Speleologai rinkosi Išlestakiuose

speleo-saskrydis-2008-07.jpgErikas Laiconas
Speleologija – fizinės geografijos šaka, tirianti bet kokios kilmės urvus ir visas kitas požemines ertmes, betarpiškai prieinamas tyrinėti žmogui iš vidaus. Susideda ji iš mokslinės speleologijos, tiriančios požeminių ertmių kilmę, morfologiją, mikroklimatą, vandenis, augalus, gyvūnus, kultūros liekanas, urvų meną, urvų įsisavinimo istoriją bei dabartinį jų panaudojimą, ir techninės speleologijos, kuriančios skverbimosi į urvus įrangą, techniką, taktiką bei gyvybės užtikrinimo sistemas, nagrinėjančios požeminę topografiją,… XX a. pabaigoje atsirado sportinė speleologija, vystoma dviem kryptim: giluminiai skverbimaisi ir požeminis nardymas.
Speleologai – tai specialistai, galintys atlikti urvų paiešką, įsiskverbti į juos, sudaryti ertmės planą, atlikti pirminį aprašymą. Skverbtis į urvus speleologai naudoja panašią į alpinistų specialią įrangą, o požeminėse ekspedicijose būna net po kelias savaites.
Šiuolaikinės speleologijos pradininko Eduardo Alfredo Martelio (E. A. Martel, 1859-1938, Prancūzija) vadovaujama 1988 m. ekspedicija į Bramabio urvyną laikoma speleologijos pradžia.
LIETUVOJE tėra keli nedideli urvai, todėl lietuvių tyrinėtojai nuolat reiškėsi už jos ribų. 1583 m. Egipte Radvila Našlaitėlis pirmasis lietuvis nusileido į 7 m gylio urvą. 1816 m. Teodoras Grotus aprašė vienintelį tuomet Lietuvoje buvusį „Šventosios olos“ urvą.
spaleo.JPGspaleo.JPGspeleo-saskrydis-2008-08-1.jpgTačiau Lietuvoje speleologijos pradininku laikomas keliautojas ir atradėjas Jonas Čerskis (1845-92), kuris dvejus metus tyrinėjo Rytų Sajano urvus. 1871 m. Irkutske jis aptiko paleolito epochos meno dirbinių. Tai pirmasis toks radinys Sibire. 1875 m. Čerskis kompleksiškai ištyrinėjo ir aprašė Nižneudinsko urvą, kuriame atrado mumifikuotos faunos; 1876 m. – Balagansko urvą; Bogatyrskajos urvo grotoje aptiko senovės žmonių urvų meno pėdsakų. XX a. pirmoje pusėje urvuose lankėsi: V. Uždavinys (1930), V. Ruokis (1931), M. Šalčius (1929-33), K. Pakštas, A. Vaičiulaitis, J. Rimošius. Antrasis lietuvių urvų tyrinėtojas buvo keliautojas ir atradėjas Antanas Poška (1903-92) 1937 m. tyrinėjo Bulgarijos urvus, o 1955-58 m. – Kirgizijos urvus, kur ištyrė Erelių urvą Oše. 1973 m. šiuolaikinės speleologijos Lietuvoje pradininkas Erikas Laiconas (g. 1950) ištyrinėjo „Karvės duobės“ urvą, kuriame aptiko naują šalyje šikšnosparnių rūšį.
Lietuvos speleologijos XXX-mečio proga š. m. rugsėjo 26-28 d. Editos ir Eriko Laiconų sodyboje IŠLESTAKIUOSE, Seredžiaus sen., Jurbarko r. buvo surengtas neeilinis visų laikų Lietuvos speleologų suvažiavimas.
Autoriui teko garbė 1977 m. įkurti pirmąją Lietuvoje Kauno speleosekciją „Omega“, 1984 m. reorganizuotą į Kauno speleoklubą. Tačiau tik 1978 metai laikomi speleologijos pradžia Lietuvoje, kai penki kauniečiai, išklausę Maskvos specialistų surengtą seminarą ir Kaukazo kalnų urvuose atlikę praktiką, pirmieji Baltijos šalyse gavo kvalifikacijos pažymėjimus. Netrukus speleologų kolektyvai atsirado Vilniuje, Panevėžyje ir Anykščiuose. 1990 m. susikūrusi Lietuvos speleo sporto asociacija 1993 m. buvo priimta į Tarptautinę speleologijos sąjungą (UIS). Per 30 metų Lietuvos speleologai dalyvavo trijuose tarptautiniuose UIS kongresuose – Vengrijoje (1989), Kinijoje (1993) ir Šveicarijoje (1997) ir daugelyje kitų tarptautinių renginių.
Pirmoji lietuvių speleologų ekspedicija vyko 1973 m. Kryme, pirmoji foto ekspedicija po žeme – 1978 m. Rusijos Archangelsko srityje, o po metų ir pirmoji kino ekspedicija Atlantidos urve Podolėje, pirmoji urvų paieškų ekspedicija buvo surengta 1979 m. V. Kaukaze.
Suvažiavimo Išlestakiuose vedėjas, vienas iš labiausiai patyrusių šalies speleologų, Raimondas Daniūnas džiaugėsi, kad į renginį susirinko per 50 speleologų iš įvairių Lietuvos kampelių. Jie pristatė medžiagą ir papasakojo apie savo ekspedicijas į giliausius urvus Ispanijoje, Turkijoje, Abchazijoje. Per trisdešimt pastarųjų metų labai išaugo speleologų meistriškumas. Todėl speleologų įrangos ribinių bandymų konkursas susilaukė daugiausiai dėmesio. Jo metu į vieną grandinę buvo sujunkti įvairūs įtaisai. Grandinė būdavo džipu tempiama tol, kol neatlaikydavo ir nutrukdavo silpniausioji grandis. Ir taip vis iš naujo, kol neliko nė vieno sveiko įtaiso.
Susirinkusiems buvo parodyti R. Daniūno sukurti filmukai „Baltoji Karabi saulė“, „Nelauk manęs“ ir kiti. Žiūrovai džiaugėsi pirmuoju lietuvių „požeminiu“ filmuku „Skriskit, balti balandžiai“ (aut. K. Damulevičius) ir G. Aleknos filmu „Požemių pasaulis“ (1995).
Speleologus sudomino ir Vilniaus speleologų klubo „Aenigma“ vadovo Aido Gudaičio pasakojimas apie š. m. rugsėjo 4 d. pasiektą naują Lietuvos nusileidimo urvuose gylio rekordą. Kartu su Gintu Švedu ir dar dviem kitų šalių atstovais Vakarinio Kaukazo prarajoje Krubera-Voronja jie pasiekė -1810 m gylį. Ekspedicijos metu -1710 ir -1810 m gylyje jie pastatė specialius elektroninius matuoklius, kurie užprogramuoti kas pusvalandį matuoti oro ir vandens slėgį ir temperatūrą. Šie matavimai leis nustatyti požeminių ertmių apvandeninimo lygį. Beje, kitų metų vasarą A. Gudaitis ketina vien lietuvių speleologų jėgomis įsiskverbti į šią giliausią Pasaulio prarają net iki -2158 m gylio. Tam jau ruošiasi 6 speleologai.
Baigiantis suvažiavimui, jo dalyviai apsilankė Laiconams priklausančiame Burbiškių muziejukyje ir perdavė jo šeimininkams daug naujų speleologinių eksponatų.
O vakare, kaip įprasta, visi susirinko prie PASKUTINIO LAUŽO. Juk laužas – tai nuolatinis ir ištikimiausias keliautojo palydovas. Jis pirmasis pasitinka speleologą kelyje ir paskutinis palydi jį išvargusį, prieš grįžtant į gimtąją žemę, namo.
Kitą rytą saulės spinduliai sunkiai skynėsi kelią per tirštą rudens rūką, apgaubusį bundantį mišką. Pirmieji naujos dienos pradžią skelbė paukšteliai. Giria pasipuošė pasakiškomis spalvomis. Laužas jau nebepajėgė lenktyniauti su saulės šviesa ir tapo neryškus, pernelyg mažas ir nereikšmingas. Dienos nugalėtas ir sunykęs, geso jis – paskutinis šios susitikimo laužas…

DALINTIS