Per Aziją motociklu II dalis

Motociklininkų klubas

Milda Liutkutė

Nusišluostę atsisveikinimo ašaras, patraukėme Lenkijos link tiksliai žinodami tik du dalykus – pirmą savo kelionės naktį apsistosime pas Marką Lenkijoje. Nakvynės pas jį paprašėme Couch surfing puslapyje, o kitą dieną Indijos ambasadoje Varšuvoje atsiimsime Johano pasą, nes dar Lietuvoje apžiūrėję jo vizą pamatėme klaidą. Pirmas nesklandumas, bet bėda menka – susitarėme, kad pasą atsiimsime patys.

Lenkų svetingumas sušildė mūsų širdis ir įkvėpė optimizmo – jeigu ir toliau kelyje sutiksime tokius nuoširdžius žmones, keliauti bus labai lengva. Jų stalai buvo nukrauti vaišėmis, o namų durys plačiai atvertos. Nors neturėjome daug laiko mėgautis lenkų vaišingumu, pirmoji kelionės staigmena mus privertė likti Lenkijoje kiek ilgiau, nei planavome.

Mūsų, atvykusių į Indijos ambasadą, niekas neįleido, o tuo pačiu metu sulaukėme skambučio iš Indijos konsulato Vilniuje – tą pačią dieną, kai atvykome pasiimti paso, jis buvo parsiųstas į Vilnių! Prireikė dar vienos dienos, kol pradėjome judėti į priekį. Turėjome skubėti, nes mus kiaurai merkė lietus, šalome, norėjosi kuo greičiau atsidurti šiltuose kraštuose.

Ryte prabudę Lenkijoje palapinę nakčiai statėmės jau Rumunijoje, greitai pravažiavę Slovakiją ir Vengriją. Buvo verta skubėti – panašu, kad nuo šiol mus lepins saulė!

Rumunijoje pirmą kartą paprašėme nakvynės tiesiog pasibeldę į duris. Rumuno ir romės šeima į vidų nepakvietė, bet leido pasistatyti palapinę savo kieme, o jų apygirtis sūnus pasirūpino naktiniu sargu – prie mūsų palapinės pririšo vieną iš jų namus saugančių šunelių. Vakaras prasidėjo labai romantiškai, iš kaimo sklido romų muzika, žiūrėjome parsisiųstą serialą ir staiga man iš baimės sustojo širdis – netikėtai išgirdome link mūsų skriejantį vis didėjantį triukšmą, pora sekundžių kaustančios baimės ir abu su palengvėjimu supratome, kad temstant statydami palapinę nepastebėjome šalia einančių geležinkelio bėgių.

Pirmieji kelionės nuotykiai! Rumunijoje pastebėjome pirmuosius kultūrinius skirtumus ir vietinius kontrastus. Šalies grožis dar įžiūrimas pro kalnus šiukšlių, savotiškos egzotikos jai teikia keliu arklio tempiamas vežimas, kurį aplenkia naujausias „Porsche“. O labiausiai mane liūdino daugybė gatvės šunų, lakstančių gaujomis, partrenktų, sužalotų, elgetaujančių…

Bulgarija mus pasitiko spalvotais nameliais ir vaisiais nukrautomis pakelėmis. Kadangi sieną kirtome vėlai, apsistojome pirmame pakelės kempinge, kurio aplinka, net ir be specialiųjų efektų, puikiai tiktų siaubo filmui – miške stovintys seni apgadinti nameliai ant ratų, sulaužyti ir aplink išmėtyti baldai, baisiai purvinas dušas, o tualetas praktiškai buvo visur, nes tikrojo tiesiog neradome. Be to, stovyklavietė buvo prižiūrima labai įtartinų tipų. Jei ne lygiai taip pat atsitiktinai čia užklydusi prancūzų porelė su karavanu, jokiais būdais nebūčiau pasilikusi. Naktis buvo labai nejauki, bet jaučiausi tokia laiminga ryte palikdama tą baisybę.

Nors gerai žinojome, kaip Bulgarijoje sakoma „taip“ ir „ne“, nesusipratimo išvengti nepavyko jau pirmoje degalinėje. Johanas, supratęs, kad galima atsiskaityti banko kortele, prisipylė benzino ir jau ruošėsi mokėti. Tik tuomet supratome, kad mergina, linksėdama galvą, turėjo omenyje ne „taip“, o „ne“. Bet žmonės čia supratingi ir draugiški, palikęs mane laukti degalinėje, Johanas išvažiavo ieškoti bankomato.

Praėjus lygiai savaitei nuo mūsų išvykimo iš Lietuvos, privažiavome Turkijos sieną. Viskas pagal planą. Tik per vėlai sužinojome, kad man nereikia Turkijos vizos. Artėdami prie Stambulo pamatėme, ką reiškia tikrieji transporto kamščiai. Gatvėse judėjimas buvo toks chaotiškas, o saulė taip kaitino, kad su savo motociklininkų apdarais greitai pasijutome kaip hamame. Žinoma, ne vienas prakaito lašas nuvarvėjo tiesiog iš streso.

Iš viso šio chaoso mus išgelbėjo Adilas – Stambulo dviratininkų ir motociklininkų klubo narys. Be jokių apsauginių drabužių savo motoroleriu laviruodamas tarp mašinų, jis palydėjo mus iki klubo būstinės. O ten visai netikėtai sutikome daugiau keliautojų motociklu – tris šveicarus, keliaujančius tuo pačiu maršrutu kaip ir mes, bei porelę iš Honkongo, kuri Stambule užbaigė savo metus trukusią kelionę motociklu po pasaulį. Pakalbėjusi su jais, pirmą kartą supratau, kad mūsų žygis tik prasideda, suvokiau, kaip toli ir ilgai mes keliausime.

Stambulo dviratininkų ir motociklininkų klubas mums suteikė gyvenamąją vietą, supažindino su savo veikla bei nariais ir pakoregavo mūsų kelionės pro Turkiją maršrutą. Prieš tai planavome keliauti Juodosios jūros pakrante, tačiau buvome įkalbėti rinktis centrinę šalies dalį ir tik kelionės pabaigoje vykti į šiaurę – tokiu būdu pamatysime gražiausias šalies vietas. Be to, daug keliavę klubo nariai davė nemažai patarimų apie tai, kaip ir kur kirsti Irano sieną, kaip elgtis atvykus į Iraną.

Stambule įkrovėme savo energijos baterijas. Kelionė pro Turkiją yra tikras malonumas mūsų akims, skrandžiams, ausims ir širdžiai. Tikra valgyk, melskis ir mylėk realizacija vienoje šalyje.

Vien ko vertos mūsų nakvynės vietos, kurias renkamės labai išrankiai! Palapinę statėmės ant ežerų pakrančių, garsiosios Kapadokijos kaimynystėje, kur nebuvo nė gyvos dvasios, tik skorpionai ir mistiškos kadaise buvusios apgyventos uolos, jaukiame vaikų darželio kieme, kuriame, rytui išaušus, pradžiuginome vietinius vaikus ar ant Nemruto kalno, kur šalia istorinių paminklų pasitikome nuostabų saulėtekį.

Kur bemiegotume, prieš patekant saulei mus pažadina imamo maldos. Man jos taip patinka, kad dažnai sustojame šalikelėje jų paklausyti ir mintyse pasimelsti už kelionės sėkmę. Karštai tikinčioje šalyje jaučiamės visiškai saugūs, drąsiai paliekame asmeninius daiktus be priežiūros ir dėkojame Alachui už tai, kad moko tikinčiuosius sutikti svečius kaip karalius. Mums pavyko laikytis sau duoto pažado ir neapsistoti viešbučiuose.

Žmonės čia tokie geri ir šilti, jog iš pradžių man buvo sunku patikėti, kad jų gerumas nėra suvaidintas. Pamažu mokausi iš Johano atviro bendravimo ir jaučiu, kaip pamilstu šią tautą. Patys nuostabiausi prisiminimai iš svečiavimosi pas vietinius. Kai pabosta nakvoti palapinėje, leidžiantis saulei Johanas leidžia man išsirinkti labiausiai patikusį pakelės kaimelį. Toks žavus tas nežinojimas, kur ir kaip baigsis mūsų diena. Pasukame iš pagrindinio kelio ir vietiniai patys prie mūsų eina, kviečia į namus, iškart kloja staltiesę ant grindų, ant jos deda naminę duoną, sviestą, sūrį, keptą kiaušinį, kviečia kaimynus pasididžiuoti savo svečiais ir kalbina mus. Retai kada susikalbame su jais, bet argi reikia žodžių geriems jausmams išreikšti. Mums gelbėja šypsenos, pictionary, namiškių nuotraukos ir mažieji vietiniai, kurie, tikiu, supranta visas pasaulio kalbas. Užtat kiek juoko visiems sukelia tokie nesusikalbėjimai! Vakarui atėjus, šeimininkė mums kloja lovas ir guldo svečių kambaryje. Labai greitai išmokome sėdėti ir valgyti kaip jie, drąsiai tariame kelis išmoktus turkiškus žodžius. Nė karto nesijautėme prastai miegodami pas pirmą kartą sutiktus žmones, užtat kiekvieną kartą vienas kito klausdavome, kodėl tie žmonės mums tokie geri. Tikrai nežinojau, ką atsakyti Johanui, kai kartą jis manęs paklausė, ar ir Lietuvoje mus taip šiltai priimtų visiškai nepažįstami žmonės.

Viena įsimintiniausių nakvynių buvo šalies šiaurėje, pas arbatos augintojus tėvą ir sūnų, gyvenančius apleistame name ir turinčius nuostabaus grožio arbatos plantaciją. Kuo neturtingesni žmonės, tuo šiltesnis ir jausmingesnis jų svetingumas. Apsistoję nakčiai, ryte prabudome visiškoje tamsoje, o vienintelis garsas, kurį girdėjome, buvo smarkus lietus. Kažkodėl prisiminiau Markeso „Šimtą metų vienatvės“ – atrodė, kad laikas sustojo, prasidėjo šimtmečius truksiantis lietus, įkalinsiantis mus čia ilgam. Taip gera ir jauku buvo tuose namuose, tačiau greitai nušvito saulė ir išėjome pavedžioti jų bulių arbatos plantacijoje. Jau kelintą kartą palieku vietinių namus su ašaromis akyse…

Turkiško maisto tiesiog negalime atsivalgyti. Kiekvieną kartą su nekantrumu laukiame pasistiprinimo meto – tokia turtinga ir gardi turkiška virtuvė. Ir kaip skanu viską valgyti tiesiog pirštais. Kas sugalvojo, kad reikia įrankių! Mums taip patinka tas paprastumas.

Turkijoje visiškai praradome laiko nuovoką. Vieninteliai laiko rodikliai yra saulė ir imamo giesmė, atstojanti mums žadintuvą. Keliamės su saule, o nakvynės ieškome prieš jai nusileidžiant.

Turkijoje pradedu apsiprasti su būsena, kad esu vyrų pasaulyje. Ribos tarp moterų ir vyrų teritorijos gana aiškiai nubrėžtos. Johanas čia tikras herojus, o aš kartais lieku net nepastebėta, nors, kaip turistė, jaučiuosi turinti daugiau teisių nei vietinės. Tačiau apsistoję pas vietinius esame šauni komanda – aš pakalbinu ir meiliai apkabinu namų moteris, Johanas pakalba su vyrais apie futbolą – nors ir nesusikalba, jie visi puikiai žino olandų futbolininkų pavardes. Tokiu būdu galime pažinti skirtingas teritorijas ir pasidalinti įspūdžiais.

Per kelias paskutines dienas Turkijoje pamatėme ir kitą šalies veidą. Artėjant prie Irano, pasikeitė kraštovaizdis, uolėtuose kalnuose padaugėjo karinių postų, o žmonių veidai vis tamsėjo ir rūstėjo. Atvykus į pasienyje su Iranu esantį Dogubayazito miestą, berniūkštis užsimojęs sviedė akmenį į mūsų pusę. O pikto veido mechanikas, kurio dešimtmečiai vaikai taisė mūsų motociklą, nuplėšė Turkijos vėliavėlę nuo motociklo dėžės, sakydamas, kad Turkijos nėra, yra tik kurdai. Išties, kurdų vietovės nėra tokios jaukios ir svetingos, gąsdina jaunuolių fanatizmas. Pasijutome nejaukiai, be to, jau šąla ir Turkijoje, taigi pats metas traukti į Iraną.

(Bus daugiau)

Milda Liutkutė

I_vykimas Turkija I Europa

 

DALINTIS