Vytautas Nosevičius
Pauliaus Staniūno nuotraukos
Už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje „Globalios Lietuvos“ apdovanojimą prezidentė įteikė foromenininkui Pauliui Staniūnui, kurį išrinko DELFI skaitytojai. Paulius Staniūnas, pastaruosius ketverius metus gyvena Malaizijoje. Ten jis garsioms tarptautinėms kompanijoms kuria fotosesijas, tačiau labiausiai yra žinomas dėl socialinių projektų „All is Amazing“ ir „Same Same“. Praėjusiais metais žurnalas „Juice“ P. Staniūną išrinko geriausiu šalies vakarėlių fotografu, jo darytos Kuala Lumpūro naktinio šėlsmo ir meno renginių nuotraukos perteikia jų dvasią šalies žiniasklaidoje.
Prieš ketverius metus ruošdamasis į Malaiziją Paulius Staniūnas apsilankė „Kelionių ir pramogų redakcijojeje ir pasidalijo savo įspūdžiais iš gyvenimo Azijoje. Prieš tai jis du metus mokėsi Indonezijoje ir du Kinijoje – Pekine bei Šanchajuje. Paulius, gyvendamas svetur, išmoko indoneziečių, kinų ir malajų kalbas. Pasibaigus pasaulinei parodai „Expo 2010“ Šanchajuje, kur dirbo vienu iš „ambasadorių“ Lietuvos paviljone, jis leidosi į kelionę po Malaiziją, Bangladešą, Filipinus ir Singapūrą. Kokių minčių Azija pažėrė Pauliui?
Siūlome interviu su Pauliumi Staniūnu, publikuotą žurnale 2011 m. vasario numeryje.
Indonezija – musulmoniška šalis. Ar teko iš arčiau pažinti jų religiją?
Indonezija – viena didžiausių musulmonų šalių pasaulyje. Pietryčių Azijoje susitelkę daugiausia islamo išpažinėjų. Pastebėjau, kad visų religijų tiesos tos pačios. Islame kaip ir krikščionybėje galioja ta pati taisyklė „Daryk kitiems tai, ką nori, kad tau kiti darytų“.
Teko melstis su draugais musulmonais mečetėje. Kartu su jais nusiprausiau, nusiaviau batus. Nustebau, kad musulmoniška malda užbaigiama kaip ir pas mus bažnyčioje, tariant „Ramybė Tau“ ir paspaudžiant ranką. Sveikinamasi visada musulmoniškai: „As Salam Alaichum, Alaichum Salam“ („Aš ateinu su Taika, tegu Taika būna su tavimi“). Pavyzdžiui, Bangladeše sveikinamasi tik musulmoniškai „As Salam Alaichum“.
Islamas turi labai daug bendro su krikščionybe. Koranas yra tarsi Biblijos tęsinys. Tik šiuo metu islamui labai nesėkmingas periodas, nes pasaulinė spauda labai gali išpūsti bet kokią smulkmeną. Juk mes trokštame skandalų, intrigų ir panašių dalykų. Vienas susisprogdina kur nors Afganistane ar Pakistane ir apie tai rašoma, o kad jie per Naujuosius metus dalį savo turto ar metinių pajamų skiria vargšams, padeda vieni kitiems, kad tas bendrumo jausmas islamo pasaulyje daug tvirtesnis nei krikščionybėje, apie tai niekas nerašo.
Indonezija mums tolima, egzotiška šalis. Ar girdėję jie apie Lietuvą?
Indonezija – tarsi kitas pasaulis. Lietuva ten iki šiol nežinoma žemė. Norėjau išsiųsti iš pašto siuntinį į Lietuvą. Pasirodo, kad apie Lietuvą jie nieko negirdėjo. Šalių sąrašas atnaujintas 2010 metais, tačiau vietoj Lietuvos, Latvijos ir Estijos plyti didžiulė valstybė „USSR“… Klausiu, kas čia per šalis. Sako, Sovietų Sąjunga. Sakau, kad jau šios šalies nėra dvidešimt metų, yra daug mažų valstybėlių… Sako, na, gal, bet jūs galite eiti į kitą paštą paieškoti Lietuvos…
Bet kuriame Indonezijos knygyne galima nusipirkti Adolfo Hitlerio knygą „Mano kova“. Įvairiose kavinėse kabo Hitlerio, Musolinio portretai šalia Amerikos popžvaigždžių. Hitleris jiems yra išvaduotojas, kuris užpuolė Olandiją, indoneziečių kolonizatorius, pastarųjų valdžia Indonezijoje ėmė silpti, ir ši graži pietryčių Azijos šalis 1947 metais rugpjūčio 17 dieną atgavo nepriklausomybę.
Po to keliavai į Kiniją mokytis vienos iš svarbiausių šiuo metu pasaulio kalbų?
Kinijoje praleidau dvejus metus. Išmokau kinų kalbą. Iš pradžių dirbau Pekine, vėliau išvažiavau į Šanchajų. Darbavausi pasaulinėje „Expo 2010“ parodoje gidu.
Apie kinus galiu pasakoti ir pasakoti, be galo. Ateityje tikrai taip bus, kad kinai užkariaus pasaulį, arba bent jau bus paėmę labai jo didelę dalį. Jie net visai nuoširdžiai teiraujasi, ar Lietuva nėra kokia Kinijos provincija.
Kinai labai didžiuojasi garbinga savo šalies istorija. Jie save laiko pasaulio centru – net jų šalies pavadinimas Zhunguo reiškia vidurio valstybę. Kinai yra išradę daug daugiau dalykų nei visas pasaulis kartu paėmus. Tad didžiuotis jie tikrai turi kuo. Kinai žino, kad jų gyvenimas tik gerėja, todėl jaučiasi dar tvirtesni. Antai Šanchajuje gali gyventi kaip Vilniuje, o algos dvigubai didesnės. Taksistas Pekine uždirba ne mažiau kaip 500 eurų. Tik labai užterštas oras didžiuosiuose miestuose. Kosčiu iki šiol ir, matyt, teks plaučius tirtis.
Sako, kad kinai labai darbštūs, apsukrūs ir gudrūs.
Tikriausiai niekam ne paslaptis, kad kinai yra supirkę daugelį Amerikos skolų ir jas laiko pas save. 
Jei tik jie sugalvotų tą supirktą Amerikos dolerį pakeisti euru ar jenomis, „galingoji“ Amerikos valstybė žlugtų… Paskutinėmis žiniomis kinai jau nupirkę Afriką, Pietų Ameriką, šiuo metu perka Europą.
Kaip jie taip sugeba imti pasaulį?
O tiesiog jie ateina ir pasiūlo tokias žemas kainas, kad niekas kitas negali su jais konkuruoti. Kinijos galingos firmos gauna iš valstybės dotacijas ir gali siūlyti taip pigiai arba net atidėti mokėjimus keleriems metams. Kinai labai daug investuoja, žino rinką, kaip ten kas veikia ir po truputį plečiasi. Beje, šiuo metu didžiausią greitkelį Lenkijoje irgi tiesia Kinijos kompanija.
Sako, jie moka saugoti sveikatą, bet daug valgo…
Senoliai rytais ir vakarais mankštinasi parkuose. Ten jiems pristatyta treniruoklių, žaidimų aikštelių, yra scenų, kur jie dainuoja, šoka. Niekam nerūpi, ką kaimynas pamanys. Visi jaučiasi laisvai ir daro, kas ką nori.
Kinai ir maistas galėtų būti atskira tema.
Kartą viena mano draugė kinė, apsilankiusi pas mane svečiuose, papasakojo, ką ji galvojanti žvelgdama į gėlę. Koks būtų tos gėlės skonis…
Jie valgo šunis, vabalus, vikšrus, kūdikių embrionus po aborto, placentas, daro iš to sriubas. Embriono sriuba kainuoja apie 400 eurų. Embrione yra svarbių kamieninių ląstelių, kurios, tikima, atjaunina žmogaus organizmą.
Labai populiari ryklio pelekų sriuba. Ryklys pagaunamas, pelekai nupjaunami ir vėl paleidžiamas į jūrą. Gyvūnas be pelekų tampa visiškas invalidas, kankinasi ir nudvesia.
Pietų Kinijoje valgomos ir pandos, žirafos, krokodilai, viskas, kas tik papuola po ranka. 
Pavyzdžiui, zoologijos sode atsiveda panda jauniklį, o zoologijos sodo direktorius sako, kad, štai labai gaila, panda nugaišo arba nepavyko gimdymas ir parduoda tą pandą užsakovui. Kinijoje už pinigus gausi viską.
Kartą Kinijos pietuose sėdėjome su bičiuliu gatvės restorane. Užsisakėme vištienos, čia pat mums pagavo vištą, nukirto galvą ir iškepė. Tenai stovėjo ir kibirų su vėžliais ir varlėmis. Tas mano bičiulis kinas ir sako – matai tas varles, jos yra labai retos ir jas valgyti yra uždrausta. Tai, kodėl jos čia yra, klausiu. Na, padėjo čia, kad tu gal jų užsimanysi….
Per policijos reidus konfiskuojamos tos varlės, pasikviečiama televizija, nufilmuojamas visas reidas, varlės paleidžiamos į upę, tik baigiasi filmavimas, varlės vėl visos sugaunamos, nuvežamos į turgų ir parduodamos. Kinai baisiai naikina gamtą, nieko nežiūri. Su tuo dabar labai kovojama.
Kinai draugiški?
Labai draugiški ir smalsūs. Visuomet paklaus, iš kur esi, ką veiki, kur eini… Gatvėje susipažinę pakvies į namus išgerti arbatos. Visai kitoks bendravimas nei Europoje ar Amerikoje. Nuoširdus, atviras, tiesus. Kartą sėdėjau viename Vilniaus parke ant suolelio, prie manęs priėjo žmogus, pasilabino. Paklausė, ką veikiu. Man jau kilo įtarimas. Kinijoje toks betarpiškas bendravimas su nepažįstamu žmogumi yra įprastas.
Malaizija – nuostabi šalis
Malaizija paliko gilų įspūdį. Pasakiška šalis. Nemaniau, kad ji bus tokia išsivysčiusi, tokia moderni valstybė. Mums vakariečiams ten labai paprasta – mažai kas apgaudinėja, viskas veikia laiku, jei pasakė, kad atvažiuos 9 val., tai tuo laiku ir bus.
Kuala Lumpūras beprotiškai šaunus miestas. Gražus, švarus, daug parkų, žalumos, oras geras, visi smagūs, linksmi. Kalbama angliškai, kiniškai ir malaizietiškai. Kadangi moku šias kalbas, puikiai susikalbėjau su visais be jokių problemų. Ateini derėtis, tai pradedi anglų kalba, pereini į kinų, po to į malaiziečių, po to sugrįžti į anglų kalbą – labai smagu.
Labai visi draugiški. Šiuo metu itin populiari vienijimo politika Malaizijoje, dažnai visur girdimas šūkis „One Malaysia“ („Viena Malaizija“). Taip skatinama vienybė šalyje tarp daugybės čia esančių tautų. Ir tai labai veikia. Norėčiau dar čia sugrįžti ir net pagyventi kurį laiką.
Bangladešas – tarsi kita planeta
Bangladeše praleidau apie dešimt dienų. Man pasisekė, nes ten gyveno mano gera draugė japonė. Ji dirbo pagal savanorystės programą, kurios esmė – padėti Bangladešo moterims teisingai panaudoti pinigus, kuriuos jos uždirba tiesdamos kelius. Ši šalis man buvo visai kitokia nei visos kitos mano aplankytos. Kaip kitas pasaulis. Nuo pat pirmos akimirkos.
Nusileidžiame oro uoste ir žengiame į pasų kontrolės punktą. Iš pradžių išsigandau pamatęs virtinę žmonių, bet paskui pamačiau, kad tai Bangladešo piliečiams, susiradau užsieniečių pasų kontrolę, kur nebuvo nė vieno žmogaus. Ši šalis dar itin mažai lankoma užsieniečių.
Bangladešas – musulmoniška šalis. Gatvėse beveik nesimato moterų, vieni vyrai.
Jei sustoji gatvėje bent dešimčiai sekundžių, aplink tave tuoj pat atsiranda pulkas žmonių ir žiūri. Tuomet imu juos kalbinti. Jie pradeda juoktis, šypsotis. Ima kviesti į namus, vaišina, rodo tave draugams.
Šalis, turinti didžiulę širdį
Buvo labai smagu, nes patekau būtent tuo laiku, kada buvo švenčiama Eid-Ul-Adha – Aukojimo šventė, diena po Arafat (pati svarbiausia diena Hajj rituale). Tai didžiulė musulmonų šventė. Kaip mūsų Kalėdos.
Ta mano draugė japonė mus pasikvietė į vieną kaimelį. Specialiai net nusipirkau musulmoniškus rūbus, už tai vietiniai labai mane gyrė. Mus vedė į namus, rodė, kaip aukoja gyvulius, vaišino, nors patys skurdžiai gyvena. Rodos, šeima pati neturi ką valgyti ir vis tiek mums neša paskutinį duonos kąsnį, paskutinį mėsos gabalą, išverda ryžių, sriubos, po to dar saldainiais vaišina. Tu tik valgyk, globoja kaip mama. Per šią šventę paprastai aukojama karvė, jei mažiau turi pinigų – ožka, jei dar mažiau – višta. Prisimenu, kai mes rytą važiavome į kitą šeimą svečiuotis, tai prie kiekvieno namo gulėjo paskersta karvė.
Musulmonai, prieš skersdami gyvulius, pasako tam tikrus žodžius, kad jų mėsa būtų švari ir ją būtų galima valgyti. Visas musulmoniškas maistas turi būti halal – švarus.
Paskerstas gyvulys dalijamas į tris dalis: giminėms, vargšams ir sau. Vargšai ateina į kiekvienus namus ir gauna savo dalį.
Bangladešas – labai skurdi šalis, bet jos gyventojų širdys labai didelės.
Žmogiško santykio negali pakeisti jokie daiktai…
Dažnai manęs Bangladeše klausdavo, kaip aš jaučiu Bangladešą („How do you feel Bangladesh?“). Kai taip nuoširdžiai klausia, aišku, kad sakai, jog jie beprotiškai svetingi ir mieli. Bet jie prisipažįsta labai vargingai ir skurdžiai gyvenantys. Aš juos raminu – bet jūs turite vienas kitą ir tai nuostabu.
Gyvenimo kalnas
Balio saloje man teko bendrauti su vienu gidu. Jis į darbą važiuoja keturias valandas ir tiek pat laiko sugaišta, kol grįžta. Ir taip kiekvieną dieną. Klausiu, kodėl taip vargsti? O jis atsakė, kad kiekvienas iš mūsų savo gyvenime turime kalną – vieni pasirenka statų, kiti nuožulnesnį, vieni aukštesnį, kiti žemesnį. Jei nori labai pavargti, pasirinksi statų kalną, galbūt aukštai užkopsi ir daugiau matysi, vaizdas bus labai gražus, bet gal tave patenkins ir kalva, į kurią daug lengviau užlipti. Kiekvienas turime teisę pasirinkti ir niekas neturi už tai mūsų teisti. Kiekvienas turime savo paskirtį šiame gyvenime ir ją reikia sąžiningai atlikti.
Kaip jautiesi grįžęs į gimtinę?
Nors mūsų šalis nedidelė, bet mes turime kuo didžiuotis: esame sena, nors ir maža tauta, paskutiniai Europos pagonys, turime kalbą, vieną seniausių pasaulyje, esame darbštūs, tik pasimetę vartojimo lavinoje. Keliaujant po tolimesnes šalis, dažnai ten
ka būti savo šalies ambasadoriumi, pirmuoju lietuviu, per kurį tautų ar šalių žmonės pirmąkart atranda Lietuvą. Tai atsakinga.
Yra tautiniai, kultūriniai skirtumai, bet visi esame tos pačios vienintelės planetos gyventojai. Svarbu, kad kiekvienas ją saugotų ir paliktų švarią ir saugią po savęs. Iš Azijos yra ko pasimokyti, pirmiausia keliauti atvirais protais ir širdimis. Jų tradicijos yra mūsų praeitis.
Pas mus nyksta šeima – ji tampa vartojimo dalimi. Kai išnyks šeima, išnyks ir valstybė. Islame jaunikis savo žmonos nemato, jos veidas uždengtas. Tėvai supiršdami sako – ji gera. Ir tai yra esmė. Svarbiausia ne kūnas, o širdis. Azijiečiai atviri pasauliui, nuoširdūs, turi tvirtas šeimas.
Tikiuosi, kad ir Lietuva, kaip sūnus paklydėlis, grįš į savo tikrąją būtį. Norėčiau palinkėti visiems kuo greitesnės savivokos. Išmokti atvirai bendrauti, su draugu, pažįstamu ar sutiktu gatvėje. Išmokti atsiprašyti, nusimetus visus savo antpečius, jei esi kaltas, nesvarbu, kas būtum, išmokti klausytis ir išgirsti kitą. Tą ypač pajunti sugrįžęs iš Azijos. Svarbu niekada nepamiršti, kas mes esame ir iš kur atėjome, tada būsime laimingi, džiaugsimės ne daiktais, o savimi ir esančiais šalia mūsų.
