Pabaltijo šalių alpinistų ekspedicija G II
Saulius Vilius
Brisdamas puriu Baltoro ledyno sniegu, vis pakeldavau galvą ir pažiūrėdavau į kairę, kur stūkso antras pagal aukštį pasaulyje kalnas. Aplinkui esančius kalnus dengė debesys. Pagaliau dangaus properšoje pamačiau garsiąją K-II viršukalnę.
Ekspedicijai Karakorumo kalnuose į keturioliktą pagal aukštį pasaulyje Gašerbrumo II viršukalnę ruošėmės beveik metus. Palankiausias ekspedicijos organizavimo sąlygas pasiūlė „Karakorum trek and expedition” agentūra, pirmoji Pakistane pradėjusi turizmo verslą. Agentūros vadovas Anchanas Ali Mirza yra kilęs iš karališkos šeimos, vadinamųjų radžų. Jo dėdė prieš trisdešimt metų valdė dalį Baltistano. Dabar šis titulas labiau simbolinis, realios valdžios radžos nebeturi.
Iš pradžių ekspedicijoje dalyvauti planavo net dvylika alpinistų iš visų trijų Baltijos respublikų, deja, į Pakistaną išvyko tik penki alpinistai – du lietuviai ir trys estai. Su vienu iš estų – Alaru Siiku – 2003 metais drauge pakilome į Everesto viršukalnę.
Nuotykiai prasidėjo nuo pat kelionės į Pakistano sostinę Islamabadą pradžios – trys alpinistai pavėlavo į lėktuvą. Su kitais ekspedicijos dalyviais jie susitiko jau trimis dienomis vėliau. Atvykę į Islamabadą, kaip ir kiekviena ekspedicija, privalėjome dalyvauti pasitarime Turizmo ministerijoje, turėjome palikti 6 tūkst. JAV dolerių užstatą vienoje aviacijos agentūroje už malūnsparnį, jei jo prireiktų mus gelbėti.
Kaip įprasta organizuojant tokias alpinistų ekspedicijas, mums buvo paskirtas ir ryšių karininkas. Jis turėjo beveik visą mūsų buvimo Pakistane laiką praleisti kartu su mumis.
Per kelias dienas Islamabade atlikę visus privalomus formalumus, drauge su ryšių karininku, gidu, virėju ir virėjo padėjėju susikrovę visą ekspedicijos mantą pajudėjome link kalnų.
Kelionė puikiais kalnų keliais užtruko dvi dienas. Itin įspūdinga kelio atkarpa buvo kylant palei Indo upę. Žmonės, buitis ir net kraštovaizdis šiek tiek priminė Pietvakarių Pamyrą. Tuo pat keliu leidžiantis žemyn mums buvo skirta ginkluota apsauga, nes naktį nėra saugu. Tą atkarpą galima praskristi ir lėktuvu. Kaip ir visi keliautojai šiuo keliu stabtelėjome Indo ir Gilgito upių santakoje. Šioje vietoje susikerta trys didingiausi pasaulio kalnynai – Hindukušas, Karakorumas ir Himalajai. Iš čia matosi ir vienas pavojingiausių pasaulyje, 8 tūkst. metrų siekiantis kalnas Nanga Parbatas. Tai septintoji pagal aukštį pasaulio viršukalnė, kurią pasiekti yra ne tik sunku, bet labai pavojinga, nes stačiais šlaitais dažnai krenta lavinos. Dėl to šis kalnas dar vadinamas kalnu žudiku. Visai neseniai unikali gelbėjimo operacija Nanga Parbato kalno vardą išgarsino visame pasaulyje. Pakistano armijos malūnsparnis penkioliktu mėginimu sugebėjo išgelbėti garsų Slovėnijos alpinistą Tomazą Humarą, savo jėgomis jau nebegalėjusį nusileisti nuo šio kalno.
Skardu mieste apsistoja visos ekspedicijos ir keliautojų grupės, vykstančios į Karakorumo kalnus. Čia visai nebrangiai galima apsirūpinti trūkstamu inventoriumi ar maisto produktais, vaisiais ir daržovėmis. Itin sunkiai gavome deguonies, kurio prireikia susirgus. Šį miestą iš visų pusių supa kalnai, miestas dar vadinamas visų kelių kryžkele. Nors čia lankosi labai daug užsieniečių, mums nepavyko gauti jokio alkoholio.
Paskutinis kelionės etapas mašinomis vedė iki Askolės kaimo. Anksti ryte keturiais džipais išvykome iš Skardu. Atgal sugrįšime tik beveik po pusantro mėnesio.
Pagaliau mes vietoje, jau tiesiog iš Askolės kaimo matosi snieguotos viršukalnės. Toliau nėra jokio kelio ir jokių viešbučių – visi atvykėliai miega palapinėse. Mūsų gidas per rekordiškai trumpą laiką nusamdė net aštuoniasdešimt šešis porterius. Nešikai į bazines stovyklas užgabena kiekvienos ekspedicijos mantą. Atlyginimas porteriams mokamas kiekvieną dieną ir kasmet jis vis didesnis. Per savaitę aukštyn mantą gabenantys nešikai uždirba maždaug po šimtą dolerių. Ekspedicijos čia dažnai patenka į keblią situaciją, nes dažnai porteriai (nešikai) streikuoja, reikalaudami didesnio užmokesčio, nei buvo sutarta. Tačiau, nepaisant to, alpinistai ir keliautojai vis vien veržiasi aukštyn ir tikrai kiekviena grupė net kelioms dienoms stabteli Konkordijos stovykloje, iš kurios atsiveria, ko gero, vienas nuostabiausių kraštovaizdžių pasaulyje…
Šiemet Karakorumo kalnuose iškrito labai daug kritulių. Pakilti iki G-II bazinės stovyklos mums prireikė net dviejų papildomų dienų. Normaliu sezonu aukštyn kylama gana geru kalnų taku, dabar taką dengiantis beveik metro storio sniegas sudarė daug sunkumų ne tik porteriams, bet ir puikų inventorių turintiems alpinistams.
Stovyklą įkūrėme itin gražioje vietoje 5111 metrų aukštyje. Už kelių kilometrų esančios kalnų grandinės kitoje pusėje jau Indija. Iš bazinės stovyklos matėsi nuostabi Čongolizos viršukalnė ir Hiden Pikas (arba Gašerbrumas I) bei kalnas, į kurį kopti čia atvykome – Gašerbrumas II.
Tik pastatėme palapines ir nuo artimiausio kalno nugarmėjo didžiulė lavina. Ja grožėjomės visai neilgai, jau po kokios minutės mus pasiekė lavinos sukelta oro banga, dar po akimirkos atūžė ir sniego debesis. Niekada ir jokiuose kalnuose neteko matyti tiek lavinų, kiek šiemet Karakorume.
Į pačią viršukalnę kopėme mėnesį – drauge su kitomis ekspedicijomis sugebėjome pritvirtinti virvinius turėklus iki antros stovyklos. Jau po pirmo bandymo pasiekti pirmąją stovyklą vienas mūsų įkrito į įspūdingo gylio plyšį. Kadangi dienomis būdavo karšta, o sniegas minkštas, pradėti kopti reikėdavo net 11 ar 12 val. vakaro. Keletą kartų kopimą nutraukėme dėl itin blogo oro. Liepos pradžioje beveik be perstojo snigo net aštuonias dienas. Du kartus planavome ir mėginome pasiekti trečiąją stovyklą, iš kur norėjome šturmuoti viršukalnę. Deja, nesugebėjome to padaryti. Gilaus sniego šlaitai, kuriais vedė mūsų maršrutas, ne tik mums pasirodė per daug pavojingi. Sniego kabliai, prie kurių tvirtinome virves, besileidžiant nekart trūko.
Vieno nusileidimo metu vėl krito Alaras ir patraukė mane, nes buvome susirišę viena virve. Mums pavyko susistabdyti, bet žemyn nugarmėjo mano kuprinė, kurioje buvo palydovinis telefonas, vaizdo kamera, racijos miegmaišis, kiti svarbūs daiktai.
Nė vienas pirmos bendros Pabaltijo šalių ekspedicijos dalyvių nepasiekė išsvajoto tikslo, bet vis dėlto mes žengėme pirmuosius žingsnius, kopdami į Karakorumo viršukalnes. Iki tol niekas iš Lietuvos nebandė kopti į pačias aukščiausias Karakorumo viršukalnes. Mes nelabai išmanėme kopimo šiuose kalnuose ir ekspedicijos organizavimo subtilybes. Įgauta patirtis ir žinios pravers planuojant naujas keliones į nuostabų ir lietuviams dar mažai pažįstamą Pakistaną.
Daugiau informacijos apie Karakorumo ekspediciją galima rasti www.baltuzygiai.lt.
