Pasakojimas apie vilkus

Nuo seno žmogų vilioja jį supantis pasaulis. Nuolat mąstau apie vilkus, glaudžiai susijusius su gamta, teritorija ir gyvenimo būdu. Kaip skelbia istoriniai šaltiniai, Lietuvoje pokario metais jų buvo apstu: 1947 m. – 1755 vilkai arba bemaž 10 kartų daugiau negu norma. Miškingose Anykščių, Rokiškio apylinkėse vilkai gyveno sėsliai, bet naktį medžiodami nukeliaudavo dešimtis kilometrų nuo savo buveinės. Guolį įsirengdavo paslaptingose vietose, paprastai tankiame jaunuolyne, šlapio raisto salelėje, dykvietėje, o grobio ieškojo visur, svarbiausia, kad gamtoje būtų pilna gyvybės.

Pilkieji plėšrūnai kėlė baimę vaikams, einantiems į mokyklą. Tėvai stengėsi apsaugoti vaikus nuo jų keliamo pavojaus, ypač žiemos laikotarpiu. Šių ypatingų priemonių ėmėsi žmonės, gyvenę tarp miškų, izoliuoti nuo judrių kelių.

Į gimtąjį Žliubų kaimą vilkai atklysdavo per upelius ir miškelius iš Krylių eglyno, Kamajų šilo, Salagirio ir Šimonių girių. Be perstojo buvo pasakojamos įvairios istorijos, pilnos tikroviškų faktų: sniegingos žiemos naktį vilkai užpuolė važnyčiotoją iš Duokiškio, ir, atrodo, jis nesugebėjo išsigelbėti, ūkininkus šiurpino mirtinos vilkų atakos prieš avis, panikos aukomis tapdavo ne tik avys – įkando koją arkliui, gynusiam kumeliuką ir pan. Regis, 1950 m. įsisukusi vilkų gauja Žliubuose išpjovė dešimt avių. Suėdė vieną kitą, o kitas avis papjovė „besitreniruodami”. Juk avys gyvena bandomis, paprastai kartu ir ganosi, ir ilsisi, tad vilkams jos – lengvas grobis. Tačiau žiemą avys būdavo tvartuose. Vilkai nė kiek neabejojo tuo, ir naktimis slankiojo aplink juos. Vilkai žiemą dažnai badavo, bastėsi pusalkaniai, nežinodami ką nutvers.

Visai nekeista, kad Lietuvoje vilkas – plėšrūnas, mintantis gyvų būtybių mėsa, gerokai kitoks negu kiti gyvūnai, pavyzdžiui, lapė, kuri turi daug savitų bruožų, išsiskiria savo gyvensena ir maisto ieškojimu.

Kiekviena vilkų gauja turi vadą, o kiekvienas jos narys užima tam tikrą vietą gaujos hierarchijoje. Gaujos lyderystę pelno galingiausias patinas, jam gaujos nariai lenkiasi, o šis džiaugiasi duodamas palikuonis ir tikisi, kad kiti tai su džiaugsmu priims. Tai, kas sausio – vasario mėnesiais vyksta – nuostabu, nepakartojama, drąsiau pasireiškia galingieji. Tokius vertina ir patelė, ir gaujos nariai, kurie nekelia pavydo, ir tai savaime suprantama. Bet sunku nuolat rodyti savo neprilygstamumą, kiekvienas gaujos narys gali pasiekti daug, jeigu jėga jo pusėje. Vilkų sugebėjimas keisti savo socialinę aplinką – nuo gyvenimo pavieniui iki gyvenimo porose ar gaujomis yra nuostabus solidarumo jausmas. Vilkų pora būna labai ištikima, netgi šventai pasiaukojusi, vienam žuvus, kitas dar ilgai nesirenka poros arba apskritai lieka vienišas.

Medžiodami kartu nedidelėmis grupėmis, vilkai gali sugauti greitesnius ir stambesnius už save gyvūnus, pavyzdžiui, šiaurinius elnius, avijaučius ar briedžius. Vydamiesi ir apsupdami nuo kaimenės atskirtus gyvūnus, jie stipriais ir aštriais dantimis suplėšo juos į gabalus ir pasidalina. Dėl to buvo medžiojami beveik iki visiško išnaikinimo. Vilkai neišrankūs, nusižiūri senesnius arba ne visiškai sveikus gyvūnus, gaudo smulkius žinduolius, susirenka maisto atliekas, ištempia avis iš ganyklų ir tvartų, norėdami sugauti grobį, gali greitai bėgti, labai gerai mato silpnoje nakties šviesoje, o auką dažniausiai persekioja naktimis.

Plėšikavimo sėkmę vilkui lemia aštri uoslė, išlavėjusi klausa, puikus regėjimas ir neapsakomas gudrumas. Vilkai tapo daugybės pasakojimų personažais. Anot pasakų interpretatorės Fridel Lenc, mūsų protėviai laikė vilką tamsios jėgos simboliu, kuri gresia žmogaus vidiniam gyvenimui ir sunaikina jį.

Žinomas gamtininkas S. Paltanavičius kviečia pažvelgti į vilko gyvenimą iš arčiau (Vilkai, Vilnius, 2011). Manau, kad tai ne tik populiarina gamtą, bet ir šviečia visuomenę.

Visiems yra gerai žinoma pasaka „Raudonkepuraitė” – vilkas apgavo mergaitę, arba – „Vilkas ir septyni ožiukai”. Vilkai dažnai yra įsipainioję į neįprastas, fantastines istorijas. Vienoje jų pasakojama apie Šiaurės Amerikos nutkos genties indėnus, esą naujagimius kartais nusinešdavę vilkai. Legendoje pasakojama apie trijų vilkų būryje rastą maždaug dešimties metų berniuką, kuris lakstė keturiomis ir valgė tik žalią mėsą, ir vis taikėsi įkasti žmonėms. Geležinio vilko legenda pasakoja, kad kunigaikštis Gediminas būsimo Vilniaus vietoje susapnavęs geležinį vilką.

Natūralu, kad vilkai bent šiek tiek geriau jaučiasi prieblandos šviesoje. Pakeisti įpročius jiems sunku. Tie dalykai tikrai įdomūs ir natūralu, kad yra jaudinantys. Tai ne tik žmonių iš viso pasaulio sukurtos, knygose ar internete paskelbtos įvairios istorijos apie plėšrūnus. Atrodytų, suprantame viską, kas skirta vilkui – tai jokia paslaptis. Jo prigimties esmė – rizikingu keliu, vingiuojančiu tarp miškų, pelkių ir kitų paslaptingų vietų apibrėžti savo teritoriją, rasti savo gaują, drąsiai ir užtikrintai naudotis savo kūnu, didžiuotis jėga ir susekti grobį. Briedžio patelę vilkai pajunta iš 2,5 km atstumo. Juos vilioja pamiškės sodybose laikomi gyvuliai: avys, ožkos, jaunos telyčios ir jautukai, naminiai paukščiai.

Vaikystėje motina, negailėdama patarimų, man sakydavo: „nubaidyk lapę nuo tvarto” arba „saugokis vilkų mokyklos kelyje”. Kadangi buvau jaunas, sveikatą palaikiau sportu, labai stipriai vilkų nesureikšmindavau. Ne kartą mačiau juos vorele einančius į Mieliūnų kaimą, Žališkes, Trakelių mišką. Sutikau jų daug, galima tik spėlioti, kada jie agresyvūs, kada ne. Matyt, naktį alkana vilkų gauja bet kurį žmogų galėtų paprasčiausia sudraskyti. Kaip skirta, taip jau skirta tam žmogeliui.

Keletą žodžių apie lapes. Vargiai, kuris kitas žvėris tiek aptartas, tiek aprašytas, kaip gudruolė lapė, o ji labai paplitus, dažnai lankydavosi mūsų kaime, nevengė žmogaus artumo, nelabai manęs bijojo, nubaidyta vištvagė nenorom pasišalindavo. Buvo daug atvejų, kai ji pavakare vėl sugrįždavo į kaimą. Jos elgesys įgimtas, veiksmai labai panašūs į realių žmonių gyvenimą. Lapės atsargumas, gebėjimas susivokti visokiose aplinkybėse visiems žinomas, bet kartais perdedamas. Lapė medžioja pavieniui, naktį ir paryčiui, grobį pačiupdama priekinėmis letenomis.

Iš tikrųjų į vilkų gyvenimą Žliubų kaimo žmonėms buvo sudėtinga įsikišti, ko nepasakysi apie medžiotojus. Žiemos be vilkų buvo neįsivaizduojamos. Per visą Kamajų apylinkę driekėsi jų maršrutai. Apvogdavo tvartus, nužudydavo šunis. Naktimis vilkai pasirodydavo tai prie vienų, tai prie kitų sodybų. Vienas Dievas težino, ką tuomet reikėjo daryti.

Vienišas vilkas – tai paprastai jaunas patinas, palikęs gaują ar iš jos išvytas ir ieškantis atskiros teritorijos. Vasaros dienomis pavieniai vilkai visiškai nebaisūs žmogui. Jie paprastai būna sotūs, tylūs, ilsisi. Tačiau priklausomai nuo vilko padėties su žmonėmis ir situacijos gali pasitaikyti agresyvių atvejų. Kaip ir dauguma kitų plėšrūnų, vilkai gali pulti gindami savo jauniklius, grobį, išprovokuoti šunis. Veiklūs visus metus, paros atžvilgiu tai – naktiniai gyvūnai.

Lietuvoje vilkų populiacijos būklė tiriama nuo 1934 m., kai buvo atliktos pirmosios jų apskaitos.

– Miškuose, kur esti vilkų vargiai teišbūna stirnos, – rašė profesorius Tadas Ivanauskas.

Galime pasinaudoti jo pastebėjimais, kurie yra pakankamai logiški ir įdomūs.

Vilkas tarsi viesulas partrenkia stirną, perplėšdamas jai gerklę. Karpo aukos raumenis ir sausgysles. Jų dantys tarsi aštrios kerpamosios briaunos ir, suglaudžiant žandus, veikia kaip žirklės. Bet pasaulis toks: kiekvienas turi įrodyti savo reikalingumą. Ar kas nors įvairiomis progomis pabrėžia, kad vilkas svarbus? Net maži vaikai žino, kad vilko misija gamtoje ypatinga – apsaugoti ją nuo apnikusių gyvūnų. Vilkas – miškų sanitaras, susirenka viską. Jam netrūksta kruopštumo, gudrumo, energijos, drąsos, gamtos šauksmo kurti šeimas. Vilkai įpratę norėti daugiau negu jiems reikia tuo momentu.

Įdomių dalykų papasakojo profesorius Algirdas Navasaitis, pasak jo, labai panašiai elgiasi ir kiaunės, dieną jos miega medžių drevėse arba paukščių lizduose, o naktį prityrusios laipiotojos – medžioja ištisai. Tik tos grėsmės ištakos jau kitokios. Svarbu, kad nusimanytum apie išskirtinį kiaunės ryšį su gamta.

Dabar pakalbėkime apie ypatingą atvejį, kuris galbūt visiems bus įdomus.

– Keista, kodėl jis nejuda, užsnūdęs ilsisi, laikosi atokiau, – pagalvojo Žliubų kaimo valstietė Paulina Kvietkauskaitė, avių augintoja, kuri vasarą nuolat kontroliavo didžiausią savo turtą – vilnai laikomų avių bandą.

Iš tikrųjų keistuolės Paulinos dėmesį patraukė netoli avių ganyklos, prie rugių lauko saulės atokaitoje gulintis vienišas vilkas, labai panašus į naminį šunį. Ją apėmė didelė pagunda prakalbinti ir parsivesti jį namo – padovanoti man. Padarė viską, ką galėjo. Ji užrišo jam ant kaklo savo skarelę, paglostė šoną. Bet beveik tą pat akimirką pažadintas vilkas atsistojo, piktai suurzgė, traukėsi atgal ir išsiskyrė su moteriške.

Visai suprantama, vilkas buvo pastebėtas miegantis, sotus, kitaip būtų pavojingas. Nieko keista, kad Paulina apsiriko ir negalėjo patikėti tuo, kas vyksta. Vilkas – naminių šunų protėvis ir labai panašus į juos. Vilkai labai įvairūs ir pagal plauką, ir pagal gyvenimo būdą, jie gali prisitaikyti prie įvairių gyvenimo sąlygų, tai yra, kaip sako žinomas gamtininkas Selemonas Paltanavičius – plastiška rūšis. Bet žmogaus užpuolimas – baisiausias vilko nusikaltimas. Nors ir laikomi baisiais, pasak daugelio medžiotojų, jie retai puola žmones. Iš vilko gali pasityčioti bent tie žmonės, kuriems jis padarė žalos už ką nors… Ką darysi. Iki XX a. Vakarų Europoje vilkai, užpuolantys žmones, būdavo dažnas reiškinys.

Ir štai vieną naktį likimas man iškrėtė piktą pokštą, buvo visai nejuokingas atvejis. Dabar net prisimenu įvykių visumą ir savo padėties rimtumą trijų vilkų akivaizdoje, tąnakt visa gauja kaip vienas metėsi ant kelio, sudarydami nepralaužiamą gynybos tvirtovę. Nė vienas vilkas nesitraukė atgal, aiškiai jautėsi jų siekis pakirsti mano pasitikėjimą savo jėgomis. Naktis – labai jautrus ir skaudus metas. Nesuvokimas ir nepaisymas to – grėsė mirtimi – alkani vilkai priima auką tokią, kokia ji yra ir daro tai greitai.

Šviečiančios vilko akys yra lyg mirties grėsmė, kurią visai netikėtai aš patyriau sniegingos žiemos naktį 1954 m. gruodžio 23 d. Žliubuose, plynvietėje prie tvarto, išvydęs tris vilkus, sėdinčius ant užpakalinių kojų, pakėlusius nosis ton pusėn, kur buvo gyvuliai. Vilkai net nepajuto, kad netoliese, už jų nugaros atsirado žmogus, nesižvalgė į šalis, o godžiai uostė gyvulių kvapą. Jie nė kiek neabejojo, kas slypi tvarte, aišku, kad tuoj pat ims čia raustis – grobis aiškus.

Gudrus mano šunelis, visada laukiantis, draugiškas, turėjęs ypatingą pojūtį jausti pavojų, pralėkė pro mane, įspėdamas, kad plėšrūnai arti. Prie tvarto sniūksojo neaiškūs, dideli siluetai. Vilkai atrodė neapsakomai dideli, tai buvo išskirtinė akistata su jais.

Ne kaip vaikas, o kaip suaugęs žmogus nusprendžiau į juos pasižiūrėti iš arčiau ir pašviečiau vilkams prožektoriumi, tarsi tikras medžiotojas, pasirengęs paleisti šūvį. Visu akipločiu spingsėjo šešios švieselės – vilkų akys.

– Dabar reikia tiesiog gyventi, daryti tai, kas sekasi geriausiai, kažkokiu būdu dingti iš čia – pagalvojau aš.

Staiga trys vilkai, nusiteikę klastingai apsiginti ir atkeršyti man už sudrumstimą nakties ramybę, iššoko ant kelio prieš mane, tikėdamiesi bent ką nors padaryti. Priekyje stovėjęs patinas iš tiesų buvo nepaprasto didumo, toks grėsmingas atrodė jis, turėjo kuo greičiau pulti. Jis nenuleido nuo manęs akių, urzgė plačiai išžiota burna, mačiau, kad jį erzina šviesa. Vargu ar galima buvo abejoti dėl jo ketinimų. Reikėjo kuo greičiau iš čia sprukti, rinktis trumpiausią kelią. Svarbiausia buvo rasti saugią vietą, kur galėčiau pasislėpti nuo pavojaus.

Bandydamas išsigelbėti nuo piktų žvėrių grėsmės, aš tiesiog nedelsdamas pradėjau kvapą gniaužiantį bėgimą, su didele viltimi. Apsaugotas iš dviejų pusių pastatų, didelių medžių, ąžuolų ir klevų, bėgau į netoliese esančius kaimyno namus. Toks staigus startas, sugebėjimas naudotis vietove, matyt, suglumino vilkus ir jie negalėjo suprasti, kodėl į juos buvo nutaikyta ryški šviesa.

Naktis buvo be žvaigždžių, dangus neaiškus, ėmė smarkiai snigti. Ten ant kelio, po sniegu gulėjo mano pamestos pirštinės. Man jos visai nerūpėjo. Galima tik spėlioti, kodėl vilkai nesiveržė į atvira prieangį, kur valandėlę, neaiškiai, sutrikęs sėdėjo žmogus. Žodžiu, aš net negalėjau patikėti apie tokią keistą savo būseną. Paskutinės mano mintys, besisukančios galvoje, buvo uždegti pupelių ryšulį, kabojusį palubėje, ir atsineštus šiaudus. Bet kilęs gaisras nieko nekalto žmogaus namuose ne tik nubaidytų vilkus, bet ir užtrauktų man rūstybę. Šis baimės išgyvenimas išrėžė žymę mano pasąmonėje ir liko joje visam gyvenimui.

O galiausiai, kai jau susivokiau, kad kaime vilkų nebėra, nusprendžiau bėgti kiek įkabindamas, savųjų namų link. Mano pastangos buvo sėkmingos.

– Belieka tik džiaugtis, kad tu likai gyvas, – sakė motina, išvydusi mane.

Nors miela buvo ši paguoda, tačiau man ji menkai tepadėjo atgauti dvasios ramybę.

– Tavo gyvybė kabojo ant plauko. O dabar truputį apsiramink, pavalgyk ir eik miegoti.

– Aš nieko nenoriu, – paaiškinau motinai.

Buvo kokia trečia valanda nakties, kai nuėjau miegoti. Vis dėlto, nors ir pavargęs, tą naktį aš pirmąkart neužmigau. Vilkų akys piktai žaižaravo, pasiryžę kovoti iki paskutinio kraujo lašo. Ta naktis man pasirodė ilga, neapsakomai ilga. Pati trumpiausia metų diena, pati ilgiausia metų naktis, pats gūdžiausias metų laikas. Tai, kad ši naktis turėjo savo istoriją, žinoma, kalta vilkų gauja.

Namuose, viename kambaryje, kur bus švenčiamos Kūčios ant baltutėlės staltiesės buvo nematyti nė menkiausios raukšlelės. Staltiesė buvo apnertais kraštais. Visi keturi kampai kabojo lygiai nukarę nuo stalo. Kūčių valgių, matyt, bus dvylika, o mūsų – nedaug belikę. Prie Kūčių stalo sėdama, kai pasirodo vakarė žvaigždė. Aišku, šios Kūčios man labai įsimintinos – po pusmečio mirė motina, aš tapau našlaičiu. Tai buvo sunkiausi metai gyvenime. Galiausiai apsipratau su likimu – išvykau mokytis į Kauną, dvasinė būsena vienaip ar kitaip keitėsi į geresnę pusę. Sunkiausia buvo susitaikyti su mintimi, kad jau niekada nematysiu motinos.

Ilgainiui aš supratau dar kai ką – netikėtai žmogaus užkluptas vilkas sustoja prieš jį, aišku, ne visada bėga, o ryški šviesa jam kelia įtarimą. Tas patyrimas, tos žinios kažkaip būdavo perduodamos iš kartos į kartą – ugnies vilkai bijo.

Vaikystėje mes visko prisigalvodavome, kaip atbaidyti vilkus. Be degtukų, parako, degių skysčių, fakelų – nė žingsnio į mokyklą. Į ją reikėjo eiti mažiausiai tris kilometrus.

Prisimenu, ilgais žiemos vakarais blankioje mėnulio šviesoje prie lango sėdėdavau aš, liūdnai susimąstęs: „dauguma žmonių tiki, kad jų gyvenimas yra nulemtas likimo, nors iki tol nežinomas jis, ta naktis buvo ir lieka viena mįslingiausių mano gyvenime. Iššūkiai manęs laukė. Kaskart turėjau surasti išeitį iš netikėtos situacijos. Galvoje vis sukosi mintys apie vilkus. Laimingo atsitiktinumo dėka – likau gyvas. Tokie dalykai pasitaiko tik vieną kartą, ir ne visiems. Pamanyk, tai buvo man.”

Vilkai, apie kuriuos visi viską žino, Žliubų kaimo gyventojams yra padarę daugybę nuostolių. Naktimis visas kaimas pabusdavo nuo vilkų staugimo, kupino sielvarto ir baimės. Vienas stengėsi perstaugti kitą. Kaskart vis baisiau. Kaskart vis kraupiau. Ne vienas suaugęs žmogus išsirisdavo iš lovos. Drąsesni išpuldavo į kiemą, apsiginklavę šakėmis ir pjautuvais.

Užmiršau vilkų staugimą, baisią paniką, tą jaudulį, vilkų pasirodymus kaime, pavojų ir šaltį. Prisimenu, kaip po tos nelemtos nakties, kitą dieną iš pat ryto nuėjau pas kaimyną Mykolą. Abiejose kiemo pusėse mėtėsi šiaudų kuokštės, namų kambaryje stovėjo stalas, dvi kėdės, kelios dėžės įrankių ir kitų daiktų, o prie nelygių rąstinių lubų buvo pakabinta lempa. Namas turėjo kitas duris, išeinančias į sodą.

Kol buvo gyva Mykolo motina, jis retkarčiais apsilankydavo namie pavakarieniauti ar šiaip sau pabūti. Motina manė, kad jos pareiga padėti sūnui, besislapstančiam nuo šaukimo į Sovietų kariuomenę. Mykolas rado vietą, kur išsikasė bunkerį, bet retkarčiais, naktimis grįždavo į namus. Apie jį sklido būti ir nebūti dalykai. Slegiančios dienos bunkeryje slopino jam sveikatą.

Kaimynas stebėjosi šiaudais, lyg kokiu dangaus stebuklu.

– Stribai idiotai, norėjo padegti mano namus, – sakė jis.

– Beveik visiškai tikra, – aiškino Mykolas, – kad tai jų darbas – prieangyje išbarstyti šiaudai nelyginant keršto ženklai.

Aš tylėjau, nesugalvojau ką pasakyti. Supratau, kad jis daug ko pats nežinojo ir šitai laikiau natūraliu dalyku.

– Kokie „berazumiai”, – įsiterpė į pokalbį neišvaizdi jo pagalbininkė Paulina, kažkada norėjusi vienišą vilką parsivesti į namus. Jos batai buvo purvini, vienas – be pakulnės, sijonas sulopytas ir apskretęs, matyt, toks jau amžius. Gerai įsižiūrėjus, tai – nuobodus amžius.

– Jų akyse švietė keistas, tvirtas įsitikinimas, kad tai – stribų darbas.

Negalėjau atsistebėti jais, nes laiko praėjo ne tiek jau daug, bet apie šitą įvykį niekas nieko nežinojo, išskyrus mano motiną, kurios sveikata kasdien silpnėjo. Jos balsas skambėjo tyliai ir liūdnai, klausinėjo begales klausimų.

Kiemas buvo didelis, ne miestiškas, šalia atviro namų prieangio tvyrojo malkos ir kupeta šiaudų. Ir išvydęs priešais save įprastą sodybos aplinką – tą kraupią naktį atsitempiau šiaudų, užgniaužęs kvapą, sėdėjau ant jų ir laukiau vilkų. Tąkart niekur nenorėjau eiti, matyt, todėl, kad nežinojau, kur plėšrūnai. Troškimas gyventi buvo labai stiprus ir aš negalėjau jam atsispirti. Per tą trumpą valandėlę prieangyje praslinko visas žemiškasis žmogaus kelias. Taigi, kiek dalykų, pagrįstų ir neišgalvotų, atgimė vėlei.

Mane sukrėtė susitikimas su vilkais, o rudenį dėdę Juozą – grūdų vagystė.

– Kokie puikūs javų laukai Žliubuose, tiesa?

Mes buvome ramūs, grūdų aruoduose daug. Niekada nekilo abejonė dėl jų saugumo klėtyje.

Aš dabar negaliu atsistebėti, kaip tąsyk krikščioniškos sielos, ypatingos gyvenimo patirties žmogui iš lūpų išsprūdo pikti žodžiai, tartum antausis sūnėnui Kaziui. Naktinė afera klėtyje buvo veržli. Giminaitis, palinkęs prie aruodo, kaire ranka ir smakru prilaikydamas maišus, sėmė grūdus iki ryto. Tikriausia jautėsi šiek tiek sunerimęs.

– Semk, dar šitą aruodą, laikyk maišą tvirčiau, – skatino jį ištikimu parankiniu buvęs vagišius iš gretimo kaimo. Ištempė trisdešimt maišų, kuriuos paslėpė netoli pirties.

– Jie gyvendavo iš to, ką pavogdavo, – kalbėjo žmonės.

Laimei, vagystė buvo išaiškinta. Daug pagalbos mes sulaukėm iš pusbrolio Albino. Slėpingoji jo sesė Birutė, patyrusi sielvarto, tiesiog tylėjo, ir kaip visada, į Kamajų bažnyčią skubėjo anksčiau, kad rastų vietelę atsisėsti. Parapijiečiai, klausydamiesi iš jauno kunigo lūpų besiliejančios poeto ir kunigo A. Strazdo poezijos, stebėjosi, kad daugiau nei prieš šimtmetį sukurtos eilės tebėra aktualios ir šiandien.

– Viskas gyvenime man truputį keistoka, – sakė motina. – Svarbiausia išsirinkti sau patinkamą kelią ir tvirtai eiti tikslo link.

Gyvenime nėra ko bijoti. Reikėjo tik suprasti, – kiekviena akimirka žmogui yra lemtinga. Viskas, ką sakė motina, buvo tiesa. Sužinojau, kad rūškaniausios žiemos naktimis gimtajame kaime slankioja vilkai – drumsčia ramybę žmonėms. Ar viskas buvo tik atsitiktinumas? Ir kaip susivokti, geriau viską suprasti. O paslapčių tiek daug, žmonės susikuria sau graudulingą gyvenimo planą, jiems tenka ilgai ieškoti dvasinės šviesos – tokia daugelio žmonių dalia. Kartais aš pagalvoju, kad brolybė yra veikiau įmanoma tarp vilkų, o ne tarp žmonių.

Moterys kartu ėjo iš apeigų bažnyčioje, klausinėjo viena kitos, aptarinėjo miestelio reikalus, dėmesingai apžiūrinėjo A. Strazdo aikštėje esantį turgelį, kuriame galima įsigyti visko, ko širdis geidžia.

Nepaisant išsišaknijusių prietarų, vilkai vengia išpuolių prieš žmogų, o tuo labiau šiandien, kai jų belikę mažai. Sakyčiau, vilkui sukurta etiketė yra dviprasmiška, ne visada teisinga. Ir aš visai nenoriu jos sumenkinti. Daug kas priklauso nuo mūsų pačių. Todėl vieni juos palaiko, kiti -smerkia. Tokia gyvenimo logika.

Prof. Juvencijus Petrulis

ekologija.blogas.lt

DALINTIS