Justinas Navikas
Asmeninio archyvo nuotraukos
Sodyba yra mano gyvenimo būdas ir stilius. Žmonės pas mane atvažiuoja aktyviems veiksmams – žygiuoti miškais ir pievom ir atsipųsti Neolito teatre. 
Kol tai nevyksta dėl saviizoliacijos, dirbu savo 1 ha dydžio pelkėse, valau, gilinu upeliuką, nes noriu sukurti aplinką su meditacinėmis oazėmis minčių išvalymui. Kad meditacija yra neatsiejama žmogaus būties dalis, tai ypač ryškiai supratau Afrikoje, gyvendamas su savimi visiškai kitokiame pasaulyje.
Bet prieš tai pirmiausia susipažinau su Anglija, ganėtinai nuobodžia šalimi, kaip ir bemaž visa Europa, kurioje sudėtinga įžvelgti tautinę autentiką, dažniausiai pristatomą parodomuoju būdu, Rumšiškių pavidalu ar panašiai. O save vadinu socialiniu turistu. Man įdomiausia pagyventi su vietiniais žmonėmis, įsijausti į paprasto žmogaus, plebėjo, ar aristokrato būsenas. Pirmiausia teko išmokti anglų kalbą, nes sovietmečiu kalbų mokė taip, kad niekada jų neišmoktum. Beje, anglai pasaulyje blogiausiai kalba angliskai, tai žargonų virtuozų šalis. Isitikinau, kad Anglija, tai vienodų rudų plytų namai, ir neaprėpiamai lygūs kopūstų laukai, kuriuos jie tik ir valgo, ir dar fish and chips penktadienio vakarais. 
Susipažinęs su Lietuvos emigrantų gyvenimu supratau, kad anglams dabar jau nereikia užkariauti pasaulio, jis pats ateina ir dirba šalies labui.
Per anglišką nuobodybę netrukus ir kilo noras tyrinėti kitus kraštus, bet ne paplūdimius Maldyvuose, jau net nekalbant apie banalius viskuo įskaičiuotus Turkijos kurortus. Labiausiai masino Afrika ir didžiausias Viktorijos ežeras, kurį netrukus pamačiau, kai lėktuvas, atskraidinęs mane iš Heartow, leidosi Ugandos Entebe miestelyje. Taip va, vienas, kaip pirštas, atsidūriau ganėtinai laukinėje Afrikos vidurio šalyje, kur turistų nedaug, o chaoso begalybė. Jau eidamas į savo užsisakytą hostelį, vos porą kilometrų nuo oro uosto, pastebėjau smalsius vietinių žmonių žvilgsnius.
Vėliau paaiškėjo, kad baltieji viešose vietose pasirodo tik dideliuose prekybos centruose, geruose restoranuose, o leidžia laiką aukštomis tvoromis aptvertuose ir saugomuose viešbučiuose. Vietiniams buvo mįslė, iš kur atsirado toks pamišęs mzungu – baltasis žmogus, vaikščiojantis be jokios palydos. Buvau europietiškai išblyškęs, gana stipriai pritrenktas kultūrinio šoko ir ieškojau, už ko čia galėčiau užsikabinti ir pabendrauti. Sukiodamasis turgelyje pamačiau jauną moterį, prisirišusią skraiste prie nugaros kūdikį ir tempiančią maišą kažkokių daržovių.
Can I help you? Coss – suprask, offcourse – ir jau einame kartu link boda boda – motociklų taksi. Aš tempiu maišą, o mane stebi daugybė, matyt iš netikėtumo, sustingusių akių. Netrukus jau bildame duobėtu keliu keturiese neskaitant maišo priekyje, o dėl mano ant galo pusiau pakibusio 105 kg kūno motociklo nosis vis nori pakilti į orą. Kūdikis prispaustas tyli ir man ateina mintis, kad jis gal jau negyvas, mintyse greit prabėga siužetas, kai mane už vaiko nužudymą ilgam talpina į Ugandos kalėjimą. Bevažiuojant įtarumas sustiprėja iki tokio lygio, kad man jau atrodo, jog ta moteris specialiai pasiėmė negyvą vaiką, kad iš manęs išsireikalautų nemenką išpirką. Bet atvažiavus į didžiulį lūšnyną, moteris ištraukia iš skraistės tą mano baimę, kuri virsta maža besišypsančia mergyte Abigaile. Juodoji, palikusi mane su kūdikiu, kažkur pradingsta. Sėdžiu dulkėtam kiemelyje, o mergytė šliaužioja aplink. Po kokios valandos pradedu paieškas, užeinu į namelį, jo sienos ir grindys seno, pilko duobėto betono, baldų beveik nėra, žmonių taip pat. Po kiek laiko pasirodo vyriškis. Kostiumuotas ir su kaklaraiščiu, visai nederantis prie pilko dulkėto namelio, kažką burbteli į mano pasisveikinimą ir ima skinti kažkokius vaisius nuo krūmų, čia pat juos valgydamas ir spjaudydamas. Bandau užmegzti pokalbį, bet jis visai nereaguoja ir mano nuotaika sugenda galutinai. Imu mergytę ir nunešęs ją prie to nekalbaus ir nemandagaus dėdės, pasileidžiu raudonų dulkių vingiuotais keliukais.
Aplink matau juodus, skarmaluotus vaikus, varganus būstus, spalvingais, bet nudryžusiais rūbais moteris ir didžiuliais ragais stebėtinai liesas karves. Esu didelis, baltas vaiduoklis, nežinia kodėl apleidęs savo žemę, ir man pirmą kartą pasidaro liūdna, kad nesu namie. Turgaus moteris manim tiesiog pasinaudojo, kad sumokėčiau 1 eurą už boda boda. Tokia tad buvo mano pirma pažintis su Afrika.
Dar didesnis šokas ištiko, kai mažu 9 vietų, bet su 15 keleivių ir su tiek pat maišų autobusiuku 30 km nusikratau į sostinę Kampalą. Busiukas grūdosi prasigrūdo kone į patį autobusų stoties aptvaro vidų, dulkėtą, duobėtą chaotiškai viena prie kitos sugrūstomis mašinomis, gal kokių 4 ha ploto aikštę. O netoliese, kaip vėliau paaiškėjo, buvo išsimėtęs visos Afrikos įžymybė Nakasero turgus, kokio nebuvau matęs ir, atrodo, nematysiu.
Broviausi pro daugiatūkstantinį prekiaujančių, dirbančių, valgį verdančių ir valgančių, autovariklius išsiardžiusių ir čia pat remontuojančių žmonių alasą ir nematydamas nei vieno balto žmogaus bandžiau surasti kokį nors ekonomišką viešbutį. Staiga sužimba viltis, pačiam knibždėlyno vidury užrašas „Aponya“.
Visai padorus pasirodė viešbutukas, bet jame per kelias dienas nepamačiau nei vieno baltojo. Supratau, kad tai nieko gero, nes anksčiau ar vėliau visi baltieji patenka į juodųjų medžioklės plotą. Patekau ir aš. Ant kambario vidinės durų pusės kabančiame telefono numerių sąraše perskaitau „masažas“ ir dar ryškiau pajuntu savo nuvarytas kojas, bet numeris neatsako. Einant į kavinę užkalbina apsaugininkas klausdamas, ar viskas gerai? „Taip, tik masažas neveikia“. Jis plačiai nusišypso „ okay, duok telefono numerį.“ Duodu savo kortelę (klaida), užrašau ranka ir vietinį numerį. Vakare paskambina ir sako: „the lady is coming“. Po kelių minučių atveda jis tą „lady“, palieka kambary: „susitarkit“. Mergina tuoj paskelbia kainą – 100 dolerių už valandą. Aš bandau aiškinti, kad man nereikia sekso, o tik masažo, juodukė atšauna, kad jai visai nesvarbu, kokiu būdu ji padarysianti happy end-ą, kaina ta pati. Netekęs kantrybės atidarau duris ir pamatęs tą patį apsauginį, ištariu: „pasiimk lady, man jos nereikia“. Rytojaus dieną išvydus apsauginį, nuojauta man liepia nešdintis. Ir kokiu būdu tai padaryti? Reikia atsiskaityti su viešbučiu, apsauginio postas laiptinėje tarp aukštų, čia pat registratūra, žemiau siauras korodoriukas su durimis į gatvę. Dešinėje pastebiu mažas duris valytojoms į pilną šiukšlių ir nešvarių indų kiemelį. Atsiskaitau. Kuprinę pasidedu atokiau, nors ji per sekundę gali būti pavogta, tad laikau akimis ją, apsauginį, tas kiemo dureles ir kalbu su registratore, garsiai juokaudamas, bet tyliai atsiskaitinėdamas. Kai pamatau apsauginį nulipant žemyn prie pagrindinių durų, čiumpu kuprinę ir neriu į tą nužiūrėtą kiemelį, kuris mano laimei nėra uždaras. Po valandėlės skambina tas my friend apsaugininis ir nekantriu balsu prašosi pokalbio, klausia, kur esu? Sakau, kambaryje, bet nekaip jaučiuosi, ryt pasikalbėsim. Išėjęs iš „Aponya“ pasigaunu boda boda ir lekiam su vėju į mano internete nusižiūrėtą „Red Chili Paper“ kempingą už 20 km nuo Kampalos. Dar kitą dieną paskambina apsaugininkas ir gana piktai išrėžia nerandantis manęs viešbutyje. Pasirodo, toji mergina yra parašiusi pareiškimą policijai ir reikalauja atsiskaitymo. Atsakau, kad gerai, po kelių dienų baigsiu safarį ir atsiskaitysiu. 
Tempiu laiką, vaizduoju naivų vakarietį, tuo pačiu suprasdamas, kad laisvai atsipūsiu tik palikęs šią šalį. Per likusį iki atgalinio skrydžio laiką porą savaičių apkeliauju Ugandą, Murchison nacionalinį parką, Nilo ištakas Jinja vietovėje ir randu tikrų draugų. O „apsauginis” vis man skambina, sužinau netgi norimą gauti iš manęs sumą – 10 tūkstančių dolerių!!! Papasakojęs vienam savo naujų tikrų draugų šią istoriją išvystu, kaip jis perbalo nepaisant juodos odos ir suprantu, kad ir toliau turiu kabinti tam reketyrui makaronus, kol dingsiu iš šios šalies.
Jo skambučiai dar netilo beveik metus, o viename iš žinių portalų po kiek laiko perskaičiau apie Kampaloje siautėjančią sekso mafiją, įviliojančią turistus į pinkles, kurie turėdavo sumokėti didžiules sumas, o kai kurie išvis dingdavo be žinios. Man pasisekė, kad mafija iš godumo nenorėdama dalintis pinigais su oro uosto saugos tarnyba, neįvedė mano pavardės.
Tai tokia buvo „pagardinta“ mano pirmoji kelionė į Afriką. Vėliau apsilankiau Kenijoje, Tanzanijoje, Zanzibare, Ruandoje, Zambijoje. Dukart buvau apiplėštas, o kartą ištisą mėnesį mane medžiojo hierarchinė Lua genties šeima, persirgau maliarija, bet esu vis dar čia su Jumis ir tikiuosiu pratęsti savo pasakojimus. Taigi iki kito karto.
