Režisierius, aktorius, rašytojas, filosofas, žurnalistas, dzen budistų vienuolis Kęstutis Marčiulynas (Bo Haeng) nesustoja pusiaukelėje, jis kantriai ir nuosekliai siekia užsibrėžtų tikslų. Kaip jam tai pavyksta, apie jo pasaulėžiūrą, klajones ir gyvenimo prasmę ir kalbamės su šia charizmatiška asmenybe, trumpam nuo Korėjos kalnų vienuolynų atplasnojusia į Lietuvą.
Vakarų filosofija turtinga įvairiausių mokyklų, pasaulis kupinas įvairiausių religijų, Jūs pasisukote į Rytus, į dzen budizmą, kodėl būtent jis, o ne pagonybė, krikščionybė, islamas ar judaizmas?
Taip susiklostė. Jei būtumėt paklausęs prieš 25 metus, ar sėdėsiu medituodamas aštuonias valandas, būčiau atsakęs – ne, jei prieš 35 metus būtumėte pasidomėję, ar vaidinsiu pantomimos teatre, būčiau atsakęs – ne. Taip atsitiko, kad ir pantomimą baigiau pas Kęstutį Adomaitį, tapau profesionaliu aktoriumi ir budistų vienuoliu patapau. Kurį laiką vaidinau Kauno dramos teatre. Mus supo labai įdomūs žmonės, domėjomės įvairiausiomis meditacijomis, energijomis, kasdien praktikavome Rytų technikas. Labai gerai leidome laiką. Ryte, vakare darbas su kūnu, kvėpavimo technikos, joga. Tuo metu į rankas pateko knygelė rusų kalba apie budizmą. Ji patraukė mano dėmesį. Nuo jaunystės vis galvojau, kad reiktų gyvenimą paskirti aukštesniems siekiams, dvasiniams ieškojimams. Tik neieškojau religijos. Ieškojau dvasinio tobulėjimo kelio. Dvasinis tobulėjimas ir religija man buvo ne tas pats. Nuo mažumės vaikščiojau į bažnyčią su močiute, esu krikštytas, katalikas, net Pirmąją Komuniją priėmiau. Labai norėjau tapti kunigu. Man patikdavo skaityti Kristaus gyvenimo ištraukas, Šventąjį Raštą, lankytis ramioje ir jaukioje seminarijoje. Kai išvydau kalnuose glūdinčią budistų šventyklėlę, man taip pasidarė gera… Tiesiog vidinė šiluma užplūdo. 1989 m. suorganizavome pirmojo budistų vienuolio iš kaimyninės Lenkijos, profesoriaus Pavelo Karpovič viešnagę Lietuvoje. Po to praktikavomės, meditavome visą naktį. Man tai nepadarė labai didžiulio įspūdžio, atvirai sakant, buvo per sunku. Sakiau, daugiau jau niekada. Bet po kelerių metų atvyko dar vienas dzen vienuolis, jau tikras Mokytojas ir aš įsitraukiau. Tuo metu mano pumpuras buvo taip prisprogęs, taip pasiruošęs, jog bet koks stumtelėjimas iš šalies ir būčiau išsiskleidęs. Ir tą padarė šie dzen vienuoliai iš Korėjos. 
Jie pasakė: „Gyvenimas trumpas, pasirink pagaliau kelią ir eik juo. Daryk dabar tai ir nesimėtyk į kitas mokyklas. Kiekvienas kelias yra geras, blogai, kai pradedi mėtytis ir nežinai, ko nori”. Ir tuomet susimąsčiau, kad išties, laikas bėga labai greitai. Dar tada tai nelabai jutau, bet dabar tai kaip niekada akivaizdu. Ir tuomet ėmiau žengti tuo keliu. Priėmiau penkis įžadus, kurie labai svarbu einant mokymo keliu. Juos priėmus Mokytojas duoda daugiau energijos, atskleidžia daugiau Mokymo, nes mato, kad ne šiaip čia viskas ir bus kažkoks vaisius. Tie penki įžadai – tai negerti, nepaleistuvauti, nekalbėti netiesos, nežudyti, nevogti. Jie sustiprina tavo moralę. Pirmi mėnesiai buvo labai sunkūs. 
Ištvėriau gal tris mėnesius. Karminiai prisirišimai darė savo. Krisdavau ir kildavau, krisdavau ir kildavau. Ir taip kritinėjau iki 1999 m. gruodžio 24 d. Tą dieną išvykau į Korėją. Tiesiog taip atsitiko, o laiko blaškytis išties nėra daug.
Kęstuti, esi lietuvis, budistų vienuolis, koks Tavo požiūris į vadinamąją nacionalinę religiją, kad Lietuva – Marijos žemės šalis?
Žmogus mąsto. Mūsų praktika yra neprisirišti prie mąstymo. Saulė nesako, kad ji saulė, mes ją tokia pavadiname, kitame pasaulio krašte dar ji kitaip vadinama. Bet saulė nuo to nesustoja šviesti, kad ir kaip ją pavadintume, ji mus kasdien myluoja ir šildo. Taigi, viską sukuria mūsų protas. Įvairiose šalyse yra įvairiausių pavadinimų religijų. Jei gimei Pakistane, ir dar moteris, tau niekados tikriausiai neteks išvažiuoti į Korėją ir medituoti, nes gyvenimas bus jau visai kitoks. Jau pats šis klausimas apie nacionalinę religiją mus nuteikia, kad esame šiek tiek kitokie. Kiek žmonių, tiek religijų, viskas priklauso nuo paties žmogaus.
Žmogus gali maištauti ir sukurti savo religiją. Rytuose kiekvienas Meistras tai gali. Bet tas religijų skirtumas tik išorinei akiai. Visos jos veda į vieną tikslą, kopiama į vieną kalną, tik skirtingais takeliais, ir kai tik užlipi, ach, tik padėka tavo Mokytojui. Tik arbatytės atsigerti sykiu. Viskas yra Viena, nėra absoliučiai jokio skirtumo. Kančia, Meilė neturi jokių ribų. Lėktuvas nukris, autobusas suduš, kentės visi, nesvarbu kokios religijos besą žmonės, gelbėsi kiekvieną, kuris tik papuls po ranka, visai nesidomėdamas, kokių esi pažiūrų. Visi esame šios planetos žmonės ir jaučiame tuos pačius skausmus. Išlikti, išgyventi per daug nenualinant ir neišnaudojant Žemės vien tik savo poreikiams – štai kokia mūsų religija.
O Jus nesijaučiate kaip pabėgėlis iš Lietuvos, kaip emigrantas? Vienas mūsų pašnekovų yra pasakęs, kad namai yra tenai, kur esu. Ar Jums egzistuoja tokia sąvoka kaip Tėvynė?
Mes kalbame lietuviškai, Lietuva yra tam tikroje teritorijoje, ji mūsų tėvynė. Ir tai visai nesikeičia nuo to, ar esi ilgam palikęs šalį, ar trumpam, ar valdžioje vieni žmonės, ar kiti. Čia mūsų proseneliai, čia mūsų tėvai. Būdamas Korėjoje, kaip tik galiu daug labiau padėti tėvynainiams, nei būdamas Lietuvoje ir skaičiuodamas, ar parduotuvėje man nepritrūks pinigų apsipirkti. 
Mano akiratis prasiplėtė. Beveik kasdien internetu bendrauju su draugais, artimaisiais. Baigęs savo praktiką Korėjoje, būtinai grįšiu į Lietuvą. Padėsiu kuo galiu, ką išmokau visus tuos metus intensyviai lavindamasis tolimoje šalyje. O Korėjoje aš esu kaip ambasadorius, pasitinku čia atvykstančius tautiečius. Atsakingos ir rimtos pareigos. Į svečią šalį išvykau mokytis, kad tapčiau stipresnis, neišspirčiau nė vieno žmogaus, priimčiau visus. Ir ne tik priimčiau, bet galėčiau ir pagelbėti. Po trejų metų praktikos kalnuose taip užsimaniau į Lietuvą, kad sunku apsakyti. Korėjos dzen vienuolynuose labai griežta tvarka, sakyčiau, sukarinta. Sėdi valandų valandas parietęs kojas iki sąmonės netekimo. Išties nėra taip lengva viskas kaip atrodo. Kiekvienas mano žodis, sakinys apšlakstytas krauju. Buvimas vienuoliu tikrai nėra laisvalaikio praleidimas.
Bo Haeng, o ką gali pasakyti apie masinį lietuvių bėgimą iš savo šalies?
Tik atsivėrus sienoms pirmiausia į svečias šalis pasileido įvairiausio plauko banditėliai. Ten sukūrė įvairiausias grupuotes ir dar įnirtingiau dirbo savo juodus darbus. Taigi dabar užsienio šalyse lietuviai žinomi kaip gaujų atamanai ir visokie kitokie niekdariai. Mes labiausiai garsėjame ne krepšiniu, bet savo brutalumu, keiksmažodžiais, vadinamuoju rusiškuoju (sovietiniu) stiliumi. 
Į Lietuvą atvežti užsieniečius taip pat labai pavojinga. Buvau atvežęs savo Mokytoją, tai Kaune, Laisvės alėjoje vos nepakliuvome banditėliams po ranka. Ir ėjome visai nedaug, bet jau tarpuvartėse matėsi stoviniuojančių skustagalvių, laidančių negražius žodžius ir degančių neapykanta. Kodėl taip yra? Kodėl taip nusiritome? Į švietimą numojome ranka. Tik tinkamai mokydami, auklėdami atžalas, galime kažką pasiekti. Ir daugiau reikia rūpintis ne savimi, bet gyventi labiau „vienuolišką” gyvenimą, rūpintis visais.
Dabar gyvenimo tempas nepaprastai pakitęs, lekiame, bėgame, gyvename kažkokiame chaose, jokios tvarkos, rūpi tik materialiniai dalykai, kuo daugiau užsidirbti, butas, namas, prabangus automobilis…. Kaip atrasti ramybę ir laiko sau bei artimui besisukančiame voverės rate?
Domėtis dvasiniais dalykais pradėjau tik todėl, kad ėmė nepatikti tai, kaip gyvenu. Nepasitenkinimas savimi, netektys. Juk materialiniai dalykai labai laikini ir vieną dieną jie pranyksta. 
Jie nuolat kinta ir niekaip jų nesuturėsi. Ir kam to reikia. Daug svarbiau investicija į dvasinius dalykus. Tik mes juos kažkaip pamirštame, užgožiame. Juk iš prigimties kiekvienas žmogus yra dvasingas. Kad ir koks būtų niekdarys, bet jame visuomet regėsiu pirmykštę meilės, šviesos kibirkštėlę. Gal jo akys dabar ir prisiblaususios, aptrauktos nesuvokimo šydu, bet jos visuomet turi šansą nusimesti visą tą uždangą ir praregėti. Man visi žmonės geri. Kaip mano Mokytojas sako, jei medituoji ir nujauti, kad tą dieną ir tą valandą įvyks žemės drebėjimas, tu neskubi tučtuojau krauti lagamino, nepasipustai padų, palikdamas visus kitus. Lieki su visais. Jei atsitiks kokia nelaimė, būk pasiruošęs padėti kitiems, nebėk, jei reiks mirti, mirk su visais. 
Šiais laikais, kaip mes vieni nuo kitų priklausome, galime akimirksniu gauti žinias iš kito pasaulio krašto, ypač būtina savitarpio pagalba, meilė ir atjauta. Kuo daugiau turėsime bėdų, nelaimių, atsiras tikrasis dvasingumas, žmonės glausis ir kiek galima stengsis vienas kitą paremti.
Ką palinkėtumėte mūsų žurnalo skaitytojams?
Sveikintina, kad „Kelionių ir pramogų” žurnalas nieko nebijo ir žino, ko nori. Jei šitą kryptį išlaikysite, nebaisios krizės, griūtys, perversmai. Žengdami tokiu keliu, laikydami tokią energiją, kuria trykšta Jūsų žurnalas, Jūs išliksite. Investicija į dvasinius dalykus yra pats didžiausias dalykas.
Tikėkite savimi. Jei ką norite išmėginti, darykite tai. Naudokitės tam tikromis praktikomis, atsisėskite ramybėje pozoje, užmirškite save, rūpesčius, pažvelkite į pasaulį kitomis akimis ir suprasite, koks Jūsų turi būti poelgis. 
Pasėdėkite tyloje, nusiraminkite, nusišypsokite, paklauskite savęs, kuo galiu būti naudingas šiam pasauliui, kuo galiu dar padėti mane supančioms gyvoms būtybėms. Pradėkime nuo savęs, būkime atidesni savo vyrui, žmonai, atidžiau auklėkime savo vaikus, būkite dėmesingesni savo kaimynui ir visas pasaulis pasikeis. Pragaras ir Rojus visai šalia mūsų, čia ir dabar priklausomai nuo to, koks mūsų protas šią akimirką.
