Peržiemotos vasaros savaitės Dangiškuosiuose kalnuose

 

Gintarė Žalkauskaitė

Tomo Petraičio nuotraukos

 Pasaulyje yra daugybė kalnų – aukštesnių ir žemesnių, snieguotų ir plikų, stačiašlaičių ir plokštesnių. Keliautojas gali rinktis, kas labiausiai jį vilioja. Bet jei nori nei per aukštai, nei per žemai, nori ir sniego, ir uolų, kad ir saulė šviestų, ir krituliai iš dangaus kristų, kad slėniai būtų tolyn išsidriekę, bet nenuobodūs – ko gero, labiausiai tiks Tian Šanis – Dangiškieji kalnai. Chano ir Petkos fone

Irmanto Kašalyno vadovaujama jungtinė grupė, Vilniaus universiteto žygeivių klubo (VUŽK) ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto klubo turistai: Irmantas Kašalynas, Tomas Petraitis, Vladimiras Leononenko, Laurynas Marcinkus ir Andrius Dubrovskis 2014 m. liepą ir rugpjūtį keliavo po centrinį Tian Šanį Kirgizijoje. Keturių savaičių trukmės žygio maršrutas nusidriekė per didžiuosius Tian Šanio ledynus, šešias kalnų perėjas ir Chan Tengrio viršūnę. Keturios savaitės netruko prabėgti žygeiviams kopiant aukštyn ir žemyn, kabinant virves, ieškant tinkamo praėjimo tarp plyšių ledynuose ir uolų labirintuose, sutelkus valią ir jėgas nešant savo turtą kuprinėse, nakvojant sniego ir ledo prieglaudose, verdant košę ir arbatą ant primuso, džiaugiantis kiekviena įveikta maršruto atkarpa ir bendražygių šypsena. Susumavus įveiktus žygyje techninius elementus ir įvertinus pasirinkto rajono ypatumus, žygį galima būtų priskirti prie sunkiųjų, tačiau visa komanda nestokojo jėgų ir geros nuotaikos, vyrams užteko laiko gražius vaizdus nufotografuoti ir patirtus neįtikėtus nuotykius dienoraštyje aprašyti.

Mėlynosios ledyno akys ir sniego laiptai

Kaip ir visi kalnų turistai, Irmanto grupė atriedėjo į kalnus tiek, kiek galėjo pavežti suvargęs, sovietų laikus menantis, kalnų vietovėms pritaikytas automobilis – iki aukštutinės piemenų stovyklos, kur visus metus yra ganomos avių ir jakų bandos. Kalnai keliautojus pasitiko šventiškai – išskleidė vaivorykštę, nuprausė lietumi, ir šie nupėdino per gūbriais vilnijančią pievą ir akmenynus. Tik atvykę žygeiviai iškarto nusiplovė kojas, nes teko įveikti porą kalnų upių, kuriomis brendant baisus ne tik gilus vanduo ir stipri srovė, bet ir geliantis ledynų tirpsmo vandens šaltis.kertant upes kalnų

Pirmoji įveikta žygyje perėja buvo romantišku pavadinimu – Mėlynakė (Sineglazy, 1Б, 4200 m). Tik užkopus ant perėjos pasimato apačioje du ledyniniai ežerėliai, tyvuliuojantys abipus kalnagūbrio ir paįvairinantys baltai pilką kalnų peizažą. Pasak Irmanto, pati perėja nėra sudėtinga, gerai tinka žygio pradžiai komandai pasitreniruoti ir kartu pradėti sėkmingai dirbti. Tad pernakvojusi prie vieno iš ežerėlių, ryte komanda išėjo į perėją, tik iš karto vyrams teko prisitvirtinti sniegžengius. Nors jau kuris laikas kalnuose nesnigo, ant perėjos šlaito buvo pakankamai sniego, ir be sniegžengių bandęs eiti Laurynas klimpo sniege iki kelių. Persivertę per perėją ir iš toli apžiūrėję antrąją jos akį – perlamutro spalvos ežerėlį – žygeiviai patraukė plačiu gūbriais vilnijančiu Mušketovo ledynu antrosios, aukštesnės ir sudėtingesnės perėjos – Sniego laiptų (Sniežnaja liestnica, 3А, 5000 m) link. Tačiau dar neįprastas kalnų aukštis keliautojams atsiliepė sveikatos negalavimais, tad grupė daug nepaėjusi sustojo nakvoti ant akmenuoto ledynu tekančios upės kranto. Miegoti ant akmenų, atrodo, yra šilčiau nei ant pliko ledo. Minkštų patalų kalnų žygiuose niekas nesitiki, tad tereikia išsidėlioti akmenis taip, kad aštrūs kampai nedurtų šonų ir nesuplėšytų įrangos.

Artėjant prie Sniego laiptų perėjos žygeiviams teko įveikti plyšiais išraižytą ledyną. Jis apačioje buvo atviras ir daugelis plyšių aiškiai matomi, tik reikėjo susirasti ledo tiltelius arba per siauresnį plyšį tiesiog peršokti. Kelyje pasitaikė ir pasislėpusių užsnigtų plyšių. Į vieną jų Vladimiras įsmuko iki pat pakaušio, laimei, saugiai pakibo ant ryšio virvės ir ištiesta draugų pagalbos ranka padėjo jam iš ledyno spąstų išsivaduoti.Lipam i 'snežnaja lesnica'

Kopiant į Sniego laiptų perėją teko pakabinti ne vieną virvę. Milžiniškos šių laiptų pakopos buvo ne žygeivių žingsniams. Visgi iki vakaro pavyko sėkmingai pasiekti perėjos viršų ir ten, 5 km aukštyje, palapinėse apsinakvoti – į žygio planus įtrauktas 7 km kalnas reikalavo kuo geriau aklimatizuotis.

Merzbacherio ežerai – išskirtinis Tian Šanio bruožas

Kitą rytą žygeiviai išžvalgė nusileidimo nuo perėjos kelią, kuris prasidėjo sniego karnizu, kabančiu virš stataus ledo-sniego šlaito, ir tęsėsi iki šiaurinio Inilčeko ledyno, kurio slėnyje saulėje raibuliavo Merzbacherio ežerai – viena įdomesnių centrinio Tian Šanio vietų. Ežerai, tiksliau, didžiuliai ledyno vandens tvenkiniai, tyvuliuoja apie 3500 m aukštyje ten, kur susijungia pietinė ir šiaurinė Inilčeko ledynų atšakos. Ties dviejų didžiųjų iki 20–30 km ilgio ledynų sankirta natūraliai susikaupia ledų grūstis, kuri užtvenkia kelią šiaurinio Inilčeko ledynu tekančioms upėms, tad šios išsilieja į du, apatinį ir viršutinį, Merzbacherio ežerus – puikią vietą ledo lytims ir ledkalniams plaukioti. Apatinio ežero krantai yra nepraeinami, nes pakraščiuose stačios uolos neria į vandenį. Ežerų pavadinimas mena 1903 m., kai vokiečių geografas Gotfrydas Merzbacheris organizavo ekspediciją centriniame Tian Šanyje, norėdamas geriau ištirti rajoną ir pasiekti gražiąją Chan Tengrio viršūnę. Kildamas Inilčeko ledynu, jis nutarė eiti šiaurine jo atšaka, tačiau kelią pastojo ir tikslo pasiekti neleido tarp uolų tyvuliuojantis ežeras. Tąkart bestovyklaujant šalia ežero, didžiulei vokiečių keliautojų nuostabai, ežeras staiga pradėjo sekti, jo vanduo ėmė triukšmingai garmėti po ledynu atsivėrusiomis ertmėmis ir po kelių dienų tik ledkalniai liko pūpsoti ant buvusio tvenkinio dugno. Kasmet vėlai vasarą arba rudens pradžioje, o kartais ir du kartus per metus, ežero vanduo pralaužia ledo užtvanką ir su didžiule jėga išsiveržia kalnų slėniais, grasindamas priekalnėse šalia upės esantiems keliams ir tiltams.kieno katės...

Šį kartą keliautojai nuo perėjos grožėjosi dar sklidinu vandens ežeru. Nusileisti iki jo stačiais šlaitais nepakako visos dienos – sutemos užklupo likus vos kelioms valandoms kelio iki ledyno. Teko stovyklą įsikurti ant didžiulio akmens stačiame morenos šlaite. Rytą pasiekę ežerus, žygeiviai juos apėjo krantu, o paskutinę, nepraeinamą kelio atkarpą įveikė tik kitą dieną, užkopdami į Miroškino ir Šarvuočio perėjų ryšį (Miroškina, Bronienosiec, 2А, 4100 m). Nuo jų nusileidus pasiekiama pietinio Inilčeko ledyno atšaka, kur paskutinę naktį vyrai galėjo pasidžiaugti nakvyne ant žemės tarp akmenų ir žolės kuokštelių. Šioje stovykloje vakarop jie nustebo pastebėję, kad yra ne vieni – tarp akmenų šmirinėjo maži žvėriukai, kokių mūsų krašte nėra, – kiškėnai. Tad nakčiai teko pasirūpinti savo maisto atsargų saugumu.

Ant Pergalės kalno šlaitų

Kitą žygio dieną maršrutas vedė aukštyn pietinio Inilčeko ledynu. Tai yra ilgiausias Tian Šanio ledynas, besitęsiantis iki 60 km, tad vaikščioti yra kur. Irmanto grupė sparčiu žingsniu atstumą apie 20 km oro linija nuėjo per pusantros dienos. Pasivaikščioti po šį ledyną keliautojai atvyksta iš daugelio pasaulio vietų. Eiti ledynu ypatingos įrangos ir atskiro pasiruošimo nereikia, bet šilti drabužiai labai praverčia,Ant Dikij perėjos. nes naktį oro temperatūra krinta žemiau nulio net ir vasarą. Ledyno aukštupyje atsiveria vaizdas į Chan Tengrio viršūnę, tačiau prieš kopimą į šį kalną žygeivių planuose dar buvo numatytas apsilankymas ant gretimais stūksančio milžino šlaito. Vyrai pasuko Pergalės (Pobieda, 7439 m) kalno, kuris yra aukščiausias šiame rajone, link. Jo link veda Laukinis (Dikij) ledynas ir to paties pavadinimo perėja (Dikij, 3A, 5500 m). Kopiant į šią perėją teko pakabinti daugybę virvių, o naktis žygeivius užklupo, kai iki perėjos balno buvo likę vos 100 m. Stovyklą nakvynei vyrai įsirengė ant perėjos šlaito užsnigtame plyšyje, kur suspaustos šiaip taip tilpo abi palapinės.

Užkopę ant perėjos keleiviai išėjo į alpinistų dar vakar išmintą taką, kuris vedė Pergalės kalno viršūnės link. Vyrai nusprendė palypėti aukščiau ir nakvoti ant Pergalės kalno peties 5800 m aukštyje. Kitą rytą grupė pradėjo leistis žemyn ir ruoštis kopimui į Chan Tengrio – Dvasių valdovo – kalną.

Chan Tengrio viršūnė

Jei tau teks kada pasižvalgyti po centrinio Tian Šanio kalnus, tai kas tu bebūtum – patyręs alpinistas ar chan tengris naktįatsitiktinis keliautojas, taisyklinga Chan Tengrio viršūnės piramidė, kurios aukštis siekia 3 km, kris tau į akis, o gal net ir į širdį. Geltono marmuro viršūnė nurausta saulėlydžių ir saulėtekių šviesoje, ji matoma iš toli, ir pirmųjų tyrinėtojų, šį kalnyną pasiekusių iš Kirgizijos pusės, buvo laikoma aukščiausia Tian Šanio viršūne. Pasakojama, kad Piotras Semionovas-Tian-Šanskis taip susižavėjo šiuo kalnu, kad nepaklausė vietinių jį lydėjusių vedlių, sakiusių, kad kalnas, jų vadinamas Chan Tengriu – Dvasių valdovu – yra už šio, o šis vadinamas Kruvinuoju kalnu dėl besileidžiančios saulės spinduliuose raudonai nusidažančios viršūnės. Nepaklausęs vedlių Semionovas-Tian-Šanskis Chan Tengriu pavadino savo nusižiūrėtą viršūnę ir šis vardas jai liko. Kiek vėliau geografas Svenas Gedanas Tian Šanio kalnus pasiekė iš Kinijos pusės, jis iš karto pastebėjo aukštesnį Pergalės kalną, kuris kadaise vietinių buvo vadintas Chan Tengriu.

Chan Tengris buvo įtrauktas į penkių aukščiausių, iškylančių virš 7 km aukščio, Sovietų Sąjungos kalnų sąrašą, tačiau ir čia neapseita be nesusipratimo. Atlikus tikslius matavimus paaiškėjo, kad kalno aukščiui iki 7 km trūksta vos kelių metrų, tačiau jis aukščiausiųjų sąraše vis viena liko. Šiandien kai kur nurodoma, kad kalnas yra 7010 m aukščio, kartais patikslinama, kad toks aukštis yra su ledo kepure,VIRŠŪNĖ be jos kalnas praranda 15 m ir siekia 6995 m. Tačiau, ir stokodamas kelių metrų iki apvalaus skaičiaus ir pasižymėdamas sudėtingais įkopimo maršrutais, kalnas nestokoja keliautojų dėmesio. Chan Tengris ir Pergalės viršūnė vadinami šiauriausiais 7-tūkstantininkais, jų kopėjus vargina šaltis ir prastos oro sąlygos, būdingos Tian Šanio kalnų masyvui. Viršūnės dažnai skendi debesyse ir yra pasišiaušusios nuo nepastovių, bet stiprių ledinių vėjų.

Prieš grupei išeinant į Chan Tengrį, nuo jos atsiskyrė prasčiau pasijutęs Vladimiras ir iš alpinistų bazinės stovyklos malūnsparniu išskrido į civilizaciją. Likusi ketveriukė po dienos poilsio išėjo į viršūnės šturmą. Kopiama į šį kalną stačiais sniego, ledo ir uolų šlaitais, kelią sunkina kvapą gniaužiantis aukštis, o palengvina – alpinistų sukabintos virvės. Pernakvojus ant Chan Tengrio perėjos balno, Andrius nusprendė ilsėtis, o likusi trijulė anksti ryte išėjo į viršūnę. Ant jos viršaus atsistoti pavyko Tomui ir Laurynui, tačiau vaizdinga panorama nuo jų akių liko paslėpta už kalną apgaubusio debesies gumulų. Irmantui pritrūko vos 100 m, kuriuos įveikti tokiame aukštyje trunka gerą pusvalandį arba ir ilgiau. Kaip jis pats sako – pasiliko sau galimybę prie šio gražuolio kalno sugrįžti kitą kartą.

Didžiausias nuotykis kopiant į Chan Tengrį grupei nutiko, kai Tomas, stovyklavietėbetraukdamas iš kuprinės gertuvę, netyčia išmetė piniginę ir navigacinę GPS techniką, kurie nugarmėjo stačiais šlaitais žemyn, palikdami keliautoją be paso, pinigų ir teisės su visais tęsti žygį. Tapo aišku, kad Tomui žygis baigsis vos nusileidus nuo kalno – teks ieškoti būdų, kaip anksčiau sugrįžti į Biškeką, kad iki lėktuvo skrydžio suspėtų gauti laikinus kelionės dokumentus.

Žygio pabaiga – ne pagal planą

Džiaugėsi vyrai užkopę į viršūnę ir, sėkmingai nusileidę ant šiaurinio Inilčeko ledyno, kūrė planus, kaip greitai sugrįš į civilizaciją, kiek, kam ir kokių lauktuvių kuprinėse parveš. Tačiau įnoringi Tian Šanio kalnai taip lengvai žygeivių į namus nepaleido, nes netikėtai į kalnus atėjo žiema.

Nusileidę nuo kalno aukštybių, žygeiviai išsiskyrė – Tomas liko alpinistų stovykloje laukti malūnsparnio, o likusi trijulė planavo savo jėgomis per keturias dienas pabaigti maršrutą. Tačiau antrą dieną po išėjimo iš stovyklos, vos tik užkopusius ant priešpaskutinės perėjos ruošiam nakvynęVienuolika (Odinadcati, 2B, 4850 m), vyrus užklupo snygis. Žygio maršrutas toliau vedė ant 5200 m aukščio viršūnėlės, nuo kuriuos sniego ketera reikėjo leistis paskutinės žygyje perėjos link ir namo. Tačiau visą dieną žemi debesys nesisklaidė, snigo ramiai, be vėjo ir laikas sustojo. Po nakties ant bevardės viršūnės žygeiviams tapo aišku, kad taip paprastai žygis nesibaigs, reikės keisti planus ir išeiti iš rajono diena vėliau. Bet ir kitą dieną tebesnigo. Vėjo nebuvo, ramiai krito mažos snaigės, buvo kaip prieš Kalėdas. Dieną prasėdėję palapinėje ir išanalizavę orų prognozes, keliautojai svarstė grįžti atgal į alpinistų stovyklą ir bandyti iš kalnų išskristi malūnsparniu. Bet ir kelias atgal jau per pirmą dieną buvo užverstas šviežiu sniegu. Teko kantriai laukti, kol dangus prasišvies, kad pavyktų pamatyti bent šlaitų siluetus ir nusileidimo maršrutą. Kai pagaliau vakarop kiek prašviesėjo, visi kalnai ir jų slėniai kiek akys užmatė buvo nukloti šviežiomis maždaug pusės metro storio sniego pusnimis. Per kelias dienas sniegas buvo užklojęs tiek plyšius ledynuose, tiek upes, tiek kalnų apačioje žaliavusias pievas. Vos išaušus rytui, žygeiviai jau klampojo žemyn. Jie buvo susirišę į vieną ryšį ir prisitvirtinę geruosius sniegžengius, traukiam, biški įkritobet kartais kažkuriam vis pakliūdavo įsmukti į pasislėpusį plyšį. Nenumaldomai artėjo lėktuvo išvykimo į namus metas, maisto buvo tik suplanuotoms keturioms žygio dienoms, tad teko skubėti ir be ilgesnio poilsio klampoti per pusnynus žemyn sutartos vietos, kur turėjo laukti mašina, link. Pasak Irmanto, kelionės pabaigoje atrodė, kad dar nepabaigę kalnų žygio jie iš karto pradėjo eiti žiemos žygį.

Visgi didžiausias netikėtumas keliautojų dar laukė priešakyje. Labai skubėdami 28-tą žygio dieną jie pagaliau pasiekė sutartą vietą prie aukštutinės piemens stovyklos. Čia jų turėjo laukti mašina, nugabensianti į civilizaciją, tačiau sniego pusnyse liūdnai rymojo gyvuliai ir į tolį bėgo neseniai paliktos visureigio vėžios. Iš piemens žygeiviai sužinojo, kad pavėlavo pusvalandį, vairuotojas jų nelaukė, apsisuko ir ką tik pramintomis vėžiomis kažkur išvažiavo. Pastangos pradingusį vairuotoją surasti ar su juo susisiekti buvo bergždžios – jo nebuvo ir pas žemiau už 15 km gyvenantį piemenį, o per palydovinį telefono ryšį vairuotojo viršininkas tegalėjo patarti eiti žemyn pasitikti kažkada sugrįšiančios mašinos. Kur ir kiek reikės eiti, jis žygeiviams negalėjo atsakyti. Paslaptingai dingęs vairuotojas vėl pasirodė tik pradėjus temti. Jis surinko per dieną nusiplūkusius žygeivius į automobilį ir apsnigtu kalnų keliuku išvažiavo į Karakolą. Deja, bet į ryte iš Biškeko kylantį lėktuvą trijulei suspėti buvo jau neįmanoma.

Dėl prasto oro ir sniego Tomas iš alpinistinės stovyklos sugebėjo išskristi tik po penkių dienų pertraukos. Jis į lėktuvą įsėsti taip pat negalėjo, nes tą dieną dar neturėjo kelionės dokumentų. Tad Kirgizijos sostinėje visi keturi žygeiviai vėl susitiko. Jiems reikėjo ieškotis naujų lėktuvo bilietų, tad dar kelios dienos prabėgo mėgaujantis vasaros šiluma ir kirgizų svetingumu, o kuprinės pasipildė viena kita lauktuve, kad artimieji kitą kartą vėl išleistų ten, kur snieguoti kalnai įsiremia į dangų.

Straipsnis spausdintas lapkričio „Kelionės ir pramogos“ žurnalo numeryje (162).

ant perėjosPilnas bergšrundas palatkių..poilsis prieš darbąeinamLauris prieš Chaną.

keliones_pramogos

DALINTIS