Keliautojas, fotomenininkas, kaimo turizmo sodybos „Šaltupis“ puoselėtojas Raimondas Puišys-Mažylis kasmet bent po kelis kartus į savo sodybą sutraukia keliautojus. Alpinistai rengia „Balticum“ apdovanojimus. Šiemet jis išleido fotoalbumą „Aukštumos. Žemumos“, skirtą Algimantui Jucevičiui, kurio vedamas ne kartą žygiavo atokiausiais Pamyro, Tian Šanio, Altajaus bei Kaukazo kalnais. „Tai knyga – apie žmogaus dvasines aukštumas ir žemumas. Apie žmones, kurie rizikuodami gyvybe kopia į dangų remiančias kalnų viršūnes, kur vėjai iš jų galvų išpučia visas blogas mintis, išgrynina sielą. Ir apie žmones, kurie niekur nekopia, niekur nekeliauja, kurie patogiai murdosi kasdienybės drumzlėse“, – sako fotomenininkas R. Puišys. 
Dovana kalnams
Fotomenininkas Algimantą Jucevičių laiko savo mokytoju, kaip ir daugelis, matyt, su juo bent kartą buvusių kalnuose. „Daug metų su Algimantu kopiau į kalnus ir kažkaip norėjau jam atsidėkoti. Septynerius metus mes kartu žygiuojame. Labai jį gerbiu ir myliu. Myliu kaip žmogų, kaip keliautoją, kaip vadą. Kartą kalnuose bežygiuojant kilo mintis Algimanto Jucevičiaus 70 metų jubiliejui padaryti fotoalbumą. Gimusi idėja buvo brandinama, tikslingai prie jos einama, tai atsispindi ir iš albume esančių fotografijų“, – pažymi keliaujantis fotografas, bent kartą per metus išsiruošiantis į kalnus.
Visose R. Puišio kelionėse jį lydi ir pilna fotografo amunicija, sverianti apie 5 kg. Su ja reikia ir pabėgėti, ir užlipti, ir pritūpti, siekiant pagauti patį gražiausią vaizdą, taip reikiamą akimirką. Iš pradžių vadas pykdavo, vėliau tapo atlaidesnis, kol pagaliau visai priprato.
Kartą besikabarojant kalnais ir ieškant atsiveriančių gražiausių panoramų, buvo pamestas ne vieną dešimtį tūkstančių kainavęs fotoaparatas: „Keliavau Kaukazo kalnuose, vienas kopiau į viršūnę ir iš rankų išslydęs fotoaparatas nusirito ledyno šlaitu ir įstrigo į plyšį. Mačiau, kur jis yra, bet vienas nedrįsau leistis. Nieko aplink nebuvo, jei tame plyšyje užstrigčiau, niekas nesurastų. Būtų dvigubas nuostolis. Pamojavau fotoaparatui ir nukulniavau. Po to labai saugodavau. Visgi brangus malonumas mėtyti tokius daiktus“, – pamena R. Puišys, kalnams padovanojęs savo brangiausią įnagį. 
Sapnuoja ledynus
Beveik savaitė laukimo kalnuose siaučiant audrai, nežinia, pakibus virš bedugnės, žuvusio draugo paieškos – tokius ir kitus išbandymus patiria Algimanto Jucevičiaus bendražygis R. Puišys. Daugelis tų vaizdų sudėta į naująjį keliautojo albumą „Aukštumos. Žemumos“.
49 metų verslininkas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos bei Rusijos geografijos draugijos narys R. Puišys kelionių aistra užsikrėtė dar jaunystėje, studijuodamas Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Nuo to meto artėjant vasarai jis tampa neramus. Sapnuoja kalnus, svajoja, kada šaltis palies kūną, išplaks kruša, fizinis aktyvumas išvalys smegenis, adrenalinas ir stresas paleis vėjais visus rūpesčius ir bėdas. Nekantrauja ir kuomet su fotoaparatu vėl galės įamžinti gražiausius kalnų vaizdus.
Artimiausios fotomenininko kelionės vėl taikomos į kalnus. Šįkart Pamyras, kuriame keliautojas jau viešėjo prieš 5 metus. „Norėčiau pravažiuoti garsiuoju Pamyro traktu, susitikti su pamyriečiais, nuvežti jiems nuotraukų, kurių dauguma sudėta į mano albumą“, – sako jis. Ir, aišku, vėl keliaus su Algimantu Jucevičiumi. „Jei matys, kad kažkam blogai, negerai, jis palauks, sulėtins tempą, niekada nepaliks vieno, suras variantą, kaip jį saugiai nuleisti žemyn. Šių dienų jaunimas jau ne toks atidus kitam, gali palikti sau vieną gulintį ir eiti sau pasivaikščioti, kol anas atsikočios. Todėl, keliaudamas su Algimantu, labai saugiai jaučiuosi, žinau, jei jis ves, tai tikrai išves“, – žeria kalnų vado Algimanto Jucevičiaus privalumus fotomenininkas. 
„Žygiuojant su Algimantu Jucevičiumi vienos įsimintiniausių akimirkų – radialiniai žygiai. Jei jau Algimantas kviečia į radialinį, tai žinok, kad reikia pasiimti viską, ką gali – prožektorių, šiltesnių rūbų, maisto, nes grįši naktį, visas sušlapęs, apsibrozdinęs. Kiek buvo radialinių, iš visų grįždavome paryčiais“, – juokiasi R. Puišys, neslepiantis simpatijos tokiems laukiniams žygiams, kuriems specialiai nesiruošia.
Keliautojas ištisus metus maudosi atviruose vandens telkiniuose, mėgsta pirtį, lauko darbus, daug laiko praleidžia gamtoje. O, svarbiausia, nenustygsta keliauti, tobulėti, kasdien atrasti kažką naujo. „Kopiant į kalnus, ne tiek svarbu raumenų apimtys, kiek ištvermė, kantrybė, psichologinis nusiteikimas ir patikimi bei linksmi bendrakeleiviai“, – sako R. Puišys.
Keliautojo pomėgiai, įtemptas gyvenimo ritmas, verslas atima iš fotografo ir laiko, ir jėgų. Tačiau jo išpuoselėtoje sodyboje prieglobstį randa menininkai, keliautojai, alpinistai, liaudies teatro artistai, muzikantai, fotostudijų žmonės, rengiantys seminarus, parodas. Čia įkurtas ir savotiškas mini fotografijos muziejus, mat į kadaise išmestus ir Raimondo surinktus fotolaboratorijų prietaisus, senas galerijų nuotraukas šiandien jaunimas žvelgia išpūtęs akis. Keliautojo sodyboje „Šaltupis“ visuomet gali pabėgti nuo miesto šurmulio, pailsėti ir pabendrauti.
Vilioja žygiai po laukinius kraštus
Prieš 10 metų fotomenininkas įveikė visų alpinistų Meka vadinamą Alpėse esantį Monblaną (4810 m) – aukščiausią Vakarų Europos viršukalnę. R. Puišiui įsiminė ir Azijos bei Europos riba vadinamas Elbrusas (5642 m). Tačiau įdomiausios kelionės – į Kolos pusiasalį, Tian Šanio, Pamyro, Kaukazo, Uralo, Altajaus kalnus. Anot keliautojo, kelionės į Rusiją neišsunkia piniginės, jos pigesnės nei kopimas į kalnus Pietų ar Šiaurės Amerikoje, Naujojoje Zelandijoje. Be to, buvusios Tarybų Sąjungos kalnai nesukultūrinti, todėl žygiai sudėtingesni, įdomesni. 
Kamčiatkoje R. Puišiui pavyko užlipti į vieną aukščiausių pasaulyje veikiančių ugnikalnių. Beveik 5 km aukščio Kliučių ugnikalnio viršūnė nuolat apgaubta iš 30 m skersmens kraterio kylančių dūmų. Aplink tvyro sieros vandenilio kvapas. Basomis stovėti prie kraterio neįmanoma – uolienos tiesiog liepsnoja.
Pavojinga kelionė buvo ir kopiant į Tian Šanio kalnus. R. Puišys su grupe dalyvavo žygyje, kurio metu buvo ieškoma šiuose kalnuose 2005 m. žuvusio lietuvio pėdsakų. Rado tik vieną „katę“. „Matyt neapskaičiavo jėgų… Mūsų ten taip pat tykojo pavojai – nuo kalno ritosi sniego lavinos, krito akmenys. Reikia būti labai atsargiam ir akylam“, – sako keliautojas.
Viena pavojingiausių pasaulyj
e laikoma Tian Šanyje esanti 7439 m aukščio Pergalės viršukalnė. Būdamas 6 km aukštyje fotomenininkas su kitais keliautojais pateko į audrą. Penkias paras teko tūnoti palapinėse ir lūkuriuoti geresnių orų. Dėl deguonies trūkumo visi jautėsi apduję. „Tai buvo vienas rimčiausių išbandymų“, – prisimena kaip šiandien tas akimirkas keliautojas.
Bet visgi didžiausias pavojus buvo patirtas Altajuje. R. Puišys neatsargiai pastatė koją, paslydo ir nušliuožęs virve pakibo virš bedugnės. Apmąstyti viso gyvenimo tą akimirką nespėjo. Draugas, su kuriuo buvo susirišęs virve, reagavo akimirksniu. Aiškus partnerio protas jį išgelbėjo, o galėjo baigtis gerokai liūdniau.
Kelionių fotografijų aistra
Geriausias savo nuotraukas iš kelionių kaunietis nuolat pristato parodose ne tik Lietuvoje, bet ir Sankt Peterburge, Tokijuje. Fotografijos yra pelniusios įvairių tarptautinių apdovanojimą.
Šiemet išleistas fotoalbumas „Aukštumos. Žemumos“ susideda iš dviejų dalių, kur akivaizdžiai pavaizduotos dvi gyvenimo pusės – kaip visa apimantis ir visur įsiskverbiantis In ir Jan simbolis. „Kalnai – tai šviesioji gyvenimo pusė, kur žmonės eina apsivalyti, kyla į aukštumas ir grįžta išsigryninę. Sankt Peterburgas – žemuma, tamsioji gyvenimo pusė, šiukšlynai, nepritekliai. Mes tai norėjome parodyti“, – sako fotomenininkas, kasdien ruošiantis fotoaparatą naujiems žygiams.
Vytautas Nosevičius
Nuotraukos R. Puišio
