Per speigus, kaitrą ir vėtrą

sin-ja.JPGIšbandyti save ekstremaliose situacijose, gauti kuo daugiau adrenalino – šių laikų žmogaus siekiamybė. Bėda ta, kad šito negalime nusipirkti, kaip esame įpratę, negalime pasisamdyti, kad už mus pasitreniruotų, nėra išrasta piliulių, kurios suteiktų ryžto, dvasinių ir fizinių jėgų, ištvermės. Šį kelią tenka eiti pačiam. Tokiais žmonėmis ypač žavimasi išsivysčiusiose šalyse, kur pinigų užsidirbti yra paprasta, tačiau įveikti, išbandyti savo fizines galias retas ryžtasi. Tie, kurie pasirenka šį kelią, gyvena įdomų, kupiną naujų atradimų ir nuotykių gyvenimą. Šįkart pažintis su keletu iš jų.
Visada – ant dviračio
38 metų vilnietis Aleksas Stanevičius jau 17 metų pripažįsta tik vieną transporto priemonę – dviratį. Žiemą vasarą, lyja ar sninga jis visada ir visur keliauja dviračiu. Kelis kartus žiemą jis išmaišė Kolos pusiasalį, išžvalgė slidėmis Sajanų, Putoranų kalnus. Skaistaus veido ir spindinčių akių vyriškis gyvena daugeliui mūsų neįprastą gyvenimą, neturėdamas ne vieną varginančių šio amžiaus rūpesčių. Jis nevarsto poliklinikų durų, nestovi kasdien prekybos centruose. Maitinasi paprastai, kaip ir gyvena, tačiau ištvermės jam gali pavydėti daugelis. Į klausimą: ar yra žmogaus galimybių ribos, jis atsako: jei viską darysi morališkai ir fiziškai pasiruošęs, įveiksi tai, ką suplanavai. Ir tai patvirtina jo nepaprasti žygiai.
Keliauja nuo jaunystės
Kelionių pomėgį jis atrado dar mokyklos laikais, kai visiems moksleiviams buvo nemokamai organizuojamos kelionės įvairiausiais turistiniais maršrutais. Jis tada pajuto, kad keliauti įdomiau, nei su draugais kur traukti dūmą ar sėdėti prie televizoriaus. Per daugiau nei 20 metų už nugaros liko daug įvairiausių pėsčiųjų ir slidžių žygių, kurių kiekvienas grūdino ir davė patirties.
Prisimena, kai, būdamas 18 metų, surengė draugams žygį į Estiją. Apsirengė lengvai, o jau kitą dieną netikėtai spustelėjo 36 laipsnių šaltis, kai kurie žygį baigė net ligoninėje. Aleksas tą sykį patyrė didelę psichologinę traumą, manė, kad teks nušalusius kojų pirštus nupjauti…
Per snieguotą Baikalą – dviračiu
Šiai kelionei ruošėsi visą laiką. Keliavo į 20 dienų žygį slidėmis po Sajanų kalnus, kitais šiaurės maršrutais, ant nugaros vilkdamas 45 kg kuprinę.
Prieš dvejus metus su bičiuliu Rolandu Pakščiu per 15 dienų pervažiavo Baikalą (700 km) dviračiais. Iki didžiausio pasaulio ežero jie nukeliavo traukiniu. Dviračiai buvo paruošti keliauti per sniegą, o kur pasitaikydavo ledas, tekdavo verstis kūliais. Su savimi vežėsi filmavimo kamerą ir fotoaparatą. Tačiau, spaudžiant 35 laipsnių šalčiui, „Duracel“ geriausiais laikomi maitinimo elementai užšalo iš karto, todėl gaila, kad iš kelionės nei nuotraukų, nei fotografijų nėra.
Su vasariniu miegmaišiu – 35 laipsnių šaltyje
Ekstremalūs keliautojai neperkrovė savo kuprinių. Jose – maistas tik pirmoms dienoms, mini krosnelė, malkų ir du vasariniai miegmaišiai. Vienas pirktas už 14 litų, kitas – namų darbo, dvivietis, pasiūtas iš burės audinio dar tais laikais, kai ekstremalių turistinių prekių mūsų parduotuvėse nebuvo. Aleksas yra prisiekęs ekologas, todėl, jei gali daiktą naudoti, naujo nebeperka. Palapinę prisitvirtindavo ant ledo su specialiais kabliais. Nakvynės, spaudžiant Sibiro šaltukui ir pučiant begaliniam vėjui, buvo labai ekstremalios ir trumpos. Susirengę visus drabužius, abu lįsdavo į dvivietį miegmaišį ir dar apsiklodavo kinišku. Rolandas atsibusdavo 4 val. ryto. Užkurdavo ugnį, išvirdavo arbatos, košės, greitai abu pavalgydavo, kartu sušildavo prie ugnelės ir traukdavo pirmyn.
Pirma psichologinė trauma
Pačią pirmą dieną Aleksas, norėdamas išbandyti save, mūvėjo medvilnines kojines ir prišalo kojas. Tai jam buvo savotiškas šokas pačioje kelionės pradžioje. Sutikta buriatė prie Baikalo buvo padovanojusi butelaitį spirito, kuris labai pravertė trynimui. Nuo to momento kojų pirštai, nors ir apmauti vilnonėmis kojinėmis, tapo kelionės rūpesčiu. Juos reikėjo nuolat jausti, judinti, kad nepasikartotų nušalimas. Po žygio nagai nuslinko. Aleksas žinojo, jei dažnai nušąli, pirštai tampa nebejautrūs.
Kelionės palydovai – krosnelė ir lašiniai
Po pirmos nakties keliautojai pamiršo dvi pastatomos krosnelės kojas.
Jas užsnigo ir liko nepastebėtos. Be krosnelės tokiomis atšiauriomis sąlygomis sunku išsiversti. Vienas iš jų grįžo prie nakvynės vietos, kitas iš lėto su daiktais judėjo pirmyn.
Maistas – įvairios kruopos, spirginti sūdyti lašiniai, lydytas sviestas – teikė jėgų ir energijos. Aleksas išbandė sojų mėsą, kaip teikiantį energijos ir lengvai virškinamą maistą. Tačiau po valandos jau negalėjo paminti dviračio. Teko sustoti ir užkirsti lašinių. Labai pravertė kelionėje ir omuliai – Baikalo žuvys, riebesnės už skumbres. Jų nusipirkdavo iš žvejų. Arbatą virė iš ledo tirpsmo vandens.
Nors kelionėje Aleksas neteko 12 kilogramų, jausmas po kelionės buvo neapasakomai geras.
Per Mongolijos karščius – dviračiu
Išbandęs Sibiro šaltį, šią vasarą su kitu bendraminčiu Linu Šlepečiu Aleksas, spaudžiant 40 laipsnių karščiui, nukeliavo dviračiais 1200 km. Mongolijos stepėmis. Vidurdienį šalyje mašinos nevažinėja. Visi slepiasi nuo karščio, o lietuviai mynė dviračius, tik nuo lietaus porą kartų pasislėpė palapinėje. Prisimindamas žygius po Karakumus, kur lankantis paskutinį kartą prieš 17 metų, lietuviai buvo musulmonų palydėti akmenų kruša, džiaugėsi mongolų, išpažįstančių budizmo religiją, draugiškumu ir paslaugumu.
Mongolija labai kalvota. Per dieną tekdavo įveikti apie 1100 pakilimų, kurių aukštis iki 600 metrų (aukščiausia Mongolijos vieta – 1800 m). Per dieną įveikdavo ne daugiau kaip 70 km, užkaisdavo stabdžiai. Žinodami, kad šalyje nėra asfaltuotų kelių ir teks važiuoti akmenuotais keliais, pasiėmė daug atsarginių detalių, nes dviračius dažnai tekdavo remontuoti. Mongolijos keliai ypač nepalankūs dviračiams. Jei riedėsi nuo kalno, nesurinksi nei dviračio, nei savo kaulų. Tik iki Ulan Batoro 10 km važiavo kaip ponai asfaltu. Kai keliavo per stepes, mongolai, nevažinėjantys dviračiais, dažnai kalbindavo keliautojus, pasikvietę vaišindavo troškinta aviena, girdė kumysu. Žmonės – tolerantiški ir draugiški. Kur stovi jurtos, švaru ir tvarka. Šalis, žmonės ir gamta dviračių aistruoliams paliko itin šiltą įspūdį. Maistas mieste visai kitoks, nei jurtose. Vandenį vežėsi su savimi. Jį naudojo maistui, o gėrė natūralius limonadus, vietoje pirktus, nes paprasto vandens parduotuvėse nėra. 25 proc. šulinių Mongolijoje be vandens. Dauguma užrakinti. Per Mongoliją keliaudamas neteko 7 kg. Tačiau grįžęs, nors ir po sunkios kelionės, jautėsi tarsi naujai gimęs.
Ekstremalas yra 17 kartų dalyvavęs 100 km pėsčiųjų maratonuose.
Per 15 metų dviračiu suvažinėjo 11 ratų, kasmet po tris grandines, tris dviračius pavogė. Jeigu tik nedirba, savaitgalius praleidžia gamtoje mindamas dviračio pedalus, šliuoždamas slidėmis ar kulniuodamas pėsčiomis. Žmona ir dukra taip pat kelionių mėgėjos, tačiau jos renkasi mažiau ekstremalius žygius.
Šeima valgo paprastus natūralius produktus. Nuolat maistą paskanina imunitetą stiprinančiais prieskoniais – pipirais ir imbieru..
Patarimai dviračių mėgėjams ekstremalams
Sunkioms kelionėms būtina ruoštis nuosekliai, neperlenkiant lazdos. Jei nori į žygius važiuoti dviračiu, turi juo važinėti nuolat.
Jei nori keliauti slidėmis po kalnus, taip pat turi tam pasiruošti namuose. Žinoti savo sveikatą ir savo galimybes.
Jei esi sveikas, gali bet kada išsimaudyti eketėje. Tačiau ir šičia reikia laikytis tam tikrų taisyklių: nepulti į eketę tik išlipus iš automobilio. Būtina pasivaikščioti gamtoje, apsiprasti su oru.
Visada pozityviai mąstyti.
Ilgi sunkūs žygiai ugdo ištvermę, teikia adrenalino.
Svarbi taisyklė – su kiekvienu elkis taip, kaip norėtum, kad su tavim elgtųsi.

DALINTIS

3 KOMENTARAI

  1. Šis žmogus man priminė „geležinį“ ultratriatlonininką Vidmantą Urboną. Stebina jo valia ir ištvermė.
    Taip pat žaviuosi ir jo šeima žmona bei dukra. Su tokiu vyru ne kiekvienas žmogus ilgai išgyventų.
    Linkiu stiprybės jiems visiems trims.Aš pati sportuoju,bet tokiems žygiams nesiryžčiau.Sakoma, kad kekvienas turi žemėje tam tikrą misiją.Šio vilniečio misija ekstremalios kelionės. Žaviuosi juo ir linkiu toliau atkakliai siekti užsibrėžto tikslo.