Šiltas sniego jausmas arba ko bijo miesčioniškas kailis?

Vytautas Almanis

Priešžiemio diena vis labiau ir labiau rausiasi į sutemas, kaip lauko pelė į paliktą šieno kupetą. Kai dienai nebėra kaip trumpėti, tai reikia neužilgo laukti pirmojo sniego. Pirmas sniegas – šventė vaikams ir šunims. Dabar tas sniego šventės jausmas per kokakolas, loterijas, konkursus ir kitas sąmonės bukinimo priemones vaikams yra visai užgožiamas. Tik šunys, laisvi nuo šių žmonių išgalvotų akcijų, dūksta po sniegą, vaikosi vienas kitą ir besidžiaugdami jie kartasi pabėga nuo šeimininkų kelioms dienoms ar visai savaitei nežinia kur. kaimas

Vaikai, nusižiūrėję į šunis, taip pat staiga viską meta (net internetą!), ir jei ne griežta suaugusiųjų priežiūra, tai jie nevalgę, sušalę, šlapiom kojom ir sustyrusiom rankom duotųsi be saiko po pusnis iki gilių sutemų. Mes užsimanydavome, nusimetę apavą ir kojines, šliuožti basomis ant ledo. Vaikų pasibėgiojimai ant suketėjusių pavasarinių pusnių – įprastas dalykas.

Aš ant slidžių stojau, kai tik pramokau vaikščioti. Priverstas apsivilkti po švarku kokį megztinį, kaipmat toliau nuo namų jį pakišdavau po pusnim ar į krūmus, kad šiltesnis darbužis netrukdytų laisvai judėti po sniego tyrus. Vaikai statydavo didžiules, kartais kelių aukštų sniego pilis. Pasisvaidymas sniego gniūžtėmis tankiai virsdavo tikru, ilgai besitęsiančiu vaikų karu. Kai sniego priversdavo daug, iki pastogių, tai leisdavomės nuo stogo kraigo rogutėmis. Po storu ir kietu sniegu vaikai išrausdavo daugybę landų, kurios tęsdavosi kartais po keliasdešimt metrų.

Ak, vieną kartą nebeiškęsdavo ir suaugusieji. Bernai kartu su mergom virsdavo į gilias pusnis ir išėmę ienas iš rogių, užtraukę jas ant didesnio kalniuko, visokiais balsais stūgaudami kartu su kupeta vaikų pasileisdavo į apačią…

10, 20 kilometrų sniegynais ten ir atgal – vieni niekai. Kartą vieną šaltą ir vėjuotą dieną stojau ant slidžių ir patraukiau į Žagarę. Ten, sukrapštęs visus rublius ir kapeikas iš švarko kišenių, nusipirkau S. Obručiovo knygą „Į neištirtus kraštus“. Atgal, kad būtų tiesiau, patraukiau per Latvijos miškus. Po baltiniais pakišta knyga neduoda ramybės ir miško viduryje, kur nekliudė pūga, atsisėdau ant virtelio medžio ir iki gilių sutemų, vis labiau spaudžiant šalčiui, prarijau gal du trečdalius knygos. Likusią dalį pribaigiau namuose, prie žibalinės lempos.

Advento muzika

Žiemą prieš švintant per Adventą vienu metu pasidaro tamsiau. Tokiu laiku aš jau būdavau pakeliui į mokyklą. Visais metų laikais ir įvairiausiu oru važiuodavau dviračiu, nors būdavo dienų, kai daug geriau būčiau ėjęs tuos 15 kilometrų pėsčias: per pusnynus žiemą ir rudenio purvynus dviratį prisieidavo nešti ant pečių. senovinis kaimas

Ir pačiu gūdžiausi laiku, prieš auštant nuo Vydaučių pelkės pusės pasigirsta vilko kauksmas. Tuoj gražiai jam pritaria kitas. Balsai nestovi vietoje, o artinasi link manęs. Tas kartojais kiekvieną ankstyvą rytą ir prie vilkų kaukimo aš spėjau priprasti. Ne kažkas buvo pirmą kartą, kai į mokyklą šliuožiau slidėmis ir visa vilkų vora skuodė į mane. Bent taip rodėsi, nes vilkai jei būtų norėję, kad ir kaip greitai tąkart šliuožiau, jie lengvai galėjo mane pričiupti. Matyt, vilkai turėjo svarbesnių tikslų, ir jų vora traukė savais keliais, nekreipdama į mane dėmesio.

Etnologai, etnografai, kultūrininkai ruošia įvairiausias Advento programas, vakarones, netgi vyksta ilgi (ir nuobodūs) seminarai apie Adventą, bet vis kažko lyg ir trūksta. Ogi muzikos. Vilkų muzikos! Adventas būtų ne Adventas, jeigu neišgirstume vilkų „dainavimo“. Jau vien dėl to mums juos reikia saugoti ir globoti.

Ko bijo miesčioniškas kailis?

Alergiją, o gal lengvą nervinį drebulį sukelia vienos tokios radijo žurnalistės sinoptikų tardymas paryčiais stenančiu beveik tragišku balsu, ar lynos, gal pašals, ar bus šalnos, o jeigu pustys? Sinoptikai jaučiasi lyg ir būtų kalti dėl nepatogumų, kokius gali apturėti žurnalistė ir visaip stengiasi ją nuraminti. Jeigu ir šąla, tai nedaug, jei jeigu lis, tai tik ne prie jūros, snigs pačią mažumėlę, ir tas pats sniegas greitai nutirps…

Miesčioniškas kailis bijo visko: lietaus, rasos, miglos, debesų, vėjo, šalčio, pūgos, sniego, šalnų. Miesčioniškas kailis žino tik vienintelį būdą bendrauti su gamta – šusti prie jūros, o kailio šeimininkas tuo tarpu padėrusiom akim valgo, valgo, paskui geria, vėl valgo… O tualetai kažkur toli, už kopų ir atsitinka, kad laiko nebėra. vytautas-almanis-altajuje

Kam teko eiti per pūgą, be kelio ir tako kapanotis giliu sniegu, būti permerktam liūties, bristi per tirštas miglas, besivejant pelkių ugnelėm, jausti speigą, kai aplink poška skeldintys medžiai, tas po to atmins tuos tariamus nepatogumus, kaip kažką gerą ir nepakartojamą.

Viešučių laukai yra lyg koks nedidelių lietuviškų viesulų (taifūnų) lopšys. Čia tykią, saulėtą ir šiltą vasaros dieną, neatklydę iš kur nors toli, o visai iš čia pat atsiranda smarkūs vėjo sūkuriai ir ima bėgioti zigzagais po žolynus. Lenkia medžius, vienu grybštelėjimu nuneša visą šieno žaiginį, o kartą mane, begrėbiantį šieną, pakėlė taip visu pusmetriu nuo žemės ir nuleido visai kitoje vietoje.

Dainos ir šokiai ant ledo

Koks gali būti eskimo gyvenimas ledo namelyje, kuris yra pastatytas ne ant žemės, tegu ir visai plikos, o vėl ant to paties ledo? Tuo tarpu eskimas gyvena šiltai ir linksmai. Štai kaip rašo apie eskimų buitį poliarinis keliautojas ir etnografas Rualdas Amundsenas savo knygoje „Didysis rogių kelias“: „Riebalų (ruonio) turėjome užtektinai, todėl degė iš karto septynios aštuonios lempos, ir tarp sienų iš baltų sniego luitų pasidarė šilta, jog žmonės galėjo vaikščioti pusnuogiai, kiek tik nori. Taip puikiai moka čionykščiai eskimai įsitaisyti tarp pusnynų“.

Poliarinėje naktyje, siaučiant pūgoms ir svilinant šalčiui, eskimai savo ledo būstuose seka sakmes, kurių jie žino galybę, dainuoja ir šoka. Maži eskimiukai visiškai nuogi šliaužioja po sniego būstą ant patiestų kailių ir yra patenkinti bei sveiki. Eskimas moka iš ruonio ar jūros vėplio pasigaminti viską: maistą, šviesą, šilumą, jam visus reikalingus daiktus, drabužius bei apavą. Eskimas gimsta, gyvena ir linksminasi ant ledo ir neįsivaizduoja kito, geresnio gyvenimo. Tuo tarpu šiltų kraštų gyventojai, kurie lyg tai turėtų gyventi kaip rojuje, tankiai kenčia badą, ligas ir gyvena trumpai. Kuo paaiškinti, kad Šiaurės tautos – suomiai, švedai, norvegai, islandai, kanadiečiai gyvena turtingai, sočiai, nežino vargo. Netgi grenlandai ant pliko ledo ir sniego yra daug turtingesni už amžinai vargstantį atogrąžų gyventoją. Vytautas-Almanis asmeninio archyvo nuotrauka

Beje, lietuvis kaimietis (buvęs) irgi mokėjo pasigaminti viską pats, žiemos vakarais iki vėlumos susirinkę didesnėje troboje žaisdavo įvairius žaidimus, būrė, sekė pasakas ar įvairius nutikimus, dainavo, šoko. Ir valgydavo kaip eskimai riebiai – kiaulę, tą lietuvišką ruonį. Tik būstas buvo kiek kitoks – iš medžio ir molio. Daugiau viskuo lietuvio kaimiečio gyvenimas buvo panašus į eskimo buitį.

Kelias į Mėnulį

Vieną vasaros dienos pavakarę ėjau Kurajaus maumedžių taiga link Ak Turos – Balto Namo ledynų ir sniego laukų, kadaise buvusio Ak tašo – Baltojo Akmens girininkijos „miško“ kvartalo. Užtai šios girininkijos plotas kartu su ledynais ir sniego laukais užėmė virš gero milijono hektarų ploto.

Sutemo, visai nebesimatė tako ir aš ėjau mėnulio link, kuris kabojo virš Ak Turos ledynų. Kaip persikėliau per siautulingą iš Ak Turos žalio ledo išsiveržusią upę, negaliu pasakyti, tik po kelių dienų grįžtant atgal ilgai vaikščiojau drebindamas kojas, kol išdrįsau pereiti į kitą krantą.

Ėjau ir ėjau vis artėdamas prie mėnulio šviesos apšviesto milžiniško ledyno ir tarpais man rodėsi, kad einu ne kažkur Centrinės Azijos kalnų tyrais, o lengvai žingsniuoju kur nors Lietuvoje per žydinčių dobilų lauką.

Visai neaukšti ir beveik tokio pat storumo kedrai auga prie Ak Turos ledynų. Prisiglaudę prie ledo šono žydi ir dera juodieji serbentai, žinomos ir nežinomos stambio gėlės, visu kvepia auksine šaknimi. Paėjus gal kelis žingsnius gilyn į keryną, visiškai nebesijaučia, kad čia yra ledynai, sniegas, pūgos vasaros viduryje. Kedryne prieblanda, iš visų pusių trykšta šaltiniai, jų pakraščiais tarpsta stambi auksinė šaknis ir visur pamatysi įvairiausių pavadinimų vaistingus ir labai retus augalus. Tų augalų čia galybė. Iki žemės nusvirusios kedrų šakos su dideliais violetinės spalvos kankorėžiais. Toks geras, sotus, šiltas ir turtingas čionykštis ledų ir sniego pasaulis…

1969 metų vasarą mes su Andriumi, 4,5 metų „vyru“, užkopėme į vieną Šiaurės Čiuisko kalnagūbrio viršūnę. Nusileidę matome, kaip link mūsų skuba toks seneliukas, paprastu darbiniu švarkeliu. Pasirodo, tai akademikas Tronovas, vienas garsiausių pasaulio glaciologų – ledynų tyrinėtojų.

-Kur buvote?- nori sužinoti Tronovas.

Parodau, į kurią viršūnę buvome užkopę.

-Tai Tronavo viršukalnė,-baksteli pirštu sau į krūtinę Tronovas,- o greta Einšteino viršukalnė…

Jis dar 1941 metais pirmasis įkopė į Beluchą, aukščiausią Sibiro viršukalnę. Čia pat, kur dabar kalbamės su Tronovu, stūkso nuo stačio kalno atitrūkęs ir atriedėjęs didžiulis juodas akmuo su užrašu ant šono „1911“. Tai kito garsaus Altajaus tyrinėtojo Sapožnikovo paliktas užrašas. Tas skaičius byloja, kad anksčiau iki šio akmens buvo nutįsęs Ak Turos ledynas. Deja, ledas nenumaldomai kyla aukštyn, link viršūnių, užleisdamas vietą sausai ir nevaisingai žemei. Vytautas Almanis kelionės metu Altajuje

Tronovas jau gal penkis dešimtmečius tyrinėja ledynus. Čia, prie pat ledyno buvo ir jo visai mažytis namelis.

…Dabar Tronavo namelyje išsiviriau ausinės šaknies arbatos, guliu ant gultų, klausydamasis iš visų pusių iš po storo ledo sluoksnio trykštančių upelių alaso. Tarpais atrodo, kad tie upeliai bėga virš namelio. Pro mažytį langelį šviečia mėnuo ir jo šviesoje blizga kylantis į viršų ir vedantis į nežinomas žemes žalias ledo laukas.

Nors ledas ir sniegas supa namelį beveik iš visų pusių, bet jo viduje beveik karšta. Beje, Sibire beveik neįmanoma sušalti. Trobose ir įstaigose žiemą būna prikūrenta tiek, kad žmonės vaikšto basi ir vienais marškinėliais. Drabužiai – storos vatinės kelnės, iš šunų kailių pasiūti ilgi sulig žeme kailiniai (sibirietiškai – docha), taip pat šuninės pirštinės ir kepurės. Rudenį prie poros laipsnių šaltuko visi jau vaikšto namie veltais veltiniais – pimais. Tik kailiniai paprastai būna atsagstyt iki bambos, kur matosi sibiriečio plikas pilvas, nors būtų ir keturiasdešimt laipsnių speigas…

Nakvynė pas meškas

Krisanicha – meškų sostinė. Čia jos, nepaisydamos griežtų taisyklių, kad kiekviena meška privalo turėti savo teritoriją, gyvena bandomis, beveik trindamosi viena su kita šonais. Krisanichos belokas ir taiga aplinkui – valgomų gėrybių neišsenkamas sandėlis.

Žemiau raudonavo nuo uogų gausumo serbentų krūmai, tokios nepaprastai saldžios avietės, kylant aukštyn jelanėse ir pagal upelius sulig raiteliu aukštumo valgomų, sultingų ir skanių stambių žolių neišbrendami sąžalynai, pro kuriuos prasibrauna tik meškos, tamsiai violetiniai didžiuliai kedro kankorėžiai lenkia šakas žemyn, neretai sausoje maumedžio ar kėnio drevėje užtiksi laukinių bičių šeimą,meška kur medus pro medžio plyšius teka kamienu. Ir prie pat sniego, netoli beloko viršūnės, rasi begalę raudonosios šaknies, saldžios, maistingos, taip mėgstamos meškų, o jos arbatai užsaldinti beveik nereikia cukraus ar medaus. Apie raudonosios šaknies nepaprastą vertę sklinda legendos.

Taip pat čia galybė smulkių ir stambesnių keturkojų, kurių ir vaikytis nereikia, jeigu įsitaisai tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku prie jų takų. Tad nieko nuostabaus, kad atėjus žiemai, meškos drimba į guolius šalia viena kitos po sausų virtėlių kedrų šaknimis.

1961 metų bene gruodžio paskutinę dieną aš kėliausi slidėmis prie Krisanichos beloko. Plačios ir trumpos slidės, apkaltos maralo kailiu nu kojų neleidžia nėmaž slinkti atgal. Mūsų šuo Gintaras (parinkome grynai lietuviška vardą) nuvargo bristi giliu sniegu ir taikosi užlipti ant slidžių. Sniego čia vietomis pridribo iki 3 metrų aukštumo. Tai vienur, tai kitur matau iš kokio nors tamsaus taigos kampo apšerkšnijusią angą. Žinau, ten miega meška. Šuo, pajutęs kažką negera ir pavojinga, pataliukais urzgia, šiaušia šerius ant sprando ir iš anksto glaudžiasi prie mano kojų.

Kaip vėliau sužinojau, tą naktį šalo iki minus penkiasdešimties. Pasiklojau apačioje kėnio šakų, susikūriau taigietišką laužą (nodje) iš storo kedro kamieno. Kai aš užmiegu, Gintaras pataliukais stumia mane į šoną, o pats įsitaiso ant šakų sušildytame guolyje.

Brėkštant pasileidau nuo kalno, o šuo pacypaudams ritasi iš paskos ir nepajutau, kaip po manim atsivėrė bedugnė ir aš pakibau ore. Po sekundės ant galvos dar šlumštelėjo šuo. Šiaip taip išsivadavau iš sniego spąstų, žiūriu – priešais mane, gal už nepilno žingsnio juoduoja apšerkšnijusi nuo kvėpavimo meškos irštvos anga. Didumo kaip tik man pralįsti.

Turtingas ledo ir sniego pasaulis

Vaikystėje labai norėjau tapti keliautoju, tyrinėtoju ir traukė tik tie kraštai, kur yra daug ledo, sniego ir šalto vandens. Lengvai įsiminiau visus Arktikos geografinius pavadinimus – salas, įlankas, pusiasalius, jūras, upes, kalnus ir dar žinojau mintinai virš 50 Arktikos tyrinėtojų su jų biografijomis, kelionių maršrutais, datom, laivų pavadinimais.

Jei šiltos jūros yra beveik tuščios, tai prie ledkalnių plaukioja tiek žuvų, kad plyšta žvejų tinklai nuo jų svorio. Čia gyvena ruoniai, jūros vėpliai, banginiai, prie tirpstančio sniego ir ledo – gyvojo vandens iš tolimiausių kraštų parskrenda paukščiai. Gal neveltui taip vaikai tėvams nematant mėgsta čiulpti ledo varveklius?

Sibiro stepėse sniegas yra didelis turtas. Jis sulaikomas pasodintomis miško juostomis, tam reikalui pasėta aukšta žolė, kad tik sniego būtų kuo daugiau ir dirva negreit išdžiūtų.

Tad ne mums reikia aičioti dėl kitų kraštų amžinos vasaros, o mums turėtų visi kiti smarkiai pavydėti, kad turime visus metų laikus, ypač žiemą! Altajaus kraštas

Gyvenimas po sniegu

Nesvarbu koks būtų speigas, kokios siaustų sniego audros, jeigu keliauninkas spėjo iš sniego pasistatyti būstą, nors ir šuns būdos didumo ar bent gerai įsikasti į pusnynus, jis yra išgelbėtas. Tegu tada viršuje siaučia pūgos ir spigina šaltis, po sniegu bus nešalta, jauku ir tylu.

Ne kur nors tundroje, o kartą ir Lietuvoje netoli Beržėnų miškų mus pasivijo pūga ir kartu su ja vis didėjantis šaltis, nejučiom virtęs tikru speigu. Jau temo ir pametėm kelią. Laimei, pro pūgos dūkimą pasimatė miško pakraštys ir gal už šimto žingsnių jo gilumoje, tamsiame ir tankiame eglyne pasijutome visiškoje tyloje ir užuovėjoje, tik girdėjome nesibaigiantį vėjo švilpimą medžių viršūnėse. Po stora ir kuplia egle laužo šiluma niekur neišeina, laikosi po tankiom šakom, kaip kokioje medžiotojų trobelėje. Jau pasidėjome vieną drabužį, kitą, darosi netgi karšta, kai sušilome ne vien iš išorės, o ir iš vidaus, jog norisi išsirengti iki baltinių…

Augalai po sniegu kaupia jėgas pavasariui, geria tirpstantį sniego vandenį. Altajuje, nesulaukę visuotinio pavasario, stori žolių daigai laužia kietą sniego plutą ir žydi čia pat, dar sniegui nenutirpus. Čeremša – laukinis česnakas – pats vitaminingiausias, vaistingiausias ir naudingiausias augalas taip pat dygsta dar iš gerokai įšalusios žemės. Tuomet jo sultingi koteliai yra patys skaniausi. Gali taigoje likti be maisto, bet čeremša, kedro riešutėliai, riebi tigrinės lelijos šaknis, kandyko koteliai ir daugybė kitų augalų ne tik neleis numirti iš bado, bet jausitės sočiai pavalgęs, sveikas, visiškai stiprus ir gyvybingas.

Teko atlikti bandymus su eglės sėklom. Žymiai anksčiau, stipriau ir po to ūgiu pralenkė kitus sėjinukus tos eglės sėklos, kurios tam tikrą laiką iki sėjos buvo laikomos po sniegu.

Žiemos skaitiniai

Dabar susiraskite patį patogiausią ir šilčiausią kampą savo namuose, pasidėkite krūvą knygų prie savęs apie žiemą, Šiaurę, keliones. Pavyzdžiui: E. Kudusovo „Pasilieku žiemoti“, F. Moveto „Ne vilkai kalti“, G. Fedosejevo „Mirtis manęs palauks“, „Jambujaus piktoji dvasia“, „Džugdyro spąstuose“ ir kitas jo knygas, R. Kento „Salamina“ ir dar daugiau jo knygų, F. Nanseno kelionių dienoraščius, R. Amundseno „Didysis rogių kelias“, S. Obručiovo „Į neištirtus kelius“, M. Katiliškio „Miškais ateina ruduo“… Nepaminėjau Dž. Londono ir daugybę kitų gerų knygų apie sniegą, Šiaurę, ledą ir keliones…

Dar neužmirškite, kad nereiktų be reikalo vaikščioti, įsipilti kavos ar arbatos, ką nors pasirūpinkite skaniai ir riebiai (jei esate ne visiškas vegetaras) valgyti ir galite pradėti: stingti ant Džugdyro perėjos, mirti iš bado Arktyje, jaustis užpustytais Aldano plynaukštėje, sušalusiom rankom ir peršlapusiom kojom traukti pjūklą Tyrelio miškuose, miegoti eskimų sniego trobelėje, prie minus keturiasdešimt penkių gaudyti sabalus Evenkijos taigoje, eiti ledynais į Šiaurės ašigalį, gyvent kartu su vilkais jų irštvoje, vilioti grenlandes, susiremti su meškomis, įlūžti po ledu…

Ir būsite visur jūs toks drąsus, stiprus, bebaimis, sveikas ir užsigrūdinęs, o kai ateis pavasaris ir ims tirpti sniegas, jūs netgi truputį nusiminsite, kad pasibaigė tokia žavinga žiemos pasaka…

Nuotraukos Vytauto Almanio ir Arūno Kulikausko

Grynas-logo

 

 

 

DALINTIS