Prie Japonijos civilizacijos lopšio


Turbūt nė apie vieną valstybę neprirašyta tiek daug knygų, nesukurta tiek paslaptingų legendų, kiek jų yra apie Tekančios saulės, Žydinčios sakuros, Paskutiniojo samurajaus šalį – Japoniją. Valstybę, nutolusia nuo Lietuvos šiek tiek daugiau kaip 10 tūkstančių kilometrų, kurią nuo mūsų skiria tik viena šalis Rusija.darbininkai.jpg Galėčiau pristatyti šią salį tradiciškai, pasakodama apie arbatos gėrimo ceremoniją, Ozumo, ikebaną ir pan. Tačiau, manau, kad apie tai prirašyta pakankamai daug. Tad šį kartą nusprendžiau prisiminti vieną iš įspūdingesnių savo kelionių po šią šalį. Tikiuosi pavyks perteikti tai, ką tuomet patyriau aš, turėdama nuostabią galimybę iš arčiau pažinti Japonijos gamtą, susipažinti su šios šalies istorija, išgirsti Minamatos liga sergančių žmonių istorijas, pažinti Japonijos religiją…

Kelionės pradžia

Japonijos valstybę sudaro daugiau nei 6800 salų. Dauguma jų labai mažos: tik 340 salų yra didesnio nei 1km2 ploto. Keturios salos sudaro 99,37 proc. šalies teritorijos. Tai Hokaido, Honšiu, Šiloku ir Kiušiu. Kelionė prasidėjo Tokijuje, esančiame Honšiu saloje. Iš čia aš su keliais draugais keliavau į Kiušiu salą. Vykome nuostabaus žmogaus, vadinamo Japonijos neapčiuopiamuoju kultūriniu turtu, kvietimu. Kelionės tikslas – Okura san (tai jo pavardė, o san – tai mūsų žodžių ponas, ponia atitikmuo) koncertai trijuose Kiušiu salos vietose. Šis žmogus – daugiau nei 650 metų istoriją tebetęsianti asmenybė.dvi-biciules.png arbatos-isgeriama-kasdien-po-10-puodeliu.jpgJis vyriausiasis Čiodžiro Okura, kuris buvo 15-oji Skuros mokyklos kūrėjo karta, sūnus.
Skuros mokykla – tai viena iš kelių NOH teatro mokyklų. Noh (tariasi Noo) tradicinio teatro istorija prasidėjo apie XIV amžių ir beveik nepakitusi išliko iki šių dienų. Noh teatro aktoriai – tik vyrai. Galimybė pakliūti į šį tradicijų pasaulį yra tiktai viena – t.y. gimti kurioje nors Noh mokyklų šeimoje ir tęsti šimtmečiais puoselėtas tradicijas. Pamatyti Noh spektaklį Japonijoje net ir šiais laikais didžiulė prabanga. Prabanga ne tik pinegine prasme, bet ir išsilavinimo. Tam, kad suprastum, kas vyksta scenoje, turi būti perskaitęs daugybę Noh pjesių, beveik atmintinai išmokęs tekstą, nes scenoje viskas atliekama senąja japonų kalba.
Senais laikais Noh pasirodymai trukdavo tris dienas, kartais dar ilgiau. Šiais laikais keletą valandų. Įspūdingi kostiumai, kaukės, muzikiniai instrumentai, viskas perduodama iš krtos į kartą ir yra neįkainojami.
Ponas Okura net ir tarp Noh tradicijas tęsiančių asmenybių yra išskirtinis. Pirmas mažojo būgno (Kozutsumi) mušimo pamokas gavęs iš tėčio, būdamas aštuonerių jis jau grojo scenoje. Būdamas 17 metų pradėjo groti didžiuoju būgnu (Ozutsumi) ir su juo nebesiskiria. Jausdamas, kad kažkada atsiras atotrūkis tarp senosios ir šiuolaikinės kultūros, jis nusprendė Noh tradicijas perkelti ne tik įprastu būdu. Ponas Okura bendradarbiauja su įvairių kitų muzikinių stilių atlikėjais, pasirodo kartu su simfoniniu orkestru, DJۥais. Taip pat rengia pamokas – laboratorijas mokyklose, ne tik Japonijoje, bet ir visame pasaulyje. Jis grojo Taikos Nobelio premijos laimėtojo Dalai Lamos minėjime, Tūkstantmečio kalėdiniame koncerte Vatikano rūmuose 200 metais. Už šiuos ir daugelį kitų nuopelnų jis buvo pripažintas Japonijos kultūros turtu.pusryciai.jpg
Tikras kovotojas, pamaniau aš, kai pirmą kartą (1998-aisiais) sutikau šį žmogų. Ir pirmą kartą pajutau, kad tradicijos gali būti ir yra tęsiamos tokių žmonių dėka.

Kiušiu sala

Bet grįžkime prie kelionės. Kiušiu yra trečioji pagal dydį ir piečiausia iš keturių pagrindinių Japonijos salų. Tai stulbinanti vulkaninio grožio vieta. Pasakojama, kad Yamato tauta (taip japonai save vadina) pasklido į šiaurę ir užkariavo šalį iš čia. Ši vieta laikoma Japonijos civilizacijos lopšių. Ilgus amžius tai buvo vartai į Aziją ir likusį pasaulį. Nagasaki uostamiestis buvo vienintelė vieta, kur ilgiau nei 200 metų buvo leidžiami susitikimai su prekeiviais iš Olandijos ir Portugalijos.
Į Kiušiu vykome mašina per tunelį, jungianti Kita-Kiušiu miestą su Šimonoseki, esanti Honšiu saloje. Pirmasis tikslas buvo pasiekti Fukuokos oro uostą, kurį nuo Tokijo skiria apie 1500 km. Fukuoka (senasis pavadinimas Hakata) – tai 2000 metų senumo prekeivių miestas, šiuo metu 8-asis pagal dydį Japonijoje. Šiame mieste mes susitikome su savo vedlių ir tęsėme pažintį su šia sala.making-clogs.png
Savaitę trukusios kelionės metu turėjome galimybę aplankyti nuostabaus grožio Aso kalną (Aso viena iš reikšmių yra pasaulio pradžia). Šis aktyvusis vulkanas išsidrėkęs pačiame kiušiu salos centre – 18 km pločio iš rytų į vakarus ir 24 km iš šiaurės į pietus. Tai ne tik didžiausia pasaulyje kaldera, bet, sakoma, ir pati gražiausia. Išsiveržimų skaičiumi šis kalnas taip pat yra pirmasis pasaulyje. Aso kalno briauna, sudaryta iš 5 viršūnių, atrodo kaip miegantis Buda. Mėginant priartėti prie garuojančios Viršukalnės (Naka-dake viršūnė yra iki šiol aktyvi) apima nenusakomas jausmas. Aplink nuostabaus grožio gamta bet kuriuo metų laiku.arbatos-ceremonija-visata-arbatos-puodelyje.jpg
Šiame regione didžiausias malonumas apsistoti senovinio tipo japoniškuose viešbutukuose ir vakarais pasimėgauti kartųjų versmių voniomis (jap. Onsen). Karštųjų versmių Japonijoje priskaičiuojama apie pusantro tūkstančio ir jau daug amžių japonai mėgaujasi jomis. Jie tiki, kad tai ne tik atsipalaidavimo, bet ir sveikatos šaltinis. Toks versmių populiarumas yra aprašytas senosiose religinėse kronikose, vadinamosiose Fudoki. Vienose jų rašoma, kad išsimaudęs vieną kartą tampi švarusis sąžiningas, antrą kartą – išgyja visos ligos ir poveikis jaučiamas visą gyvenimą.
Dar viena nuostabi patirtis – apsistoti šventykloje. Mums pasisekė Skuros san dėka. Kiekvienais metais panašiu laiku jis rengia sielos apsivalymo vakarus vienoje iš Kumamoto prefektūros Kumamoto miesto šventyklų. Beje, Kumamoto yra didžiausias Kiušiu salos miestas, įžymus viena didžiausių Japonijoje Kumamoto pilimi. Ji pastatyta XVII a. pradžioje, o 1877 m. tapo paskutiniojo Japonijos pilietinio karo vieta, kai Saigo Takamori vedami samurajai nesėkmingai kovėsi su Meidži (Meiji) vyriausybe.on-one-of-the-terraces.png
Taigi šioje istorinėje vietoje stovi viena šventykla, kurios šventikas priglaudžia suklydusius gyvenime jaunuolius. Atrodytų, savotiškas kalėjimas, bet ne, tai šventovė atgailaujantiems už savo klaidas ir vieta, kurioje, tikiu, gali pasitaisyti. Turėjome progą pagyventi šių savotiškų vienuolių ritmu. Tik vakaras buvo kiek neįprastas, kadangi šventykloje skambėjo Skuros san būgno ir vieno žymiausių Japonijoje Šakuhači (japoniška bambukinė fleita) meistro kuriama muzika. Vakarienė, pusryčiai, pietūs – viskas ruošiama pačių jaunuolių.
Rytas prasidėjo saulei tekant. Dar gulėjome ant tatami grindų (tradicinės japoniškos grindys, pagamintos iš nendrių), japoniškuose pataluose, kai pasigirdo vienuolių, o su jais kartu ir jaunuolių kalbamos maldos. Klūpantys ant kelių užmerktomis akimis, su tylia malda lūpose visi atrodo tarsi maži budos. Ir taip, kol saulė visiškai patekėjo. Šiaip čia dienos leidžiamos prižiūrint vienišus senukus: reikia išvesti juos pasivaikščioti, pamaitinti, apkuopti namus. Arba mokant japonų vaikučius kaligrafijos, istorijos.

NAUDINGI PATARIMAI:

• Japonija patraukli bet kuriuo metų laiku, tačiau patartina nevažiuoti Auksinės savaitės metu. 4 nacionalinių švenčių proga vyksta poilsio dienų savaitė (balandžio 29 – gegužės 5 dienomis). Tuo metu japonai keliauja po visą Japoniją, dažnai skrenda į užsienį, taigi pabrangsta transportas, viešbučius reikia užsisakyti vos ne prieš puse metų. Panaši situacija susiklosto japoniškų Vėlinių (obon) laikotarpiu (dažniausiai rugpjūčio viduryje).arbatos-ritualas-neatsiejama-kiekvieno-tradicinio-japono-kasdienybe.jpg
• Valiuta – Japonijos jena (1 litas – 40 jenų). Patartina vežtis išsikeistą valiutą arba kreditines (bet ne debetines kaip „Visa elektron” ir pan.) korteles. Japonijoje nėra plačiai paplitę atsiskaityti kreditinėmis kortelėmis. Be to, dauguma pinigų išgryninimo mašinų veikia prekybos centruose ir jiems užsidarius gali būti sudėtinga jais pasinaudoti. Bankai valiutą keičia taip pat tik darbo valandomis (iki 17 val. vėliausiai).


Japonijos religija

Japonijos pagrindinės religijos yra dvi: šintoizmas ir budizmas. Šinto – dievų kelias, tai religija be jokių sutrų ar biblijų. Tai tikėjimas gamtos Dievais (Kami). Tai visai panašu į pagonybę, ar ne? Todėl nors būdami geografiškai toli, japonai daugeliu atvejų yra labai panašūs į lietuvius. Ir ne vieną japoną, apsilankiusi Lietuvoje, esu girdėjusi taip sakant. Na, o budizmas Į Japoniją atkeliavo iš Indijos per Kiniją ir Korėją IV amžiuje. Kadangi ši religija buvo Korėjos Kudaros karalystės dovana, ji paplito tarp kilmingųjų. Ilgainiui dvi religijos sugebėjo netgi papildyti viena kitą ir gyvuoja iki šių dienų.sumo.jpg
Dauguma japonų save linkę vadinti šintobudistais, nors šventyklose lankosi vestuvių, laidotuvių, vaikų gimimo dienų progomis. Taip pat kitų švenčių (Omatsuri) proga, pavyzdžiui, vaikų Šiči-Go-San (Shiichi-Go-San, 7-5-3 metų vaikų šventė, švenčiama kiekvienais metais lapkričio 15-ąją) šventės metu, Seijin no hi (tapimo suaugusiais jaunimo šventė, minima sausio 15-ąją), Naujųjų metų proga ir pan. Tačiau tai netrukdo japonams save vadinti religingais ir tikėti įvairiomis dvasiomis, dievais, o norint paprašyti laimės ar sveikatos, apsilankyti šventyklose.
Japonai į daugumą šventyklų įsileidžia visus norinčius, tad jei užsuksite į šį kraštą, būtinai apsilankykite. Prie visų šintoistų šventyklų rasite vieną su tekančiu vandeniu ir bambukiniais indeliais. Nusiplaukite rankas ir į delną įsipilkite truputį vandens, siurbtelėkite ir išskalaukite burną. Tai apsivalymo ritualas prieš žengiant į Dievų karalystę. Priėję šventyklą pamatysite medinę dėžę, įmeskite keletą monetų, du kartus suplokite rankomis ir dar kartelį nusilenkę pabūkite ramiai – pasimelskite.budistu-pagoda-vienuolynas.jpg
Mūsų lankyta šventykla buvo budistinė. Ji – didesnė už šintoistų šventyklas, skiriasi apeigos, architektūra. Turbūt dar niekada taip ramiai nemiegojau, kaip šioje vietoje.

Japoniško porceliano istorija ir nūdiena

Tęsiame kelionę toliau ir važiuojame į Sagos prefektūrą. Tai nėra labai didelė prefektūra. Joje gyvena apie 880 tūkstančių gyventojų, tačiau jie turi kuo didžiuotis. Šioje prefektūroje yra Aritos miestas, kuriame prasidėjo dabar jau plačiai pasaulyje žinomo japoniško porceliano istorija. XVI a. pabaigoje Japonija nesėkmingai mėgino užkariauti Korėją. Traukiantis Japonijos feodalai įkaitais parsivežė Korėjos puodžius. Labiausiai pasižymėjo Ri Sapnei – jis pradėjo kurti savitą japonišką porcelianą. Kurį laiką tai buvę mėlynai marginti balti daiktai. Apie 1640 m. pradėtos naudoti ir kitos spalvos: raudona, geltona, žalia. Per netoliese esantį Nagasakio miestą šie dirbiniai buvo išsiusti į Olandiją ir tai pristatyti pirmiausia Europai, o vėliau ir visam pasauliui.japanese.jpg
Aritos mieste yra daugybė porceliano dirbtuvių, kuriose apsilankę susipažinome su porceliano istorija, gamybos ypatumais ir, žinoma, patys sukursite sau dovaną.
• Valgoma lazdelėmis. Plonesniu galu maistas dedamas į burną, o norint pasiimti maistą iš bendros lėkštės patartina naudoti priešingą jų galą; pavalgius ar darant pertrauką tarp valgymo lazdelės paguldomos horizontaliai priešais save – nepalikite į maistą įbestų lazdelių, o ypač įbestų į ryžius;
• Ką ir kur pirkti: Japonija žymi šiuolaikinėmis technologijomis. Nuvykite į Akihabarą (Tokijuje esantis elektronikos miestas), jei norite nusipirkti fotoaparatą, kamerą ar kitų buitinės technikos įrenginių. Ten rasite Duti free parduotuves, kuriose prekiaujama Europai adaptuotas įtampos (įtampa Japonijoje 110 V) prekėmis.
• Švarios kojinės. Įeinant į namus bei daugumoje tradicinių japoniškų restoranų batai paliekami prie įėjimo. Būkite pasiruošę nusiauti batus ir nesijausti nepatogiai dėl suplyšusių ar nešvarių kojinių.

Minamatos miestas

Šios kelionės galutinis taškas – Minamatos miestas, esantis Kumamoto prefektūroje. Aplinkosaugos, medicinos pasaulyje išgirdus šio miesto vardą prisimenama kraupi tragedija. 1932-1968 m. čia įsikūrusi Chisso korporacija (Chisso japoniškai reiškia azotas) apnuodijo jūrą, išpylė į ją daugiau nei 27 tonas gyvsidabrio junginių. O šio miesto pagrindinė industrija tuo metu buvo žuvininkystė, tai gi žmonės, neįtardami jokio pavojaus, valgė žuvį, lepino ja savo augintines kates. Netrukus katės pradėjo dvėsti, o Chisso korporacijos Medicinos centro direktorius pripažino, kad mieste paplito neatpažįstama centrinės nervų sistemos liga. Patvirtinta, kad ją susirgo daugiau nei 3000 žmonių. Daug jų mirė.japonai-meldziasi-kamakuros-prefekturoje.jpg
Tą pilnaties naktį, kai lankėmės Minamatoje, buvo sunku patikėti, kad jūra galėjusi būti tokia žiauri. Šviečiant mėnesienai ir skambant Ozutsumi garsams teko garbė pabendrauti su ne vienu tragedijos liudininku, prieš 50 metų nebegalėjusiu vaikščioti, mąstyti, bet stebuklo dėka išgijusiu ir tikinčiu, kad rytojus gali būti nuostabus. Mes visi sėdėjome dirbtinai užaugintoje pievoje, kuri tuomet buvo ta negailestingoji jūra…

Kelionės pabaiga

Išaušo rytas ir kupini įvairialypių jausmų turėjome grįžti į Edo (senasis Tokio miesto pavadinimas). Tačiau, pasirodo, mūsų kelionė taip greitai nesibaigs… Sugedo automobilis, o kadangi keliavome Obon laikotarpiu (japoniškos Vėlinės, minimos rugpjūčio 13-15 dienomis, o dažniausiai ir visą savaitę), nedirbo nė viena galinti sutaisyti mūsų automobilį įstaiga. Tuo metu visi japonai grįžta į savo gimtuosius kraštus pagerbti savo mirusių artimųjų ir dažniausiai visi skrydžių lėktuvais, visi Shinkansen (greitasis traukinys, išvykstantis daugiau nei 350 km/val. greitį) bilietai būna išparduoti.japonijos-jaunimas.jpeg
Mūsų skrydis į gimtąją Europą buvo už 5 dienų ir mes negalėjome laukti. Tada ir sužinojom apie Seishun juhachi kippu. Pats pavadinimas reiškia „Jaunatviški 18-mečių belietai”. Jie yra sezoniniai, suteikiantys teisę 5 dienas neribotai važinėti po visą šalį vietinėmis arba JR linijomis tik už 11 500 jenų už visą laiką arba už 2300 jenų per dieną. Šiais bilietais prekiaujama tik tris kartus per metus mokyklinių atostogų metu (nuo kovo 1 iki balandžio 10; nuo liepos10 iki rugsėjo 10; ir nuo gruodžio 10 iki sausio 20). Nepaisant pavadinimo, šiuos bilietus gali įsigyti įvairaus amžiaus, tautybės žmonės. Bilietais net galima dalintis, t.y. jei keliaujama 1 dieną, juo gali naudotis net 5 asmenys, jei trumpiau – keli asmenys per dieną.
Mūsų kelionė iki Tokio truko tris dienas. Teko ilgai sėdėti traukiniuose, bet pro langus mačiau visą Kiušiu salą. Galima buvo sustoti Hirosimoje ir aplankyti po atominio bombardavimo išlikusį miestą, suvalgyti skaniausią Okonomijaki (japoniška pica, kepama iš specialaus miltų mišinio, daržovių, krevečių ir pan.) Osakoje, pakeliui apžiūrėti Nagoją… Kelias tikrai neprailgo…

DALINTIS