir žolėmis.
Dieviškas prisilietimas
Gangos ištakos pasitiko mus vos po valandos kelio nuo stovyklos. Tako gale atsivėrė ledynas, kurio gale žiojėjo urvas. Dar po valandos paaiškėjo, kad tas urvas tikrai primena kažkokios būtybės nasrus, iš kurių veržiasi didelė ir galinga upė. Ji, iškart drumzlina ir putota, plukdo ir atskilusias žydro ledyno nuolaužas. Todėl prie ištakų budi policininkas ir vaiko per arti prie ledyno prisiartinančius lankytojus. Visi nori kuo arčiau ištakų nusimaudyti ir pasisemti vandens. Dieviško gamtos grožio ir beviltiškai triukšmingos minios kakofonija – toks įspūdis, kuris neapleidžia mūsų jau kelias dienas. Angliški užrašai skelbia apie gamtos ir Dievo tapatumą, bet ši oranžinė minia jų neskaito, grūdasi, mėto šiukšles ir klega…
Grįžtant iš Gangotrio miestelio atgal į Gangos lygumą, paaiškėjo, kad vienintelio kelio nebeliko, nes jį tiesiog užvertė milžiniškos liūties paplautos uolos. Didžiulėje spūstyje laukėme patys nežinodami ko, kol nežinia iš kur tokioje nuošalioje vietoje atsirado kalnų kelių technika, išsprogdino uolas ir kelias vėl buvo nutiestas.
Pakeliui į Ladakhą
Dar per keletą dienų pervažiavome į kitą Indijos dalį – Himačal Pradešo valstiją. Ten pagaliau galėjome pailsėti nuo smalsiųjų piligrimų. Aplankę dar vieną britų laikų kurortą Šimlą ir gražią Nikolajaus Rericho memorialinę sodybą Nagare Kulu slėnyje, sustojome Manalio kalnų kurorte. Čia prisijungė ką tik atskridę trys mūsų kompanijos nariai, susiradom puikų autobusą į Ladakhą. Autobusėlis, kuriame tilpo 11 žmonių kompanija, tapo mums namais kitas dvi dienas.
Kelias iš Manalio į Ladakho sostinę Lehą garsėja kaip vienas iš įspūdingiausių kalnų kelių pasaulyje. Tai vienas iš dviejų kelių į Ladakhą. Šie keliai atidaryti tik vasarą (nuo liepos 15 d. iki rugsėjo 15 d.). Kitu metu į Ladakhą galima patekti tik lėktuvu. Paprastai transporto priemonės beveik 500 kilometrų iki Leho važiuoja dvi dienas, tenka nakvoti viename iš kelių kaimelių ir įveikti tris apie 5 km aukščio perėjas. Vargina siaurą kelią užgrūdusių krovininių sunkvežimių, gabenančių į Lehą prekes, išmetami juodi dvokiantys dūmai. Aukščio poveikį labai jaučia tie, kurie ką tik atskrido. Indraja, nors ir po aklimatizacijos Gangotryje, aukštosiose perėjose buvo mieguista ir vangi, o ir ilgas sėdėjimas autobuse ją išvargino. Bet vaizdai šiame kelyje nežemiški, įspūdžiai nepamirštami.
Sriubytės skonis
Už pirmosios aukštesnės perėjos – Baralačia La (3975 m) – išvažiuojame iš musonų zonos. Baigiasi lietus ir purvynas, tačiau kelias siauras ir vietomis vos pravažiuojamas dėl duobių. Visur jau matome tibetietiškos kultūros ženklų: spalvotas maldų vėliavėles ant perėjų, iš maldomis išraižytų akmenų sukrauti turai. Nakvynei apsistojame Keilongo miestelyje, kur jau ragaujame pirmąjį tibetietiško stiliaus maistą – koldūnus momo, ir sūriąją tibetietišką arbatą su druska. Čia visus labai prajuokino Indraja: pripratusi prie saldžios indiškos arbatos su pienu ir prieskoniais, ji panoro paragauti ir tibetietiškos. O paragavusi pasakė: „Siubybė“ (sriubytė) ir paprašė dar. Tada prisiminiau, kad ir viename iš kelionių vadovų keliautojams į tibetietišką arbatą siūloma žiūrėti kaip į sriubą, tada jos skonis nepasirodys toks jau egzotiškas.
Viena iš aukščiausių perėjų
Kitą rytą iš pradžių dar matėme kuklias žalumos liekanas, piemenis su gyvulių bandomis, vėliau žalumos mažėja, staigiai kylame serpantinais į viršų ir grožimės iš nuobirynų kyšančiomis „smėlio pilimis“ – tai tokios labai keistos uolos, likusios senai kalnų morenai nubyrėjus žemyn. Dar po kelių valandų pakilimo užvažiuojame į plynaukštę, kur idealiai lygia dykuma mūsų autobusas pasileidžia net 50 km per valandą greičiu, sukeldamas debesis dulkių. Net nesitiki, kad esame 5 km aukštyje, horizontą rėmina iš pažiūros nelabai aukšti kalnai, o dykumoje pamažu ima rastis vienas kitas kuokštas žalsvų augalų. Sako, čia gyvena klajokliai gyvulių augintojai, bet nesuvokiame, kuo gi čia gali maitintis banda. Staiga lyguma baigiasi ir mūsų autobusas įveikia paskutinio serpantino atkarpą aukštyn. Įsiropščiame į labai atšiaurią vėjuotą paskutinę didelę perėją Tanglang La (ši 5328 m aukščio perėja – antra aukščiausia pasaulyje pravažiuojama perėja) ir pasileidžiame tokiais pat serpantinais žemyn. Po kelių valandų pasiekiame žalią Indo upės slėnį. Nusileidę į 4 km aukštį, visi atsigauna, ima laisvai kvėpuoti ir aikčioti nuo mus supančių kalnų spalvų: besileidžianti saulė apšviečia netikėtus žalius, vyšninius uolienos intarpus ir visi patikime, kad Rericho paveiksluose spalvos nėra išgalvotos.
Harmonija
Nepaprastai gražūs ladakhiečių kaimeliai: įsikūrę žaliose oazėse prie upių ir upelių, su ryškia salotine žaluma gražiai kontrastuoja maži balti namukai, ant kurių stogų kraunamas šienas. Aplink kaimelį daugybė budistų šventovių – baltai nudažytų stupų, apipintų maldos vėliavėlėmis. Stupa – Budos relikvijas arba jo simbolius saugantis sferinis statinys, visiškai pilnaviduris, todėl į ją įeiti negalima, o meldžiamasi apeinant aplinkui. Tokių šventyklėlių tibetietiškos kultūros kraštuose, taip pat ir Ladakhe, statoma daugybė, įvairių dydžių, visur, kur gyvena ar lankosi žmonės.
Netoli kaimo būtinai bus bent vienas vienuolynas, dažniausiai įsilipęs aukštai į uolas. Visur švaru, jokio skurdo, tačiau viskas labai paprasta. Galima tik stebėtis, kiek nedaug materialių gėrybių užtenka žmogui, kad galėtų gyventi šitokioje darnoje su gamta. Slėniuose auginamos ožkos, avys, asilai, karvės, arkliai ir dzo – jako ir karvės hibridai. Kalnuose kuo aukščiau, tuo daugiau jakų. Nors oficialiai jakas nėra garbinamas taip, kaip karvė hinduistinėje Indijoje, tačiau šis įspūdingas gyvūnas čia labai gerbiamas, nes nuo jo priklauso daugelio gerovė. Jako mėsa ir pienas – svarbūs maisto produktai, iš jakų vilnos audžiamas labai šiltas audinys. O jakų uodegos ir ragai dedami svarbiose vietose kaip stiprūs piktąsias dvasias atbaidantys ginklai.
Leho atmosfera
Po ilgos kelionės Utenos dydžio Lehas mums buvo tikras rojus. Iš pažiūros tai visiškai tradicinis ladakhietiškas miestas, kuriame beveik nėra modernių su senąja architektūra nesiderinančių pastatų. Ant uolų tiesiai virš miesto iškilę viduramžių Ladakho karalystės valdovų rūmai – gerokai sumažinta Tibeto sostinės Lasos Potalos rūmų versija. O už rūmų dar aukščiau – senos tvirtovės griuvėsiai, kur turistai mėgsta palydėti besileidžiančią saulę. Jei ne mašinų srautas, galėtum pagalvoti, kad esi viduramžių Tibete. Ir kartu čia yra visi civilizacijos malonumai, daugybė jaukių viešbutėlių, puikių restoranėlių, interneto kavinių, fantastiškų suvenyrų parduotuvių, puikiai organizuotas susisiekimas su kitomis lankomomis Ladakho vietomis. Rugpjūtis Ladakhe – pats turistinio sezono įkarštis, keliautojų daug, nakvynės mums teko gerokai paieškoti. Ypač šią vietą pamėgę Izraelio turistai. Ne tik apsirūkęs jaunimėlis, bet ir šeimos su vaikais. Bet turistų gausa čia nė kiek nevargina, netgi atvirkščiai, ta marga keliautojų minia, persimaišiusi su indų turistais, gerokai besiskiriančiais nuo vietos gyventojų, vyšninius rūbus dėvinčiais ir nuolat mobiliaisiais telefonais kalbančiais vienuoliais, Indijos armijos kariškiais, vietos ir Kašmyro prekeiviais, kelia be galo mielą šurmulį, nuo kurio bet kada gali pabėgti jaukiame viešbučio sodelyje arba ajurvedinio masažo salone.
Dėmesio ir šilumos apsuptyje
Tiesa, vos atvažiavus į Lehą, Indraja susirgo, pasigavo vietinį virusą. Teko apsilankyti pas vietos gydytojus. Vaikų gydytojo kabinete teko lūkuriuoti pediatro, kuris buvo išvykęs į tuo metu Ladakhe apsilankiusio Dalai Lamos paskaitą – susitikimai su be galo čia gerbiamu Dalai Lama tomis dienomis nuo darbų atitraukdavo daugumą slėnio žmonių. Privati pediatro konsultacija kainavo 40 rupijų (1 dolerį), o kitą dieną už konsultaciją valstybinėje ligoninėje sumokėjome 2 rupijas. Jaudino žmonių gerumas: viešbučio darbuotojai nuolat klausinėdavo, ar ligoniukei nieko nereikia, o taksistas, kuriam pasiguodėme, kad visame miestelyje negauname Indrajai bananų, po pusvalandžio pristatė bananų mums tiesiai į kambarį. Kelionei baigiantis, į gydytojus teko kreiptis ir man, kai truputį prasiskėliau smakrą. Taksistas ne tik nuvežė į ligoninę, bet ir nuvedė į registratūrą, paskui – pas gydytoją, galų gale palaikė už rankos, kol man susiuvo žaizdą. Pusvalandį trukęs gydymas kainavo 2 rupijas.
Nakvynė prie upelio
Po trijų dienų Indraja pasveiko ir mes pradėjome keliauti po Ladakhą. Pirmiausiai aplankėme daugelį Indo slėnyje esančių vienuolynų, šventyklų, rūmų. Per aukščiausią pasaulyje motoriniu transportu įveikiamą perėją Chardung La (5602 m aukštyje) važiavome į atokų Nubros slėnį. Pagaliau visi buvome pripratę prie aukščio, perėjoje nereikėjo skubėti, galima buvo grožėtis į visas puses besidriekiančiais ledynais, gerti arbatą su kareiviais, tarp vėjyje besiplaikstančių maldų vėliavėlių pririšti ir mažytę trispalvę. Nubros slėnyje ėjome per tikrų tikriausias smėlio kopas, besidriekiančias 6 km. Indrajai ypač patiko voliotis šiltame ir švelniame smėlyje. Vieną naktį nakvojome be galo jaukiame šeimyniniame viešbutėlyje Hundere „Snow Leopard Guest House“. Per jo sodą teka ledinė tirpsmo upelio atšaka. Tokiomis upelių atšakomis drėkinami visi Ladakho slėniai, nes čia beveik nelyja. Kitą naktį praleidome pas žmones Sumuro kaimelyje, kur šeimoje gyveno ir Indrajos bendraamžis berniukas. Buvo smagu žiūrėti, kaip bendravo ir bandė žaisti du vienmečiai iš skirtingų pasaulio kraštų, o ir šeimininkų pagaminti pietūs, ypač momo, čia buvo vieni iš skaniausių Ladakhe.
Ladakho kareiviai
Ne mažiau įspūdingas kelias mūsų laukė išvykoje prie Pangong Tso ežero: važiavome per trečią aukščiausią pasaulyje pravažiuojamą perėją Čiang La, stebėjome, kaip 5 km aukštyje rankomis tiesiamas asfaltas, mojavome didžiajam Tibetui ant prie sienos su Kinija tyvuliuojančio didžiulio sūraus ežero. Ten siautėja aršūs vėjai, o peizažas toks, kokį aš įsivaizduoju esant Mėnulyje.
Visą laiką šypsojomės be galo mieliems ir gražiems vietos žmonėms, kurie, nepaisant atšiaurokų gyvenimo sąlygų, yra labai smalsūs, džiaugsmingai bendrauja su keliautojais. Daugelis ladakhiečių raštingi, išsilavinę (dažnai vienuolynuose), visi labai mielai bendrauja, o paprašyti papozuoti nuotraukai ne tik mielai sutinka, bet ir užrašo adresą, kuriuo turime tą nuotrauką jam atsiųsti. Iš pažiūros rūstus ir orus senolis pražysta šypsena, vos pasisveikini ladakhietišku „džiulėj“, kuris kartu reiškia ir padėką, ir atsisveikinimą. O pasisveikinus pokalbis dažnai užsimegzdavo nuo ladakhiečio klausimo apie Indrają: „Nunu“ (Berniukas)? „No, numo“ (Ne, mergaitė).
Modernusis Delis
Net neįtikėtina, kad tuo metu, švenčiant Indijos nepriklausomybės 60-metį, į vakarus nuo Ladakho, vos už 400 km, Kašmyro separatistai rengė jau tradiciniais švenčių metu tapusius teroro išpuolius, o netoliese esančiame Indijos ir Pakistano pasienyje ir be jokių progų nuolat vyksta susišaudymai. Bet Ladakhą šių įvykių atgarsiai pasiekia tik per laikraščius. Nors čia dislokuota daug Indijos armijos, kareivių veiduose nesimato jokios įtampos. Dažnai mojuodavome labai draugiškiems kariškiams, kurie, teko girdėti, visada gali ateiti į pagalbą atokiose vietose įstrigusiems turistams. Po dviejų savaičių buvimo Ladakhe nusprendėme, kad dar būtinai čia atvažiuosim.
Likusias keletą kelionės dienų praleidome Delyje, kur ir vėl, lankydami senovinius turgus bei moderniuose rajonuose lyg netyčia pamirštus architektūros paminklus, stengėmės nors ką nors suprasti apie Indiją, kurios sostinėje mobiliaisiais telefonais jau naudojasi per 90 procentų Delio gyventojų, o daugelyje senovinių parduotuvėlių, suderėjęs kainą, gali atsiskaityti banko kortele.
Išmoko pažinti spalvas
Vis pagalvojame, kiek tų kelionės įspūdžių išliks vaikelio galvelėje. Turbūt nedaug. Tačiau būtent spalvingoje Indijoje Indraja atrado ir išmoko pažinti spalvas. Čia ji ne iš paveikslėlių, o iš patirties papildė savo sparčiai besiplečiantį žodžių arsenalą žodžiais „kalnai“, „lėktuvas“, „beždžionytė“, „driežas“, „asiliukas“. Dabar jai sunku paaiškinti, kur dingo kalnai, kodėl Lietuvoje nėra tibetietiškų maldos malūnėlių, kuriuos taip smagu būdavo sukti. Bet mes tikime, kad kažkur giliai giliai pasąmonėje atras savo vietą ir įspūdžiai, ir indiškos spalvos, ir Indijos žmonių palinkėjimai.
Ir dabar mūsų dažnai klausia: ar vertėjo Indrają vežtis į Indiją, ar ne per sunku buvo jai ir mums? Aš tik žinau, kad be šios kelionės aš tikrai nebūčiau tiek daug sužinojusi nei apie savo vaiką, nei apie Indiją. O dėl sunkumų – jų iš tiesų buvo ne ką daugiau nei namie: ir namie vaikai serga, zirzia ir reikalauja daug dėmesio. O Indijoje mes turėjome nuostabią kompaniją, kurios narių vardus Indraja iki šiol prisimena kaip šeimos narių vardus, kurie mums daug padėjo, kuriems reikėtų labai labai padėkoti. Tai Rūta, Sima, Tomas, Vita, Rita, Birutė, Žygis, Kristė. Ir dar labai dėkojame ladakhiečiui vairuotojui Stenzingui (mes jį vadindavome Stasiuku). Jį įsimylėjo kone visos mūsų merginos, bet jis pamilo Indrają.

Diana Marcinkevičienė

DALINTIS

2 KOMENTARAI

  1. Kadangi esu dirbusi su Linu, kuris parašė šį straipsnį, tai buvo dvigubai įdomiau skaityti. juolab, kad ir pati auginu trejų metukų vaiką, todėl Indrajos kelionė mane suintrigavo.
    Pati pradėjau keliauti nuo vaikystės, bet man buvo trylika metų, kai pirmą kartą su kuprine keliavome po Karpatų kalnus. indraja savo keliones pradėjo žymai anksčiau. Sutinku, kad tėveliai rizikavo imdami tokį mažą vaiką į tolimą Indiją. Gerai, kad viskas sėkmingai bigėsi.Aš taip pat svajoju savo vaiką nusivežti į kalnus.Gal ne taip toli, bet į Tatrus tai būtinai. Juk vaikystėje patirti įspūdžiai lieka visam gyvenimui.Norėčiau, kad mūsų mažiukas sektų tėvelių pėdomis. Juk jo tėvelis ne tik keliauja, be ir įdomia aprašo savo kelionių įspūdžius.Tokiu būdu kartu su juo keliaujame ir mes su Vytuku, kuriam mamytė paskaito tėtuko staripsnius. Linkiu Indrajos tėveliams sėkmės , o Indrąjai neprarasti troškimo keliauti.