PASAKA APIE BOBULĮ IR DZIEDULĮ

Menkutėj pirkutėjPrieg ūžuolo seno

Dziedulis su bobu

Laimyngai gyveno.
Dziedulis per dzienų

Žvejojo prieg upės.

Bobulė dzieduliu

Išvyrdavo zupės.
Pavalgius bobulė

Torielkas mazgojo.

Dziedulis šiūkšlukį

Paspyrdavo koju.
Bet rozų dziedulis

Parejo be ūpo,

Ba nepagavo

Ir menko kilbuko.
Ir zupė pasdarė

Jam negardzi.

Ir boba tų vakarų

Rodės britki.
O dar tos šiūkšlukės

Bado akis…

Supykis dziedulis

Bobulai sakys:
-Padlagės kap suodzis,

Vieni guriniai.

Ir kų tu per dzienų,

Sakyk man, darei?
Dziedulis bobulį

Be reikalo barė.

,,Ne pyrmas cia rozas“-

Bobulė pamanė.
Gana tau, dzieduli,

Sakau, večeroc.

Škaradnas daraisi,

Geriau aik miegoc.
Bobulė dzieduliu

Laškų paklojo.

Prieg pečiaus nuvejus,

Indus sumazgojo.
Dziedulis pro langų

Liūdnai pažiūrėjo,

Firankas užtraukis,

Laškon nuvėjo.
Bobulė padlages

Švariai išmazgojo.

Kantičkų paskaitius,

Dzievuliu dėkojo.
Nusvilkus rūbus

An uslano pasdėjo.

Ir pas dziedulį

In laškų nuvėjo.
Senatvė – ne šposas,

Visus kaulus maudzia.

Bobulė prieg dziedo

Šaltas kojas glaudzia.
Aik, varla, po biesais,-

Supyko dziedulis.

Apsiautai škarpietkom,

Matiau šėpoj guli.
Vilnonių prismezgus

Be dzievo mieros,

Dar kandės inlindį

Visas sukapos.
Su kojom ladzinėm

Nesglausk prieg many,

Ba, rodos, ne laškoj

Guliu, o grabi.
Ir šonan pastraukis,

In koldrų vyniojas.

Knarkia dziedulis,

Net stogas kilnojas.
O nabagei bobulai

Sunku kojas trync.

,,Geriau pas susiedų

Aitau susišylc“.
Mato susiedo

Budinkus pro langų.

Ir mislys juodziausios

Jai lenda in galvų.
,,Nevyrsiu jam zupės,

Tegu pabadaus.

Pabuvis be bobos,

Nagus sau nusgrauš.
Daugiau nesišydzys

Jisai iš manį.

Ir košė an vandenio

Bus jam gardzi.
Rozu negyvensiu,

An aukšto miegosiu.

Žiponų senų

Po šonais pasklosiu“.
An dziedo pikta,

Vos rytu išaušus,

Bobulė gyvenc

Išsikraustė an aukšto.
O, kad dziedu

Gyvenimas būt nesaldus,

An aukšto dar nustempė

Jo čebatus.
Ir gulas an žipono

Seno bobulė,

Ir žiūri pro plyšį

Kų daro dziedulis.
O dziedas priskėlis

Velkas rubaškų,

Ieško čebatų-

Neranda prieg laškos.
Ir mislina dziedas,

Vyniojas autus,

,,Ir kur aš galėjau

Nukišč čebatus?
Po suolu nesdėjau,

Prieg laškos nėra…

Ir kur ciej čebatai,

Kad juos kvaraba.
Paklausc reikia bobos,

Jinai viskų žino,

Galėc palikau čebatus

Prieg vežimo“.
Antose, ateik,

Ratavok tu mani.

Nežnau kur čebatai,

Katram jiej gali.
Ale pirkioj cyku,

Dziedas nuskosci.

,,Ir kur gi po biesais

Nuvej toj Antosė?“
Kaliošuosna stojas

Dziedulis surūgis

Ir aina bobulės ieškoc

Jis po ūkį.
Ir tvartų, ir kluonų-

Jis viskų apėjo.

Net išvietį dziedas

Ir tų apžiūrėjo.
,,Dzievuliau tu brangus,

Ir kas cia per cyrkai?

Pareitų graiciau

Ir išvyrtų zacyrkos.
Visi jau pavalgį,

Tuoj reiks abiedoc“.

Nežino dziedulis

Nei kų ir galvoc.
Laukia prieg lango

Valandų gerų,

O rodos paciam,

Kad ne valandų- parų.
Ir aina dziedulis

Pas susiedkas,

Mislina, tį gal

Antosį suras.
O bobulė tuom čės

Nulipus nuog aukšto,

Kad kerta tai kerta

Šaukštų po šaukšto.
Pavalgė Antosė

Smetonos su duonu,

An aukšto dar nusnešė

Pieno uzbonų.
O tas nabagucis

Kol kaimų apėjo,

Kaliošuosna kojas

Baisiai užgėlė.
Pavargis, pailsis

Namo paržirgliojo,

Šuva nepažinis

Ir tas jį aplojo.
In pirkių inejis

Sušylc sugalvojo.

Ale pečius nekūrtas-

Kap nabašnyko kojos.
,,Nu kų, be bobulės

Sunku bus gyvenc.

Pečių paciam

Reikės paskūrenc“.
Mislina dziedas

Ir striokas baisus,

Kas četvergi

Išskalaus jam autus?
Alkanas, piktas…

Ir kų dar daryc?

Žarnos pradės viena kitų

Tuoj ryc.
Lašinių atsipjovis

Jis duonos pasraiko,

Dar cibulio užkąs,

Ir skanu bus, ir sveika.
Ale duona kieta,

Trekšč- nulūžo dancys.

Cik vienų turėj.

Kų be jo dar darys?
Nei valgis, nei gėris,

Nusvilkis rubaškų,

Išalkis dziedulis

Vėl gulas in laškų.
Mislina dziedas

Ir sukas galva;

,,Gal mano bobulė

Seniai negyva.
Ir nor toj Antosė

Dazbridus jau man

Ale rozu vis geriau

Nei vienam.
Pečiukų pakūrus

Man valgyc padaro…“

Suprato dziedulis-

Gerai jis gyveno.
,,Kad jinai cik sugrįšt,

Kad būt cik gyva,

Rankas išbučiuotau

Kokia man gera“.
Ir ašarų braukia

Dziedulis liūdnai,

Vienam be bobulės

An svieto blogai.
O bobulė an aukšto

Tupėdama žiūri,

Kad vienas dziedulis

Šaltoj laškoj guli.
Ir gailescis ima

Baisiausiai bobulį,

Ir lipa nuog aukšto

Žemyn pas dziedulį.
O kad jam gyvenimas

Būt nekartus,

Nuog aukšto parsitempia

Jo čebatus.
Pūkini koldru

Ji dziedulį apklosto,

Pražilusių galvų

Jam švelniai paglosto.
Nusrengus in laškų

Lipa bobulė,

Ba reikia gi kojas

Pašyldzyc dzieduliu.
Cykiai dziedulis

Atlaidzia griekus,

Prieg jos prisiglaudis

Usnaudzia ramus.
Ir bobulė laimynga,

Jau pykc nėra noro,

Dziaugias, kad guli

Dziedulis prieg šono.
TAIGI, NEPYKIM,

NEBŪKIM PANIURĮ,

VERCYKIM ŽMOGŲ,

KATRŲ ŠONI TURIM.

Atsiuntė Ričardas Kairaitis

DALINTIS