Rekordinio keliautojo Afrika – žavi ir labai pavojinga

Keliauninkų klubas
Austė Šaulytė
Dano Pankevičiaus nuotraukos

DSC_0712 (Custom)
Danas Pankevičius – vienas iš tų retų keliautojų, kuris, užtrenkus duris, įlįs per adatos skylutę, bet pamatys tai, kas jam yra svarbu. Šio keliautojo domėjimosi erdvė labai plati. Pirmiausia, tos vietos ir žmonės, kurių dar nepasiglemžė civilizacijos mašina, kvapą gniaužiantys gamtos objektai, kurių dar neatrado eilinis turistas. Danas drąsus, pamanys tas, kuris eina tik nubrėžtais maršrutais. Jis maršrutus kuria pats ir jo ekstremalios kelionės dar kartą patvirtina tiesą, jog jei eini atvira širdimi, be blogų kėslų ir drąsiai sieki savo tikslo, tame kelyje tave saugo visa Visata. Jei Danas paklaustų Amazonės šamanų, koks užsiėmimas jam pats tinkamiausias, jis išgirstų atsakymą – organizuok keliones, nes esi sutvertas kelionėms, kurios visos nejučiomis paklūsta tau. Danas ir be šamanų intuityviai tai jaučia ir brandina mintį išskirtines šalis ir vietas parodyti visiems, kurie to norės. Apie Dano keliones ne kartą rašė žurnalas „Kelionės ir pramogos“. Šis keliautojas, matyt, taps pirmuoju lietuviu, apkeliavusiu visas pasaulio šalis, nes iki šio rekordo jam labai nedaug trūksta. Tiek daug sukaupus, norisi pasidalinti. Tam įkvėpė ir paskutinė 9 mėnesių kelionė po Afrikos žemyną, iš kurios keliautojas neseniai sugrįžo. Ji nuvingiavo nuo Egipto iki pat Pietų Afrikos Respublikos piečiausio taško, per Madagaskarą, pūpsantį netoli Afrikos žemyno, namų link. Kelionėje per Afriką apsiribojo vien žemyniniu transportu. Pėsčiomis, dviračiu, kupranugariu, motoroleriu, motociklu, automobiliu ir dar nežinia kuo, kad tik pasiektų reikiamą vietą. Danui uždraustų šalių nėra, kuo pavojingesnė, tuo jam įdomiau. Juk pasaulyje ne tiek daug yra likę keliautojų dar neatrastų vietų. Taigi dalelė Dano kelionės per Afrikos žemyną akimirkų lengvai vasarvidžio popietei ant žolės ar prie jūros.
Lėtasis Sudanas
Egiptas buvo starto aikštelė kelionei į Sudaną, nes šioje šalyje paprasčiau gauti vizą. Sudanas – labai uždara šalis ir patekti į ją nėra lengva. Per visą kelionę joje Danas sutiko tik vieną keliautoją užsienietį. Dėl vizos galima kreiptis į ambasadą Etiopijoje, tačiau nėra garantijos, kad tenai ją gausi. O Asuane ją pavyko gauti per dvi dienas.
Sudanas yra pasidalijęs į dvi šalis. Pietų Sudanas – jauniausia valstybė pasaulyje. Sudanas – senos civilizacijos šalis, kurioje piramidžių gerokai daugiau nei Egipte, tik jos apgriuvusios, nelankomos ir neprižiūrimos. Dūlo senovinės šventyklos, laiko gludinami petroglifai ant jų sienų. Keliauti iki jų sudėtinga, tačiau turint tikslą – įmanoma. Svilinant 55 laipsnių karščiui teko įveikti ilgą kelią per dykumą, daug eiti pėsčiomis, nes važiuojantys pro šalį autobusai dažniausiai laisvų vietų neturi.
Viešbučiai yra tik keliuose didžiausiuose Sudano miestuose. Dykumoje įrengtos lokandos: 30–50 lovų, sustatytų po atviru dangumi. Užklydai ir gali nakčiai priglausti galvą, tačiau, jei keliauji su moterimi, kyla problemų, nes miegoti priimami tik vyrai. Miesteliuose net ir lokandų nėra, tačiau juose yra vėsaus vandens didžiuliuose moliniuose ąsočiuose, pavėsio pasislėpti nuo kaitros ir paprasto maisto – virtų pupelių su kruopomis. Valgoma rankomis iš bendro indo. 3,5 savaitės – tiek užtruko Dano kelionė po Sudaną. Laiką rijo ilgi atstumai ir policijos patikrinimai, nes bet kokiam žingsniui šalyje reikia leidimo. Nori apsinakvoti, net ir lokandoje, turi gauti policijos leidimą, nori pirkti bilietą kelionei iš vienos vietos į kitą, irgi prieš tai turi gauti leidimą. Fotografuoti taip pat gali tik su leidimu. O prie tų leidimų kartais tekdavo kelias valandas palaukti, nes policininkas meldžiasi tuo metu ar turi kitų reikalų. Tačiau šios šalies žmonės labai draugiški. Jei reiktų išrikiuoti draugiškiausius žmones, tai po iraniečių antra vieta atitektų sudaniečiams. Kiekvieną savaitę prie Sudano sostinės vyksta nubių imtynės – labai įdomus renginys, sulaukiantis daug žiūrovų. Neramus yra Darfuro regionas, banguojantis įspūdingo grožio kalnais ir pasienio zona prie Pietų Sudano ir Eritrėjos.
Nuo vidurio Sudano uodai gali dovanoti maliariją. Kaip tyčia, gerokai persiritus į šią pusę, Danui ėmė laužyti kaulus, pakilo temperatūra. Ką daryti? O jei iš tikrųjų maliarija? Baimė nuvijo į Port Sudano miesto ligoninę. Nuo to vaizdo, kurį čia išvydo, tapo gerokai sveikesnis. Laboratorijoje kvapą gniaužė smarvė, nešvara, musės, purvas ir šiukšlės. Žmonės voliojosi ant grindų. Vis dėlto ryžosi atlikti kraujo tyrimą. Vietą dūriui patrynė purvinu popieriumi, pateptu skysčiu, panašiu į odekoloną. Tačiau švirkštas buvo vienkartinis. Netrukus sulaukė diagnozės –organizmo išsekimas. Keliaujant per dykumą per dieną tekdavo išgerti apie 15 litrų vandens. Matyt, tai ir išbalansavo organizmą. Patarė gerti sulčių, valgyti vaisių, tačiau ši šalis labai skurdi, tik prie Eritrėjos daugiau žalumos, vaisių ir daržovių.
Etiopijos moterys ir skanus maistas
Iš Sudano maršrutas vedė į Etiopiją. Ši šalis jam jau buvo pažįstama iš ankstesnės kelionės. Danas turėjo tikslą aplankyti Omo slėnyje gyvenančias, civilizacijos ir turistų dar mažai paliestas gentis. Netrukus pavyko rasti vietinį žmogų, kuris sutiko pabūti vedliu į Omo slėnį. Čia jis aplankė šešias labai skirtingas vietines gentis. Keliavo motociklu, tad neturėjo galimybės pasiimti švaraus vandens, o čia jie geria iš tepaluotų statinių. Hamer genties kaimelyje kaip tik vyko berniuko įšventinimo į vyrus ceremonija. Kartu su vietiniais teko paragauti jų svaigaus gėrimo, praskiesto tuo pačiu vandeniu. Moterys trypė šokį panirusios į transo būseną. Vyrai nešė rykštes, kurios nuo vieno kirčio prakerta odą. Jos prašo, o vyrai plaka. Tai auka, tikint, kad viskas bus tik gerai ir dar geriau. Kuo ant nugaros daugiau ir gilesnių kirčių, tuo aukštesnis moters statusas, todėl jos tuos randus tepa specialiu kremu, kurio sudėtyje yra pelenų, kad užgijus žaizdai liktų kuo didesnis randas. Ceremonijoje dalyvavo apie du šimtai žmonių, visi vietiniai. Įšventinamas į vyrus vaikinas turi perbėgti per sustatytų vienas šalia kito bulių nugaras ir jam tai pavyko, kitu atveju ceremoniją tektų kartoti kitais metais. Mursi gentis – karinga, vyrai su automatais kariauja su kitomis gentimis, kyla konfliktų ir su valdžia, kuri kišasi į jų gyvenimą, o šie nori gyventi tradiciškai, kaip yra įpratę savo žemėse. Mursi genčių moterys už lūpų kiša molio lėkštes, taip jos puošia savo veidą. Miestuose, ypač sostinėje, etiopės moterys yra labai gražios, taisyklingų veido bruožų, didelių akių, bene pačios gražiausios Afrikoje.
Šalis žavi Omo upės slėnio gentimis, seniausios krikščionybės paveldu ir įspūdinga gamta. Kraują stingdė plaukimas upėje tarp 6 m ilgio krokodilų. Vietinis atsipūtęs laisvai rankose laikė irklus, jam tai įprastas pasiplaukiojimas. Labai gražūs, verti keliautojų žingsnių žaliuojantys Etiopijos kalnai ir labai skanus, nors ir paprastas maistas. Tradiciškai kepamas didelis blynas indžera ir ant jo išdėliojama daug įvairių daržovių. Etiopai augina puikią kavą. Kiekvienam miestelyje ir kaimelyje, o sostinėje ant kiekvieno kampo gali stebėti kavos gėrimo ceremoniją. Ji verdama ant ugnies ir išpilstoma į mažus puodukus. Keista, kad lietuviai iki šiol dar nėra atradę šios nebrangios, bet vertos aplankyti šalies.
Pietų Sudano link
Toliau maršrutas vedė į Keniją. Nairobyje daug užsieniečių ir čia viskas labai brangu. Brangūs ir nacionaliniai parkai, kurių gausa pasižymi šalis. Apsilankymas juose per dieną gali kainuoti kelis šimtus JAV dolerių. Šios šalies nacionaliniuose parkuose jau gali išvysti didįjį Afrikos penketą.Kongo demokratine respublika. lavos ezeras Nyiragongo kalno krateryje
Savotišką šoką teko patirti Ugandoje. Tik išėjus į gatvę sostinėje Kampaloje prieš akis iššoko šiurpus vaizdas. Tarsi koviniame filme pro šalį pralėkė sunkvežimis, pilnas automatais ginkluotų vyrų, paskui jį šarvuota policijos mašina, o už kelių minučių pikape pašautas, kraujais paplūdęs žmogus. Kaip paaiškėjo, buvo areštuotas miesto meras, o žmonės išėjo jo ginti į gatves ir įvyko susišaudymas. Po Ugandos šalto dušo laukė Pietų Sudanas, šalis, kurioje vyksta pilietinis karas. Gentys augina gyvulius ir tarpusavy kariauja, vienos dėl vandens, kitos grumiasi dėl valdžios ir naudingų iškasenų. Ir Vakaruose vieni kitus žudo dėl naftos. Tokia, matyt, žmogaus prigimtis, kurios ir civilizacija nesugeba pakeisti.
Norint patekti į Pietų Sudaną reikia turėti iškvietimą. Kampaloje esančioje ambasadoje pavyko įtikinti, kad kelionės maršrutas veda per visą Afriką ir viza atsirado pase be iškvietimo. Iš anksto, dar neturėdamas vizos, keliautojas įsigijo bilietą kelionei autobusu į Pietų Sudano sostinę Džiubą. Ne nenumanydamas, kad vėliau tik pasidžiaugs, kad užtrukus vizos procedūrai į šį autobusą nebespėjo. Vykdamas kitu autobusu prie sienos sužinojo, kad anas visas buvo sušaudytas. Daug nukautų ir sužeistų žmonių, o transporto priemonė suvarpyta kulkų riogsojo kaip vaiduoklis pakelėje. Eismas paralyžiuotas. Daugybė tikrinimų. Šalyje – karo padėtis. Fotoaparato geriau iš viso netraukti. Jei fotografuosi tiltą, iškart sušaudys. Užsienietis, bandęs nufotografuoti viešbutį, buvo areštuotas. Beveik visi esantys gatvėje yra susiję su saugumu. Pietų Sudane vyrauja krikščionybė (o Sudane –musulmonai), bet žmonės labai nedraugiški. Gal jie įbauginti ar pavargę nuo karo? Per penkias dienas nepavyko rasti žmogaus, kuris nuvežtų į genčių gyvenamas vietas. Danas pažadėjo sau čia sugrįžti, nes Pietų Sudane, kaip ir Etiopijos Omo slėnyje gyvena labai įdomios gentys, vyksta didžioji žvėrių migracija. Šalis turtinga naftos ir kitų iškasenų, tad šie turtai ir neleidžia džiaugtis gyvenimu.
Pirmoji pasaulio šalis – be plastikinių maišelių
Uganda – turtingos floros ir faunos šalis. Iš Viktorijos ežero savo kelią pradeda ilgiausia pasaulio upė Nilas. Įspūdingi kriokliai, brangieji raganosiai, kurie daugelyje vietų beveik išnaikinti. Iš Ugandos maršrutas vedė į Ruandą, šalį, kurioje pasijunti, lyg būtum ne Afrikoje. Dar visai neseniai prieš keletą metų šioje šalyje vyko karas, kur hutu gentis vykdė genocidą prieš tutsiu gentį. Šalis labai išsivysčiusi, geriausi keliai, visur švaru, išpuoselėta, tvarkinga, jokių šiukšlių.
Ruanda – pirmoji pasaulio šalis, atsisakiusi naudoti plastikinius maišelius. Įvažiuojant į šalį kantriai teko įrodinėti, kad plastiko maišelis, į kurį sudėti drabužiai, išvažiuos kartu su šeimininku. Produktai vyniojami į popierinius maišelius, dedami į stiklinius indus. Augina kavą, arbatą. Teko aplankyti keletą genocido vietų. Žmonės slėpėsi bažnyčiose, kurios iki šių dienų yra kraupių įvykių liudininkės. Tikėdamiesi, kad šventa vieta yra saugi, susigrūsdavo į jas iki 5 tūkst. žmonių, tačiau įsiutusiems tutsiams nieko nebuvo švento.
Į Ruandą važiuojama pabūti šalia kalnų gorilų. Trijose Afrikoje šalyse yra gorilų draustiniai. Ruandoje valanda jų teritorijoje kainuoja 650, Ugandoje – 750, o Konge – 400 JAV dolerių, todėl daugumos gamtos mylėtojų akys krypsta į Kongą.
Pasivaikščiojimas šalia gorilų
Vizą gauti į Kongą yra labai sunku, tačiau Danui ir čia pavyko. Gomoje, pasienio mieste, iš kur pradedamos kelionės į Virungos nacionalinį parką į akis krito JT pajėgų gausa. Nuo civilinio karo pradžios 1996 metais šalyje žuvo 5,6 mln. žmonių. Tai pats kruviniausias karas Afrikoje. Įdomiausia Konge – kalnų gorilos, kalnai ir didžiausias lavos ežeras, plytintis rytinėje šalies dalyje, Virungo nacionaliniame parke. Šioje, rytinėje šalies dalyje yra saugu. Virungo nacionalinį parką įkūrė Belgijos karalius, belgai jį ir administruoja. Aplink plyti vulkaniniai laukai, derlingos žemės. Keliai ir namai iš lavos akmenų.Kongo demokratine respublika. Gorila
Kongas – viena skurdžiausių pasaulio šalių, tačiau išmaldos niekas neprašė. Kainos didžiulės. Už 60 km kelionę su džipu paprašė 200 dolerių. Šalia parko gyvena gorilos. Į džiungles lydi du vyrai su automatais ir du reindžeriai su mačetėmis Neįtikėtinas jausmas, kai vos 30 cm atstumu nuo tavęs vaikšto šie milžinai ir tarsi nekreipdami dėmesio gyvena savo gyvenimą. Svarbu neįsistebeilyti jiems į akis, nedaryti staigių judesių. Ta valanda šalia šių milžinų labai greitai ištirpsta. Danas tai įvardijo kaip vieną nuostabiausių susitikimų su gyvūnais laukinėje gamtoje, nors yra aplankęs daugybę nacionalinių parkų. Kitą dieną laukė kelionė į ne mažiau įspūdingą vietą – didžiausią pasaulyje aktyvios lavos ežerą, kuris randasi Nyiragongo vulkano krateryje, Virungo nacionaliniame parke (kiti panašūs yra Etiopijoje ir Havajuose). Kopimas lavos laukais, ne juokas, truko 7 valandas. Tačiau viską atpirko neįtikėtinas vaizdas viršuje. Lava sproginėja, verda, juda, kunkuliuoja, spjaudosi ugnies liežuviais. Mediniai namukai laukė nakvynės. Tačiau ar gali tokioje vietoje miegoti, kai aplinkui naktį dar įspūdingiau. Tik sutemus ežeras sušvinta raudoniu ir švyti iki ryto. Tas vaizdas, regis, ir dabar dar stovi akyse, nes niekur kitur nieko panašaus neteko išvysti.
Skurdžiausia šalis gyvena savo gyvenimą. Namus juosia aukštos tvoros ir apsauga, o kroviniai gabenami dar neregėtais mediniais dviračiais (čiukudus).
Medžioklė su urviniais žmonėmis
Tanzanija yra viena iš turistų pamėgtų Afrikos šalių, kurioje gausu augalų ir gyvūnų. Tačiau Danas joje svajojo pamedžioti su hadzabi – seniausios pasaulio genties atstovais. Jie gyvena šiaurinėje šalies dalyje netoli Kenijos sienos. Per kelias dienas keliautojui iš Lietuvos pavyko rasti žmogų, mokantį anglų ir tos genties kalbą. Į klausimą, ką jiems nuvežti lauktuvių, vietinis pasiūlė žolės ir greitai jos suorganizavo, nes cigaretės jų nedomino. Dviese sėdo ant motociklo ir netrukus pasiekė reikiamą vietą. Juos pasitiko neaukšto ūgio vyrai, kurie gyvena oloje ir rytą pradeda nuo medžioklės. Aplink olą mėtėsi beždžionių kaukolės. Be vietinių vyrų į medžioklę traukė apie 15–20 mažų, kai kurie jų sužeisti, šunėkų. Vyrai buvo labai greiti ir vikrūs, jie beveik suspėjo su šunimis, ginkluoti tik lankais ir strėlėmis. Iš pradžių pataikė į kelis paukštelius, nukando jiems galvas ir prisirišo prie diržo. Paskui strėlės mirtinai įsmigo į du babuinus. Vietoje nudyrė jiems kailį, nupjovė patino lyties organą ir žalią iškart suvalgė, o patelę su kailiu įmetė į laužą, kad šis nusviltų. Žarnas atidavė šunims. Pakrimtę žalios mėsos, laimikius užsidėjo ant pečių ir patraukė namų link. Apsitaisę babuinų kailiais, atrodė, lyg jų kūnai būtų niekada nematę vandens. Įdomi jų kalba, jiems kalbant girdisi nuolatinis caksėjimas. Valdžia bandė urviniams suorganizuoti civilizuotą gyvenimą. Atvežė naminių gyvūnų mėsos, pastatė namą, tačiau jame pagyveno iki pirmo lietaus. Kai šis ėmė barbenti į skardinį stogą, jie kaipmat susisuko ir vėl sulindo į akmeninę olą. Medžioklėje dalyvavo ir vaikai, jie kartu su vyrais traukė marihuaną, tik moterų niekur nesimatė. Atsidėkodami už lauktuves svečią pamokė šaudyti iš lanko.
PAR – neatrastas Afrikos perlas
Paskutinė Afrikos šalis – Pietų Afrikos Respublika, kitokia nei anksčiau lankytos. Ji labiausiai išsivysčiusi, turtingiausia ir daugiausia turi ką pasiūlyti turistui ne tik gamtos, bet ir žmogaus sukurtų pramogų. Paprastai keliautojai aplanko vieną iš valstybėlių, esančių šioje šalyje – Lesotą arba Svazilandą. Danas aplankė jas abi.
Lesotas – egzotiškas, išsaugojęs senovės gyvenimą, o Svazilandas bando tai imituoti ir sunkiai jam pavyksta, nes tai šiuolaikinė, išsivysčiusi valstybė. PAR gali pajausti, užuosti ir pasigėrėti Afrika. Ir ši šalis labai pigi. Kainos kaip Lietuvoje, kai kas net pigiau. Ir nacionaliniai parkai, didžiausias iš jų – Kriugerio nacionalinis parkas, kuriame gali išvysti didįjį penketą, palyginti su kitomis šalimis, yra pigus. Pavyzdžiui, Tanzanijoje labai brangu lankyti nacionalinius parkus, o bilietas į Kriugerio nacionalinį parką kainuoja tik 15 JAV dolerių. PAR sukurta daugybė pramogų. Šalis ganėtinai saugi, o gamtiniu požiūriu viena turtingiausių, nes turi viską: kalnus, vandenyną, kuris prie PAR krantų, – vienas iš geriausių nardyti. Čia atplaukia delfinai, banginiai, ruoniai, baltieji rykliai. Danui buvo ką veikti šioje šalyje, bet apie tai plačiau – kitame numeryje.
Žurnalas „Kelionės ir pramogos, 2016, liepa-rugpjūtis

 

 

DALINTIS