Nuramintos vėlės

Bo Haeng Sunim, Keryongo kalnynas, Pietų Korėja

Vėlinės… Pokalbiai su mirusiaisiais, artimaisiais, šiurpios istorijos, prisiminimai… Visuomet tą vakarą savo tėvams padedu lėkštelę su maistu. Tikiu tuo…? Bet kažkoks nerimas, baimė apima, nežinia… Tai ne pavasarinės nuotaikos, tai pasiruošimas žiemai, sunkumams, netektims… Ar išgyvensime dar vieną žiemą be didesnio vargo… Nemalonūs klausimai. Bet ką daryti? Kaip tą nerimą, baimę nuvyti nuo savęs? Kaip? Vėlinės… Uždegame žvakelę už visus, kurie ne su mumis. Bet kur jie? Per tūkstančius metų visa Žemė yra kapinės. Tad kur uždegti tą žvakelę?

Kur jos išeina?
Kiek mirusių, žuvusių, dingusių „be žinios“, karai… Ant kiekvieno žemės lopinėlio degtų žvakės, žvakės, žvakės… Jų nepakaktų. Jau kelinti metai esu Mu Sang Sa šventykloje, Pietų Korėjoje, Keryongo kalnyne. Tai ypač įžymi Korėjos vieta. Čia labai daug dvasinės energijos. Dvasinės tiesiogine šio žodžio prasme. Labai daug. Būdamas Korėjoje, nemačiau kapinių. Tik dabar jau kuriamos vietos, kur žmonės laidojami viename dideliame plote. Bet vaikščiodamas po „savus“ kalnus, maždaug kas šimtą metrų miško laukymėse vis randu kapų. Keli arba vienas kauburėlis, kartais atrodo apleistas, kartais kieno tvarkomas. Kitose laukymėse mirusiesiems pastatyta paminklų, kitur tiesiog pasodinta medelių. Kapai labai gražiose vietose.
Mano mama prieš mirtį sakydavo: „Kaip gerai, kad būsiu palaidota šalia savo žmogaus tokioje gražioje vietoje…“ Mano tėvų kapinės Veliuonoje ant Nemuno kranto. Atsiveria vaizdingas upės vingis. Gali prie savo tėčio ir mamos kapo būti visą dieną… Užplūsta neapsakoma ramybė. Gaila, kad labai retai galiu čia atvykti. Ir tik mano brangi pusseserė Aldona su savo vyru Adolfu vis pasitvarko ten, gėlių pasodina, žvakelių uždega.
Tad visi mes turime artimųjų, kurie ilsisi žemelėje. Kur jie dabar? Mes nežinome. Galime tik tikėti. Vienaip ar kitaip. Galime pasimelsti, paraudoti. Labai norėtųsi, kad jie būtų šalia mūsų, gailėti, kad paliko mus tokie jauni netikėtai. O juk galėjo dar gyventi… Bet kad ir kaip rypuotume, kaip aimanuotume, tikrai nežinome, ar jie mus girdi, ar aplanko mus. Štai ši nežinia ir suteikia mums tikėjimo, kad jie yra kažkur, mus mato ir jaučia. Aplanko iš amžinybės. Tam ir žvakutes uždegame, kad siela ilsėtųsi ramybėje. Bet ar ramybėje? Ar mes patys esame ramybėje?
Dvasių kalnas
Grįžkime į Drakono kalnus, į Korėją. Ši vieta labai jautri. Dvasių vieta! Ir šiame kalne kaip niekur kitur Korėjoje itin gausu šamanų su savo šventyklomis, apeigomis, altoriais. Naktimis taip ir girdžiu mušamus būgnus, lėkštes, keistus, šiurpą keliančius garsus. Ypač aktyvu per pilnatį. Būtent Mėnulio kalendoriaus 14-15 dieną ir 1 dieną iššaukiamos dvasios. Neretai kažkas užsisako žinomo generolo dvasią, kad ji suteiktų jėgų politikoje, versle, vadovaujant kokiai grupuotei. Ir, pavyzdžiui, šamanė tikru vyrišku balsu, lyg būtų įsikūnijęs prieš mus pats karvedys, susako, ką mums daryti ir ko nedaryti. Pats šamanas transo metu net neprisimena, ką bekalbėjęs…
Ar jos mus girdi?
Artimo žmogaus mirtis – mums tikra paslaptis. Tiek metų kalbėjęs su mumis, buvęs kartu, ir vieną dieną štai, randamas be jokių gyvybės ženklų. Tą sekundę suvokiame, kad jis ar ji jau daugiau niekada su mumis nebus, nekalbės, nepaguos… Viskas. Kažkur išėjo…? Argi taip įmanoma? Mes nežinome… Ir uždegę žvakutę visada klausiame: „Kodėl palikai mane? Kodėl išėjai? Man labai sunku, prašau sugrįžki bent trumpam, bent akimirkai, patark, kaip man gyventi toliau…“ Skundžiamės, prieštaraujame, kalbamės, prisiekiame.
Darau ir aš tą patį. Nors jau įgavau šiokį tokį suvokimą apie tai, vis vien iš inercijos prašau, kad mama nepyktų ant manęs už vienus ar kitus poelgius. Kad tėtis nesinervintų, kad išėjo amžinybėn labai jaunas ir paliko mane visai mažutį, tik penkerių metų. Kad aš susitvarkau su savimi… Kad aš galiu… Kiek jau tokių pokalbių aš turėjau… Ir net dabar, rašydamas… Mes bandome susisiekti su mirusiaisiais, kalbėtis, prašyti jų pagalbos, manydami, kad jie, būdami mums nežinomoje vietoje, gali padėti. Tas tikėjimas, kai naktį kapinėse mes susikaupę tariame, pvz.: „Na, tėti, padėk man atsikratyti to pikto žmogaus. Tėti, nepalik manęs, padėk man!“ Ir staiga tuo metu netikėtas vėjo šuoras ar kokio paukščio kranktelėjimas… Mes priimame kaip ženklą, jog mus išgirdo, ir, neduok Dieve, jei mūsų vadinamajam priešui kažkas blogo dar atsitiko… Kitas mirusio tėčio prašymas gali būti dar rimtesnis… Taip ir pradedame tikėti tuo. O jeigu dar surandame tarpininką, kuris mums gali pagelbėti susisiekti su išėjusiaisiais…? Čia ir visko pradžia. Neleidžiame savo artimiesiems ramiai „ilsėtis“. Kuomet su dukra ir žentu nusifotografavau prie savo tėvų kapų, labai norėjau, kad tėvai pamatytų tai… Ir tikrai tikėjau, kad jie mato, nes man ši nuotrauka tokia brangi.
Nuraminti sielas
Dauguma lietuvių katalikai. Visų Šventųjų ir Mirusiųjų dienos – tai senos, dar prieš ateinant krikščionybei tradicijos. Vėlinės. Bendravimas su mirusiaisiais… Tad ką mes, būdami ne itin išprusę dvasia, galime jiems pasakyti. Tik pateikti savo egoistinį norą… Norėti sau… Raminti save per kažką… Labai maža žmonių, kurie turėtų kitokį, „nei viskas man“ protą. Visi pasaulio mirusieji – tai viena bendra energija, apgaubusi žemę. Ir tik mūsų gera valia, mūsų tikėjimas gali juos išlaisvinti iš tokios pat nežinios, kurioje esame mes.
Tame Drakono kalne, kur esu dabar, mūsų mokytojas pastatė mums šventyklą. Ji stūkso visai netoli šamanų stebuklingo energinio akmens, upelio, šaltinio. Tai labai senos vietos. Nuo neatmenamų laikų pastatytas altorius kalno dvasiai iššaukti ir po to jau ko nors paprašyti jos. Neretai šamanų ceremonijų metu susirenka tiek dvasių, blyškios šviesos, kad net šviesiau tampa naktį. Tad, kai atlikome savo budistų šventyklos atidarymo ceremoniją, Budos akių atvėrimo ritualą, vadovaujamą labai seno ir stipraus vienuolio, išsyk kitą naktį šamanų garsai buvo jau gerokai silpnesni, o po kelių mėnesių visai nebeliko dvasias iššaukiančių ceremonijų… Nes dvasių jau nebepasirodydavo toje vietoje, kur atsirado budistų šventyklų. Budistai savo praktikomis nuramina klajojančias dvasias, suteikdami joms galimybę vėl atgimti ar patekti į kitą energinę ramybės vietą, kur jokių žemiškų kvietimų negirdėti.
Netrukdyti joms išeiti
Nereikia kviesti mirusių artimųjų. Reikia leisti jiems išeiti. Juk jei jūs, tarkime, būtumėte miręs, kaip jaudintumėtės, kad dėl jūsų sūnus ar duktė taip „raunasi plaukus“, rauda. Manau, niekas to nenorėtų. O mes kviečiame savo artimuosius. Jie ir ateina, nes myli mus, dėl mūsų sielojasi, kad mes negalime patys būti stiprūs. Ir pagaliau – kur iškviestiesiems grįžti? Lakioti aplinkui? Ir po to, suprantama, girdime keistus garsus palėpėje, kažkieno ranka vis atskleidžia užuolaidą tame kambaryje, kur miegojo numiręs žmogus… Budistų šventykloje atliekame mirusiųjų išėjimo ceremoniją, kuri trunka maždaug 49 dienas. Jų metu ką tik išėjusi dvaselė gauna pirmą žinią, kad yra išėjusi ir jai neįmanoma grįžti, toliau ji raminama, kad viskas bus gerai, kad nesijaudintų dėl artimųjų, giminių, pažįstamų, savo gimtos vietos, šalies… Ir tik tuomet, kai visus prisirišimus nutraukiame, pagaliau leidžiame išeiti į tam tikrą šviesos šalį, kur spinduliuoja ramybė ir palaima.
Be abejo, ramybės ir palaimos šalis gali būti pasiekta ir būnant žemėje, jei atitinkamai gyvenama ir praktikuojama. Bet jei to nespėjama padaryti, tada dvasininkas gali tik per 49 dienas padėti tai pasiekti jau esant po kūno mirties. Ir jei kas nors iš artimųjų ceremonijos metu verkia ar prašo grįžti savo artimo, mes, vienuoliai, labai mandagiai išprašome iš šventovės, kad savo rypavimais ir verksmais netrukdytų jau nuo nieko nepriklausomai dvasiai išeiti. Kai dvaselė išėjusi tenai, jokie šamanų būgnai ar specialūs ritualai negirdimi… Tuomet ir ramybė Drakono kalne, ir visur aplinkui įmanoma. Nėra aplink kenčiančių dvasių, nes, būdamos šalia, jos trukdo mums, o mes – joms. Ir kai mūsų miręs artimasis po mirties pasiekia palaimą, kažkokia keista ramybė užvaldo ir mus pačius. Tuomet prie kapo mes tik sakome: „Tėti, mama, ilsėkitės ramybėje, mums viskas gerai. Visi sveiki ir gyvi. Ramybės Jums“. Tuomet ir mes tampame ramūs, štai čia ir viso pasaulio mirusieji mums padeda. Dauguma jau žinome tai…. Tad tokia patirtis, toks protas visuomet geriausias bendraujant su tam tikra NEŽINIA, kas yra MIRTIS…

Ramybės visiems

DALINTIS