Vytautas Nosevičius
Su vienuoliu, rašytoju, aktoriumi bei režisieriumi Kęstučiu Marčiulynu, arba Bo Haeng Sunimu, visada malonu susitikti. Jis šypsosi, geros nuotaikos, spinduliuoja palaimą, o mūsų pilkame fone tai labai jaučiasi. Ir visada turi ką pasakyti. Aštraus proto, sąmojo nestokojantis Bo Haeng Sunimas keletą išminties krislelių pažeria ir jums, mieli skaitytojai.
Jūs vis 
retkarčiais atvykęs į Lietuvą pastebite, kaip keičiasi lietuviai?
Situacija gerėja, bet lietuviai vis dar labai susirūpinę savo situacija. Vieni žmonės gyvena geriau, kiti blogiau. Vieni turi naujas mašinas, naujus namus, važinėja į užsienius, bet jie pikti, kiti suvargę, rodos, eina su plastikiniais maišiukais, ieškodami šiukšlių konteineriuose maisto, bet jie linksmi. Kai aš paklausiau savo draugo, ar išvažiuosi iš Lietuvos, man atsakė: „Kaip aš paliksiu šią ašarų pakalnę…“ Žmonės kažkaip susigyveno su tuo, pirmas šokas jau praėjo, apsiramino. Kas išvyko į užsienius, gerai užsidirbo, dabar vėl į Lietuvą žiūri. Tik nereikia supriešinti atvykstančių ir išvykstančių.
Kokį įspūdį jums paliko rudenį Lietuvoje viešėjęs Jo Šventenybė Dalai Lama?
Pirmą kartą su Dalai Lama susitikau 1991 m. Visur smagu sutikti tokį dvasingą žmogų. Įvairiai vertinamas šis vizitas: vieni džiaugiasi, kiti replikuoja, skundžiasi, kad kinai ėmė spausti ekonomiškai po šio vizito, kiti labai nori laisvės Tibetui, kelia plakatus „Free Tibet“, bet pačiam Dalai Lamai tai nė motais – jis juk pats yra vidurio kelyje. Būtų susitikęs su mūsų prezidente – gerai, nebūtų – vėl gerai, būtų skyrę kokį žiguliuką važinėti ar prabangų automobilį – jokio jam skirtumo nėra. Ir jis bei jo visa delegacija yra labai linksmi žmonės, nuolat juokauja (ypač jo brolis, kuris visur jį lydi kelionėse). Šiame pasaulyje nėra nieko, ką reiktų priimti rimtai, nebent šią akimirką.
Kokie dar dvasiniai lyderiai jums imponuoja?
Labai nuostabus dabartinis popiežius Pranciškus. Jis labai artimas Dalai Lamai. Jei jis dar ilgiau pabus popiežiaus krėsle, Duok Dieve, jam sveikatos, gal kažkas pasikeis į gera ir Lietuvoje. Ateis tikrasis mokytojas, ką krikščionybėje mes jau esame praradę. Galbūt vienuoliai, kunigai gebės geriau prieiti prie žmogaus. Prisakydami, kad turėk vieną Dievą, neatskirs žmogaus nuo viso pasaulio. Kiekvienas metodas turi padėti tobulėti, o sakydamas, kad turėki tik vieną ir nesidairyki į kitą, ar galėsi jam viską duoti, ko šiuo metu jam reikia. Ar būtina eiti į bažnyčią ir klausyti to, kuris pats būdamas siauro suvokimo tik aklai cituoja raštą, o jokios išminties, gyvenimo patirties (nei šeimos, nei vaikų ir t. t.) neturi. Tai labai izoliuota ir dabartinei visuomenei netinka. Nesakau, kad mes turime ieškoti kitų dvasinių mokymų, bet turime išgryninti tai, ką turime autentiško, ir siekti, kad tai mums padėtų. Atskirti, kas mus supriešina ir kas kuria harmoniją su kitais, nes nori nenori, religiniai karai pasaulyje dar egzistuoja. Ir visi sunerimę laukia dar didesnių pasipriešinimų. Vienos religinės grupuotės labai aršiai auga, stengiasi neatsilikti ir kitos, griebiamasi smurto, ginklo….
Ką kaip budistas norite atvežti į krikščionišką Marijos žemę?
Nepropaguoju budizmo ir nieko čia nesistengiu atvežti. Teko bendrauti su tėvais, kurių vaikai neria į Budos mokslą ir pasimeta. Mes nepasiruošę dar tam. Reikia būti labai atsargiems su meditacija, kuri vietoj minčių nutraukimo kai kuriems jų dar daugiau jų sukuria. Žengiant į dvasinę praktiką viską reikia daryti labai palaipsniui, iš lėto, galbūt tai, ką mes stengiamės įsisavinti, mums visai netinka. Man pasakojo, kaip žmonės lipa į kalnus. Aukštį jie didina labai palaipsniui, 500 m palipa ir ilsisi parą. Kad priprastų, aklimatizuotųsi, bet vieni turtingi žmonės sumanė per dieną įveikti visus 5000 m. Laiko neturėjo, tad norėjo labai skubiai tai atlikti. Pasisamdė malūnsparnį ir užskrido ant 5 km aukščio viršūnės. Kai išlipo, trims iš penkių pasidarė bloga, griebėsi už širdies ir numirė. Tas pats ir dvasinėje praktikoje: reikia žiūrėti, kaip ji mums tinka dabartinėje situacijoje, nepulti stačia galva.
Su kokiomis problemomis į jus kreipiasi žmonės?
Žemiškos bėdos, kurios, matyt, nesikeičia nuo pasaulio atsiradimo: darbas, sveikata, tėvai, vaikai, žmona, vyras. Joms ištikus, kai kurie eina į bažnyčią ir išlieja emocijas meilės ekstazėje prie altoriaus, kiti vėl kažkaip jas mėgina spręsti. Galiu tik pasakyti, kad jei žmogus nagingas, jis ir iš šapelio pasidarys laivą ir perplauks vandenyną, o kitam nors raketą duok ir jis niekur nenuplauks, gal nebent padarys kokią komercinę išvyką ir grįš ten, kur buvęs, tik dar labiau nusiminęs, nes mūsų kūnas nėra vien mėgavimasis objektais.
Kam duotas kūnas?
Kūnas skirtas mus perkelti iš vieno dvasinio lygmens, kuriame mes buvome, į kitą, jei tik spėji tai padaryti per šį trumpą gyvenimą. Paprastai mes tik mėgaujamės kūnu, labai greitai kurą, skirtą savo skrydžiui, išeikvojame, ištaškome. Kai baigiasi kuras, kai nėra jėgų, žmogus artėja prie savižudybės. Įsivaizduokite: nusiperkate naują mersedesą ir jame yra užrašas: „Jei važiuodami būsite neatidūs kelyje ir automobilyje baigsis kuras, jis susprogs savaime. Būkite atsargūs“… Ką daryti? Paprasčiausiai reikia laiku įpilti kuro, o jis yra šiame momente. Štai ir viskas. Ne mums duotas šis kūnas ir ne mes turime teisę jį atimti.
Kaip patartume žengiantiems dvasiniu keliu?
Kiekvienas patarimas yra pliurpalai. Jeigu norite kažką pasiekti, reikia imti ir siekti. Reikia nors truputį praktiškai suvokti, kas sakoma ar rašoma, išbandyti save, kad ateitų pasitikėjimas. Reikia viską pačiam pabandyti ir atrasti. Ne kažkokiu emociniu lygmeniu, pakylėtame gėryje ar dvasingume, bet praktiškai dirbant. Pakylėtas emociniu lygmeniu žmogus patenkintas savimi, bet jis yra nelaimingas, kenčiantis, nes yra dar ir kitokių, „nesusipratėlių“. Kodėl aš medituoju, o kiti nemedituoja, koks pasaulis nesusipratęs….. Vienuolyne mes net neleidžiame medituoti, nes pirmiausia turi kilti klausimas, o tik po to žmogus pats savaime susiras vietą pagal savo išprusimo laipsnį.
Ką pasakytumėte apie vyro ir moters santuoką? Kas tai yra?
Jei du žmonės sutaria būti kartu, vienas kitam patinka, myli vienas kitą ir jie gyvena – atsiranda vaikai. Tada gyvena dėl vaikų. Bet to neužtenka. Žmogus šiame pasaulyje negali būti vienas. Visuomet yra pliusas – minusas. Yra pietų polius – šiaurės polius. Žemė sukasi aplink Saulę, yra tam tikri dėsniai, kurie nepriklausomi nuo mūsų. Mėnulis pilnatis – traukia vandenį, jaunatis – vanduo eina savo keliu. Tai susimąstykite, kokia jėga traukti vandenį! Ką jau kalbėti apie žmogų. Kai mes susitinkame kitą žmogų ir mums gera, mes negalime vienas be kito, susidaro tam tikras energinis branduolys, didžiulė jėga, kibirkštis. Pliusas ir minusas, vienas kito trauka sukuria seksualinę energiją, kaip ją panaudoti teisingai, štai klausimas… Kaip išnaudoti atsiradusią trauką tarp dviejų žmonių ne savo egoizmui, o padėti visoms gyvoms būtybėms. Dviejų žmonių energija – pati didžiausia energija, daug stipresnė už bet kokią kitą. Ir kad mums buvo suteikta galimybė vienam su kitu susitikti, tai jau yra stebuklas, ir mes turime gerbti tą susitikimą, nes tai padaryti tikrai nėra lengva. Galinga energija turi būti tinkamai panaudota, kad mes dviese palaimoje judėtume link tobulėjimo, ir padėtume kitiems. Jeigu to nėra, tai kiek mes, po šimts, galime egoistiškai mėgautis tuo, kas ne mums duota. Tai ne mūsų pačių susigalvota, kad mes čia ėmėme ir susitikome, kad čia tik mūsų gyvenimas, mūsų reikalas, mūsų namas, čia mūsų tas, čia mūsų anas. Jei taip elgsitės, vėliau ar anksčiau sudegsite ir išsiskirsite. Branduolys jus atstums. Aišku, daugelis įveikia tą kančią, kai būna jauni, bet tik joje matau jėgą. Deja, nei kalbos, nei kas kita kančios pakeisti negali, žmogus turi jau turėti išminties prieš tai. In (minuso) ir Jan (pliuso) derinimas ir teisingas nukreipimas yra šios energijos valdymo esmė.
O kaip vienuoliai susitvarko su ta trauka?
Mes meditacijomis, specialiomis technikomis In ir Jan stengiamės surasti savyje, nes žmogus irgi turi visus tuos polius ir meridianus. Sukaupus savyje pliusą ir minusą, nereikia to ieškoti išorėje. Jei celibato laikydamasis tu jų nesurandi savyje, jau geriau to pliuso ar minuso ieškoti išorėje, kitaip nuraus stogą. Tam ir yra Rytuose praktikuojama visokios ciguno technikos, taiči gimnastikos, skirtos pliusinėms ir minusinėms energijoms pažadinti. Tuomet per specialias praktikas harmonizuoji savo kūną, ir jisai turi vieną pusę In, kitą – Jan. Tam skirtos ir tam tikros rankų padėtys – mudros, sėdėsenos, stovėsenos – ir to nereikia ignoruoti. Jei bažnyčioje atsiklaupsi susikūprinęs – tik depresiją gausi, klauptis reikia tik tiesia nugara, tada ir malda kita bus. Tai labai paprasti fiziologiniai dalykai, žmonės prieš mus tai darė tūkstančius metų ir tai nubraukti tiesiog būtų kvaila.
Kiek vėlės turi įtakos gyvųjų gyvenimui?
Pagal mūsų tradiciją, norint nuraminti vėlę reikia uždegti žvakelę. Tai sena tradicija. Su šeima einama į kapines pabūti kartu. Dažniausiai lankomi mirusieji artimieji. Jie mūsų prisiminimuose gyvena amžinai ir neretai labai stipriai. Dvasiniu požiūriu, kai žmogus numiršta, statomas jam paminkliukas ir jo dvasia materializuojasi į betoną, į cementą, akmenį, į užrašą ar nuotrauką. Tai atėję nuo seniausių laikų. Ir ypač per tam tikras dienas, Vėlines, metines ar pan. ryšys su mirusiuoju jaučiamas itin stiprus. Turi santykį su Tuo pasauliu, kur tu negali paskambinti, parašyti laiško, pačiupinėti ar pasižiūrėti, bet tai egzistuoja, ir netgi neretai stipriau tas ryšys jaučiamas nei su gyvaisiais. Ir reikia prisiminti per Vėlines ne tik artimuosius, bet ir mirusius savo draugus, visus, kurie buvo susieti su mumis. Susirinkime tą dieną kartu, uždekime žvakutę tiems, kurių jau nebėra su mumis, prisiminkime juos, sukalbėkime maldą, susikaupkime, pabūkime kartu rimtyje, palaimoje, bet ne džiaugsme, alkoholio vartojime ar besaikiame valgyme. Vėlinės – nuostabi šventė. Mirusiųjų prisiminimas, vėlių pagerbimas – tautos išlikimo garantas. Tauta, kuri negerbia savo išėjusiųjų, ateities neturi.
Kaip nuraminti vėles?
Kiek tu būsi nuoširdus atlikdamas tam tikras ceremonijas, skirtas išėjusiems, tuo tavo gyvenimas bus ramesnis. Mirusieji nesivaidens, nesirodys sapnuose, netrukdys tavo gyvenimo, bet padės tau. Mes einame į bažnyčią, meldžiamės, užperkame mišias, degame žvakeles. Jei ir toliau rodosi mirusysis, jaučiamas jo šaltas alsavimas šalia, klaidžiojimas namuose, kviečiamas klebonas ar kunigas, kuris malda už mirusįjį, linkėdamas jam ramybės, pašventina tą vietą, kur juntamas mirusiojo užstrigimas tarp šio ir anapusinio pasaulio. Visa tai darome todėl, kad mums būtų ramu. Dvasių klaidžiojimo šalia mūsų patirčių turiu aibę. Vėlių pasaulis egzistuoja. Tai faktas. Santykis su anuo pasauliu per auką išėjusioms vėlėms nuramina jas, kartu įgauname ramybę ir mes. Šie anapusiniai dalykai žmogaus protui logiškai, intelektualiai – nesuvokiama. Gali skaityti Tibeto ar Egipto mirusiųjų knygą, kažkas jas užrašė, bet tie žmonės, kurie kažką matė, žinojo ir užrašė, deja, jau labai toli nuo mūsų, ir mes, nors ir skaitome, nieko nesuvokiame giliau.
Kaip šiuolaikiniam žmogui reiktų gyventi, kad nenuklystų?
Svarbiausia – nekritikavimas, įsiklausimas, dėmesys ir pagarba visam kam. Kiekvienas santykis su išoriniu pasauliu prasideda nuo savęs, nuo vieno užsidarymo kambarėlyje, nuo asmeninio santykio su pačiu savimi, kiek tu sąžiningas pačiam sau, o toliau – kaip tau pavyks gyventi, tai jau kaip Dievas duos.
Sugrįšite į Lietuvą visam laikui?
Jei pakvies…
Ačiū už pokalbį.
