Su dviračiu per pasaulį

Turime tris lietuvius, kurie 2000-uosius pasitiko su taikos misija dviračiais apkeliavę aplink pasaulį. Tai Sigitas Kučas, žygio vadas, Edvardas Žižys ir Goda Čiplytė. Tada mums atrodė tai didžiulis iššūkis. Dabar jau mūsų nebestebina tokios kelionės, vis daugiau žmonių, po vieną leidžiasi į ilgas, keletą metų besitęsiančias panašias keliones. Štai 42 metų kanadietis Robas Kasibo aplink pasaulį keliauja jau 4,5 metų ir numynė daugiau kaip 96 000 km, per dieną įveikdamas daugiau kaip 100 km. Iki grįžimo namo beliko apie 35 000 km. Lietuva dviratininkui – 74 šalis. Keliautojas džiaugėsi rugsėjo pabaigoje pasiekęs Vilnių, kur galėjo ramiau atsipūsti ir pasiruošti tolesniems savo žygiams.


Geriausio mokytojo vardas

Baigęs mokyklą, kanadietis Robas Kasibo įstojo į Toronto universitetą ir pabaigė fizikos fakultetą. Įsidarbino vidurinėje mokykloje, dėstė chemiją ir fiziką. Dėstė taip stropiai, kad 2006 m. tapo Metų mokytoju. Puikus darbas, prestižas, stabilios pajamos, bet kažkas vis nedavė ramybės. Artėjant 40-čiui, prasidėjo vyrams būdinga vidurinio amžiaus krizė. Robas suprato, kad daugiau laukti nebėra ko, pardavė savo prabangų, erdvų namą, platų automobilį, pinigus padėjo į banką, nusipirko dviratį už 1000 dolerių ir iškeliavo aplink Žemę… Tai, kas daugeliui iš mūsų atrodytų nerealus dalykas ar daugelio metų beprotiškų pastangų siekis,keliautojas-aplink-pasauli-robas-kasibo.jpg Robui, ėmusiam ir vieną dieną išsiruošusiam aplink pasaulį, tai buvo visai realu įgyvendinama. Jis daug negalvojo, tiesiog ėmė ir padarė. „Nuo mažumės mėgau dviratį, kai tik galėdavau, vis mindavau po apylinkes, tad kažkokio didžiulio nepatogumo kaip ir nebuvo, tik galbūt esu kiek stamboko kūno sudėjimo, bet jis ne kliūtis įgyvendinti savo svajones“, – šypsosi Robas Kasibo.
Kelionės pradžia
Robo Kasibo kelionės prasidėjo 2006 m., kai su 50 kg nešuliu paliko Kanadą. „Pats pirmas planas buvo numinti 40 000 km, kas prilygsta ekvatoriaus ilgiui. Maršrutą pasirinkau tokį: kertu visą Kanadą, persikeliu per Atlantą, užsuku į Niūfaundlendo salą, užkabinu Floridą…“ – energingai dėsto savo kelionės pradžią keliautojas. Floridos pietuose dviratininką užklupo nelaimė, pateko po mašina, dvi savaites teko pragulėti ligoninėje.keliautojas-aplink-pasauli.jpg Bet tai jo pasiryžimo nė kiek nepaveikė.
Tik pasijutęs geriau, keliautojas apžergė dviratį ir per du mėnesius apvažiavo visą Meksikos įlanką. Po to Kosta Riką, Kolumbiją, Ekvadorą, Argentiną. „Toliau lėktuvu pasiekiau Keiptauną, keliavau ilgą laiką rytine Afrikos pakrante, kol nusigavau iki Kairo. Problemų su vizomis neiškildavo, nes esu Kanados – pačios draugiškiausios šalies pasaulyje pilietis. Pačią pirmą vizą pasidariau kirsdamas Zimbabvės sieną. Toliau per Artimuosius Rytus numyniau iki Italijos, nes būdamas Europoje negali neaplankyti Romos. Iš Italijos keliavau į Prancūziją, Šveicariją, Vokietiją, Angliją, Airiją, grįžau į Lenkiją ir per karalių miestą Krokuvą atmyniau iki senojo Vilniaus“, – dalijasi savo kelionių maršrutu nenustygstantis vietoje kanadietis.
Netikėtumai ir išbandymai kelyje
Sunkiausia keliautojui buvo keliauti žiemą per Suomiją: sniego pripustė iki ausų, ledinis vėjas ir kaulus stingdantis šaltis. O štai keliaujant per Afriką šaltis negrėsė, bet kamavo beprotiška kaitra ir sudėtinga geriamojo vandens paieška. „Bet pats sunkiausias kelionės etapas man buvo Egipte, kur pasigavau plaučių uždegimą. Nėra nieko baisiau, kaip apsirgti kelyje visiškai vienam!suomija-keliautoja-dviraciu-pasitiko-salciu-ir-sniego-pilnomis-gatvemis.jpg Faraonų šalyje nakvynės sąlygos labai specifinės. egiptieciai-viesbucio-seimininkai-kur-teko-apsistoti-dviratininkui.jpgJei negalite sau leisti penkių žvaigždučių viešbučio už 200 dolerių nakčiai, teks apsistoti apskurusiame kambaryje už 3 dolerius, kur tvyro pragariškas karštis, tvankumas, kad net nėra kuo kvėpuoti, gausybė gyvių, lendančių iš visų pakampių. Vos nenumiriau tenai. Dėl netikėtos ligos, kuri keliautoją gali ištikti visur ir bet kada, Egipto „piguškoje“ prasikankinau beveik 27 dienas. Tuo metu jau galvojau: „Viskas, pakaks! Kiek čia dar galima kankintis! Kelionė aplink pasaulį – visiškai kvaila idėja! Noriu namo! Į šiltą, švarią lovą, karštą vonią!“ Kodėl to nepadariau ir nepasukau vairo namo? Tikriausiai todėl, kad esu labai atkaklus, kiekvieną pradėtą darbą stengiuosi pabaigti iki galo. Nuvaikiau visas mintis apie grįžimą namo ir, kai tik kiek geriau pasijutau, sėdau ant dviračio ir išmyniau. Per visą kelionę išnaršiau ne tik visą Europą, Rusiją, Skandinaviją, bet ir Afriką, Šiaurės ir Pietų Ameriką, Tolimuosius Rytus – Kiniją, Japoniją, Tailandą, Pietų Korėją. Norėjau ir į Šiaurės Korėją patekti, bet ten jankių nelabai mėgsta,keliautojas-aplink-pasauli-dviraciu-robas-kasibo.jpg tad kad ir kokie būtų geri mano norai, toje šalyje jų niekas labai nepaiso. Už savo tokį ryžtą ir valią gavau pravardę – geležinis dviratininkas“, – šypsosi Robas pasakodamas mums savo kelionių įspūdžius ir patirtis, kurių susikrovė ne vieną bagažą ir tikrai keliems gyvenimams į priekį…
Laukiniai Afrikos žvėrys
Afrikoje keliautojas praleido pačias įspūdingiausias ir jaudinančias naktis. Tik sutemus atgydavo džiunglės ir savanos, tamsoje kažkas krutėdavo, urgzdavo, šlamėdavo, kažką grauždavo… Patys keisčiausi ir šiurpinantys kūną pasklisdavo garsai.afrikos-drambliu-seimyna.JPG
„Sykį naktį, kai mindamas kaimo keliuku ieškojau sau tinkamos nakvynei vietos, tamsoje išvydau kaip liepsnelės spindinčias didžiulės katės akis. Tai buvo leopardas. Išvydęs mane, jis liuoktelėjo į šalį. Jei jis būtų nusiteikęs tuo metu agresyviai ar šiaip būtų blogos nuotaikos, aš niekaip nebūčiau išsigelbėjęs, nors ir esu gana stambus ir kresnas vyras, kadaise vaikystėje užsiiminėjęs amerikietiškomis imtynėmis. Su savimi jokio rimtesnio ginklo neturėjau, išskyrus kelioninį kišeninį peiliuką, kuriuo būčiau tik suerzinęs galingą žvėrį…“, – prisimena Robas. afrikos-drambliu-banda-leke-keldama-dumus.jpg
Būta ir kitų nuotykių kelionės per Afriką metu. Savanoje keliautojas vos paspruko nuo laukinių dramblių kaimenės. Drambliai, keldami dulkes, pasiutusiu greičiu lėkė nežinia iš kur ir kur. „Buvau baisiai persigandęs. Maniau, man galas. Kurį laiką jie sekė mane, bet po to staiga pakeitė kryptį ir kažkur nulėkė į šoną…“ – pasakoja keliauninkas.
O štai Kenijoje Robas vos nenumirė iš baimės, kai dykynėje nusišlapino tiesiai ant kobros galvos. Ji buvo tiesiog susiliejusi su aplinka. „Mane išgelbėjo tik tai, kad apšlapinta ir visiškai „pažeminta“ gyvatė stebuklingai man atleido. Gavusi karšto sysalo, ji tik šoktelėjo, sušnypštė ir nušliaužė šalin“, – prisiminęs šį siaubingą nutikimą, džiaugiasi likęs gyvas keliauninkas.
Lotynų Amerikos banditai
Dar daugiau šiurpą keliančių nuotykių dviratininkas aplink pasaulį patyrė Pietų Amerikoje. „Afrika pavojinga laukiniais žvėrimis, o Lotynų Amerika – nusikaltimais. Ten pilna vagių, sukčių, banditų ir plėšikų. Europa kaip rojus, palyginti su kriminaline padėtimi tenai. Daugelis keliautojų baigė savo keliones būtent Pietų Amerikos šalyse. Ir ne savo noru. Jie buvo apiplėšti, sumušti, išžaginti ir t. t. Aš tikriausiai esu laimės vaikas, man šiuo atveju labai pasisekė, nes buvau užpultas tik kartą, Peru, kai kelyje sunkvežimis mane prispaudė į šalikelę ir iš jo iššoko jaunuolis su mečete. Jis rimtai buvo nusiteikęs mane sukapoti į gabalus su visu dviračiu. Išgelbėjo tik tai, kad tolumoje pasirodė kitas automobilis, banditas išsigando ir spruko. Tikiu, kad kiekvienas žmogus turi angelą sargą, tikiu, kad Dievas gelbsti, tik reikia nuolat prašyti Aukščiausiojo globos, dėkoti už viską ir nuolat melstis. Kai minu dviratį, nuolat meldžiuosi. Gal tai mane ir gelbsti nuo pavojų, todėl lieku sveikas ir gyvas“, – šypsosi Robas Kasibo. kai-kada-kelias-pasidaro-visai-nepravaziuojamas-rusija.jpg


Vilkikai ir kitos krovininės mašinos

Afrikoje – žvėrys, Pietų Amerikoje – plėšikai, civilizuotoje Europoje apstu kitų problemų. „Europoje, ypač Vakarų, žmonės gana pasiturintys, beveik kiekvienas turi po automobilį, kurie sukelia didžiulius kamščius gatvėse, labai sunku judėti. Rytų Europoje dviratininkų labai nemėgsta kitų transporto priemonių vairuotojai, ypač krovinių mašinų savininkai, kurie nuolat signalizuoja, bando užvažiuoti ar spaudžia lakstydami-kaip-paklaike-vilkiku-vairuotojai-kartais-ir-nebesuvaldo-savo-transporto-priemoniu.jpgį šalikelę, todėl kai nuvirsti į griovį, tave palydi griausmingas jų juokas ir pašaipos, keiksmažodžių pliūpsniai. Beje, panaši situacija visuose pasaulio keliuose, gal kiek ramiau Skandinavijoje bei Japonijoje, kur dviratininkai ypač gerbiami ir mylimi. Patys draugiškiausi ir linksmiausi vilkikų vairuotojai Australijoje ir Japonijoje. Kartą keliaujant Tekančios saulės šalimi, Okajamos mieste, prie manęs stabtelėjo vienas vairuotojas, pasisveikino, ilgai spaudė ranką, pakvietė arbatos pas save į namus, pernakvojau. Keliaujant Kanazavos priemiesčiais, sustojo kitas vairuotojas ir, pasiūlęs šalia esantį viešbutį bei japoniškos pirties furo kryptį, įteikė man 500 dolerių. Šiaip visų Tolimųjų Rytų šalių žmonės labai draugiški ir smalsūs. Tiek korėjiečiai, tiek japonai, ar kinai, visai nepažįstami, nuolat mane vaišino, kvietė į namus.“kinijoje-keliautojas-turejo-ypatinga-demesi.jpg


Kinijoje – ypatingas dėmesys

Iš Pekino išvažiavau tikra įžymybė: kas antras vairuotojas su manimi norėjo nusifotografuoti, vadino „tapydze“ – „ilganosiu“, nes, palyginti su tų kraštų žmonių nosimis, manoji buvo išties milžiniška. Tie, kurie neturėjo fotoaparatų, fotografavo mane su mobiliaisiais telefonais.kinijoje-keliautojas-buvo-lydimas-vaiku-buriu-ir-gausybes-suksniu.jpg Kai išvažiavau iš Kanados, dar ne kiekvienas turėjo mobilųjį telefoną, o dabar Kinijoje jį tikriausiai turi kiekvienas. Taip viskas pasistūmėjo į priekį, toks didžiulis ekonominis šuolis. Ypač Kinijoje jaučiausi balta varna, nes ten visi smulkučiai, maži, o aš kresnas vyras ant dviračio krepšiais nuo galvos iki kojų apsitaisęs. Dar balta oda ypač traukė dėmesį… Važiuodamas per tą šalį, visuomet turėjau palydą: ar vaikų, kažką šūkaliojančių, būrys bėgdavo iš paskos, ar suaugusiųjų nutysusiomis lūpomis būrys lydėdavo…“ – prisimena kelionės akimirkas kanadietis Robas.


Laisvo elgesio merginos
laisvo-elgesio-merginos-kelyje-sildosi-ispanija.jpg
„Kur gražiausios sutiktos merginos?“ – klausiame dar nevedusio keliauninko. „Manyčiau, kad Kuboje, nes ten karšta ir jos vaikšto kiek įmanoma apsinuoginusios, su lengvais viliojančiais drabužiais. Lietuvaitės irgi labai dailios, bet čia man dar reiks tikriausiai grįžti vasarą, nes dabar jos visas savo grožybes slepia po storesniu rūbų sluoksniu.laisvo-elgesio-merginu-kelyje-tikrai-netruksta.jpg Daug kur sutinku dailių merginų, ne viena buvau susižavėjęs, jau ruošiausi net kelis kartus mesti savo sumanymą apkeliauti pasaulį ir pasilikti jų šiltame glėbyje. Juk žinote, kad mes vyrai negalime be moterų, jos – mūsų varomoji jėga, gyvenimo variklis, jų dėka sukasi pasaulis. Bet tikriausiai mano ryžtas yra gerokai galingesnis, tad viskas pasibaigia tik vienos ar kelių naktų meilės nuotykiais, romantiškais vakarais, ir vėl į kelią. Tik niekada nesinaudojau prostitučių paslaugomis, nors jų kelyje sutikdavau labai daug. Meilę siūlydavo ir už dyką, bet man tai atrodo žema ir pavojinga. Gali kokią ligą pasigauti, tuomet kelionė užstrigtų ilgam… Juk kiek moterų yra nenutrintų! Tik pasisuk! Šiuo atžvilgiu alkio kelyje tikrai nejutau, kai tik norėdavau, tai ir turėdavau“, – prisipažįsta jau bemaž penkerius metus po pasaulį klajojantis Robas Kasibo. Ir priduria: „Karščiausios moterys, aišku, pietietės: ispanės, kolumbietės, meksikietės, afrikietės.“pietu-afrika-keliautojui-viena-graziausiu-vietu-zemeje.jpg


Labiausiai patiko Afrika
pietu-afrika-keliautojui-viena-graziausiu-saliu.jpg
Temperamentingam keliautojui labiausiai patiko Juodasis žemynas. „Afrika – dar tikrai neatrastas žemynas. Kokios ten moterys! Manyčiau, jog pati gražiausia ir daugiausia sentimentų man sukelianti šalis yra Pietų Afrikos Respublika, skalaujama Indijos ir Atlanto vandenynų. Tikriausiai tik čia galima išvysti pačius gražiausius Drakono kalnus, egzotinius gyvūnus, gyvenančius natūraliomis sąlygomis, didžiules bangas ir nepaprasto skaidrumo ir mėlynumo jūrų vandenis. Visa Afrika – tai vienas didžiulis botanikos ir zoologijos sodas. Ten būtinai reikia apsilankyti,“ – mirkteli man akį keliautojas iš Kanados.pietu-afrika-viena-graziausiu-vietu-zemeje-keliautojui.jpg


Vilnius – miestas staigmena

Iškeliauti aplink pasaulį buvo sena Robo svajonė. „Nuolat sakydavau savo studentams: „Jūs turite ne tik svajoti, bet ir įgyvendinti savo svajas. Eiti ten, kur veda širdis, visą save realizuojant, yra aukščiausias žmogaus tikslas šioje Žemėje.“ Jie man atsakydavo: „Kodėl jūs, mokytojau, neiškeliaujate aplink pasaulį, juk tai jūsų sena svajonė?“ Nutariau jiems tapti gyvu savo minčių ir svajų realizuotoju. Buvau laisvas, dar niekam neįsipareigojęs, nei šeimos, nei vaikų, pats laikas pakeliauti. Kaip pamaniau, taip padariau. Kelyje guldavausi su saulėlydžiu, pakirsdavau su aušra, traukiau ten, kur tik užsimanydavau. Kelionės planelį turėjau, bet jį nuolat koregavau, keliautojas-aplink-pasauli-dviraciu.jpgjis kito pagal vieną ar kitą situaciją. Kai iškeliavau iš Kanados, net nenumaniau, kad yra pasaulyje toks miestas Vilnius ir aš kada nors jį aplankysiu, – sako keliautojas.
Jaukus, nedidelis su nuostabiu senamiesčiu ir mielais, svetingais, pasiruošusiais padėti žmonėmis. Svečiui labai patiko ir lietuviški cepelinai ir kugelis. Toliau Robas keliaus į Vidurinę Aziją: Kazachstaną, Tadžikistaną, Kirgiziją, Afganistaną, Uzbekistaną, Pakistaną, tada keliai nuves iki Indijos, keliautojas užsuks į Nepalą ir Tibetą. Labai norėtų susitikti su ištremtojo Tibeto lyderiu Dalai Lama.
Širdies kertelėje Robas turi dar vieną svajonę – užkopti į Everestą ir nuo ten pamojuoti namiškiams. Ilgų savo klajonių metu kanadietis Robas Kasibo suprato, kad pasaulyje yra gerokai daugiau gerų negu blogų žmonių… Todėl verta išsiruošti į kelionę ir visa tai patirti.

Pranas Zipiškis

keliones_pramogos468x60.JPG

DALINTIS