Pramonė klesti dėl mūsų tingumo

Kam kepti tikrą naminę duoną, jei gali nusipirkti išpūstą „duonos gaminį”? Kam savo vaikui iškepti sausainių, jei gali jį „palepinti” sintetiniais traškučiais? Nors vieša paslaptimi yra tapęs nepasisotinimo jausmą sukeliantis E621 naudojimas, nors etiketės šaukia apie produkte slypinčius pavojus, vis tiek perkam, nes, rodos, manęs tai neliečia. Ir taip vieną po kito į savo skrandžius grūdam – odeles, atraižėles, pigius rafinuotus aliejus, cukrų, dažiklius, kvapiklius – ATLIEKAS. Nes taip pigiau, – atsakytų ne vienas. Besaikis vartojimo kultas iš sąmoningo vartotojo padarė sintetikos pramonei tarnaujantį tipažą. Nemąstantį, tik kraunantį į savo pirkinių krepšelį. 

Zirziančiam vaikui ryškiausiomis spalvomis šviečiantis ledinukas, vyresnėliui paaugliui – geltonos spalvos limonadas, sau – litras šampūno už tris litus, pakaks visam mėnesiui, vyrui – „šlapiankės” už porą litų.

Kam galvot apie pasekmes, kam skaityt etiketėse esančias sudėtis – turbūt nustebtumėt sužinoję, kad ryškiomis spalvomis pigius ledinukus, limonadus nudažė tikrai ne burokėlių sultys, o sintetiniai dažikliai, paradoksalu, pavojingiausi augančiam organizmui, būtent vaikams skirtuose skanėstuose randami dažniausiai. Kas po to? – astma, dermatitas, egzemos, hiperaktyvumas.

Ar kada paskaitėte tos pigiosios skaniosios dešros sudėtį, kuria kaip dieviškąja mana maitinate šeimą pusryčiams? Ar žinote, kad dažniausiai ten mėsos nė su žiburio nerastum? Ar nors viena šeimininkė sugebėtų už 3 litus pagaminti kilogramą skaisčiai rožinės „šlapiankės”… Vargu. Tačiau pramonei tai padaryti grynas juokas… Vienas kitas emulsiklis, surišantis odeles, riebalus, miltus, vandenį į vientisą masę, pora dažiklių ryškiai spalvai ir… skanaus! Su pusryčiais gaunate dozę bevertės masės. Užuot namuose išsikepę kalakutienos krūtinėlės. Receptas paprastas – kalakutienos krūtinėlę įtrinkite prieskoniais (ne sintetiniu mišiniu ryškiomis spalvomis, bet druska ir žolelėmis iš savo daržo), pabarstykite kmynais, apdėkite lašinukais, suvyniokite į foliją ir kepkite orkaitėje apie valandą su puse. Turėsite naminio kumpelio rytiniams sumuštiniams, o paragavus nesinorės šeimos maitinti sintetinėmis dešromis.

O kaipgi tas šampūnas? – pigus, kvepia braškėmis, gausiai putoja…

Ne kaina lemia mūsų gyvenimo vertę, o kokybė. Ar manote, kad jūsų vaikas jus mažiau mylės, jei vietoj ryškiai geltono limonado jam namuose išspausite obuolių ir morkų sulčių. Tikrų obuolių, o ne tų, kur prekybos centro lentynose blizga ir nepūva ilgiausius mėnesius. Ar jausitės blogiau, jei pigų sintetinį šampūną pakeisite kad ir ramunėlių nuoviru ar acto, vandens ir poros lašų eterinio aliejaus mišiniu.

Mūsų odai nereikia sulfatais, parabenais, kvapiosiomis medžiagomis „praturtintų” kremų. Nė nepastebime, kaip mūsų lentynose rikiuojasi vienas už kitą „geresni” kremai – veidui, kūnui, rankoms, kojoms… Kaupiame, bet nesumąstome, jog nuo jų gražesnės netapome. Oda „pamaitinta” negyvu balastu sausėja, praranda natūralų blizgesį, o mes vėl perkame naują dėžutę chemijos. O iš tiesų odai reikia labai nedaug – nustebsite išbandę jūsų odos tipui tinkamą nerafinuotą aliejų – viena priemonė ir kūnui, ir plaukams, ir veidui puoselėti.

Tereikia netingėti ir nenumoti ranka. Dažnai girdžiu, kad gyventi sveikai – brangu. Taip teisintis gali tik apatiški ir apsileidę žmonės, kuriems vis vien ką valgyti – riebų mėsainį ar namuose ruoštą troškinį. Turbūt nesunku atskirti, kurie renkasi pirmąjį variantą ir nuo antsvorio vos velka kojas… Ar nutukusių paauglių tėvams nė motais, kokį maistą jų vaikai perka iš kioskelių. O gal vis dėlto tokia mūsų vartojimo kultūra? Nustebtumėte sužinoję, kiek nedaug reikia norint gyventi švariau tiek išore, tiek vidumi – tereikia netingėti ir nesivaikyti pigaus masiškumo. Nepamirškite, maitinti turite ne tik kūną, bet ir sielą. O kuo maitinti, renkamės patys.

Neringa Milašiūtė

www.bernardinai.lt

DALINTIS