Vienuolis Bo Haeng Sunim (aktorius, režisierius Kęstutis Marčiulynas) iš Pietų Korėjos budistinio vienuolyno pastaruoju metu ištrūksta į Lietuvą bent kartą per metus. Ir kiekvieną sykį ne tuščiomis. Šį kartą neeiline savo gyvenimo proga Kęstutis Marčiulynas maloniai nudžiugins Lietuvos visuomenę savo naujais kūriniais. Dar šį mėnesį jis pristatys antrąsyk išleistą papildytą savo knygą „Laiškai iš Drakono kalnų”, o spalį išvysime jo mono spektaklį „Auksinė šventykla”.
Kaip jums kilo įdėja, po ilgo laiko vėl sugrįžti į sceną?
Ateina kartais tokia diena, ypač tavo gimimo diena, arba kažką tokio ne itin gero padarai, nors tavo intencijos buvo ir geros, kai tu atsigręži į save, nors jau gręžeisi į save vienuolynuose visus dešimt metų, bet ateina viena diena, kada atsigręži į 
save pyktelėjęs, ir pasakai sau, kas liko dar manyje, kokia nepaaiškinama graužatis viduje sėdi…? Ne, ne dėl pasaulio, ne sąžinės, ne dėl kažkokių žmonių, bet lyg ir nuotaikos nebuvimas, nepasitenkinimas, kažkoks jausmas. Tuomet atsisėdi meditacijoje tą dieną, kuri tau šiek tiek išskirtesnė, ir klausi savęs, ar viską išsakiau sau, ar dar kažkas liko manyje…? Kiek kartų aš kalbėjau žmonėm
s atvažiavęs į Lietuvą, ir šis darbas tikrai nėra dėkingas. Tikrasis mano darbas yra mokyti žmones meditacijos, kurie atvažiuoja pas mane, o ne eiti ir skleisti savo patirtį, mokymą, kartais net žmonėms, kurie ateina tik dėl įdomumo ir viso to jiems visai nereikia. Susiduri su kažkokia priešprieša, nepasitenkinimu, su tuo nereikalingumu, su lyg betiksliu atvažiavimu į Lietuvą… Atrodo, kad tu kišiesi į kitų žmonių gyvenimą, nes esi šiek tiek kitoks, ir galbūt būdamas kitoks, sudarai kitiems nepatogumų. Tokiais atvejais norisi kuo daugiau nuoširdumo, iškrauti visą širdį, kad nieko ten neliktų. Išeina toks pokalbis, tokia išpažintis, kartais žmonės ir neklausia nieko,
bet tu pats viską jiems išsakai. Ir tuomet lieka tuščia. Bet jauti, kad tas išsisakymas nebuvo tai, ką norėtum kalbėti apie savo patyrimus vienuolynuose, bet kažkas žymiai daugiau, ir tu net pats nesupranti, kas. Tuomet atsigrežiu į tas dienas, kai buvau Kauno pantomimos aktorius, dirbau kaip režisierius, atsigrežiu į tą laiką ir žvelgiu kaip sujungti tas dvi patirtis – meditacinę, dvasinę ir aktorinę, į vieną. Taip gimė pagal mano pačio scenarijų sukurtas mono spektaklis „Auksinė šventykla”. Režisūra atlikta kartu su ilgamete bendradarbe aktore Eglute Mikulionyte.
Spektaklio scenarijaus stimulas japonų rašytojo Jukijo Mišima romanas „Auksinė šventykla”?
Aišku buvo stimulas perskaičius šią knygą. Tai buvo stimulas ne tai, kad man patiko ši knyga, bet tai, kad nepatiko ji. Ne tai, kad literatūriškai ji prastai parašyta, bet tai, kaip pavaizduotas ten vienuolių gyvenimas ir konkrečiai kaip aprašytas dzen mokymas ir būtent konganas „Kaip išgelbėti katę”, kurį galbūt žmonės supras, jei ateis į mano spektaklį. Būtent tokioje pačioje meditacijoje aš jau besu daugiau kaip 20 metų. Jaučiau, kad rašytojas spekuliuoja tais momentais, ir man tai sužadino norą, kad, palaukite, jei žmonės ir toliau taip perskaitys paviršutiniškai, kas ten surašyta, jog 1950 m. budistinės šventyklos „Auksinio paviljono” Japonijoje,
Kioto mieste sudeginimą, tai turės klaidingą nuomonę ir pamanys, kad tai padarė koks beprotis vienuolis… O gal tai buvo visai kitaip? Kodėl mes turime žiūrėti tik iš vienos pusės? Ir aš į tai pažvelgiau iš kitos pusės. Visgi aš jau ilgą laiką gyvenu tarp vienuolių. Ir tai ką aš sugalvojau, ką bandau įgyvendinti scenoje šiuo savo mono spektakliu, tai yra mano pačio santykis. Pažiūrėjau truputį kitaip į šią situaciją, truputį arčiau mano pačio patyrimo, mano pačio praktikos. 
Tai nereiškia, kad deginti šventyklas yra gerai, daugiau tas sudeginimas šventyklos yra viduje, ne išorėje. Išoriniai dalykai toliau jau visai nereikalingi.
Tai mono spektaklis, gana sudėtingas savo atlikimu, kiek laiko jis truks?
Truks apie valandą. Taigi viskas vyks labai greitai. Aš suvaidinu tris personažus: kaip dabartinį žmogų – save, kaip rašytoją, kuris parašė knygą, ir vienuolį, kuris supleškina tą šventyklą, taip skirtingus laikmečius suvedžiau į vienas kitą. Visa tai pavyko dėka mano gerų mokytojų – Kęstučio Adomaičio, kuris mane išmokė visokių teatrinių vingrybių, ir Jono Vaitkaus, su kuriuo buvome kolegos, ir ypač padėjo Oskaro Koršunovo spektakliai. 
Ir kai pažiūriu šiuos visus spektaklius man kyla nenumaldomas noras irgi kažką panašaus padaryti. Aišku, šiuo metu nesu labai aktyvus aktorius, bet remdamasis Eglės Mikulionytės kritika, kurios autoritetas man nekelia abejonių, aš bandžiau kažką parodyti. Ir ši mano išpažintis žiūrovui, galbūt šiek tiek su humoru, tai visa, ką aš šiuo metu noriu padovanoti ir pranešti. Kiekviena gyvenimo akimirka yra svarbi, bet šis momentas, kai stovėsiu prieš žmones, kurie ateis pasiklausyti manęs, man bus pats svarbiausias pasaulyje, šiuo metu ir šiame gyvenime.
Kiek laiko kūrėte šį spektaklį?
Apie jį galvojau gal kokius keturis metus, sukūriau per vieną valandą. Tai buvo impulsas, kai supykęs pasistačiau kamerą ir visa ta mano graužatis išėjo – gimė dramaturgija ir viskas, kas turi būti teatre, be ko negali būti jokio spektaklio. Taip atsirado šis spektaklis. Dirbi kiek gali, varai kiek gali, netausodamas savęs, ir viskas išeina natūraliai.
Ar bus rodoma ir kituose miestuose?
Jeigu kas susidomėtų ir pakviestų, manau, kad būtų įmanoma. Dar Lietuvoje būsiu apie mėnesį.
Kaip vienuoliai sutiko jūsų grįžimą į teatrą, kaip suderinama vienuolystė ir vaidyba?
Vienuoliai mato, kad aš kitaip negaliu gyventi, jie mato, kad aš savo vidumi esu aktorius visur ir visada, tad jiems geriau, kad scenoje būčiau kuo dažniau, idant kuo mažiau kraučiau jiems kasdieniniame gyvenime savo vaidybos elementų. Jie tai supranta ir vertina, kviečia mane pavaidinti per įvairiausias šventes ir kitomis progomis. Aš jaučiu, kad galiu eiti į sceną, bet man dar daug ko reikia išmokti,
reikia viską pačiam išbandyti. O dėl derinimo, tai svarbu ne tai, ką tu darai, bet apie ką tu darai. Žiūrint ką tu vaidini. Mano vaidyba neatskirta nuo mano dvasinio gyvenimo, nuo mano praktikos. Jei tai neša teigiamą energiją, tuomet nieks neprieštarauja.
Ateitį siejate su teatru?
Manau tai bus mano gyvenimo stilius, kai iš Pietų Korėjos sugrįšiu į Europą. Jei pavyks ši premjera, galbūt sukursime ir dar vieną, ir dar vieną. Nežiūrint, kad gimiau 1961m. rugsėjo 14 d., aš vis dar jaučiu, kad galiu išeiti į sceną.
Bo Haeng Sunimo “Jajos” teatro mono spektaklio „Auksinė šventykla” premjera Vilniuje įvyks spalio 21 d., 19 ir 21 val. OKT studijoje, Ašmenos g. 8.
Kauno valstybiniame dramos teatre (Laisvės al. 71) spalio 22d. 5-oje salėje, 18 val.
Kiti artimiausi renginiai:
Bo Haeng Sunim įžanginė kalba į Dzen meistrės Bon Shim Dharmos kalbą rugsėjo 30 d. Lietuvos Žinijos draugijoje, 2 aukšte, mažojoje salėje, Vilniaus g. 22, Vilniuje. Jos metu bus galima įsigyti Bo Haeng Sunim perleistos ir papildytos dienoraščių forma su gausiais autobiografiniais elementais rašytos įvairiu Pietų Korėjos budistų vienuolynuose praktikų ir lavinimosi metu knygos – „Laiškai iš Drakono kalnų”. Tai itin retas atvejis, kai knygą bus galima įsigyti be antkainio ir su autoriaus autografu. Kviečiame visus besidominčius Tolimųjų Rytų pasaulėžiūra dalyvauti.
Renginys nemokamas.
Bo Haeng Sunim kalbino Vytautas Nosevičius
Nuotraukos Bo Haeng Sunim
