Paskui vandens lašelį

Vieni keliauja automobiliais, kiti dviračiais, motociklais, baidarėmis, o kiti yra prisiekę žygeiviai. Vienas jų – geografas, aistringas pažintinių žygių po Lietuvą organizatorius, rašytojas, nepataisomas klajūnas, docentas Rimantas Krupickas.rimas-krupickas-nuo-pat-jaunystes-dege-aistra-kelionems.jpeg Savo kraštą jis pažįsta kaip retas. Skersai išilgai išnaršęs Lietuvą, Rimantas savo žygių tinklą plečia tolimiausiuose kraštuose…
Naktiniai žygiai ir gyvenimas palapinėje
„Viena didžiausių mano praėjusių metų kelionių – pėstute paskui rasos lašelį. Ši idėja kilo tada, kai aptikau aukščiausią Lietuvos kalną – Aukštoją. Tuomet ir nutariau pėsčiomis nuo aukščiausios Lietuvos vietos nukeliauti iki jūros ir visus savo įspūdžius sudėti į knygelę. Ir štai pernai ir išleidau ją pavadinęs „Paskui rasos lašelį“. Kelionė prasidėjo nuo Medininkų pilies, Juozapinės kalno.lietuva-rimantui-krupickui-buvo-visu-mieliausias-krastas.JPG Šalia – Aukštojo kalnas, po to pro Merkį, Kernavės link, pro Žemaičių aukštumą, Varnių link ir tiesiai prie jūros į Šventąją. Ėjau dalimis, kiek jėgos leido, pėsčiavau po dieną ir po keletą dienų. Kai baigdavosi laikas, pasižymėdavau vietą ir grįždavau namo. Atradęs laiko vėl tęsdavau savo žygį. Taip per 19 dienų pėsčiomis perėjau visą Lietuvą. Gal, sakysite, galima ir greičiau, bet mano tikslas nebuvo lėkti. Ėjau visiškai vienas, tad buvo laiko ir apmąstymams, ir minčių sudėliojimui. Kur noriu, ten sustoju, pakalbinu žmones, jei randu ką įdomaus, pasuku į šalį daugiau sužinoti. Esu pats sau šeimininkas. Nakvodavau dažniausiai kur nors po egle, susisukęs į miegmaišį. Prieš tai užsikuriu mažą laužiuką, išsiverdu vandens. Džiaugiuosi šia kelione, nes istoriškai Lietuva yra aprašyta daugybę kartų, o geografiškai tokių aprašymų trūksta.

Vaikystės svajonės išsipildė
Būdamas moksleivis jau norėjau būti geografas. Mokykloje įkūriau jaunųjų turistų būrelį, buvau jo kelionių aktyvistas. Tačiau rimčiausios kelionės prasidėjo įstojus į universitetą. Tuomet susipažinau su aktyviu VUŽK kelionių aistruoliu po Lietuvą Tadu Šidiškiu. vaikai-tikra-gamtos-dalis-kirgizija.jpgSykiu studijavome, rengėme pirmus žygius, gyvenome viename kambaryje. Neseniai skaičiavau, kiek esu praleidęs laiko palapinėje, tai greitai bus treji metai mano gyvenimo „vigvame“, įveikta per 200 kelionių. Sovietmečiu keliaudavau į Kaukazą, Vidurinę Aziją, Tolimuosius Rytus. Turiu kuo pasidalinti su kitais. Vėliau su bičiuliu įkūrėme „lunatikų“ klubą. Šio klubo idėja – keliauti žiemą naktį ir būtinai mėnesienoje. Vakare pradedi ir iki rytinio traukinio ar autobuso keliauji. medziotojas-sakalininkas-centrine-azija.jpgTai verta patirti. Neapsakomas jausmas, ypač kai giedra ir spaudžia šaltukas. Susirinkdavo nuo keleto iki kelių dešimčių dalyvių. Dabar jau į naktinius žygius vykstame automobiliu ir po to grįžtame namo. Aišku, jis būna trumpesnis, nes nereikia traukinio ar autobuso laukti. Arba su slidėmis ir visa manta pasiekiame kokią sodybą, ten viską paliekame ir – į radialinį naktinį žygelį.
Taigi žygių nemetame. Neseniai sudariau maršrutą aplink Vilnių (~200 km), su visomis įžymybėmis, istoriniais paminklais, legendomis apipintomis vietovėmis. Su A. Jucevičiumi jau buvome sutarę, kad vesime žmones šiuo maršrutu, bet dėl laiko stygiaus to dar nepradėjome.

Pėsčiomis nuo šiauriausio Europos taško iki piečiausio
Nordkapo idėja kilo tada, kai nusprendžiau pagal meridianą pereiti visą Europą iš šiaurės į pietus. Nuo šiauriausio taško iki piečiausio. Nuo Norvegijos Nordkapo iki Graikijos – apie 6 000 km. Ir vėl maniau eiti etapais, po mėnesį. Šiemet planavau nužingsniuoti ~600 km, o įveikiau 100 km daugiau. Pasirinkau šiek tiek kitą kelią, nes norėjau užsukti į Rovaniemį, Senelio Šalčio buveinę. mazasis-draugas.jpgNešiausi palapinę, miegmaišį, tad kur sustoju, ten ir nakvoju.
Keliavau vienas ir sekėsi visai neblogai. Tik buvo vienas bet….. Norvegijoje negali keliauti pagal kompasą, tiesia kryptimi, nes tuoj pat atsiduri į kokią pelkę, ežerą, upę ar kalną. Jai būčiau keliavęs „tiesiąja“, tai tuos 700 km būčiau ėjęs du mėnesius. Ir dar. Pačioje Norvegijos šiaurėje labai maža kelių, tad teko žingsniuoti pagrindine trasa, kuria juda visas turistinis srautas motociklininkų, namelių ant ratų, autobusų… Nenutrūkstamas eismas. Nelabai malonu, kai, žvelgdamas į aukštus kalnus ir žalias giraites, alsuoji išmetamųjų dujų tvaiku. Tai vienintelis šios kelionės minusas. Kiek tik galėjau, stengiausi eiti rusu-cerkve-karakolas-kirgizija.jpgne plentu, nors einant juo labai lengva orientuotis. Gal tai lėmė ir mano ėjimo tempą, nes, net sau pačiam netikėtai, per 17 d. nupėdinau 700 km. Vidutiniškai – 41 km per dieną. Net dvi dienas tempas buvo 51 km per dieną. Keliavau birželio mėnesio pabaigoje, liepos pradžioje, kai baltosios naktys, tad kasdien žingsniuodavau po 14 ir daugiau valandų. Vienas iš tikslų buvo išvysti saulę šiauriausiame Europos taške nakties metu. Vidurnaktį į Nordkapą suplaukia minios turistų gėrėtis šiuo reginiu, vyksta teatralizuoti vaidinimai, skirti pagerbti saulę.

Gamtos ir žmonių kaita
Ėjau tundra, vėliau prasidėjo taiga. Kai prasideda miškai, gamtovaizdžių matomumas sumažėja, nes viską užstoja medžiai. Suomijos ežerų gausa kažkuo labai nesužavėjo – pas mus jų ne mažiau. Tik pakrantės kiek skiriasi, nes ten jos daugiau akmeningos nei smėlingos. Ir dar vienas menkas nepatogumas buvo dėl kalbos, nes šiek tiek kalbu vokiškai, o angliškai vos vos. Norvegai – atvirkščiai. Tad norint bendrauti tekdavo pasitelkti viso kūno kalbos išmonę. Nepaisant kai kurių nesklandumų, šios kelionės metu patyriau ir pamačiau išties daug. Labai įdomu buvo stebėti, kaip atsiranda augalai, pirmos pievos, pvz.: dilgėlės pasirodė tik poliaratyje, Rovaniemyje. Regėjau, kaip ruošia ganyklas. Baisus vaizdas – dirvonai pilni akmenų, kuriuos po visą lauką knaisioja ekskavatoriai ir tempia lauk traktoriai. Milžiniškos krūvos akmenų. Šioje zonoje be žolės daugiau niekas neauga. stai-kokia-gamtos-jega-ir-tikras-stebuklas.JPG
Tik vėliau prasidėjo bulvių laukeliai, tokie miniatiūriniai – kaip stalas. Gausu elnių, visose pakelėse rupšnojančių samanas bei kerpes ir visai nesibaidančių pravažiuojančių mašinų.
Žmonės motorizuoti – žiemą įvairiausios motorines rogės, vasarą – mašinos. Taigi patys jie mažai juda. Už poliaračio gyventojai labai negražūs, išblyškę, persikreipę, matyti, kad jiems trūksta vitaminų, saulės ir šilumos. Pasiekus pietinę Suomijos dalį, viskas atsistojo į savo vėžes. Tiek augalui, tiek žmogui reikia šilumos, meilės ir atjautos…

Gali būti ir kitaip
Neseniai filmų kūrėjas Vytas Jankevičius pasiūlė šį atstumą (nuo Nordkapo iki piečiausio Europos taško Graikijoje) įveikti automobiliu. Jis važiuodamas filmuotų, o aš rašyčiau knygą. Pamaniau, gal ir neblogai. Būtų gerai ir man, ir jam. Bet ir vėl kliūtis. Finansai. rimanto-pedomis-seka-ir-vaikaiciai.JPGTad šiuo metu ieškome vadybininko, kuris imtųsi ruošti šį projektą. Juo susidomėjo keliautojas Gintaras Babravičius. Žiūrėsime, kas bus toliau. Nors šiaip gaila kelionę pėsčiomis pakeisti į ratuotą… Ir vienur, ir kitur savi privalumai bei minusai. Dar neapsisprendžiau. Jei vis dėlto kitus metus tęsiu žygiavimą, tai teks nukulniuoti 1000 km nuo Rovaniemio iki Baltijos jūros. Bet kaip greičiau įveikti visus 6 000 km ir atsidurti Olimpo kalne, jau kitas klausimas. Kad ir kaip būtų, kad ir ką pasirinkčiau, kelionė bus tęsiama. Vienam keliaujant ilgą atstumą po kelių dienų labai ima trūkti žmonių. Šis keliavimas lėtas, tačiau esi arčiausiai gamtos, pačiupinėji savo pėdomis ir akimis kiekvieną žemės lopinėlį…


Sutartis, grįsta Meile ir Atjauta

Sovietmečiu buvo sudaryta slapta Punios sutartis, siekianti palaikyti Tėvynės meilės ir brolybės dvasią. Sutarties bendrininkai – šiuo metu garsūs veikėjai Algimantas Jucevičius, Tadas Šidiškis, Rimas Matulis ir kiti Lietuvos šviesuoliai. Viskas buvo vykdoma slapta, ir sutarties paskatinti turėjome nuspręsti, kaip toliau elgtis žygeiviams, kad jų žygiai būtų prasmingi ir tikslingi.zengiam-per-kulgrinda.JPG Buvo parengtas žygeivio statutas, žygeivio principai ir viskas platinama tarp akademinio jaunimo. Juose akcentuojama, kad „Mūsų žygiai – Tau, Tėvyne!“. Skelbėme dorovines nuostatas, savitarpio pagalbą, ugdėme drąsą, ryžtą, iniciatyvumą, lyderio savybes ir pan. Tuokart skelbtos idėjos nepaseno, jos kaip niekad aktualios ir šiandien, juk kiekviena kelionė privalo turėti žygeivišką tikslą. Pavyzdžiui, išvalyti šiukšles iš pasirinktos teritorijos, sutvarkyti aplinką, pasidalinti kelionės įspūdžiais su kitais ir juos paskatinti keliauti. Būtina skaičiuoti ne tik nueitus kilometrus, bet ir gerus darbus…
Tai štai koks tas per 60 m. Rimantas Krupickas. auksciausias-lietuvos-kalnas-atrastas-zymaus-geografo-rimanto-krupicko.JPGPaklaustas apie nenumaldomą norą keliauti, jis tik nusišypsojo ir pasakė: „Mano 99 metų uošvis nuolat kartoja: jei nori gyventi, turi vaikščioti. Tą jis darė kasdien iki 99 metų – dviem lazdelėmis pasiremdamas įveikia savo kilometražą. Taigi darbu, o ne žodžiu patvirtino savo principą ir ilgaamžiškumą. Keliauti linkiu visiems.
O kas toliau? Toliau – kelionė aplink Vilnių. Tik ne vienam, o su visais norinčiais. 250 km! Neblogai būtų apeiti Lietuvą jos paribiais. Žinau, kad tokią kelionę dviračiais yra įveikęs ne vienas, bet pėsčiomis – negirdėjau. O kodėl neapėjus kitų miestų ir miestelių. Juk tai įdomu! Ir prasminga.“
Atsisveikindamas Rimantas padeklamavo: „Ir niekur niekuomet nerasiu krašto, kaip mūsų žemių žemė Lietuva!“
Kalbino Vytautas Nosevičius

Šiek tiek faktų iš Rimanto Krupicko „Rasos lašelio“ kelionės per Lietuvą:

• Per 19 dienų nueita – 544 km. Žygiuota nuo pusdienio iki keturių dienų išsyk.
• Kasdien įveikdavo nuo 13 iki 47 km. Dažniausiai per dieną nueidavo 30-35 km.
• Aplankyti: du nacionaliniai parkai (iš penkių), 5 regioniniai parkai (iš 30), 37 draustiniai (iš kelių šimtų), vienas rezervatas (iš 5),
draves-prie-zervynu.JPG25 miestai bei gyvenvietės, apie 200 kaimų, dvi girios, apie 60 miškų, 30 ežerų, 17 tvenkinių, 83 įvardytos žemėlapyje upės, daug bevardžių upeliukų.
• Per visą kelionę neįkando nė viena erkė, neturėta konfliktų nei su žmonėmis, nei su šunimis, jaučiais ar vilkais. Tik kelią pastojo viena kita spygliuota ar elektrine tvora.
• Deja, nors ėjo vienas ir tyliai, beveik nematė kiškių, stirnų, neregėjo nė vieno briedžio, tik bebrų namelius. Smagu, kad bent paukščiai pačiulbėdavo…
lietuvos-gamta.JPG
• Iš pradžių skaičiavau prišiukšlintas pakelės vietas, o paskui nusibodo. Bet vis dėlto pastebėjau, kad jų daugiausia šalia Vilniaus. Kadangi esu vilnietis, tai kažkaip nebesinorėjo lyginti…
• Aplankyta bent 15 ypatingų regyklų, o gražių ir labai patrauklių vaizdų matyta

p.s. Netikėtai šį rudenį (spalio mėnesio pabaigoje) Rimantas Krupickas iškeliavo į amžinybę. Šiam didžiam žygeiviui, keliautojų maratonų, šimtų lankytinų vietų iniciatoriui, aukščiausio Lietuvos kalno – Aukštojo atradėjui atminti ir skiriamas šis straipsnis.

DALINTIS

2 KOMENTARAI

  1. Su šiuo žmogumi bendravome per gamtos apsaugos draugija jis padarė neišdildomą įspūdį kaip gamtos mylėtojas ir puoselėtojas.
    Taip pat kartu su juo keliavome po Kaukazo kalnus ekspedicijoje į Elbrusą.
    Tikiuosi, kad jo studentai ir pasekėjai tinkamai pratęs jo pradėtus žygius.