Kokia dovana geriausiai tinka 50 metų jubiliejaus proga? Sakysite, reikia žinoti jubiliato pomėgius. O jei jubiliatas ne vienas, o visas klubas? Vilniaus universiteto žygeivių klubo penkiasdešimtmečio proga kalnų keliautojai nusprendė savo klubui ir sau padovanoti ypatingą dovaną – kelionę į Kiniją, 18 dienų žygį negirdėtame Kunluno kalnyne.
Žygio idėja
Į tokias tolybes keliavome ieškodami atokesnio kalnų regiono, kur retai užsuka alpinistai ir stūkso dar niekieno nekoptos viršūnės. Tokie yra Kunluno kalnai Kinijos Sindziango regione Kirgizijos ir Tadžikijos pasienyje. Nors per kalnus eina Karakorumo kelias, o šlaituose piemenys nuo seno gano gyvulius, tačiau kalnų turistų ir alpinistų šis regionas nėra išvaikščiotas. Garsios yra tik 7546 m Muztag Ata ir Kongūro viršūnės. Pats regionas buvo sunkiai prieinamas užsieniečiams keliautojams ne dėl geografinės, bet dėl politinės jo padėties.
Kunlune nusižiūrėjome kelias viršūnes bei perėjas ir suplanavome pirmųjų lipimų gausų žygį. Ne visus planus pavyko įgyvendinti, bet, sakoma, jei kalnų žygyje įgyvendinai visus planus, vadinasi, jie buvo per menki…
Šilko keliu į kalnus
Lėktuvas mus atskraidino į Kašgarą – uigūrų miestą Kinijos šiaurėje. Internete rašoma, kad Kašgaras – Takla Makano dykumos oazė. Iš tiesų smėlio dykuma prasideda tik už maždaug 200 km į rytus, tačiau ir aplink Kašgarą, įsikūrusį žaliuojančiose upių drėkinamose žemėse, plyti akmenuotos išdžiūvusios stepės. 
Pro miestą ėjo viena iš senojo šilko kelio atšakų, čia karavanai stodavo po varginančios kelių mėnesių kelionės dykumos pakraščiais bei stepėmis ir rengdavosi tolesniam etapui – žygiui per 3 km viršijančias kalnų perėjas. Vienu iš senųjų Šilko kelio maršrutų ir dabar eina Karakorumo aukštikalnių kelias. Jis kerta Kunluno ir Karakorumo kalnus, tad ir mes juo pavažiavome iki žygio maršruto pradžios. Tai yra aukščiausiai nutiestas asfaltuotas tarptautinis kelias: Kinijos ir Pakistano siena kertama 4877 m Kunjerabo perėjoje. Mums taip toli važiuoti nereikėjo, kelionę asfaltu baigėme mažame Rijeko kaimelyje.
Kalba be žodžių
Vietiniai čia labai smalsūs, tad visas būrys vaikų ir suaugusiųjų tuoj mus apspito ir stebėjo, kaip statomės palapines ir rūšiuojame įrangą. Jiems įdomu pakilnoti alpinizmo batus ar pačiupinėti į ausį įsegtą auskarą. Matyt, norėtų apie daug ką pasikalbėti, bet dėl kalbos barjero tai buvo neįmanoma – jie nemoka nei angliškai, nei rusiškai, o mes nekalbame kiniškai ar uigūriškai.
Tačiau draugiškumą galima parodyti ir be žodžių. Visą vakarą kaimo vaikai mus linksmino šokdami ir žaisdami šalia palapinių. Beje, vaikai mokyklose mokosi ir arabiško rašto, kuriuo užrašoma jų gimtoji kalba, ir kinų hieroglifų, o norėdami išmokti angliškai, turi mokytis dar ir lotyniškų raidžių.
Kiek paneša asilas?
Rijeko kaimelis įsikūręs 3,5 km aukštyje, o mes suplanavome kitą dieną pakilti dar kilometrą. Taigi samdėmės asilus kuprinėms gabenti, kad patys nuo tokio staigaus pakilimo nenusibaigtume dar nepradėję žygio. Tiesa, buvome liudininkai, kaip vietiniai apgaudinėja mūsų kelione besirūpinantį kiną – devynioms kuprinėms buvo atvaryti devyni asilai ir ant kiekvieno užkrauta po kuprinę. Tai stebino, nes iš ankstesnių kelionių žinojome, kad patogiausia ant vieno asilo krauti dvi kuprines: išlaikoma pusiausvyra, nes ir mažas asilėlis paneša 80 kg. 
Vos pakilome tiek, kad kaimelio nebesimatė, mūsų varovai tuoj perkraustė kuprines po dvi ant vieno asilo, o likusius toliau vedėsi be nešulio…
Per perėjas
Nugalėję galvos skausmus ir kitokius aklimatizacijos negalavimus po trijų dienų išėjome gilyn į kalnus. Mūsų maršrutas vedė per akmenynus ir ledynus, kur nėra nei takelių, nei lengvų praėjimų, todėl kiekvienas žingsnis turi būti atsargus ir pasvertas. Kopėme į perėjas, apie kurias visa turėta informacija – tik kelios nuotraukos ir anksčiau pro šalį keliavusios grupės pasakojimas. Tokie kopimai sudėtingi, tačiau itin įdomūs, nes patiems ant ledo ir uolų sienų reikia nužymėti kelią, pasirinkti teisingą maršrutą.
Tai pareikalavo gerų alpinizmo įgūdžių – teko kabinti virves ir techniškai sudėtingose atkarpose praleisti po pusdienį ar daugiau. Grupėje pasiskirstoma darbais: vieni labiausiai rizikuodami lipa pirmieji ir likusiems grupės draugams pakabina virves, kiti turi kuo greičiau įveikti atkarpas nuo vieno į ledą ar ant uolų įtvirtinto taško iki kito, o paskutiniai lipantys surenka virves ir tvirtinimo įrangą. Teoriškai kilti ar leistis virve reikėtų kuo sparčiau, kad kuo greičiau prie virvės galėtų segtis kitas, tačiau praktiškai su kuprine, sveriančia apie 30 kg, jau po kelių sunkių judesių pamiršti, kad prieš valandą sėdėjai ir ilsėjaisi, organizmas pasigenda deguonies, pradedi žiopčiodamas gaudyti orą.
Užduotis yra ne tik užkopti į naujas perėjas, bet ir sugalvoti joms pavadinimus. Tris naujas mūsų įveiktas perėjas pavadinome Alfos, Kristinos ir Mylinčių žmonų vardais.
Potyriai
Teko patirti ir pavojų. Labiausiai nepasisekė Donatui – jis įspūdingai įlūžo į po sniegu pasislėpusį ledyno plyšį. Pastarasis pasitaikė toks platus, kad žygeivis prasmego jame su visa kuprine ir kritęs metrą kitą pakibo ant saugos virvės. Pasakojo, kad plyšyje buvę erdvu, net šoninių sienų nesiekęs o aplinkui kabojo dideli varvekliai. Visą grupę Donatas nustebino sugebėjęs pats iš varveklių karalystės išsiropšti į dienos šviesą.
Plyšių mūsų kelyje pasitaikė ir daugiau, į paskutinę perėją lipant jie žiojėjo iš visų pusių. O dar ir puraus sniego buvo tiek, kad smegom virš kelių. Tiesiog nežinai žengdamas, ar čia tik į pusnį taip giliai smengi, ar po ta pusnim dar ir plyšys išsižiojęs laukia. Tačiau ne plyšių alpinistai labiausiai bijo, o lavinų, ypač kai sninga kelias dienas ir nešąla. Tada verta gerai pagalvoti, ar tikrai galima lipti aukštyn. Ir mes, prasimurkdę pusdienį giliame sniege, sukomės žemyn, atsisakę minties užkopti į paskutiniąją perėją: blogu oru nerizikavome judinti lavininių šlaitų.
Bet ne vien galimybė įkristi ar nusiristi kalnuose verčia tankiau plakti širdį. Man baisiausia – griaustinis, nes tūnai medžiaginėje palapinėje toks mažas, o aplinkui į akmenis svaidosi didžiuliai žaibai. Griaustinis aukštikalnėse dunda ne toli danguje, o čia pat, tame pačiame, kuriame ir tu sėdi, debesyje, tiesiog tau į ausį. Ir nėra šalia jokio žaibolaidžio…
Žygyje laukia ir daug buitiškų sunkumų. Tai ir valandomis kenčiamas šaltis, kai techniškai sudėtingoje maršruto dalyje negali imti ir persirengti kada panorėjęs. Kaleni dantimis, o peršalti šiukštu negalima, nes sirgti kalnai – ne vieta. 
Tai ir nuovargis po visos dienos kopimo, kai vos bepavelki kojas, tačiau eini toliau, nes nakvynei reikia rasti saugią ir pakankamai lygią vietą. Tai ir streikuojantys primusai, kuriuos tenka rūpestingai taisyti, nes be jų nebūtų nei pusryčių, nei vakarienės, nei vandens, tirpinamo iš sniego. Tai ir akmenų griūties užverstas upelis, kur vandens siekti teko spraudžiantis žemyn galva tarp didžiulių luitų. Tokia ta buitis kalnuose.
Viršūnių krikštatėviai
Labiausiai mums rūpėjo bevardės viršūnės. Tik įspūdingiausi kalnai turi istorinius vardus, kuriais juos nuo senų laikų vadina vietiniai gyventojai. O kitiems vardus sugalvoja alpinistai, atradę kelią į viršūnę ir sugebėję ją pasiekti. Pagrindinis VUŽK ekspedicijos ALFA tikslas ir buvo viršūnė, kurios įkopimas ir pavadinimas tapo dovana klubui.
Į 5570 m viršūnę buvo užkopta ekspedicijos viduryje ir kalnas pavadintas Senojo Vilniaus vardu. Nuo šiol iš uolos atlaužų ant viršūnės sukrautame bokštelyje kitų alpinistų laukia raštelis su pavadinimu ir informacija apie įkopimą.
Prie antrojo lyg karūna atrodančio 6130 m kalno atkeliavome pabaigę žygį. Prasti orai drumstė mūsų planus, tačiau lemiamu momentu debesys prasisklaidė ir leido pirmajai ekspedicijos grupei pasiekti viršūnę ir pavadinti ją VU žygeivių klubo vardu. Kitą dieną, nors viršūnę ir supo tiršti debesys, į kalną įkopė ir antra ekspedicijos grupė. Baltoje migloje matydami tik keletą metrų, kalno šlaitų aukščiausio viršūnės taško jie ieškojo su GPS‘u.
Lietuviškų viršūnių yra ir Tian Šanio bei Pietų Pamyro kalnuose. Į keliolika tų rajonų kalnų pirmą kartą buvo įkopę lietuviai ir pavadino jas Čiurlionio, Lietuvos, Donelaičio, Lietuvių alpinistų, Vilniaus universiteto ir kt. vardais. Šiemet įveikta VU žygeivių klubo viršūnė yra aukščiausia iš lietuvių pirmojo įkopimo kalnų.
Kad būtų žinoma
VUŽK ekspedicijos grupei rūpėjo, kad apie lietuviškas viršūnes, stūksančias tolimuose kalnuose, būtų žinoma Lietuvoje. Tai buvo dar vienas išbandymas ekspedicijos komandai, mat prie įprastos su savim nešamos alpinizmo įrangos dar prisidėjo palydovinis telefonas, nešiojamasis kompiuteris ir saulės baterijos, taigi kuprines teko saugoti nuo smūgių. Be įprastų stovyklos įkūrimo ir maisto gaminimo reikalų, dar užgriuvo rūpestis pakrauti siuntimo įrangą ir kas vakarą ką nors įdomaus parašyti. Po sunkios žygio dienos laiško kūrimas ir siuntimas kartais užtrukdavo iki vidurnakčio.
Žinau, kad smalsu, ar lietuviški viršūnių ir perėjų pavadinimai neliks žinomi tik mums. Įteisinti naujus pavadinimus valstybiniu mastu yra ilgas ir sudėtingas biurokratinis procesas. Alpinistai neturi nei pinigų, nei noro užsiimti biurokratija, tad yra nusistovėjęs nerašytas kodeksas: kas užlipo į kalną pirmas, tas jį pavadina, o kiti, žinodami apie įkopimą, į pirmumo teisę nebesikėsina. Apie įkopimus paskelbus informaciją internete, besidomintys tuo rajonu nepraleis progos daugiau sužinoti apie vietas, kur taip mažai keliauta.
Apie Sindziangą – Rytų Turkestaną
Kelionės į kalnus įdomios ir pažintimi su atokiais pasaulio regionais, provincijų vietovėmis, kurias kažin ar sugalvotum aplankyti, jei dėmesio nepatrauktų kalnai. Tad ir dabar keliavome į Kiniją, o atsidūrėme regione, kuris labai praplėtė žinias apie šią didžiulę valstybę. Kaip ir Tibetas, Sindziangas yra Kinijos okupuota teritorija. Nuo Šilko kelio laikų šios žemės rūpėjo Kinijai ir paskutinį kartą visa teritorija prie Kinijos buvo prijungta 1949 m.
Čia vietinių gyventojų kultūra visiškai skiriasi nuo kinų. Jie yra kitokios išvaizdos, kitos religijos, laikosi kitokių tradicijų, turi kitą kalbą ir kitą raštą. Didžioji dalis istorinių paminklų šiame krašte byloja apie uigūrų, o ne kinų kultūrą. Ir savo šalį uigūrai vadina ne Sindziangu, o Rytų Turkestanu. Sindziangas yra kinų sugalvotas pavadinimas, reiškiantis „naujas žemes” ir bylojantis apie užkariavimo istoriją.
Pakeistas ne vien viso regiono pavadinimas. Štai senas uigūrų miestas Yarkandas kinų pervadintas Sačša. Pasak uigūro, Sačša yra kiniškas ir kinų vartojamas pavadinimas, o uigūrai miestą tebevadina Yarkandu.
Taigi keliaujant po šį regioną nereikėtų pasikliauti vien gidu kinu. Galit likti suklaidinti minties, kad nieko įdomaus šiuose miestuose nėra vien dėl to, kad kinas nesidomi uigūrų kultūra. Iš tiesų architektūros grožybių, prie kurių esame Europoje pripratę, nei Kašgare, nei Yarkande nematėme. 
Tačiau yra autentiški iš molio drėbti senamiesčiai, kur stebėjimo objektu tampa ne prabanga, o skurdi paprasta buitis ir ten gyvenantys žmonės. Net atsiminimuose apie tuos miestus iškyla ne pastatai ar parkai, o žmonių veidai: moterys ir mergaitės, ir šiokią dieną pasipuošusios prašmatniausiomis suknelėmis, susidraugauti trokštantys apskurę berniūkščiai, duoną gatvėje kepantys vyrai, labai smalsūs senukai…
Po kelių dienų nuo mūsų išvykimo Kašgare buvo įvykdytas išpuolis prieš kinų pasieniečius, žuvo 16 žmonių. Liūdna klausytis šių žinių, nes uigūrų tauta ir Kinijos politika man jau nėra nepažįstama…
Gintarė Žalkauskaitė
