Per Aziją dviese motociklu

Kelionės konkursas

Milda Liutkutė

Milda Liutkutė ir Johanas pernai grįžo iš kelionės po Azijos šalis motociklu. Jie įveikė 28 tūkstančius kilometrų. Milda sutiko pasidalinti kelionės įspūdžiais. Pirmiausia – apie pasiruošimą ilgai kelionei motociklais.

Mus visuomet traukė kažkas daugiau nei saulėtas Turkijos paplūdimys ar turistų nugultos Egipto piramidės. Johanas jau kelerius metus degė aistra motociklams, daug Lietuvos miško takelių buvo mūsų nuvažiuota, daug pamirštų gyvenviečių aplankyta, tik manęs ja užkrėsti nepavyko. Prieš kelionę turėjau minčių bent dėl praktinių sumetimų įsigyti teises, bet labai greitai supratau, kad net fiziškai nepajėgsiu pavežti mūsų abiejų.

Turiu prisipažinti, kad prieš išvykstant mano pasiryžimas bent kelis kartus susvyravo. Įtakos mano dvejonėms turėjo ir aplinkiniai, kurie, vos prabilus apie minėtas šalis ir keliavimo būdą, susiimdavo už galvos: „Kur jūs važiuojate, tai juk pavojinga!“ Kelionės idėja aplinkiniams skambėjo taip neįtikinamai, kad kurį laiką ir patiems buvo sunku ja patikėti. Ypač mano tėvams tai atrodė tik utopija, leidusi iki pat galo turėti vilties, kad gal vis dėlto mes niekur neišvažiuosime.

Mūsų pasirinkimas buvo tvirtas. Maršrutas – nuo Vilniaus iki Kuala Lumpūro pro Turkiją, Iraną, Pakistaną, Indiją, Nepalą, Tailandą, Laosą ir Kambodžą – mudviejų pativirtintas. Toks maršrutas yra populiarus tarp keliautojų motociklu, tik dažnas jų dėl saugumo aplenkia Pakistaną. Mes neišsigandome – Iranas ir Pakistanas mus viliojo labiausiai. Mūsų pasirinktu metų laiku orai visose šalyse yra ypač palankūs – Lietuvoje jau prasideda ruduo, Turkijoje dar nėra šalta, Irane ir Pakistane jau ne taip karšta, o ir lietingojo sezono Pietryčių Azijoje pavyks išvengti.

Nors klausimo dėl keliavimo būdo niekada nekilo, reikėjo pasirūpinti patikimu ir keliaujantiems dviese tinkamu motociklu, o tai pasirodė viena sunkiausių pasiruošimo dalių. Galvojome keliauti garaže jau stovinčiu, kiek parūdijusiu „KTM Adventure 640“, kuris skrieja lyg vėjas žvyrkeliais, purvynėmis ir smėlėtais keliais, o jų, manėme, nepavyks išvengti tokioje kelionėje. Tačiau jis labai nepatogus keliaujant dviese.

Po ilgų ieškojimų Johanas įsigijo „Zuzuki V-Strom“ – galingą plieninį žirgą, kurį labai atsakingai ruošė tolimai kelionei, sėmėsi praktinių žinių iš savo mechaniko bei pirko naujausius ir tokioje kelionėje ypač naudingus priedus (šildomas rankenas, automatinę grandinės tepalinę). Motociklo pasirinkimą nulėmė jo kaina, ekonomiškumas, patikimumas ir tai, kad visame pasaulyje galima įsigyti jo dalių.

Kitu iššūkiu tapo būtinų daiktų pasirinkimas ir bagažo paruošimas taip, kad keliauti būtų ypač lengva. Vietos daiktams turėjome nedaug. Plastikinė dėžė jau buvo motociklo sėdynės gale ir ją planavome laikyti tuščią tiems atvejams, jeigu norėtumėme užrakinti striukes ar šalmus. Iš abiejų motociklo pusių pritvirtinome po aliumininę dėžę, dar vieną nedidelį krepšį prisegėme virš degalų bako. Kadangi planavome nemažai miegoti palapinėje, turėjome labai atsakingai pasirinkti stovyklavimo reikmenis, kurie, nors ir lengvi bei nedideli, užėmė vieną iš aliumininių dėžių.

Rinkdamiesi drabužius, atkreipėme dėmesį į jų sudėtį – buvo svarbu, kad medžiaga greitai džiūtų, apsaugotų ir nuo šalčio, ir nuo karščio. Tikrai nebuvo sunku vadovautis praktiškumu ir atsisakyti suknelės ar dar vienos poros marškinėlių – guodė mintis, kad visko, ko labai trūks, galėsime įsigyti kelyje. Taupydami vietą, drabužius pakavome į vakuuminius maišus.

Johanas pirko mažiausius ir lengviausius motociklo įrankius, o visas jų rinkinys tilpo po sėdyne. Ilgai svarstėme, ar vežtis maisto gaminimo įrangą. Daug keliautojų motociklu pataria ją palikti namie, nes visur galima pavalgyti pigiai, be to, ir patys norėjome ragauti kuo daugiau vietinio maisto. Įsidėjome tik nedidelį puodelį sriubai ar arbatai virti ir specialias degimo tabletes. Tačiau vietos atsirado vandens filtrui, nes nuotykių ištroškęs Johanas tikėjosi, kad bus situacijų, kai teks gerti ežero ar upės vandenį.

Į kelionę taip pat įsidėjome kelių šalių kelioninius gidus, pirmosios pagalbos vaistinėlę bei knygelę, patariančią, kaip elgtis įvairių nelaimių atveju, ausų kamštukus, navigacinę sistemą su visų šalių žemėlapiais. Nors kartu sudėjus mūsų užsienio kalbų bagažas yra nemažas, mums turėjo labai praversti knygelė, kurią praminėme pictionary. Joje pagal įvairias temas suskirstyti paveiksliukai ir skaičiai padeda susikalbėti net ir visiškai nemokant vietinės kalbos.

Daugiausia nervų kainavusi pasiruošimo dalis buvo reikalingų motociklo dokumentų ir vizų tvarkymas. Bent kelis mėnesius bandėme išsiaiškinti, kas Lietuvoje registruotai transporto priemonei išduoda kelionei būtiną „Carnet de Passage“ – dokumentą, kurį privalu turėti kertant sava transporto priemone tokias šalis kaip Iraną, Pakistaną, Indiją, Nepalą, Laosą ar Kambodžą. Jį išdavė Vokietijos automobilininkų asociacija ADAC. Pats dokumentas, tapus šios asociacijos noriu, kainuoja 160 eurų, tačiau reikia palikti 3000 eurų užstatą, kurį atgausime tik tuomet, kai motociklas grįš į Europą, o „Carnet de Passage“ turės antspaudus iš visų pravažiuotų šalių. Taip vietinė rinka yra apsaugoma nuo importo.

Teko pasukti galvą ir ruošiant dokumentus Irano bei Pakistano vizai gauti. Reikėjo labai tiksliai pasiskaičiuoti pateikimo laiką. Esame skirtingų tautybių, bet labai norėjome sutvarkyti abiejų dokumentus vienu siuntimu. Olandui Johanui viskas pasirodė gana paprasta, jo šalyje yra visos ambasados, tačiau jos nesutiko tvarkyti mano vizos. Tačiau esančioms Kopenhagoje ir Varšuvoje mūsų skirtingos tautybės problemų nesukėlė.

Norint gauti Irano ir Pakistano vizas, reikalingas iškvietimo laiškas. Už papildomą mokestį jį padėjo gauti specializuotos kelionių agentūros Olandijoje ir Pakistane. Norėdami gauti iškvietimo laišką į Pakistaną, be visų kitų dokumentų, agentūrai turėjome pristatyti ir detalų savo kelionės šalyje planą.

Netikėta staigmena laukė Indijos konsulate Vilniuje – jo darbuotojai perspėjo, kad bus sunku gauti Indijos vizą, nes jau turime Pakistano vizą, o šalys nejaučia didelių simpatijų viena kitai. Tačiau ir šį nesklandumą pavyko išspręsti Indijos ambasadai Varšuvoje pateikus lėktuvo į Indiją bilietų rezervacijas. Turėjome net planą B tam atvejui, jeigu negautumėme Irano vizos – tuomet būtume atradę Afrikos žemyną. Tačiau planas B bus įgyvendintas kitą kartą – gavus tris pagrindines vizas beliko suplanuoti kelionę taip, kad kiekvienoje šalyje tilptume į nurodytas datas. Visas kitas vizas planavome gauti pasienyje.

Beliko pasirūpinti draudimu, kuris mums pasirodė gyvybiškai svarbus keliaujant tokiu būdu. Lietuvos draudimo bendrovių siūloma draudžiamoji suma pasirodė juokingai maža. Turbūt niekada neišbristume iš skolų, jeigu apsidraudus Lietuvoje nelaimės atveju tektų užsisakyti malūnsparnį. Olandijoje taip pat nepavyko rasti mums tinkamo draudimo. Ne visos Amerikos draudimo bendrovės norėjo apdrausti mus, keliaujančius Irane ar Pakistane. Po ilgų ieškojimų internete radome amerikiečių bendrovę, už prieinamą kainą apdraudusią mus visos kelionės metu.

Johanas taip pat pasirūpino ir tarptautiniu vairuotojo pažymėjimu.

Praktinė pasiruošimo kelionei dalis buvo smagiausia – išvykome į bandomąją kelionę į Ukrainą. Pasiėmėme tik tiek daiktų, kiek planavome pasiimti į tolimąją kelionę. Ukraina mums abiem pasirodė labai egzotiška, tarsi kelionė į praeitį – gazirofkė Lvovo centre, po vieną karvę genantys botagu apsiginklavę ar arkliu į parduotuvę atvykę ūkininkai. Ten sutikome daug besišypsančių žmonių ir pradėjome pamažu pratintis prie jų dėmesio. Apsistoję pas vietinius ir papasakoję apie savo kelionės planus, gavome pasiūlymą duoti interviu vietinei televizijai. Supažindinę su savo kelionės planais ir pasidžiaugę ukrainiečių svetingumu, žurnalistų buvome pristatyti kaip ekstremalai iš Lietuvos. Dabar, apsiskelbę visam pasauliui apie savo žygį, nebegalėjome trauktis atgal!

2011 m. rugsėjo 7 d. pabalnoję savo plieninį žirgą ožkos kailiu, kad būtų minkščiau sėdėti, saulėtą rytą išvykome iš namų. Kadangi dar labai sunku suvokti, kur važiuojame, nejaučiu nei baimės, nei jaudulio. Atrodo, kad tiesiog išvykstame į dar vieną netolimą kelionę po Lietuvą…

Plačiau žurnale „Kelionės ir pramogos, 2012, kovas.

Bus daugiau

Europa I_vykimas Turkija I

 

DALINTIS