Šalis, kur dykinėjimas yra saldus

Vytautas Nosevičius

Ramunės Brundzaitės nuotraukos

Matyt, nėra tokio žmogaus, kuris apsilankęs Italijoje nebūtų sužavėtas jos kultūros. Ji labai paveikė ir kurį laiką ten gyvenusią poetę Ramunę Brundzaitę, knygos „Drugy, mano drauge“ autorę, už kurią jai buvo suteikta Jaunojo jotvingio premija. 26 metų literatūros apžvalgininkė, italų kalbos mokytoja, meninių performansų dalyvė, veikli, energinga mergina Italijoje pragyveno ne vienus metus.Ramunė Brundzaitė Italijoje „Puiku, kai darai tai, kas tau patinka, išreiški save, pajunti gyvenimo prasmę ir iš to dar gali pragyventi“,- sako jauna poetė, 2013 m. pirmosios knygos konkurso laimėtoja. Iš italų ji išmoko neskubėti ir džiaugtis gyvenimu.

Ramune, kaip atsidūrei Italijoje?

Baigusi mokyklą įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių filologijos ir italų kalbos. Trečiame kurse pagal studentų mainų programą „Erazmus“ turėjau galimybę išvykti pagyventi ir pastudijuoti Italijoje. Galima buvo rinktis iš kelių miestų. Pirmu numeriu konkurso anketoje įrašiau Boloniją, kuri garsėja kaip studentiškas, seniausią universitetą pasaulyje turintis miestas. Antruoju – Udinę, apie kurią žinojau tik tiek, kad yra netoli Venecijos (o Venecijoje gi labai gražu!). Kai universitete iškabino konkurso rezultatus, gerokai nustebau pamačiusi, kad teks gyventi Udinėje. Tačiau per pusę metų šis nedidelis savitas šiaurės Italijos miestas tapo man antraisiais namais, įsirašė į mano gyvenimą ir eilėraščius.

Gal jau spėjai perprasti ir pačius italus?

Italai – pietiečiai, jie reiškia emocijas, yra familiaresni, bendraudami laikosi mažesnio atstumo, nebijo prisiliesti prie kito žmogaus ar jį apkabinti. Man patiko toks bendravimo stilius – pagyvenusi ten pasijutau laisvesnė, drąsesnė, mažiau kompleksuota. Tiesa, aš gyvenau keistokame Italijos regione – Friulyje. Palyginti su kita Italijos dalimi, Friulis gana atšiaurus, ten daugiausia visoje šalyje lyja (tikrai nenudžiugau, kai atvykusi sužinojau, kad pataikiau į lietingiausią visoje Italijoje miestą!). Vietiniai man sakė, kad friulani – uždari, santūrus žmonės. Bet aš jiems atšaudavau, kad toks ten ir uždarumas, palyginti su lietuviais. Žinoma, lietuvių santūrumas ir uždarumas, turint omenyje penkiasdešimties metų sovietinio režimo patirtį, kai už ne tokį žodį galėjai netekti darbo ar būti tardomas, kai niekada nebuvai tikras, ar gali pasitikėti kitu žmogumi, nestebina.

Ar greitai pripratai prie tenykščio gyvenimo?

Pirmomis dienomis kiekviename žingsnyje lydėjo netikėtumai ir iššūkiai. Pradedant tuo, kad nežinojau, kaip universiteto valgykloje iš čiaupo paleisti vandenį (tam reikėjo nuspausti paminą apačioje), baigiant nesuprantama tvarka universitete. Pažymiai rašomi pagal trisdešimties balų sistemą („Ir kaip manautorė Italijoje į tai reaguoti? – guodžiausi buto draugei prancūzei. „Nežinau, pas mus dvidešimtbalė sistema“ – paguodė ji.). Tam, kad išlaikytum egzaminą, turi surinkti 18 balų. Egzaminą galima laikyti bet kurią iš pasirinktų penkių datų, kurios gali skirtis mėnesiais ar net pusmečiais. Neprivalai kaip Lietuvoje semestro gale išlaikyti visų tą pusmetį lankytų dalykų egzaminų, gali juos studijų metų išsidėlioti taip, kaip tau patogu. Pamenu, per šiuolaikinės italų kalbotyros egzaminą viena mergina pasiėmė užduotis, pasižiūrėjo, tarė: „Nieko nemoku, dėstytoja, susitiksim liepą“ ir išėjo.

Kuo mes panašūs į italus?

Nenorėčiau gilinti stereotipų – manau, kad mes visi (lietuviai, italai, vyrai ir moterys) esame panašesni, nei bandoma vaizduoti. Turėjau draugą italą, bet dėl atstumo ir kitų priežasčių mūsų santykiai nutrūko.

Koks Italijoje požiūris į darbą?

Italijoje labiau nei Lietuvoje išvystyta laisvalaikio, poilsio kultūra. Yra net toks posakis dolce far niente – „saldus dykinėjimas“. Lietuvoje kažkodėl persidirbimas, darboholizmas dažnai vertinami teigiamai, kone giriamasi tuo, kad neturi laiko. Gyvenimo būdo žurnalai siunčia žinutę, kad svarbiausia nuolat ko nors siekti, uždirbti, įsigyti, o ne tiesiog mėgautis buvimu čia ir dabar.

Koks italų laisvalaikis?

Italai beveik kiekvieną vakarą išeina į miestą, kavinę, pasivaikščioti, eina vakarienės pas draugus arba jų pasikviečia į svečius. Savaitgaliais dažnai važiuoja prie jūros arba į kalnus. Tradiciškai vakarais italai valgo ir geria vyną.

O kaip itališkas maistas lietuviškam skrandžiui?

La pasta – tai, ką mes vadiname makaronais, Italijoje būna daugybės rūšių, įvairių formų ir pavadinimų: farfalle (drugeliai), penne (plunksnos), fusili (sraigteliai) ir t. t. Tiesiog makaronų poezija! Maccheroni yra tik viena pastos rūšių, bet šis žodis pasaulyje išplito kaip bendrinis pavadinimas. O dar ir kiekvienas regionas turi šimtus makaronų paruošimo būdų. Vis dėlto kokia turtinga ir puiki bebūtų italų virtuvė, pasiilgau, žinoma, juodos duonos, grietinės, burokėlių (šaltibarščių!)…

Kokie italų kavos vartojimo įpročiai?

Italai lepūs ir griežti kavos klausimu. Cappuccino arba caffelatte geriama ryte, espresso – bet kuriuo paros metu, dažnai po valgio. Net vadovėlyje, iš kurio dėstau italų kalbą, yra toks dialogas: „Padavėjau, man cappuccino“. „Kaip tai, cappuccino po pietų?!“

Paprašius Italijoje caffè atneš puodelį espresso, o to, ką „kava“ paprastai vadiname mes (o italai – acqua sporca (purvinu vandeniu), išvis negausi, na, galbūt caffè lungo arba caffè americano būtų panašiausia. Galima išbandyti caffè corretto (Ramunė Brundzaitė Italijoje„pataisytosios“ kavos) – espresso su lašeliu grapos. Esu skaičiusi, kad vienas italas per metus išgeria apie 600 puodelių kavos.

Šalyje saugu? Dviračių nevagia?

Italija – didelė šalis, labai įvairi šalis, galima sakyti, kad nėra vienos Italijos, yra daug italijų. Romoje, Milane nusikalstamumas panašus kaip ir kituose didžiuosiuose Europos miestuose. Udinėje buvo saugu. Štai sykį važiuodama į universitetą nepasiėmiau su savimi dviračio užrakto, tai ir palikau jį taip porai valandų stovėti. Tiesa, truputį užmaskavau – paslėpiau kaip chameleoną tarp masės kitų dviračių. Pamenu, kai kas nors papasakodavo apie pavogtą dviratį, daug kas stebėdavosi: „Tikrai? Pavogė? Prirakintą?!“

Sakoma, kad Italijoje eismas pats chaotiškiausias ir, pavairavęs šioje šalyje, gali drąsiai važiuoti į bet kurią kitą pasaulio vietą?

Mano kambario draugas belgas sakydavo, kad italai vairuotojai nuolat mėgina užmušti tave. O Udinėje mus partrenkti nuolat mėgindavo ne tik automobiliai, bet ir dviračiai.

Kaip italai žiūri į kitataučius?

Manau, kad italai tikrai pakantesni kitataučiams nei lietuviai.

Kuo tau buvo žavus gyvenimas Italijoje? Kas ten įdomiausia?

Vieną dieną, kai buvo liūdna ir neturėjau paskaitų, nuėjau į stotį ir įsėdau į pirmą pasitaikiusį tarpmiestinį autobusą (gerai, truputį meluoju – nutaikiau, kad autobusas vežtų prie jūros). Trisdešimties kilometrų atstumą autobusas važiavo pusantros valandos, besukinėdamas ratus tarp miestelių tokiais magiškais pavadinimais kaip Santa Maria la Longa arba Mereto di Capitolo. Pagaliau atsidūriau nedideliame pajūrio kurorte – Grade. Valgiau ledus, vaikštinėjau paplūdimiu, mirkiau kojas vandenyje, kuris balandžio pradžioje jau buvo įšilęs. Paskui pavėlavau į paskutinį autobusą namo… Su į tą patį autobusą pavėlavusiu žilstelėjusiu vyriškiu šiaip ne taip kitais autobusais ir traukiniais parsigavome į Udinę… Jis net man pasiūlė gyventi kartu, mat neturėjo šeimos ir jautėsi vienišas. Gryniausia poezija. Gyvenimas kitoje šalyje žavus tuo, kad viskas nauja, neįprasta, vietos nevelka tavo praeities šleifo, gali vėl pabūti vaiku, atradinėjančiu pasaulį. Įdomiausia man buvo pamatyti turistų nelankomas vietas, mažus paprastus Italijos miestelius (kurie iš tiesų visai ne paprasti), kasdienį žmonių gyvenimą.

kelionės ir pramogos

 

DALINTIS