S. Damulevičius: kalnai ne vien romantika

Tianšanyje su bičiuliu Olegu. 2015 m.

Gintarė Žalkauskaitė

Nuotraukos iš Aleksandros Dzik, Mariušo Baskurzynskio ir Sauliaus Damulevičiaus asmeninio archyvo

Šiltą vasaros vakarą man paskambino draugė ir paprašė perduoti Sauliui į kalnus siurprizą. „Kur jis iškeliauja?“ – paklausiau. „Prie Chano“. „Vadinasi, lips į Pergalę“, – pagalvojau. Yra viršūnių, kurių net vardą iš anksto minėti vengiama, tarsi stengiantis, kad kalnų dievai nė neįtartų apie alpinistų ketinimus. Sauliui kalnų dvasios buvo palankios ir po kiek laiko draugų sveikinimuose šmėžavo snieginio leopardo – „barso“ – titulas. Ką šis kalnų žvėries vardas reiškia alpinistams, kodėl jo siekta, ką teko patirti?

Snieginio leopardo titulą gauna alpinistai, užkopę į penkias aukščiausias Pamyro ir Tian Šanio viršūnes: E. Korženevskajos, I. Samani (buv. Komunizmo), Avicenos (buv. Lenino), Chan Tengrio ir Pergalės. Visos jos 7000 m aukščio. Kas tave paskatino leistis į šiuos sudėtingus žygius?

Vaikystėje klausantis tėvo pasakojimų apie kalnus, atmintin įstrigo nuolat kartojamas Dainiaus Makausko vardas. Dainius – Lietuvos alpinizmo legenda, Sovietų Sąjungos čempionas, pirmasis lietuvis, įkopęs į aštuoniatūkstantininką – Daulagirį (8167 m). Deja, nuo jo nebenusileido…

Dainius Makauskas Pamyre 1974 m. Romualdo Augūno nuotr.

Kalbėdamas apie žuvusį draugą tėvas pabrėždavo, kad Dainius – pirmas ir tuo metu dar vienintelis lietuvis „barsas“, elitinį titulą pelnęs 1981 m. Todėl snieginio leopardo titulą visuomet siejau su didele pagarba, o tapęs alpinistu svajojau išbandyti, kaip pats jausiuosi aukštyje.

Koks buvo tavo kelias iki snieginio leopardo vardo?

2004 m., kai baigiau studijas Rygoje ir grįžau Lietuvon, prisidėjau prie Vilniaus universiteto žygeivių klubo veiklos. Pradėjau nuo techninių įkopimų, bet traukė aukštis. 2007 m. išvykome lipti į Avicenos (anksčiau – Lenino) viršūnę (7134 m) – ji buvo pirmoji iš septyniatūkstantininkų. Įkopimas buvo sėkmingas. Kitais metais dalyvavau ekspedicijoje į Kunluno kalnus Kinijoje. Kopėme į aukštas bevardes viršūnes (autorės pastaba: ekspedicijos metu įkopta į 6130 m aukščio viršūnę, kuriai suteiktas Vilniaus universiteto žygeivių klubo vardas; tai aukščiausia lietuvių pavadinta viršūnė). 2010 m. vos per mėnesį su Ernestu Markšaičiu įkopėme į E. Korženevskajos (7105 m) ir I. Samani viršūnes (7495 m). Šie įkopimai buvo daug įdomesni nei kelias į Avicenos viršūnę. Kelias savaites pagyvenus lenkto horizonto pasaulyje, matant ribą tarp kosmoso ir Žemės, kalnai užburia. Tuomet galutinai patraukė aukštis.

Alpėse 1998 m.

2012 m. su Vilniaus universiteto žygeivių klubo grupe slidėmis užčiuožėme ant Muztag Atos (7509 m) viršūnės Kinijoje. Nuo jos taip pat ir nučiuožėme. Nors tai aukščiausia mano įkopta viršūnė, ji įspūdžio nepadarė. Tačiau likimas lėmė, kad tai tapo pasiruošimu kopimui į 8 kilometrus – 2013 m. su Ernestu išvykome kopti į Nanga Parbatą (8126 m). Deja, ekspedicija baigėsi tragiškai – iš kalnų teko parlydėti talibų teroristų nužudyto bendražygio kūną. Porą metų apsiribojau tik kelionėmis į Alpes, bet jutau, kad man trūksta aukščio. Taip gimė idėja kopti į Chan Tengrį (6995 m, su sniego kupolu – 7010 m) ir Pergalę (7439 m) su lenkais alpinistais, su kuriais siejo ryšiai nuo Nanga Parbato ekspedicijos.

Kokia buvo jūsų kopimo komanda į pastarąsias viršūnes?

Mano bendražygė – patyrusi alpinistė Aleksandra Dzik. Ji jau turėjo snieginio leopardo titulą. 2010 m. tragiškomis aplinkybėmis įlipo į Pergalės viršūnę – tada iš 15 žmonių, su kuriais įlipo, 3 žuvo, o ji apšalo pirštus ir veidą.

Kunlune ant VUŽK viršūnės 2008 m.

Šiemet į Pergalės viršūnę mes planavome lipti ne klasikiniu maršrutu, jei būtų tinkamos sąlygos. Kartu turėjo kopti dar vienas dviejų lenkų ryšys. Nelabai nustebau, kai bazinėje stovykloje sutikau ir daugiau savo pažįstamų. Tie kalnai visus traukia – stovykloje susirinko kone pusė mūsų Nanga Parbato ekspedicijos dalyvių.

Kuo ypatinga Pergalės viršūnė?

Tai sudėtingiausia iš snieginio leopardo viršūnių. Kartu su Chan Tengriu jos yra šiauriausi septyniatūkstantininkai, o tai lemia didelį šaltį, uraganinius vėjus, labai permainingą orą. Taip pat viršūnė sudėtinga dėl techninių atkarpų ir ilgų atstumų, kuriuos alpinistai turi įveikti dideliame aukštyje. Ant Pergalės kalno alpinistams itin pavojingas blogas oras – daug žūčių ant šio kalno įvyksta vien dėl to, kad staiga sugedus orui alpinistai nebegali nusileisti.

Po įkopimo į Pergalę su Marsiuzu

Į Pergalės viršūnę norėjau kopti dar 2011 m., bet tada nepavyko susiorganizuoti ir labai gailėjausi, nes tą kopimo sezoną į viršūnę įlipo 15 žmonių. Nuo tada iki šiemet užlipo tik 3. Porą metų iš eilės į Pergalę niekas nesugebėjo įkopti, nors kasmet atvyksta ekspedicijos – tiesiog nebuvo tinkamų sąlygų. Per šį sezoną užlipo 18 žmonių, tačiau nusileido 17. Vienas mano pažįstamas mirė besileisdamas nuo viršūnės – sustojo širdis. Du susirgo aukščio ligomis, keli apšalo, teko gydytis plaučius ir gerkles – bazinė stovykla buvo kaip sanatorija. Prieš kopiant į Pergalę reikia labai rimtai pamąstyti, ar esi tam pasiruošęs tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Turi suvokti, kad kopiant rizikos išvengti neįmanoma, ir su tuo reikia susitaikyti.

Kaip ruošėtės šiam žygiui?

Pasiruošimas – visas gyvenimas, ankstesnių įkopimų patirtis. Nuo pat vaikystės supratau, kad kalnai yra ne tik romantika, grožis, bet ir pavojai, kad jiems būtina pasiruošti, visada turėti jėgų rezervą. Į aukštus kalnus kopimo kartelę kėliau po truputį, žiūrėdamas, kaip gebu pakelti aukštį ir krūvį.

MuztagAta 2012 m. Nuotr. D. Bičkūnienės

Taip pat reikia ir psichologiškai pasirengti – gerai viską apgalvoti, kad kritinėse situacijose gebėtum priimti teisingus sprendimus. Aukštuminis alpinizmas yra gražus, bet ir labai pavojingas, nes žmogaus organizmas nėra pritaikytas tokiems išbandymams – ir šalčiui, ir deguonies trūkumui, ir dideliam fiziniam krūviui.

Prieš šią ekspediciją beveik kasdien bėgiojau, laipiojau salėje, dariau jėgos pratimus. Ir aš, ir Ola prieš išvykdami į Kirgiziją kopėme Alpėse. Taip įgijome aklimatizacijos, kad atvykę į Pietinio Inilčeko bazinę stovyklą (4100 m) jaustumėmės gerai. Kopimas į Chan Tengrį savaime yra ir pasirengimas kopimui į Pergalę. Todėl dvi naktis nakvojome ant lentynėlės 6300 m aukštyje, turėjome daug nakvynių Chan Tengrio trečiojoje stovykloje 5800 m aukštyje. Tik po tokio pasirengimo gali pakakti aklimatizacijos užlipti į Pergalę.

Ką pačiam teko patirti kopiant į Chan Tengrį ir Pergalę?

Šis mano žygis – tai 35 dienos ant ledyno ir sniegynų be žalumos, patogumų, dušo ir visaverčio maisto. Gyvenome savo mažoje palapinėje dviese, patys gaminomės valgį, viską gabenomės su savimi. Atskridę į bazinę stovyklą kiekvienas turėjome po 60 kilogramų kuprinėse.

Bazinė stovykla, į kurią nusileidžiama ilsėtis, yra 4 km aukštyje. Šiame aukštyje organizmas iki galo negali atsigauti. Buvau įsipjovęs pirštą, tai žaizda neužgijo visą buvimo kalnuose laiką, o nusileidus į Karakolą užsitraukė per dvi dienas.

Ant P. Inilčeko ledyno

Į Chan Tengrį mes įkopėme 21 dieną po atvykimo į bazinę stovyklą, nes iki tol nebuvo tinkamo oro. Todėl nebegalėjome įgyvendinti plano lipti į Pergalę neklasikiniu maršrutu ir Ola su Jaceku, kuris taip pat jau buvo anksčiau įkopęs į Pergalę, nutarė leistis žemyn, o aš su Mariušu pasilikome lipti į Pergalę klasikiniu keliu. Mariušo iki tol nepažinojau. Jam tai buvo ketvirtas bandymas įkopti į Pergalę. Ankstesniais metais jį buvo sustabdžiusi ant ledyno lūžusi koja, vėjo nupūsta palapinė, blogas oras. Kartu iš bazinės stovyklos į Pergalės viršūnę išėjo dviejų rusų ir ukrainiečio komanda, iraniečių ryšys bei vienas rusų gidas, planavęs solo įkopimą. Viršūnę pasiekėme tik mes su Mariušu bei ruso ir ukrainiečio komanda.

Paskutiniai metrai iki Pergalės viršūnės

Kiek svarbus kopimo partneris tokiuose maršrutuose?

Būtų labai gerai aukštuminiams įkopimams turėti pastovią komandą ar bent stiprų partnerį. Tačiau šiuo metu Lietuvoje tokios komandos nėra. Todėl tenka rizikuoti, suprantant, kad realiai ant kalno būsi vienas. Bet ir aiškiai suprantu, kad virš 6000 m tau šiaip ar taip jau niekas nepadės, todėl turi elgtis taip, kad nieko nenutiktų, pavyzdžiui, aklai nepasitikėti kitų ekspedicijų maršrute paliktomis virvėmis.

Ar Pergalės kalnas išsiskiria iš kitų tavo įkopimų?

Šis įkopimas buvo sunkiausias ir pavojingiausias iš visų buvusių. Jame yra ir aukštis, ir techniniai elementai, ir nuolatinė psichologinė įtampa. Daug kas yra sulipęs į kitus kalnus, tačiau iki „barso“ vardo daugumai trūksta Pergalės. Iki šios vasaros į Pergalę sugebėjo įlipti tik 4 alpinistai iš Lietuvos. Du lietuviai žuvo kopdami į šią pavojingą viršūnę.

Papasakok apie nakvynes ledo urvuose.

Kopiant į Pergalės viršūnę būtina kastis urvus nakvynei, nes uraganiniai vėjai plėšo palapines, gali nunešti žmones. Vėjo gūsiai siekia 110 km per valandą. Net negali stovėti. Be to, nakvynė urvuose yra šiltesnė. Todėl urvai kasami 5800 ir 6900 m stovyklose. Žinoma, ir juos iškasti reikia daug pastangų. Mums pasisekė – radome urvus, anksčiau iškastus rusų ir ukrainiečių alpinistų.

Koks buvo sunkiausias šio įkopimo momentas?

Ilgas buvimas aukštyje labai išvargina. Leidžiantis nuo Pergalės viršūnės dar keturias valandas tenka eiti ketera „aukštyn–žemyn“ beveik 7 km aukštyje.

Šalia Pergalės po įkopimo

Aš atsilikau nuo Mariušo ir pakliuvau į pūgą. Vienu metu debesys kiek prasisklaidė ir pamačiau, kad esu ant karnizo, todėl nutariau pasileisti žemiau ir palaukti, kol atsiras matomumas. Sulaukęs ryšio laiko įspėjau kolegas, kad grįžimui į urvus man reikalingas orientyras. Todėl 8 valandą man pašvietė nuo keteros krašto. Pasiekiau urvus 9 valandą vakaro, maršrute tą įkopimo dieną praleidęs 17 valandų. Su savimi turėjau kastuvą, bivakinį maišą, degiklį, tačiau pūga galėjo užsitęsti ir kelias dienas – tada būtų buvę liūdna. Bet grįžau. Užsiviriau arbatos ir jau kitą dieną nuo 6900 m visi nusileidom iki 4500 m stovyklos. Nors ir buvome pavargę, skubėjome bijodami, kad užeis pūga ir „strigsime“ urvuose kelioms dienoms.

Kokių gerų įspūdžių parsivežei?

Maršrutai į Chan Tengrį ir Pergalę labai gražūs, tenka kopti tai uolomis, tai ledu, tai eiti sniego laukais.

Ant Chan Tengri viršūnės

Reljefas ir vaizdai nuolat keičiasi, reikia ieškoti praėjimų ledynais ir ledokryčiais, tad visas kelias yra iššūkis. Taip pat susipažinau su naujais draugais ir susitikau su senais. Prie šių kalnų susiburia tarptautinės alpinizmo žvaigždės, tokie žmonės visuomet gali papasakoti įdomių ir pamokančių istorijų.

Kokie nauji planai tau atsivėrė nuo Chan Tengrio ir Pergalės?

Nuo įkoptų viršūnių pamačiau naujus kalnus. Viena svajonė įgyvendinta, tačiau atsirado ir naujų planų. Nors man įdomus techninis alpinizmas, tikslas tebėra kopti kuo aukščiau ir sudėtingiau.

 

Iš savo kelionių parsiveži puikių nuotraukų. Šiemet jos neįprastai spalvingos, nors tų kalnų kraštovaizdyje dominuoja tik balta ir pilka. Ar mąstai apie jų pristatymus?

Viešus nuotraukų ir žygio pristatymus, kiek leis užimta darbotvarkė, tikrai ketinu rengti. Būdamas aktyvus alpinistas jaučiu pareigą atvirai pasakoti apie alpinizmą – ne tik apie pasitenkinimą, pasiekus tikslą, bet ir apie kalnuose glūdinčius pavojus.

Link Chan Tengrio

Manau, kad Lietuvoje su alpinizmu nesusiję žmonės jį mistifikuoja, bijo, o vos porą kartų kalnuose pabuvę alpinistai – jau labai drąsūs. Tai gali prišaukti nelaimių… Todėl savo ekspedicijų pristatymuose stengiuosi pabrėžti, kad kopimas turi prasidėti galvoje, objektyviai vertinant savo pasirengimo lygį, paliekant rezervo nenumatytoms situacijoms.

Įspūdingos yra ne tik tavo kelionės į kalnus. Kažkiek laiko praleidai Siera Leonėje, anksčiau keliavai Pietų Amerikoje. Kuo buvo įdomios tos kelionės?

Prieš pat Ebolos epidemiją beveik 5 mėnesius dirbau Siera Leonės sostinėje Fritaune. Gavau pasiūlymą ten įkurti mobiliojo ryšio paslaugas teikiančią bendrovę ir sutikau. Man nepakanka, kad darbas būtų tik pajamų šaltinis. Siekiu, kad karjerą galėčiau derinti su kelionėmis, fotografija. Siera Leonėje, be sunkaus darbo, patyriau ir nuolatinį nuotykį. Tai buvo įdomi patirtis, kuria grįžęs noriai dalijausi viešuose pristatymuose. Net surengiau savo pirmąją autorinę nuotraukų parodą „Siera Leonės deimantai“ UNESCO komisijos galerijoje. Dabar eksponuotas fotografijas ketinu parduoti, o surinktas lėšas paaukoti organizacijoms, teikiančioms pagalbą Afrikos šalims.

Tianšanyje su bičiuliu Olegu. 2015 m.

2011 m., laimėjęs „Leica“ nuotraukų konkursą, 5 savaites keliavau Pietų Amerikoje. Turėjau fotografuoti ir savo kelionės įspūdžius aprašyti tinklaraštyje. Aplankiau Čilę ir Argentiną, tačiau kelių savaičių tolimoms šalims pažinti nepakanka. Į tuos kraštus dar labai traukia…

 

Visgi apie keliones ne į kalnus Saulius pasakojo tarsi apie tolimus miražus, lyg bandyčiau nukreipti jo mintis ten, kur joms visai ne vieta. Artimiausiuose planuose – pasakoti bendradarbiams ir draugams apie kalnų pasaulį, įnešti į kasdienybę ten siaučiančio uraganinio vėjo gūsį, kaitrų saulės atspindį nuo ledo, dangaus artumą, pasidalyti alpinisto troškimu siekti ir pasiekti.

DALINTIS