Yra žmonių, kurie kiekvieną vasarą vyksta į kalnus. Jiems kalnų negali atstoti nei jūra, nei vandenynas. Kasmet jie renkasi vis kitus kalnus. Šių žemės plokščių kūdikių yra daug. Tad keliauk ir keliauk. Šįkart kviečiame į Bulgariją. Rilos ir Pirino kalnai rugpjūtį dažniau skendėjo debesyse ir buvo nuolat merkiami lietaus. Tačiau keliautojams iš Lietuvos jie vis tiek dovanojo nepamirštamų įspūdžių. “Kelionių ir pramogų” komanda užkopė į aukščiausią Balkanų kalną – Botevo viršukalnę (2376m.) bei patyrė daug neišdildomų įspūdžių….
Legenda byloja, kad, Dievas kurdamas žemę, Bulgarijos teritoriją lyg tyčia pasiliko sau. Niekas nenuginčys, kad tai vienas puikiausių Pietryčių Europos kampelių su mažai paliesta laukine gamta. Sakoma, kad jau dabar, norėdamas įsigyti žemės lopinėlį netoli jūros ar priekalnėse, vargiai rasi. Viskas jau išpirkta užsieniečių, daugiausia britų. Pragyvenimo kainos kol kas nedidelės, o klimatas palankus sveikatai.
Iš Vakarų į Rytus Bulgariją skiria aukščiausias Balkanų (Stara Planina) kalnų taškas – Botevo viršukalnė (2376 m). Bulgarijos pietuose stūkso Rodopų kalnai, apaugę tankiais spygliuočių miškais, kurių aukščiausias taškas – Pereliko viršūnė (2191 m.). Šalimais – pasakiško grožio tarpeklis, kuriame, kaip teigia senų žmonių pasakojimai, būtent ir atėjo į pasaulį šlovingasis dainius Orfėjas. Stačių uolų skliautais gurga gausybė krištolo skaidrumo upelių. Vandeningiausios ir gražiausios – Tundža, Iskyra, Kamčija. Kalnuose įrengti takai, paruošti maršrutai, kur ištisus metus galima iškylauti tiek pėsčiomis, tiek ant žirgų. Yra du žymėjimo tipai (žiemos ir vasaros), pagal kuriuos tikrai nesudėtinga orientuotis.
Kaip pamatyti Graikiją
Rilos kalnų virtinė su savo gražiaisiais ežerais – pati aukščiausia ir, daugelio tvirtinimu, pati įspūdingiausia iš visų Bulgarijos kalnų. Pagrindinė jos viršūnė – Musala, siekianti 2925 m 40 cm. Balkanų gražuolis Rilos kalnynas – pati mėgiamiausia ir bulgarų, ir užsienio turistų laisvalaikio praleidimo vieta.
Ypač populiarūs septyni Rilos ežerai (Okatas, Selzeka, Bebreka, Bliznaka ir t. t.). Pats aukščiausias Balkanuose – Ledenato ežeras, o prie paties žemiausio ežero nusileidus iš kalnų galima sušilti ir paskanauti bulgariškų valgių trobelėje „Musala” (2389 m.).
Nuo „Musala” aukščiausia viršukalnė ranka pasiekiama. Iki jos beliko vos pora valandų. Gerai pasistiprinus, tai nesunku įveikti. O kokie vaizdai atsiveria nuo Musalos! Sakoma, kad net Graikijos krantus galima išvysti. Kažkokius kontūrus matėme ir mes, bet kadangi neturėjome žiūronų, negalime patvirtinti, kad būtent tai regėjome. Taigi kopdami į kalnus nepamirškite ir žiūronų. Būtinai užkopkite į Maliovicos viršukalnę. Į ją nėra taip sudėtinga užsikabaroti, nėra labai aukšta, bet savo puošnumu gerokai lenkia visas kitas. Neatsitiktinai ją šlovina poetai, dainiai. Dažnai ją galima išvysti tapytojų darbuose.
Ožkos rūke ir vienišas aviganis
Pirino kraštas savo pavadinimą gavo nuo tokio pat vardo kalnų, kurie iškyla virš visos teritorijos (5500 kv. km.) lyg didingos tvirtovės siena. Jie stūkso šalies pietvakariuose, 100 km nuo sostinės Sofijos. Dangų remiantys kalnai, derlingi slėniai, šio rajono išskirtiniai ypatumai. Pirino kalnai kviečia pasigrožėti nuo 100 viršukalnių, esančių daugiau kaip 2000 m aukštyje (Vichrenas (2917 m) – antra pagal aukštį Bulgarijos viršukalnė). Alpinio tipo kalnuose 175 ežerai tarsi kalnų akys bei gausybė pripažintų visame pasaulyje draustinių, sudaro Nacionalinį Pirino parką (įtrauktas į UNESCO). Ledynmečiu čia susiformavo daugybė terasose išmėtytų ežeriūkščių, iš kurių ištekančios smarkios upės statmenai krinta nuo akmeninių sienų ir pavirsta įvairiaspalviais žaižaruojančiais kriokliais.
Parko pasididžiavimas – Baikušo pušis, seniausias šalies medis, pavadintas atradėjo miškininko garbei. Jos amžius – 1300 metų. 16 m pušis yra Bulgarijos valstybės bendraamžė. Parke aptiksite daug retų floros ir faunos rūšių, kurių priskaičiuojama per šimtą. Jei nusišypsos laimė, galbūt užklupsite laukinių kalnų ožių kaimenę, elnių, stirnų, lūšių, retų paukščių (erelių). O jei ne, tai tikrai sutiksite besiganančių priekalnėse arklių ar tilindžiuojančių varpeliais karvių, ožkų. Pamatysite ir aviganį, kokį vieną kitą vienišą, svajingų akių šunį…
Vasarą čia pilna turistų. Žiemą kalnai virsta slidininkų rojumi. Puikiai organizuota maršrutų ir bazinių stovyklų sistema, daugybė paskirstymo, dislokacijos punktų. Vietinių gyventojų vaišingumas ir svetingumas garantuoja deramą svečių priėmimą.
Tik atsargiai valgykite. Porcijos didelės, neįprasti patiekalai gali kai ką ir iš ritmo išmušti. Jei jūsų skrandis jautrus, geriau vežkitės lietuviško, tradicinio maisto. Kalnuose neverta eksperimentuoti.
Dievas Perūnas ir Melniko vynas
Be Pirino, čia dalimis ar ištisai išsidėstę dar aštuoni kalnai. Kalnų klimatas vėsus, nes didelis aukštis virš jūros lygio, o Strumos ir Mestos upių slėniams įtakos turi šiltas, gaivus viduržiemio jūros dvelksmas. Tad lepinasi saulėje slėnio žolynai, medžiai ir gėlynai, o kalnų viršūnės vis dar snieguotos. Šiame krašte trykšta 230 mineralinių šaltinių, kurių vanduo stebuklingas, gelbstintis nuo visų negandų.
Prie jų yra keletas kurortų. Žymiausias jų – Sandanskas, nuo neatmenamų laikų garsėjantis terapiniais mineraliniais vandenimis. Iš šio kurorto užsukime į Bansko miestelį, išsidėsčiusį viename puošniausių Bulgarijos kalnų Pirino papėdėje. Gausu užeigų, viešbučių, krautuvių, kur suplaukia nemažai iškylautojų.
Banskas – patogiausias taškas, nuo kurio galima planuoti ekskursijas į Pirino kalnus. Kaip tvirtina senų 
žmonių pasakojimai, kalnų pavadinimas kilo nuo kadaise pačiame aukščiausiame jų taške – Vichrene – buvusio marmurinio slavų dievo Perūno sosto. Tai buvo vyriausiasis griausmo dievas, prilygstantis mūsų Perkūnui. Vichreno kalno grožis apdainuotas ne vienoje baladėje. Nelengvai prieinamas alpinis kalnas per amžius vilioja drąsuolius, pasiryžusius jį įveikti. Banskas gali pasigirti daugiau kaip 100
architektūrinių ir istorinių paminklų, jaukiomis, senovinėmis, siauromis gatvelėmis. Netoliese ir mažiausias šalies miestelis – Melnikas (apie 400 žmonių), garsėjantis vietos vynuogių vynu. Jis yra pietvakarinėje Pirino kalnų papėdėje, apie 186 km nuo sostinės. Manoma, jog miestelio vardas kilo nuo kreidos piramidžių, juosiančių Melniką. Tad jis tarsi kokia tvirtovė, glūdinti dauboje, juosiama sienų. Akinamai baltos piramidės davė miesteliui vieną romantiškiausių miestų šlovę. Jauki Melniko atmosfera, fantastinis gamtovaizdis traukte traukia poetus, dailininkus, fotografus. Žymus jis ir savo vynu Melnik (2-3
levai). Tai malonaus skonio, saldus, rubino spalvos vynas. Jo pavadinimas kilęs tik nuo čia auginamų Melnik vynuogių. Visi vynai yra rūšiniai, puikiai tinkantys prie užkandžių, įvairių sūrių (jų čia apstu), sausainių ar deserto.
Pailsėti į vienuolyną
Bulgarijoje veikia daugiau kaip šimtas vienuolynų. Šiuo metu tapo madinga važiuoti pailsėti ne tik pajūrin, bet ir į vienuolynus. Teko ir mums pabuvoti viename gražiausių Bulgarijoje – Rilos vienuolyne. Jį aptikome nusileidę nuo kalnų, 1147 m virš jūros lygio, 117 km piečiau Sofijos. Vienuolyno pradininkas 
(10 a.) – bulgarų asketas Ivanas Rilskis, paskelbtas šventuoju. Kurį laiką jis gyveno kalnų uolose, atsidavęs dvasinei praktikai. Jo sistema pagrįsta griežta disciplina, savistaba. Toje vietoje kur jis meditavo ir kitaip kūrė sakralią erdvę, jo pasekėjai ir nusprendė pastatyti garsųjį vienuolyną. Netrukus jis tapo didžiausia knygų ir dvasinės atgaivos šerdimi visoje šalyje. Šios šventyklos knygose surašyta visa bulgarų valstybės raida. Tai tikra šalies kronika, jos kova dėl nacionalinės ir kultūrinės būties. Ankstyvaisiais viduramžiais ši įstabi šventykla buvo spindintis šviesulys visuose Balkanuose! Ypač įspūdinga jos biblioteka, kur saugoma apie 16 tūkst. knygų, begalės 15-19 a. rankraščių…
Vienuolynas irgi didingas. Keturaukštė gyvenamoji dalis susideda iš 300 vienuolių celių (kilija), 4 koplyčių, igumeno kambario, virtuvės, bibliotekos, svečių kambarių ir didžiulio muziejaus. Vidinio kiemo fasadai – meistriškai įkurta galerijų sistema, suteikianti pastatui neįprasto jaukumo. Vidury šventyklos styro 5 kupolų cerkvė su 3 altorių nišomis ir dviem koplyčiomis (19 a.) Cerkvė vertinga savo ikonostatu ir neįtikėtina medžio raižyba. 1846 m. freskos pagaliau užbaigtos garsiausio tų metų bulgarų dailininko Zachario Zografo.
Kalnų čiobrelių arbata – visų problemų pabaiga
Rilos vienuolynas yra tarp dviejų kalnų upių – Rilos ir Dryšliavicos. Tai būtų 4 val. kelio pėsčiomis nuo populiariosios Maliovicos viršukalnės ir 8 val. nuo Musalos. Nuo Rilos vienuolyno vienuolyno smagu pasižvalgyti į jį supančias, medžiais apaugusias kalvas. Šalimais yra net 36 viršukalnės, kurių kiekviena yra daugiau nei 2 km virš jūros lygio. 2000 m. šventyklos apylinkės paskelbtos gamtos parku. Ir neatsitiktinai. Čia galite pasigrožėti 28 aukštutiniais kalnų ežerais, atsipūsti vešliose bukų paūksmėse, virti arbatą iš gausybės vaistingų augalų. Kur tik akys užmato – čiobreliai, jonažolės, žemuogės…Tik kaisk virdulį, trauk medų ir stiprinkis!
1983 m. Rilos vienuolynas įtrauktas į UNESCO saugomų meno ir kultūros paminklų sąrašą. Būtent čia eina garsusis tarptautinis turistinis maršrutas E-4: Pirinėja-Alpės-Rila-Olimpas, tad vienuolyno prieigos pilnos turistinių centrų, restoranų ir viešbučių.
Kainos:
,,Rilos” vienuolyne galima praleisti naktį už 24 levus (10 eurų).
Lauko namukuose (bungalo tipo) galima apsistoti ir už 10 levų (5 eurai).
Jų rasite 1465 m aukštyje virš jūros lygio „Javora” komplekse (180 lovų), pasakiškai gražioje vietoje.
Jei naktis užklups aukštai kalnuose, pasibelskite į turistinę bazę „Ribnite ezera” prie Ribno ežero, 2230 m aukštyje. Rilos vienuolių apartamentus galite pasiekti geru asfaltuotu keliu, šiek tiek pasukdami nuo tarptautinio kelio Sofija-Kula. Jei pasiklysite ar ką norėsite pasitikslinti, skambinkite tiesiai vyr. abatui (+359 70542208). Jis jums atsakys į visus būties klausimus.
Pasirinkimas tikrai nemažas: džiūvėsėliuose apkeptas ožkos sūris „tarator” (4,3 levo, 1 levas – 1,7 lito.), Rilos „čeverme” – nedidelis ožiukas, paskrudintas lauže ir patiektas su agurkėliais ir troškintais saldžiaisiais pipirais (5,6 levo), „kurbano” sriuba iš jauno veršiuko kraujo, paskaninta česnakais, pomidorais ir špinatais (2 levai), „škembe-čorba” – specifinis srėbalas iš ėriuko (jaučio) vidurių su spragintomis bulvytėmis (2,3 levo), „tarator” – specifinė šaltsriubė su jogurtu, trintais graikiškais riešutais ir svogūnais (2,2 levo). Desertui galite užsisakyti meduje raitytos „bachlavos” – tai sluoksniuotas pyragas su razinomis ir riešutais (1 levas), blynelius „katmi” su medumi ir riešutais (1,2 levo), pienišką „banicą” – trapios tešlos gardumynas su viduje įdaryta avies brinza (1,5 levo), avių rūgpienio su medumi – „miod mleko” (2 levai). Porcijos tikrai geros, drąsiai galite imti vieną patiekalą dviem žmonėms.
vejas 😉
