Ona Nosevičienė
Nuotraukos iš pašnekovo asmeninio albumo
„Kokia akimirkų prasmė, jei jos su niekuo nepasidalintos.“ Kristijonas Kabašinskas
„Kai kurie mokslo guru teigia, kad žmogaus kūno ląstelės atsinaujina kas septynerius metus. Tad tiek metų praleidęs Azijoje esu visiškas azijietis“, – šypsosi kaunietis Kristijonas Kabašinskas, retkarčiais sugrįžtantis į savo gimtąjį miestą. Gyvenimas toli nuo gimtinės nesutrukdo šiais laikais nors kasdien ekrane matytis ir bendrauti su artimaisiais. Šešerius metus Singapūre Kristijonas sukasi tarp darbo ir pomėgių. Baigęs ekonomiką Notingamo universitete, garsaus keliautojo, apmynusio pusę pasaulio dviračiu, gydytojo Valentino Kabašinsko sūnus pasuko link Pekino. Metų praktika Kinijoje buvo atradimų ir apšilimo etapas įvairiaspalvėje Azijoje.
Iš Pekino jauną ekonomistą darbo pasiūlymas nuvedė į Singapūrą. Šiuo metu Kristijonas dirba vienos didžiausių pasaulio vadybos konsultavimo (angl. management consulting) kompanijų „Accenture“. Ten jis vadovauja finansų strategijos konsultavimo praktikai Pietryčių Azijoje. Šis darbas leidžia giliau pažinti įvairias šalis ir žmones. Indonezija, Tailandas, Filipinai, Malaizija – šalys, kuriose Kristijonas laiko praleidžia daugiau nei Singapūre. Prieš tai dirbęs su energetikos, maisto pramonės, viešbučių, interneto platformų bei technologijų kompanijų vadovais, šiemet jis konsultuoja telekomo finansų strategus. Atoslūgis po darbo dienos ateina keliaujant, nardant, kopinėjant po ugnikalnius ir užsiimant kitais ekstremaliais sportais.
Ar kada nors svajojai gyventi toli nuo namų? O gal tiesiog likimas pasiūlė kelią?
Augdamas Lietuvoje, jaučiausi puikiai. Šeima, draugai, laisvalaikis ir gamta – viskas buvo savo vietoje ir nesinorėjo niekur kitur kojos kelti. Tačiau besirenkant studijų vietą įstrigo į galvą vienas posakis: „Geriau gailėtis dėl to, ką padarei, nei dėl to, ko nepadarei.“ Su šia mantra ir persikėliau studijuoti į Angliją, vėliau dirbti į Kiniją bei kitas Rytų Azijos šalis. Planuoju sugrįžti gyventi į tėvynę, kai siela pajaus, kad užteks klajonių.
Kaip jaučiasi „azijietis“ Singapūre?
Nuostabiai. Kol nelaužai vietinių taisyklių, vietiniai retai kišasi į atvykėlių reikalus. Patys azijiečiai labiau linkę link hierarchinių santykių, ilgų darbo valandų bei ganėtinai ramaus gyvenimo stiliaus. Tad tenka susikurti minimalią Europos aplinką, pagražintą azijietiškais prieskoniais, – skonio receptorius žadinantis maistas, atogrąžų gamta, tradicinės kultūros su sparčiai besiplėtojančiomis rinkomis. Europiečiai labiau linkę nenustovėti vienoje vietoje – keliauti, sportuoti, linksmintis ir ieškoti nuotykių. Tarp tokių Europos bei Azijos gyvenimo stilių skirtumų ir tenka balansuoti.
Kokia atmosfera šioje šalyje?
Singapūras – tai miestas-valstybė, pasiekusi utopiją, bent jau žvelgiant iš paviršiaus. Ši maža salelė, įsispraudusi tarp Malaizijos ir Indonezijos, tapo vienu iš Azijos tigrų, per vieną žmogaus gyvenimo etapą peršokusių nuo trečiojo pasaulio iki brangiausio miesto žemėje.
Tris ketvirtadalius šalies gyventojų sudaro kinų kilmės Singapūro piliečiai, kiti – daugiausia malajai bei indai. Prie šių 5 milijonų gyventojų dar prisideda 1,5 milijono užsieniečių. Tad bendros tautos tapatybės išlaikymas – nesibaigiantis iššūkis vyriausybei.
Kiekviena etninė grupė linkusi gyventi pagal savo tradicijas. Kinai pirmenybę teikia darbui ir miegui, o keliauja dažniausiai apsipirkti ir pavalgyti. Kita vertus, jie yra labai darbštūs. Vienas posakis gana taikliai iliustruoja vietinių mentalitetą: vyro, kuris atsikelia saulei tekant 360 dienų per metus, šeima niekada neskurs. Ne veltui dauguma kinų bendruomenių pasaulyje pasižymi pilnesnėmis kišenėmis. Aplinkui esantys kinų, indų bei arabų kvartalai savo išore dažnai atspindi kultūrinius mentalitetų skirtumus.
Singapūre gyvena ir užsieniečių: nemažai britų (buvusi jų kolonija), australų, vokiečių. Su europiečiais draugais lapkričio mėnesį paskyrėme susikaupimui – sausas mėnuo nuo linksmybių, sveikai valgoma, daugiau sportuojama, baseinai yra prie kiekvieno namo, sporto klubai, teniso aikštelės. O gruodis – jau linksmoji Kalėdų laukimo dalis.
Singapūre gyvena apie 100 lietuvių, nemažai su šeimomis, susibėgam retkarčiais ir cepelinų išsverdam. Daug laiko praleisdamas kelionėse po regioną su darbais ir pramogomis, grįžtu į Singapūrą tarsi į namus. Kol draugų bei lietuvybės branduolys išliks, tol išliks ir ta namų iliuzija.
Ar patinka azijiečių maistas?
Kiekviena Rytų Azijos šalis pasižymi gana savita kultūra. Kultūrų skirtumai atsispindi ir virtuvėje – nuo pasaulyje žinomos šiaurinės Japonijos virtuvės iki aitrių pietrytinės Azijos patiekalų. Singapūras sugebėjo sutelkti visas virtuves į vieną. Pusryčiams pagriebi kiniškų koldūnų su malaizietiška kava, priešpiečiams – indiško kario, o vakarienei – korėjietiško kepto viščiuko su svogūno laiškų blyneliais.
Ir taip kiekvieną dieną renkiesi ką nors naujo. Viena iš priežasčių, kodėl vėliau tenka sveikų lapkričių laikytis, nes ne visos azijietiškos dietos sveikos. Filipinai, Malaizija, Indonezija dievina saldumynus bei kepintą maistą. Dėl to ten sparčiai daugėja diabetikų. Filipinai – viena iš nedaugelio buvusių Amerikos kolonijų, ypač nuo to kenčia. Europiečiai kitose Azijos šalyse vietomis ir engė vietinius, bet bent paliko gilesnę kolonijinę kultūrą, architektūrą bei maisto sintezę. Žymieji vietnamiečių „Pho“ makaronai bei pailgi ploni batonai – prancūziškos virtuvės vietnamietiška interpretacija. O Filipinams teko tenkintis Holivudo produkcija, amerikietišku akcentu, greituoju maistu bei papildomais kilogramais.
Kas įspūdingiausia šiose šalyse?
Kiekviena šalis turi savo žavesio: Singapūras žavi tvarka ir sąžiningumu, Indonezija – ugnikalniais bei povandeniniu gyvenimu, Kinija – masteliais bei nesibaigiančiais paradoksais, Filipinai – paplūdimiais bei žmonėmis… Galėčiau tęsti ir tęsti su kiekvienos šalies stereotipais. Pernai aštuonis mėnesius dirbau Filipinuose, šiemet – jau keturis. Savaitgaliais darbas leidžia arba parskristi į Singapūrą, arba keliauti po apylinkes. Tad atsiverčiu Filipinų žemėlapį ir duriu pirštu į vieną iš 7000 salų. Širdžiai artimiausios vietos – tai ne turistų numindytos Borakajaus, Palavano ar Sebu salos. Atradau kitų, į kurias vis gera sugrįžti.
Viena iš jų – Siargao sala šalies pietuose netoli Mindanao, kur dažni teroristų išpuoliai. Tai tarsi Balis prieš 50 metų. Didelės bangos, pasakiški paplūdimiai – banglentininkų rojus. Planuojami kasdieniai tiesioginiai skrydžiai iš Manilos netrukus viską apvers aukštyn kojomis.
Kamigino bei Siquijor salos – mažytės salelės tarp Visajaso ir Mindanao regionų. Pirmoji stūkso viduryje atviros jūros su dailiu ugnikalniu, vis grasinančiu vietinei liaudžiai. Antroji – juodosios magijos bei raganų irštva. Ne visi filipiniečiai drįsta ten kojas kelti dėl vietinės tautosakos ir galimų apkeikimų.
Įdomios ir Sagados vietovė bei likusi Kalnų provincija Luzono salos viduryje. Dauguma vietinių iki pat dabar nėra matę jūros. Nei ispanai jų nepasiekė viduramžiais, nei japonai per Antrąjį pasaulinį karą. Tik amerikiečių misionieriai ten įsteigė mokyklas ir pradėjo skleisti vakarietišką religiją. Iš to gimė labai savita kultūra. Dalis vietinių yra krikščionys, tačiau seka senąsias animistines tradicijas. Viena iš jų – mirusių artimųjų karstus neša link urvų ir prikala aukštai ant uolos. O senoliai išsitatuiravę daugiau kūno nei baikerių gaujos. Tatuiruotės pagal vietines senovines tradicijas daromos su kaulu bei calamnsi vaisiaus spygliais, mirkomais į rašalą, pagamintą iš vietinių augalų.
Batano salos tarp Filipinų ir Taivano – izoliuočiausia gyvenvietė šalyje dėl tolimos geografijos bei ten siautėjančių taifūnų. Šios salos labiau primena Škotiją ar Naująją Zelandiją nei atogrąžas.
Donsolas bei visas Bikolo regionas – ekologišką turizmą skatinanti vietovė, skirtingai nuo likusios šalies dalies. Sebu saloje bangininius ryklius šeria ir alina žmonės, o čia jie laisvai plaukioja tarsi vandenyno šeimininkai. Dieną nuleki iki įspūdingo kūgio formos Majono ugnikalnio, o saulei nusileidus atsiguli ant valties prie mangrovių – stebi jonvabalius, šokančius žvaigždžių fone, bei tave supantį šviečiantį planktoną.
Indonezija – dar vienas milžiniškas salynas, jį sudaro daugiau kaip 13 000 salų. Nuo turistų numindžioto induistiško Balio bei grybukiško Gilio ir ugnikalniais nusėtų bei musulmoniškų Javos bei Sumatros iki krikščioniškų Papua bei Flores. Praėjusias Kalėdas praleidome nardydami ir lakstydami nuo Komodo drakonų šalia Flores salos. Šias Kalėdas planuojame Vakarų Papua provincijoje esančiame Baliem Valley – gyvensime kartu su polinezietiškai atrodančiais gvinėjiečiais, iki pat dabar savo nuogybes dengiančiais vien vietiniais pailgais moliūgais, vadinamais kotekomis. Naujuosius metus pasitiksime nardydami su rykliais po Raja Ampato vietovę. Tai viena iš įspūdingiausių nardymo vietų pasaulyje – rajas, ryklius, vėžlius ir kitus gyvius gali ranka paliesti nušokęs nuo lieptelio.
Kokias dar gamtos vietas atradai?
Viena iš gamtos įdomybių – urvai. Malaizijai priklausančioje Borneo salos dalyje yra Mulu urvai, kurie savo dydžiu pasaulyje konkuruoja su neseniai atrastais Son Doongo urvais Vietname.
Pagrindinis įėjimas vadinamas Elnio urvu, iš kurio kiekvieną vakarą saulei besileidžiant išskrenda ten gyvenanti 3 milijonų šikšnosparnių kolonija. Visa kolonija išskrenda zigzago formos eskadrile, kad ereliams būtų sunkiau juos sumedžioti. Sutemus iš visų pakampių pradeda lįsti kiti gyviai – kelių metrų gyvatės, lėkštės dydžio vorai. Įžengi vienu urvu į labirintą su gidais, šalmais bei virvėmis ir pradingsti kelioms dienoms. Ankštos ir tamsios ertmės pamažu gimdo klaustrofobiją, ypač kai tenka plaukti požemine upe.
Galiausiai išlendi į Edeno sodą po atviru dangumi – tikrą gamtos rojų su kriokliais, užtvertą iš visų pusių kalnais. Nusiplėši nuo kojų dėles, išsimaudai po kriokliu ir lendi toliau karstytis uolomis.
Esi ne tik urvų, bet ir nardymo aistruolis. Kokios nardymo vietos labiausiai traukia?
Be įprastų nardymo vietų Azijoje, dar labai įstrigo Korono sala Filipinuose, kur guli daug nuskendusių japonų karo laivų nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Įneri pro torpedos išsprogdintą skylę šimtametriniame tanklaivyje ir keliauji laiko pamirštomis kajutėmis. Spraudiesi tarp ankštų variklio cisternų, besidairydamas į japoniškus užrašus bei žmones, pakeitusius jūros gyvius.
Filipinuose nardymas su bangininiais rykliais atima žadą. Plauki drumzlinoje nuo planktono gelmėje ir staiga prieš save pamatai išnyrantį autobuso dydžio siluetą su atverta burna. Laimei, šios 12 metrų didžiausios pasaulyje žuvys minta planktonu, tačiau vienas uodegos mostas laisvai nusuktų žmogui sprandą. Tad stengiesi laikytis saugaus atstumo. Ir apskritai dauguma kitų rūšių ryklių žmogui pavojaus nekelia. Smalsūs kaip šuniukai – priplaukia, pastebi aplinką ir nubėga toliau ieškoti tinkamesnio mitybos pakaitalo. Filmų industrija išreklamavo ryklius kaip šaltakraujus žmogėdras. Gaila, kad neturi tokio paties mielo ir pūkuoto veido kaip pandos. Gal tokiu atveju dauguma pasaulio nežiūrėtų pro pirštus į tūkstančiais žudomus ryklius. Vien tam, kad patektų į jokios naudos neduodančias pelekų sriubas ar kinų tradicinės medicinos lentynas. Sunaikinę alfa grobuonį, greitai pamatysime griūnančią likusią vandenynų ekosistemą. Ir tada jau bus per vėlu.
Dar, be Raja Ampato Indonezijoje, labai įsiminė Komodo salos. Milžiniškos manta rajos, didžiulės koralų sienos bei labai stiprios srovės. Jei gerai neįsikibsi, gali ir į atvirą vandenyną išplauti.
Komodo salos garsėja didžiuliais varanais – Komodo drakonais. Ar teko juos matyti?
Apsilankėme poroje salų, kur dar išlikę Komodo drakonų. Šie iki 4 metrų ilgio driežiukai su nuodingomis gleivėmis yra greitesni už žmogų. Jie minta vandens buivolais, elniais, šernais… Tad išvydus juos, žygiuojančius tarp krūmų, širdelė suspurda. Gidas ima lazdą ir daužo į žemę, perspėdamas drakonus. Ypač gražūs ir grėsmingi gyvūnai. Stiprios vandenynų srovės atkirto Komodo salas ir paliko šiuos dinozaurų palikuonis, atskirtus nuo likusio regiono.
Indonezija – ugnikalnių žemė. Tikriausia teko tai patirti?
Europoje mus lepina tik Islandijos ir Italijos ugnikalniai. Gal dėl to man jie vieni iš įdomiausių gamtos reiškinių. Šie gyvi kalnai tarsi kvėpuoja gyvenimu. Sekame aktyvius ugnikalnius apylinkėse ir retkarčiais skrendame jais pakopinėti. O jei pavyksta – nusileidžiame į kraterį.
Tarp Sumatros ir Javos salų vidury vandenyno stūkso Krakatau ugnikalnis. XIX a. jo išsiveržimas užtemdė dangų pasaulyje keleriems metams ir atšaldė Žemės klimatą. Atplauki laivuku, perbėgi per batus lydančias karštas uolienas iki saugaus ploto ir iš ten stebi fejerverkus naktį, kol vietiniai šalia kepa žuvis ir suka žolytę.
Kawah Ijen ugnikalnis Javos salos rytuose primena „Žiedų valdovo“ knygas. Veržiasi sieros kalnai, burbuliuoja rūgšties ežeras apačioje ir plazda mėlynos sieros liepsnos. Sargybiniai neleidžia eiti į veikiančio ugnikalnio kraterį, todėl rizikavome – lipome naktį, kol sargybiniai pūtė į akį. Tik nuolat teko nuo nuodingų sieros dūmų bėgioti. Rytų Javos saloje yra senovinis vyriškumo ritualas: nusileisti iki kraterio apačios ir sugrįžus išgerti nudobtos kobros kraujo. Tad po kopimo vietiniai pakvietė pas save, kur iš maišo ant stalo paleido kelias šnypščiančias kobras. Staigus mačetės kirtis – ir nusiritusi galva kurį laiką dar šokinėja. Iš kūno greitai išspaudė kraują, šliūkštelėjo į jį šlakelį vietinio alkoholio, įmetė dar pulsuojančią širdį ir padavė išgerti. Vietiniai tiki, kad šis gėrimas padeda atsibusti „vyriškoms jėgoms“…
Grįžęs Kalėdoms parvežiau mamai tos pačios kobros galvą, užkonservuotą spirite. Mama neatrodė per daug apsidžiaugusi.
Kas verčia ieškoti išskirtinių pojūčių ir maršrutų?
Kai pamatau, kaip tūkstančiai turistų su „Lonely Planet“ knygomis rankose mina tais pačiais maršrutais, darosi asmenukes ir dėlioja tuos pačius saitažodžius, tada natūraliai kyla noras ieškoti skirtingesnių bei unikalesnių vietų.
Bedu pirštu į žemėlapį, paieškau internete poros taškų, vertų aplankyti, sėdu į lėktuvą, iš jo – ant motociklo ir pasiduodu nuotykiams. Kuo daugiau pamatau neatrastų vietų, tuo didesnis noras kyla dar daugiau jų atrasti. Tas pats ir su ekstremaliais pojūčiais: pradedant nardymu, laipiojimu uolomis, baigiant motokrosais, snieglentėmis ar MMA (mixed martial arts). Norint palaikyti tą patį adrenalino lygį reikia vis ekstremalesnių patirčių.
Gyvendamas Kinijoje taip pat tikriausiai keliavai. Kas labiausia įsiminė?
Kinijoje praleidau daugiau nei vienus metus, tad teko aplankyti daugumą provincijų. Užsieniečiai dažniausiai paliečia tik rytinę Kinijos pakrantę – Pekiną, Šanchajų, Guangdongą, Honkongą. Tai gana išsivysčiusios ir patikrintos vietos. Didžiausios staigmenos slepiasi vidurinėje ir vakarinėje šalies dalyje. Pietinės Kinijos provincijos Guangsi ir Hunanas žavi uolienomis, stūksančiomis šimtus metrų virš apačioje tekančių upių. Supranti, iš kur filmai „Kungfu Panda“ ir „Avataras“ sėmėsi idėjų. Iš Junano provincijos pradėję kilti Himalajai dalija likusią Aziją per pusę. Čia slypi ir didysis Šokančio tigro kanjonas, ir Šangrila, mistinė žemė, vienuolynas, kuriame sustojęs laikas.
Jamesas Hiltonas savo 1937 m. parašytoje knygoje „Prarastas horizontas“ pasakoja apie žmogų, kuris išgyveno pas tuos vienuolius. Vienuolynas – daugiau kaip 4 kilometrų aukštyje, tad žiemą praėjimai užsnigti ir tik vasarą gali įsliūkinti. Ten ir prasideda kultūrinis Tibetas, pasidabinęs įspūdingomis šventyklomis. Sičiuano provincija pačiame Kinijos centre – tai aitriausio maisto bei pandų sostinė. Kalnuose įsikūręs pasakiško grožio Dziudžaigou nacionalinis parkas. Deja, po šių metų žemės drebėjimo kriokliai sugriuvo, krištoliniai ežerai sunyko. Atminimas išliks tik Kinijos filmuose.
Kuris miestas labiausia įsiminė iš tų, kuriuose teko gyventi?
Pekinas. Gal todėl, kad tai buvo pirmoji pažintis su Azija čia atvykus 2010 m. Didžiulė besistumdančių žmonių masė, nauja kalba, amžina netvarka, baisus smogas, kiniški masteliai. Užtat kiekvieną dieną laukė daugybė netikėtumų ir atradimų. Gyventi ten nuolatos nebegalėčiau. Bet, palyginti su Pekinu, visi kiti didmiesčiai atrodo labai nuspėjami.
Kristijonai, tiek apkeliavęs ir tiek nuotykių patyręs lietuvis nedelsdamas viską suguldytų į knygą. Ar nemąstai apie tai?
Mąstau… Ir rašau. Bet dar turiu daugiau skyrių „nugyventi“, kol kada nors atsiras verta skaitymo knyga.
Kokias knygas mėgsti skaityti ir ką dabar skaitai?
Prieš kelerius metus iš vieno kino prekeivio įsigijau elektroninę skaityklę, kurioje tilpo 8000 knygų. Atsiverčiau visą jų sąrašą, perbėgau akimis ir supratau, kad iki gyvenimo galo nesugebėsiu nė pusės įveikti. Pasižymėjau kelis šimtus ir stengiuosi per dieną praleisti bent po valandą skaitydamas.
Dažnai po kelias vienu metu tam, kad paįvairinčiau tematiką – vieną grožinės literatūros, vieną dokumentinę ir vieną psichologinę knygą. Būtent šiuo momentu vėl perverčiu klasiką – V. Nabokovo „Lolitą“, ypač naudingą Indonezijai pažinti Elizabeth Pisani knygą „Indonesia, Etc.: Exploring the Improbable Nation“ bei kažkada vienos draugės duotą psichologinę Joe Dispenza knygą „Breaking The Habit of Being Yourself“. Prieš keliaujant į šalį smagu prigriebti su ta šalimi susijusią knygą, pavyzdžiui: į Japoniją – Jameso Clavellio „Shogun“, Mianmarą – George‘o Orwello „Burmese Days“, Kiniją – Jung Chango „Wild Swans“. Pradedi regėti tas pačias vietoves visai kitomis akimis.
Žinome, kad kinai labai darbštūs ir draugiški. Gal verta mums kokią koloniją jų įkurti Lietuvoje, gal tada lietuviai imtų keistis, pajutę konkurenciją?
Vertėtų pasikviesti kinų bei indų vien dėl maisto! Lietuviškas maistas skanus, tačiau švelnokas, pasiilgstu skonio receptorius žadinančių prieskonių.
Nuėjus į kinų restoraną Lietuvoje tenka spjaudytis. Saldžiarūgštė vištiena Azijoje net neegzistuoja. O dėl kitų kultūros ypatybių kiekviena tauta turi ko pamokyti likusį pasaulį. Taip pat ir lietuviai nepėsti – turime nuostabių talentų ir Lietuvoje, ir po pasaulį pasklidusioje diasporoje.
Tikriausia seki gyvenimą Lietuvoje. Kokia būtų tavo idėja Lietuvai, kad žmonės optimistiškiau gyventų ir dirbtų savo šalyje?
Dažnas žmogus linkęs kaltinti aplinką dėl asmeninių nuoskaudų ar problemų. Turiu Lietuvoje draugų, kurie neaimanuoja ir džiaugiasi kiekviena diena. Pažįstu nemažai iš pažiūros sėkmingų užsieniečių, dirbančių pasaulio verslo centruose ir amžinai besiskundžiančių aplinka, šalimi, finansine padėtimi, oru ar kad ne ta koja iš lovos atsikėlė. Žmogaus laimei, iš esmės reikia trijų dalykų – prasmingų santykių, finansinio saugumo bei prasmės jausmo. Ir Singapūre, ir Pekine, ir Londone, ir Lietuvoje gali sukurti ar atrasti savo „burbulą“ su mylimais žmonėmis, prasminga bei naudinga veikla. Planuoju dar kelerius metus pasimalti po Aziją, Centrinę ir Pietų Ameriką, nulėkti iki Antarktidos… O paskui sugrįžti į Lietuvą ir kurti rojų žemėje čia.
Žurnalas „Kelionės ir pramogos“, 2017 m. gruodis
