Pranas Zipiškis
Editos Nichols nuotraukos
Bemaž du mėnesius kentusi atšiaurias Himalajų kalnų sąlygas, permainingus orus, pademonstravusi valią, kantrybę ir užsispyrimą, Edita Uksaitė-Nichols įkopė į aukščiausią pasaulio kalną – Everestą. Ji – pirmoji lietuvė, kuriai pavyko pasiekti šią viršūnę. „Aš tai padariau! Aš tai padariau!“ – džiaugsmingai sušuko lietuvė, užlipusi ant kalno.
Kopti trukdė didžiuliai vėjai
Edita į 8848 m aukščio Džomolungmą 
(Everestą) įkopė sudėtingomis sąlygomis, techniškai sunkesniu, šiauriniu maršrutu, kai kaulus stingdė speigas… To nepavyko padaryti daugiau nei pusei jos grupės alpinistų: į kalną įkopė tik trys (be grupės vado, su juo – keturi).
Nuo Šiaurinio balno, 7000 m aukščio virš jūros lygio, prasideda sunkiausia Everesto atkarpa. Čia velniškai trūksta deguonies, siaučia lediniai kalnų vėjai, alpinistų gyvenimas tampa atšiaurus ir sudėtingas. Pavyzdžiui, iš pirmos keteros stovyklos į antrąją 7800 m aukštyje alpinistai kopė 6 valandas. Ten ir pasiliko ilgesniam laikui dėl siautusių galingų vėjų. „Antrojoje stovykloje dėl siaubingų vėtrų mes užtrukome diena ilgiau, nei tikėjomės. Jei būtume kopę, būtume buvę nublokšti. Tai per daug pavojinga,“ – pasakojo Edita. Visi grupės nariai ramiai gulėjo ar miegojo miegmaišiuose su deguonies kaukėmis, papildomo deguonies naudojo nedaug.
Į Everestą alpinistė startavo balandžio mėnesį. Prieš pradėdama žygį Nepale, E. Nichols pasičiupo plaučių infekciją, ėmė dusinti kosulys. Teko griebtis antibiotikų. Bet ji nepasidavė!
Sudėtingiau, nei galėjo įsivaizduoti
„Aš tai padariau! Vis dar negaliu patikėti! Neįtikėtina patirtis. Žinojau, kad bus sunku ir pavojinga. Tačiau buvo daug sunkiau ir pavojingiau, nei galėjau įsivaizduoti. Kopti buvo techniškai sudėtinga ir tikrai baugu, šis įvykis sunkiausias mano gyvenime“, – tik nusileidusi nuo viršūnės, bazinėje stovykloje sakė jau legendinė lietuvė. Anot alpinistės, tai buvo lipimas skustuvo ašmenimis tarp gyvenimo ir mirties. „Kopėme labai siauručiu kraštu, mažiausia klaida būtų buvusi pražūtinga. Ir aplinkui aibė gulinčių negyvų kūnų tikrai nepadėjo susikaupti“, – prisiminė ji.
Tą įsimintiną gegužės 22 d. šlaitą pasiekė tik lietuvė ir jos šerpas Tarkis. Kiti kopė arba aukščiau, arba apsisuko atgal dėl itin šalto vėjo. Gūsiai buvo stipresni nei prognozuota – apie 65–75 km/val. Nedaug žmonių kopė siaučiant tokiems tornadams. „Mūsų žygis buvo išskirtinis“, – sakė Edita.
Viršūnę pasiekė dviese
Šerpo ir lietuvės tandemas viršūnę pasiekė apie 9 valandą ryto. Ant viršūnės buvo tik jiedu – niekas nei iš šiaurinės, nei iš pietinės pusės nepasirodė. „Jausmas neapsakomas – mes net matėme žemės išlinkį!“ – liejosi Editos emocijos. Ant viršūnės prabuvo apie 15–20 minučių – gana nemažai laiko, turint galvoje tokius didelius vėjus. „Visaip bandžiau gražiai išskleisti Lietuvos vėliavą, tačiau uraganinis vėjas ją tiesiog plėšė iš sugrubusių rankų, tad beliko ją kelti virš galvos,“ – pasakojo Edita.
Apie kaukės nuėmimą irgi negalėjo būti nė kalbos. Tokiomis oro sąlygomis, kai siaučia stiprūs vėjai su stingdančiu šalčiu, atidengtas nuogos odos plotas tuoj pat apmiršta, „nudega“. Nepaisydama nuožmių oro sąlygų, lietuvė ant aukščiausio pasaulio taško jautėsi puikiai ir mėgavosi kiekviena akimirka.
Bet prieš akis buvo nusileidimas žemyn. Užkopti į Everestą – tai tik pusė pavojingo darbo. O leistis išsekusiems po ilgo kopimo aukštyn buvo baisu ir sudėtinga. Žmonės, kopę pietiniu šlaitu Nepalo pusėje, pripažino, kad šiaurinis šlaitas Tibete techniškai gerokai sudėtingesnis ir pavojingesnis.
Svarbiausia – nusileisti
Daug žmonių nušalo galūnes – geliantis speigas kirto nesirinkdamas. Net ir ištvermingasis Editos šerpas dėl kaulus veriančio šalčio nebejautė dviejų pirštų, bet jis pripratęs ir jau atsigauna. Pačios Editos galūnės iki pat viršūnės nežvarbo, energijos kopti netrūko, aklimatizacijos etapas įveiktas puikiai, net be didesnių galvos skausmų. O kai kuriems jos bendražygiams žemesnėse stovyklose pasireiškė stipri aukščio liga, kraujavo panagės, stipriai maudė galvą, pykino, sutriko viduriai…
Treti neištvėrė psichologiškai. Paskutines dvi paras prieš viršūnės šturmą, laukdami geresnių orų, alpinistai tiesiog gulėjo su deguonies kaukėmis ant veidų palapinėse ir nieko nedarė. Tokį laukimą ištvėrė ne visi – vienas Editos komandos narys viską metė ir iškeliavo žemyn. Laukimas prie Everesto kalno yra vienas sunkiausių. „Du mėnesiai bazinėje stovykloje ir aukštesnėse stovyklose bei tik kelios dienos tikro kopimo labai vargina“, – sunkiausią ekspedicijos momentą įvardijo lietuvė.
Nepasidavė panikai
Kartu įkopusi 63 metų Toronte gyvenanti lenkų kilmės alpinistė tvirtino, kad 99,9 % įkopimo sėkmės priklauso nuo proto būsenos. Jei blaiviai mąstysi, nepasiduosi panikai ar euforijai, įkopsi ir nusileisi.
Trečiajam ant viršūnės užkopusiam komandos nariui danui Ole Mose Nielsenui net nepavyko ant viršūnės pasidaryti savo nuotraukos. Pabijojo prašyti šerpo nusimauti pirštines, nes būtų suledėję jo pirštai… Ištvermingas danas, neseniai per septynias dienas septyniuose žemynuose nubėgo septynis maratonus. Išlipa iš lėktuvo ir iki kito skrydžio bėgu distanciją. Tada grįžta tiesiai į lėktuvą ir skrenda toliau.
Visi trys sėkmingai įkopę į viršūnę komandos nariai – Margaret, Edita ir Ole – lietuvės vėliavoje padarė naują įrašą „Everestas 2013“.
Tarp gyvenimo ir mirties
Džiugu, kad lietuvė nusileido nenušalusi ir nepatyrusi traumų – vis dar atrodo kaip stebuklas po 16 valandų, praleistų „mirties zonoje“ – Everesto viršūnėje.
Pasak Editos, vaikščioti tarp gyvenimo ir mirties buvo baisu, tačiau neįtikėtina, ne šio pasaulio patirtis. Viršuje ji jautėsi pažeidžiamesnė, tačiau visuomet išsaugojo vidinį užtaisą, kuris stūmė pirmyn – tik dar vienas žingsnelį žengti šią akimirką, tik dar vieną… Tik koncentracija į šią akimirką padėjo jai pasiekti tikslą. Everesto viršūnė nebuvo „aukščiausias“ alpinistės kelionės taškas. Didžiausią džiugesį ir euforiją ji pajuto saugiai nusileidusi nuo kalno. Tai buvo tikroji jos pergalė!
„Jaučiuosi tikrai laiminga – Motina Deivė Džomolungma buvo man labai maloninga. Ji mane apsaugojo“,–- negailėjo kalno šeimininkei padėkos žodžių lietuvė.
Pasveikino V. Vitkauskas
Po žygio į viršūnę ištikimasis Editos šerpas tirpdė alpinistei sniegą troškuliui numalšinti, po sudėtingo žygio grįžusi atkakli moteris buvo pavargusi ir sunkiai šnekėjo, tačiau neprarado geros nuotaikos ir nuolat juokėsi. Alpinistė tradiciškai prarado šiek tiek kilogramų, tačiau atrodė gerokai geriau nei daugelis kitų po sekinančio kopimo į aukščiausią pasaulio viršukalnę.
Apie sėkmingą lietuvės žygį daugiau papasakosime, kai alpinistė iš Katmandu sugrįš į Lietuvą (liepos „Kelionės ir pramogos“ numeryje).
E. Nichols taip pat padėkojo visiems, kurie ją palaikė žygio metu, ypač tiems, kurie paaukojo badaujantiems Afrikos žmonėms. Savo žygiu lietuvė stengėsi surinkti kuo daugiau lėšų skurstančiam Sahelio regionui paremti.
Ši žygį ji skyrė ir legendinio lietuvių alpinisto V. Vitkausko įkopimo į Everestą 20-mečiui paminėti. „Linkiu tokių pačių gražių ir aukštų viršūnių ir gyvenime“, – Editą pasitikęs Katmandu palinkėjo V. Vitkauskas.
Editos elektroninis paštas pučiasi nuo gausybės klausimų iš Lietuvos. Ji pasirengusi į visus juos atsakyti, tik kol kas narsi moteris užsisakė SPA procedūras ir gerą masažą Nepalo sostinėje. Du mėnesiai išbandymų baigėsi, o sveikatingumo procedūros malonesnės nei kada nors buvę. Atėjo laikas pasidžiaugti ir jomis.
Sutapimas ar ne, bet šiais metais, gegužės 29 d., švenčiama 60 metų sukaktis, kai aukščiausioje pasaulio viršūnėje apsilankė pirmieji žmonės – Naujosios Zelandijos alpinistas Edmundas Hilaris ir šerpas Tensingas Norgėjus.
Iš Lietuvos alpinistų kelio Everesto link istorijos
Pirmieji lietuvių alpinistai, pabuvoję Himalajuose ir tolumoje išvydę didingą Everestą, buvo Dainius Makauskas, Rimantas Neverauskas ir Vilius Šaduikis, 1988 m. rudenį, SSRS antrosios rinktinės sudėtyje žvalgę kelią į Kančendžangą iš Sikimo pusės. Tuomet lietuviai ėmėsi 
ieškoti kelio Everesto link.
1991 m. kopimas į Everestą buvo įtrauktas į Pasaulio lietuvių žaidynių programą. 1991 m. įvyko žvalgybinė lietuvių ekspedicija į Everestą, į iki to laiko uždarytą šiaurinį kelią iš Tibeto pusės. Į bazinę stovyklą pakilo Aleksas Bertulis, Kęstutis Baleišis, Rimantas Skirmantas ir Vilius Šaduikis. Pirmoji pasaulio lietuvių ekspedicija į Himalajus buvo suorganizuota 1992 m. rudenį. Alpinistai V. Šaduikis ir V. Vitkauskas bandė įkopti į Everestą iš šiaurinės pusės, per Tibetą. Jie pasiekė 7800 m aukštį, bet įveikti viršūnę vyrams sutrukdė itin blogos oro sąlygos.
Tačiau tikslo žymusis Lietuvos alpinistas V. Vitkauskas nepaleido ir jau po metų (1993 m. gegužės 10 d.). tapo pirmuoju lietuviu, įkopusiu į aukščiausią pasaulio viršukalnę. Jis Everesto viršūnę pasiekė 
prisijungęs prie Nepalo moterų ekspedicijos. V. Vitkauskas, šiais metais švenčiantis 20 metų įkopimo sukaktį, vadinamas ne tik Lietuvos, bet ir pasauline alpinizmo legenda. Taip, kaip kopė jis, buvo iš tiesų neįtikėtina. Pritrenkiantis vien tas faktas, kad į Everestą kopti V. Vitkauskas atvyko su 500 dolerių kišenėje… Suvokiant, kad šiandien, sumokėję ir 50 tūkst. dolerių, neretai žmonės vis tiek nepasiekia savo tikslo, lietuvio žygis atrodo neįmanomas.
Antrasis Everesto viršūnę pasiekęs (2003 m. gegužės 22 d., tą pačią dieną kaip ir Edita Nichols!) lietuvis ir pirmasis, įkopęs iš šiaurinės Tibeto pusės, – Saulius Vilius. Jis kopė su Estijos alpinistų ekspedicija. Šią ekspediciją Vilius paskyrė lietuvių keliautojo ir antropologo Antano Poškos 100-ųjų gimimo metinių sukakčiai ir 50 metų jubiliejui, kai į Everesto viršūnę buvo įkopta pirmą kartą.
2007 m. gegužės 15 d. Everesto aukštumas įveikė alpinistas Aldas Baltutis (šiuo metu gyvenantis Kazachstane, Tianšanio priekalnėse), o tų pači
ų metų gegužės 21 d. – Darius Vaičiulis. O 2011 m. pavasarį į Everestą bandė kopti pirmoji lietuvė moteris – Aldona Skėraitytė, tačiau, susirgusi 7 km aukštyje, ji buvo priversta pasukti atgal.
Iš tarptautinių ekspedicijų į Everestą istorijos
Pirmas ekspedicijas į Everestą surengė anglai 1921 m. Jiems vadovavo garsus alpinistas George’as Mallory’is. Buvo išžvalgytas šiaurinis šlaitas ir įkopta iki 7007 m aukščio. 1924 m. birželio 8 d. ekspedicijos metu G. Mallory’is ir A. Irvine’as bandė šturmuoti viršūnę šiauriniu šlaitu, bet atgal negrįžo. 1999 m. gegužės 1 d. G. Mallory’io ir A. Irvine’o paieškos ekspedicija aptiko G. Mallory’io kūną šiauriniame šlaite 8155 m aukštyje. Aiškių įrodymų, kad alpinistai pasiekė viršūnę, nėra. 1933 ir 1936 m. buvo dar du nesėkmingi bandymai pasiekti viršūnę šiauriniu šlaitu nuo Tibeto pusės. 1950 m. Kinijai pradėjus kontroliuoti Tibetą buvo uždraustos užsienio šalių ekspedicijos nuo šiaurinės pusės.
1950 m. įvyko pirmoji žvalgybinė Everesto ekspedicija pietiniu šlaitu iš Nepalo, ir šie maršrutai iki šiol dažniausiai pasirenkami kopiant į viršūnę. 1952 m. šveicarų ekspedicija perkopė Khumbu ledyną ir pasiekė Pietų balną (7986 m.), o R. Lambertas ir šerpas Tensingas Norgėjus pasiekė 8595 m aukštį.
1953 m. britų ekspedicijos (vad. Johnas Huntas) metu gegužės 29 d. 11 val. 30 min. pirmieji Everesto viršūnę pietiniu šlaitu pasiekė Naujosios Zelandijos alpinistas Edmundas Hilaris ir šerpas Tensingas Norgėjus. J. Huntui ir E. Hillariui po šios ekspedicijos buvo suteikti sero titulai.
1978 m. gegužės 8 d. italų alpinistas Reinholdas Messneris ir austras Peteris Habeleris pirmieji įkopė į Everestą pietiniu šlaitu nenaudodami papildomo deguonies. 1980 m. rugpjūčio 20 d. R. Messneris įkopė į Everestą vienas ir be deguonies aparato vienu iš sudėtingiausiu šiaurinės pusės maršrutu.
Jauniausias į Everestą įkopęs alpinistas yra amerikietis Jordanas Romero. Jis 2010 m. gegužės 22 d. pasiekė viršūnę būdamas 13 metų. 49 metų nepalietis Appa Sherpa pasiekė pasaulio rekordą 2009 m. 19 kartą įkopęs į Everestą. Pirmoji moteris, 1975 m. gegužės 16 d. įkopusi į Everesto viršūnę, buvo japonė Junko Tabei.
Seniausias pasaulio žmogus ant Everesto – japonas
Žygis į aukščiausią pasaulio kalną Džomolungmą – tarsi kova su savimi. Jai ryžtasi tik stipriausi. O tarp jų šį pavasarį – ir koją praradusi indė, ir 80-metis širdininkas iš Japonijos. Pastarasis – Juichiro Miura – tęsia savo šeimos tradiciją – užkopti į aukščiausias pasaulio viršukalnes ir nuo jų nuskrieti slidėmis.
Jo tėvas, būdamas 99 metų, taip nusileido nuo aukščiausio Vakarų Europoje Monblano kalno. Sūnus irgi užkopė ir slidėmis nusileido nuo aukščiausių viršukalnių visuose 7 žemynuose.
Džomolungma jam taip pat ne pirmas kartas – į ją J. Miura buvo užkopęs būdamas 70 ir 75 metų. Bet šįkart jo fizinė būklė šiek tiek prastesnė.
Per pastaruosius penkerius metus vyrui buvo atliktos trys širdies operacijos. O 2009 m. per nelaimingą atsitikimą slidinėjant jam lūžo dubens ir šlaunų kaulai.
Alpinisto duktė Emili žurnalistams sakė, kad jos tėvas trokšta pajusti, ką reiškia būti 150 metų.
Sakoma, kad kopimas į beveik 9 km aukštį žmogaus fizinio kūno amžių padidina 70 metų.
„Nė vienas žmogus taip ilgai dar negyveno. Nebent biblinis Nojus, gyvenęs 950 metų. Nojaus senelis Metušelachas išgyveno 969 metus — pats ilgiausias paminėtas žmogaus amžius istorijoje. Bet tai buvo prieš tvaną, prieš daugelį metų. Mano tėtis, bent kopdamas į aukščiausią pasaulio kalną, norėtų sužinoti, kokios yra žmogaus ribos ir galimybės“, – kalbėjo ekstremalo dukra.
Pagaliau! 2013 m. gegužės 23 d., dieną po narsios lietuvės Editos Nichols šturmo, sėkmingai įkopė ir nusileido nuo Everesto ir Y. Miura. Šturminėje stovykloje gerdamas karštą žaliąją arbatą japonas džiūgavo: „Jaučiuosi laimingiausias žmogus Žemėje. Kaip galėjau kopti taip aukštai link dangaus per speigus, vėtras būdamas 80 metų amžiaus! Esu ekstazėje! Taip nesijaučiau niekada gyvenime. Visada turėjau gausybę svajonių, kasdien žingsnelis po žingsnelio ėjau link jų, ir jos vėliau ar ankščiau išsipildydavo. Mano džiaugsmas ir meilė pasauliui liejasi per kraštus! Tačiau nežinau, ar kada buvau taip pavargęs.“ Y. Miura, nuotykių ieškotojas veteranas, pasaulyje išgarsėjo 1970 m., kai tapo pirmuoju žmogumi, nučiuožusiu nuo Everesto slidėmis.
Jo nusileidimas pasitelkus parašiutą buvo įamžintas 1975 m. filme „Žmogus, slidėmis nusileidęs nuo Everesto” (The Man Who Skied Down Everest) ir gavo geriausio dokumentinio filmo „Oskarą“.
Iki šiol seniausiu Džomolungmos nugalėtoju laikytas nepalietis Minas Bahaduras Sherchanas, kuris 2008 m. į kalną užkopė būdamas 76-erių. Vos išgirdęs apie japono užmojį, jis nusprendė dar šiemet pagerinti rekordą. Šiam nepaliečiui dabar – 82 metai. Y. Miura, tai išgirdęs, tik numojo ranka. „Rekordai man visai neįdomu. Lipu ne dėl jų, o siekdamas išbandyti save, kiek aš galiu. Žinant, kad žmogaus galimybės neribotos, tai dar labiau masina tai patikrinti“, – sakė jis.
Dar viena įsimintina pergalė šįmet priklauso 26 metų Arunimai Sinhai iš Indijos. Šiais metais ji tapo pirmąja moterimi su amputuota koja įkopusia į Džomolungmą.
Šiemet į Džomolungmos viršūnę jau įkopė maždaug 300 žmonių.
Iki 2012 m. pabaigos sėkmingai į Everestą užkopta 3989 kartus. Jo viršūnę pasiekė 2636 alpinistai. Net 239 alpinistai žuvo, bandydami užkopti į aukščiausią pasaulio viršūnę ar nuo jos nusileisti. Į Everestą paprastai kopiama du kartus per metus, dažniausiai gegužę, prieš vasaros musonų pradžią, ir kartais rudenį (spalio–lapkričio mėnesiais).
Apie aukščiausią pasaulio kalną
Džomolungma (8848 m) tibetiečių kalba reiškia „Visatos motina“ arba „Deivė pasaulio motina“. Kinai šį kalną vadina Žumulangma Feng (tibetietiško pavadinimo transkripcija) arba Šengmu Feng. Praėjusiojo amžiaus
7-ajame dešimtmetyje Nepalo valdžia davė kalnui oficialų nepalietišką vardą Samargatha.
Anglišką pavadinimą Everestas (Mount Everest) kalnui suteikė Karališkoji geografijos taryba 1865 m. Jis buvo pavadintas sero Džordžo Everesto, vieno iš pirmųjų kalno tyrinėtojų, garbei.
Kalnas priklauso Himalajų kalnyno Mahanlangūro Himalo kalnagūbriui, skiriančiame Nepalą nuo autonominės Kinijos Tibeto srities. Nepalo pusėje šalia Džomolungmos įsikūręs Samargathos nacionalinis parkas yra įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Kartu su Himalajų kalnynu Džomolungma įtraukta į pavojuje esančių unikalių gamtos objektų sąrašą.
