Šokio magija

belly_dancer2.jpg
Inga Pupeikienė

Taip sutvertas pasaulis – akmuo guli, medis auga, žmogus juda, eina, bėga. Laikoma, kad harmoningiausias judėjimas, lavinantis visą kūną, yra šokis. Nėra nei vienos tautos tautelės, kuri neturėtų savo kultūroje šokių. Nuo seno šokis būdavo naudojamas ne tik kaip bendravimo, pasilinksminimo, bet dažnai, kaip apeigų, gydymo ar net magijos dalis. Dauguma Sibiro tautų, kuriose šamanai turėjo svarbų vaidmenį, laikė, kad kiekviename žmoguje gyvena jo toteminis žvėris ar gyvūnas, kuris globoja, saugo savo žmogų nuo priešų, ligų, nulemia jo dvasines ir psichines savybes. Bet kiekvienas žmogus taip pat turi rūpintis savo toteminiu gyvūnu, leisdamas jam pasinaudoti savo, žmogaus kūnu – šokdamas savo toteminio gyvūno šokį. Šamanai buvo įsitikinę, jeigu žmogus suserga, vadinasi jį apleido arba kas nors atsitiko ligonio toteminiam gyvūnui. Todėl, savo šamaniškų šokių metu šamanai leidavosi į paslaptingą kelionę, siekdami surasti gyvūną – globėją. Šamanizmo tyrinėtojai pripažįsta, kad būgnų ritmai, atatinkama kūno vibracija šokio metu, padeda šamanui nugrimzti į įvairaus gilumo meditacines būsenas, kurių metu šamanai atlieka savo magiškas keliones ir regėjimus.
Net išlikę akmens amžiaus piešiniai ant uolų, byloja, kad ritualiniai šokiai , matyt atsirado kartu su žmogumi. Šokdamas su savo gentimi, senovinis žmogus pasiruošdavo sėkmingai medžioklei, besivystant žemdirbystei, šaukdavo lietų ar saulę, aiškinosi gamtos stichijas ir bandė jas įtakoti ritualiniais šokiais.
Senovės Egipte, Graikijoje ir Romoje dažnai būdavo atliekamos misterijos – šokio ir savotiškos vaidybos veiksmai. Net ir santūrioje lietuvių kultūroje, liaudiškame šokyje gausu magiškų ir misterinių elementų: nuo seno lietuvių merginos supynėse suposi, kad derlius didelis derėtų, o bernai jas vandeniu laistydavo, kad oro sąlygos palankios derliui būtų. O kur liaudiškų šokių suktiniai, bėgimai vorele, „traukinukais“, lindimai pro rankų tvoreles, sukimaisi ratu. Tai tikrų tikriausia magija.
Kodėl niekas taip nesuartina žmonių, nesuburia kolektyvų, kaip šokis? Kokia čia glūdi paslaptis? Kodėl visais laikais, visose tautose šokis yra svarbi ir neatsiejama kultūros, bendravimo dalis?
Dar tarybinis mokslininkas fizikas rašė:“Jeigu įsivaizduosime atomo branduolį kaip teniso kamuoliuką, tai apie jį skriejantys elektronai bus kaip degtuto dydžio galvutės ir jos skries už trijų šimtų metrų nuo branduolio. Vadinasi, iš esmės, tai nieko nėra? Yra tik vibracija.“
Vadinasi, kiekvienas atomas vibruoja, atomai jungiasi į molekules, molekulės jungiasi į įvairias medžiagas, kūnus, audinius, kurių kaip kiekvienas atskirai, taip grupelės, grupės, sritys turi savitą ir kartu bendrą vibraciją. Mokslininkas galėtų išaiškinti, kad kiekviena cheminė medžiaga, muzikas teigtų, kad kiekvienas muzikinis kūrinys, dailės žinovas – kad kiekvienas paveikslas, geras lektorius ar pedagogas – kad kiekviena auditorija, o kiekvienas keliautojas – kad kiekviena vietovė turi savitą vibraciją.
Spalvos, garsai skleidžia bangas, kurios matuojamos hercais. Šios bangos sklinda įvairias atstumais, įvairiose terpėse. Mokslininkai iš spalvų spektro, kuris pasiekia mūsų planetą, tiksliai nustato tolimiausių dangaus kūnų cheminę sudėtį.
Tikriausiai, paklausite, koks ryšys šių mokslinių aiškinimų su šokiu? O koks gali būti šokis be muzikos, be spalvų, be vibracijos?
Senovės išminčius, mokslininkas ir filosofas Pitagoras, pasirodo ne tik savo įžymiąją teoremą atrado, bet buvo įkūręs Ezoterinę mokyklą. Viena iš šios mokyklos sričių buvo šokis. Senovės graikai tikėjo, kad žmogaus siela gyvena žmoguje maždaug po jo diafragma. Todėl giedodamas žmogus ar dainuodamas, judina diafragmą ir taip lavinasi žmogaus siela. O apie šokį didysis filosofas Pitagoras mokė, kad gyventi reikia taip, kaip šokant…
Indų ir kitos Rytų kultūros ypač išvysčiusios šokio kultą. Tam turėjo įtakos haremai. Haremuose vyko ne tik nuobodžiaujančių garažuolių žaidimai. Svarbią reikšmę turėjo piršlybos. Ten viešėdavo kitų haremų matronos. Vykdavo žvalgytuvės savo sūnums ar giminaičiams. Į ką žiūrėdavo svočios? Haremuose moterys ne tik lepinosi saldumynais tarp puošnių pagalvių ir žėrinčių papuošalų, bet, kad išliktų puikios sveikatos ir išvaizdos, daug šokdavo. Tai ir buvo tiksliausias „medicininis pažymėjimas“, kurį sumani svočia nesunkiai „perskaitydavo“. Tiesa paprasta: kuo sveikesnė ir harmoningesnė mergina, tuo jos šokis plastiškesnis, harmoningesnis. Kuo įdomesnė asmenybė, tuo jos šokis įdomesnis, įvairesnis, originalesnis. Rytų kultūra tiki, kad žmogaus kūnu teka energija. Jeigu žmogus sveikas, ši energija laisvai teka. Todėl šokant, žmogų turėtų judinti glūdinti viduje energija, lyg upė, srūvenanti pieva – jos vingiai plastiški, grakštūs, erdvūs. Laikoma, jeigu žmogus turi sveikatos ar emocinių problemų, vadinasi jo kūne yra įvairių blokų, energetinių sankaupų, sukietėjimų, kurie neleidžia energijai laisvai srūventi. Vadinasi „sergančioje“ vietoje energija nepraeis, judesys gali būti laužytas, kampuotas.
Ar teisingas teiginys: kaip žmogus gyvena, taip ir šoka?
Jeigu žmogaus gyvenimas įdomus, nesuvaržytas, išradingas, tai ir jo šokis bus kupinas įvairiausių judesių, apims kuo daugiau erdvės, bus spalvingas. Ir, atvirkščiai – jeigu gyvena neįdomiai, bespalviai, asmenybė ribota, linkusi į depresiją ar užsiciklinimą, jis ir šoks nuobodžiai, vyraus keli neįdomūs judesiai, dalyvaus mažai kūno dalių, šokdamas užims mažytę erdvės dalį.
Tai ar tada teisingas teiginys: kaip žmogus šoka, taip ir gyvena?..
Kur prasideda gyvenimas, šokis, magija…
Kas yra magija? Magija tai yra sustiprinimas. Sustiprinama mintis- žodžiais (malda, užkalbėjimais, užkeikimais), veiksmais (misterija, judesiai, šokiai), daiktais (švęstas vanduo, kristalai, amuletai, knygos). Ir vėl gi visa tai – vibracija. Vienokia ar kitokia. Vienas vibracijas lengviau panaudoti, kitas – sunkiau. Žinote posakį „minties galia“, „mintis – materiali“. Ištikrųjų, mintis taip pat sukelia vibraciją. O bet kokia vibracija palieka pėdsaką erdvėje. Todėl dauguma religijų moko „nenusidėti net mintyse“. Nes mintis palieka vibracinį pėdsaką, o tai būtinai turės pasekmių. Žodis, kaip ir bet koks garsas, muzika (tai jau lengviau suvokti), taip pat vibruoja. Ši vibracija dar stipresnė. Judesio vibracija dar galingesnė.
Šokis sujungia savyje viską – judesį, garsą, mintį. Vadinasi, jo vibracijų visuma bus stipriausia ir lengviau pasiekiama, negu tik minčių ar garso vibracija. Gal todėl, Amerikos juodaodžiai gyventojai krikščionybės apeigas priartino savo kultūrai – jie meldžiasi dainuodami, aktyviai šokdami, drąsiai reikšdami savo emocijas.
Greičiausiai, baltaodžių žmonių rasė labiausiai paveikta „civilizacijos“ blogąją prasme. Nuo seno buvo skiepijamas „kultūringumas“ – emocijų slopinimas. Išreikšti savo emocijas laikoma „blogu tonu“. Mes tapome „kultūringi“ – jeigu džiaugiamės, esame patenkinti, to nedemonstruojame, jeigu mus kas įskaudino, įžeidė, nuskriaudė, vėl gi mes viską užslopiname savyje. O juk emocijos tai vibracijos, kurios užgniaužtos negali šiaip, be pėdsakų pranykti. Visos tautos savo kalboje turi posakius, kuriuos aš vadinu magiškomis formulėmis.Žmonės juos vartoja kasdienėje kalboje, nors įsiklausius ir permąsčius apie jų prasmę, dažnai jų prasmė lyg ir neatitinka apibūdinamo reiškinio. Dažnai tokių posakių prasmė, manau ir yra ezoterinė arba magiška. Net pats posakis „užgniaužti emocijas“ nurodo magišką proceso formulę – ta gimusi, besiplečianti vibracija tarsi suspaudžiama, kaip spyruoklė, ji ne sumažėja, bet koncentruojasi. Taip pat mūsų kalba turi kitą magišką formulę. Sakoma, kad neigiamą emociją ar nuoskaudą mes „užkišame į atokią sielos kertelę“. Ir vėl matome, kad ji niekur nedingsta. Kas nutinka su žmogumi, kuris ilgą laiką ir dažnai turi savyje slopinti išgyvenimus, jausmus, energiją? Taip dažnai nutinka, kai jo norai neatitinka galimybių, o gyvenimas neatitinka jo kūrybinio ir gyvybinio potencialo. Tai lyg kokiais akmenukais gulasi į kokią nors žmogaus kūno ar sielos kertelę, atsiranda energetiniai blokai, teršalai, kurie sutrikdo energijos pratekėjimą. Sutrikus energijos tėkmei, ilgainiui pradeda vystytis sielos, proto ar kūno ligos. Bet kokia liga, dvasinis sukrėtimas blokuoja energijos tėkmę. Sutrikus energijai, žmogus pradeda jaustis dar blogiau, dar silpnesnis, dar bejėgiškesnis. Tai verčia dar labiau riboti judėjimą. Pasyvumas toliau slopina energiją ir taip – pasaka be galo. Išeitis vienintelė – priversti save ar kad tave kas priverstų ištrūkti iš šio užburto rato.
Pažiūrėkite į bet kokį gyvūną – ar tai šuo, katė, net žiurkėnai – niekas nesikelia iš guolio nepasiražę. Jie ištempia savo nugaras, po to jas išriečia, padarydami kuprą. Jogai šias pozas vadina „šuns“ ir „katės“ pozomis. Jos pratempia stuburą, galūnių sąnarius. Stuburas – tai pagrindinis energetinis kanalas, kuris jungia žmogų su kosmoso ir su žemės energija. Toliau energijos srautai pasiskirsto į galūnes. Jeigu sąnariai neplastiški, užkalkėję, energija sunkiai praeis. Tikriausia nėra žmonių, kurie nebūtų girdėję ar abejotų, kad žmogus, kaip ir viskas gamtoje, turi savo aurą. Aura – tai žmogaus energijų visuma, kuri, lyg saulės spinduliai, skverbiasi pro kiekvieną žmogaus dalelytę. Jeigu žmogus serga, įsitempęs, turi energetinių blokų, ties tomis vietomis jo aura bus įdubusi, sumažėjusi, švytėjimas silpnas arba bus matyti tamsios dėmės.Visi esame matę, kad ateina žmogus ir nesunku pamatyti, kad jis visas švyti, o kitą kartą žmogus gali būti „pajuodęs“, sakoma, lyg žemę pardavęs. Iš tikrųjų, kai žmogus laimingas, kupinas planų, idėjų, atsivėręs aplinkai, taip ir sakoma: jis trykšta energija. Jo energijos spinduliai tuo metu yra galingi, nesunkiai pastebimi net ir tų žmonių, kurie netgi visai netiki energijų teorija. Ir, atvirkščiai, kai žmogus prislėgtas nelaimių, rūpesčių, ligų, jo energija sumažėjusi, aura minimali, o paprasta akimi matosi, kad žmogus yra lyg pajuodęs.
Paprasčiausias būdas save sustiprinti, gydyti ir ištraukti iš depresijos – yra šokti. Vienas ezoterinis vadovėlis moko, kaip sustiprinti savo aurą – šokite rokenrolą. Tai reiškia – ratu ir ratu. Įsivaizduodami šokantį žmogų, matykite, kad jis skleidžia energijos spindulius aplink save lyg garuojantis vanduo garus. Sukantis ratu, lyg drugio lėliukei besisukant, spindulių pluoštas tankėja, darosi taisyklingesnis, tankesnis. Taip tankėja energetinis pluoštas apie kūną. Prisiminkime vaikus (jų intuicija dar labai stipri). Kaip vaikai mėgsta suktis ratu, kol „apsisuka galva“! Ezoterinės mokyklos moko šio stipraus pratimo kaip padedančio atsiskirti astraliniam kūnui nuo fizinio kūno. Tas pats su energetiniais pluoštais vyksta, kai šokama poromis, grupėmis, žaidžiami liaudiški žaidimai: bėgiojama vorelėmis, lendama tarp rankų tvorų. Šie energetiniai pluoštai pinasi persipina, tankėja, apraizgo visą šokantį ar žaidžiantį kolektyvą. Sveikesnių ir stipresnių energija pastiprina silpnesnių. Visų energija stiprėja, tankėja. Štai kodėl po kolektyvinių žaidimų visų nuotaika ir savijauta iš tiesų pagerėja ir atsiranda kolektyvo, kaip kažko vieno, bendro pojūtis. Geras lektorius ar pedagogas visada pasakys, kad naujo kolektyvo auros, ar bendra energetikos, kaip pavadinsite, kaip ir nėra. Dažnai tokioje auditorijoje sėdi atskiros asmenybės – stipresnės ar silpnesnės. Taip ir tokios auditorijos aura lyg sudėliota iš atskirų didesnių ar mažesnių gabalų. Tokiai auditorijai dėstyti labai sunku, nes turi dėstyti, galima sakyti, kiekvienam atskirai. Ir tik po kurio laiko, kai kolektyvas „apsitrina“ – pradirba nemažai bendrų darbų, atlieka bendras praktikas ir, ką čia slėpti – po gerų „cementovkių“ pasidaro vienas kolektyvas, vienas organizmas. Su tokia auditorija dirbti yra žymiai lengviau.
Tas pats ir muzikos pasaulyje. Daug pasiekę daininikai ar atlikėjų grupės nevargsta su dar „šalta“ auditorija. „Apšildymui“ yra kviečiamos silpnesnės grupės. Vyksta abipusiai mainai – pagrindinė grupė sutaupo energijos, o „apšildančioji“ gauna progą išgarsėti, tuo labiau, kad jiems reikia daugiau įdėti pastangų, kad pateisintų pasitikėjimą ir išjudintų žiūrovus. Tai gera treniruotė ir praktika. Sudominti žiūrovai skleidžia daugiau energijos, įvairūs organizuoti tokių didelių masių siūbavimai ir bangavimai, bendrą žiūrovų energetiką stiprina, suvienija. Darbas scenoje ir su auditorija taip pat yra galingi abipusiai energetiniai mainai: kuo daugiau atlikėjas „užveda“, tai yra suaktyvina, įkrauna energetiškai auditoriją, tuo galingesnę energiją ji atiduoda atlikėjui. Štai kodėl patekus ant scenos sunku jos atsisakyti, nes tai didžiulis energijos užtaisas.
Šokio magija prasideda tada, kai šokio pagalba gali kažką pakeisti, pasiekti. Norint keistis – ar tai būtų gyvenimo būdas, įvykiai ar asmeninės savybės, pradžioje būtina labai atvirai, sąžiningai sau prisipažinti, pamatyti koks esi iš tikrųjų, kaip gyveni, kur ir su kuo eini. Patyrusiam šokio magijos specialistui nesunku iš šokio diagnozuoti žmogų. Sunku būtų paprieštarauti, kad šokyje dalyvauja kūnas, siela ir protas. Šokyje viskas atsiskleidžia. Jeigu šokančiojo siela sužeista, lyg praradus sparnus, šokant jo rankos nedalyvaus, gal net skaudės jas keliant. Rankos – tai lyg sielos sparnai. Gal todėl visų menininkų rankos plastiškos, dailios – artistų, dailininkų ar muzikų. Jeigu žmogaus siela nuskriausta, šokant rankos kadaruos lyg nukirpti sparnai. Kaip tokiu atveju galime pasitelkti magiją? Jeigu pripažįstame, kad šokanti siela judina kūną, tai ir kūnas turėtų judinti sielą. Vadinasi, įjungę protą, suvokdami, kad sunku kelti šokant rankas, nes tai mūsų siela susirgusi, mes, proto ir kūno pagalba keldami rankas, priversdami jas šokti, gal išjudinsime ir mūsų sielos sparniukus?
Iš šokio nesunku pamatyti, kaip žmogus gyvena. Būna, matosi, kad žmogus šoka lyg ir labai aktyviai, virtuuoziškai, bet jo siela šokyje lyg nedalyvauja. Vadinasi, žmogus gyvena labiau dėl išorinio pasaulio, jam svarbiau, kad kiti matytų kaip jis gražiai gyvena, nors jo pačio toks gyvenimas „nešildo“, jam tai nemiela ir neįdomu. Gali būti atvirkščiai. Šokant, matosi, kad žmogaus siela išvystyta labiau nei kūnas arba, kitaip – materialusis, išorinis pasaulis.Vadinasi, toks žmogus neranda savęs išoriniame gyvenime, jo vidinės kūrybinės ar emocinės galimybės yra žymiai didesnės, negu jis gali realizuoti. Maloniausia stebėti, kai žmogus šoka harmoningai – šokyje dera jo siela, kūnas ir protas.
Pirmu atveju reikėtų šokančiąjam įsiklausyti į savo vidų, išgirsti, ko trokšta jo siela. Stengtis darant judesį, jį pajausti, judėti su meile judesiui, kūnui – sau. Labai svarbu pamilti save. Savęs nemylint, į pirmą vietą iškyla noras patikti kitiems, kad mumis žavėtųsi, mums pritartų, mus girtų. Taip išeikvojama didžiulė dalis gyvenimo, energijos ir emocijų. Pamirštama, kad gyvename čia ir dabar o ne paskui ir kitiems.
Antru atveju, kai siela labiau išvystyta, reikia pasistengti, kad ir kūnas šokio metu pradėtų gyventi įdomesnį gyvenimą. Jeigu jūsų vidus nori veržtis iš laimės, nelaikykite kūno, jeigu nori raudoti, sielotis, leiskite kūnui tai padaryti. Pašokinėkite iš džiaugsmo, susirieskite, kriskite ant žemės raudoje, jeigu ji glūdi jumyse užslopinta. Labai sveika gerai išsipurtyti – kaip šuneliams sušlapus kailį, kad kiekvienas kūno lopinėlis atkibtų nuo kaulų, kad neliktų nei vienos kūno dalelės sukaustytos, suvaržytos.Taip atsikratysite savo blokų, kompleksų, depresijos. Jeigu jūsų gyvenimas neįdomus, nuobodus, neteka, o vos verčiasi diena po dienos, paskendęs rutinoje, Tai ir jūsų šokis bus nykus, neišradingas. Pasitelkite magiją. Pakeiskite savo šokyje ką nors kardinaliai, padarykite jums visiškai nebūdingų judesių, pakeiskite įprastą padėtį erdvėje – nėra abejonių, kad ir gyvenime kažkas pasikeis.

DALINTIS