Evelina Taunytė (CandyCactus)
„Aš griežtai pasisakau už dujų naudojimą prieš necivilizuotas tautas”. Winston Churchill, D. Britanijos karo sekretorius, kai britų lėktuvai bombardavo kurdų kaimus Irake, kad įtvirtintų Londono geidžiamas sienas.
Žemėlapyje tarp Turkijos, Sirijos, Irano ir Irako lenktai, ištęstinėm raidem parašyta KURDISTAN. Taip žymimi kalnai, ar plokštikalnės. Politiniame žemėlyje Kurdistano nėra. Bet jis egzistuoja. Kaip demografinis faktas. Autobuso vairuotojui turkui užklausus, kur važiuoju, atsakau, kad į Kurdistaną, turėdama omeny jo dalį Turkijoje. Važiuok į Iraką, griežtai atsako jis. Turkai nenori girdėti apie Kurdistaną. Netgi labai nenori.
Trumpas degtukas
Kai manęs užklausia angliškai, o aš atsakau kurdiškai, trikdo tiek turkus, tiek kurdus. Nors kurdiškai kalbėti viešumoje oficialiai nebedraudžiama, bet nerekomenduojama. Diskriminacija kurdams – vis dar kasdienybė.
Jei taip vadinamo tautų pavasario pasekoje daugybė tautų įtvirtino savo valstybingumą, tame tarpe ir Lietuva, tai šitoj loterijoj tiek kurdai, tiek armėnai ištraukė po trumpą degtuką. 30 mln kurdų tauta yra skaitoma didžiausia pasaulyje mažuma, neturinčia savo valstybės ir de facto neturinčios galimybės kultivuoti savo kalbą. Apie 15 milijonų kurdų gyvena Turkijoje ir sudaro 20% visos Turkijos populiacijos. Armėnija, nors išliko tuomet kaip Sovietų sąjungos respublika, prarado daugybę savo žemių ir patyrė Turkijai vis dar kontroversinį genocidą, kur buvo išžudyta didžioji dalis armėnų.
Kai svarsčiau, ar toliau studijuoti, nusprendžiau vistik keliauti, suvokdama, kad didelė dalis pasaulio realybės yra išcenzūruojama ir neprasiskverbia iki universitetų auditorijų. Daugybė faktų dėl vienokių ar kitokių priežasčių neturi šanso patekti į rašytinę formą. Galbūt universitete studijuojant galima perskaityti apie čigonus, bet pačių čigonų rašytos knygos yra retenybė, nes jų kultūra remiasi žodiniu žinių perdavimu pasakojimais ir dainom.
Kurdai galbūt rašytų, bet nelabai gali. Diyarbakir, neoficialiojoje kurdų sostinėje Turkijoje bergždžiai klausinėjau knygynuose, ar turi kurdiškų knygų. Ilgokai ieškojau kurdų žodyno, vėliau radau jį per Nevroz šventę, parduodamą šalia užkandžių. Porą žodžių kurdiškai išmokau iš žmonių. Juk galiausiai vos ne kas penktas Turkijoje – kurdas.
Kas pirmesnis, tas greitesnis?
Žemės tautoms teisingai padalinti faktiškai neįmanoma, kaip tai liudija pasaulio ramiai stebimas kruvinas projektas iš Palestinos padaryti Izraelį. Žmonių migracija yra natūralus dalykas, ir laikui bėgant, per kelis tūkstantmečius metų, viename lauke bus pagyvenę bent penkių tautų atstovai. Monokultūros, žiūrint iš biologinio taško, yra mažiau linkę atlaikyti evoliucijos iššūkius ir todėl mažiau pasiteisina evoliucijoje negu mišrios. Todėl faktas, kad žmonės visais laikais gyveno daugiau ar mažiau maišydamiesi, yra natūrali evoliucinė išgyvenimo duotybė. O nacionalizmas kaip racionalus kultūrinis fenomenas egzistuoja nuo labai neseniai.
Kaip gi reikia dalinti tokią žemę, kurioje nuo senų laikų gyvena įvairiausių tautų žmonės? Nejaugi kaip daržely – kas pirmesnis, tas gudresnis? Apmaudu, bet būtent pagal šitą argumentą, pvz. Izraelis pateisina savo veiksmus Palestinoje.
Istorija gali tapti pragaištinga akmenų krūva, kur kiekvienas traukia savo akmenį viršun, sakydamas, kad čia yra teisybė. Istoriniai faktai gali būti palankūs politinių jėgų perstumdinėjimui, bet jie negelbėja elementarioje socialinės politikos misijoje, užtikrinti bendrą darnų gyvenimą tų žmonių, kurie gyvena čia ir dabar, ir ne gilioje senovėje. Nors kurdų klausimo politinis sprendimas yra Turkijos ir tarptautinės bendrijos interesų valioje, kurios visiškai nejaudina istorija, o pasiskirstymas ištekliais, smalsumo dėlei galima pasižiūrėti, kas gi vyko tam akmenų lauke, kuriame gyveno nuo seno kurdai.
Abraomo vaikaičiai
Viena teorija sako, kad kurdai – tai Abraomo sūnaus Mediano palikuonys. Pagal Encyclopedia Britannica kurdai yra greta persų vieni iš arijų palikuonių. Siriškai ir aramietiškai kurdai vadinami Kardu, hebraiškai – Kurdaye, persiškai Gorda. Kurdų vardas keldinamas nuo Kordua karalystės, kuri gyvavo trečiame tūkstantmetyje prieš mūsų erą tarp Persijos ir Mesopotamijos, šalia Van ežero. Ši vieta žemėlapyje yra sienų sankirtoje tarp Turkijos, Sirijos, Irano ir Irako.
Graikų istorikas Ksenofonas apibūdina kurdus kaip nuožmius kalnų žmones, kurie puldavo graikų armijas 400 p. K. Freya Stark, XIX amžiaus keliautoja savo knygoje „Asasinų krašte” apibūdina kurdus irgi kaip karingus žmones, kurie vienok gali būti labai svetingi, bet irgi pavojingi tik palikus jų namus. Įdomu dar ir tai, kad gruzinų kalboje „kurd” reiškia vagis, o turkų kalboje „kurt” reiškia vilkas. Profaniškai svaičioju, kad galbūt žodžio kilmė buvo susijusi su patirtimi?
Kurdai, kartu su arabais, armėnais ir persais šiose vietose gyveno kaip gyvenę, nors kas pusę tūkstantmečio politinis žemėlapis pasikeisdavo. Tuomet čia kurdų žemės rūpėjo Romai, Bizantijai, turkams selčiukams, persams safavidams, arabams. Ir iki dabar šis žemės lopinys randasi jėgų sankirtoje.
Tačiau po tūkstantmečių gyvavimo XX amžiuje pasaulis pakeitė žaidimo taisykles ir ėmė žaisti nacijas. Nuo to laiko kurdams žemėje, kurioje gyveno nuo tūkstantmečių, vietos nebeliko. Nebent jie taptų turkais.
Turkai
Turkai selčukai, arba taip vadinamos Oghuz gentys atkeliavo nuo Altajaus kalnų prieš gerą tūkstantmetį. Su Alp Arslan priešakyje turkai Malazgirte – į šiaurės vakarus nuo Van ežero, nukovė jau nukriošusios Bizantijos armiją 1071. Tuomet jie ir ėmė skverbtis į Mažąją Aziją, kurioje gyveno graikai, kurdai, armėnai, žydai, nuo kryžiaus žygių užsilikę frankai kryžiuočiai ir daug kitų tautų.
Turkų sukurta Otomanų imperija laikėsi ilgiausiai pasaulio istorijoje, visus 600 metų. Viena iš ilgo gyvavimo priežasčių buvo otomanų puikus tvarkymasis su tautine įvairove, suteikiant visiems užtektinai autonomijos. Tautinė sąvoka tuomet neegzistavo ir otomanų imperijos identiteto vardiklis buvo musulmonybė. Kas buvo ne musulmonai, turėjo mokėti žvėriškus mokesčius, o vėliau buvo atkakliau drąsinami pasitraukti, grąsinant pogromais ir skerdynėm. Todėl kurdai, kurie atsisakė savo yezidi religijos ir tapo musulmonais, puikiai buvo integravęsi į Otomanų imperiją. Yezidi, kurie tiki į septynis angelus ir garbina kritusį angelą, emigravo prieš du šimtmečius į dabartinę Gruziją ir Armėniją.
Bet kaip ir visos imperijos, taip ir Otomanų imperijai atėjo galas. Vadžias perėmė taip vadinamieji jaunieji tautininkai. Jaunas tautininkų generolas Mustafa Kemal sugebėjo laimėti strategiškus mūšius, kurie išgelbėjo turkus nuo išnykimo iš politinio žemėlapio. Su visuotiniu tautos palaikymu Mustafa Kemal 1923 perėmė valdžią ir parlamento sprendimu buvo pavadintas Atatürk – Turkijos tėvu.
Imperijos kvapas ir sekuliarusis nacionalizmas
Turkijos modernizavimo pasekoje buvo naikinamas bet koks imperijos kvapas: sostinė buvo perkelta iš Stambulo į Ankarą, raštas buvo pakeistas iš arabiško į lotynišką, musulmoniška penktadienio išeiginė buvo pakeista į sekmadienį, vyramas buvo liepta nešioti kostiumus, ir tik prieš šimtą metų įvestą fez – vyno spalvos ir kibirėlio formos kepurėlę buvo liepta nusiimti ir užsidėti vakarietišką skrybėlę.
Todėl visiškai nestebina, kad 1920 metais Otomanų imperijos vardu pasirašyta Sevres sutartis, kurioje, vakarams raginant, buvo numatytas didžiulis Kurdistanas ir nemaža Armėnija, nebuvo ratifikuota naujosios valdžios.1923 metais Lausanne susitikime, kurdų ne tik kad nebuvo, bet nieks nė nebeužsiminė apie jų egzistavimą.
Kurdams tai buvo dvigubas nusivylimas. Atatürko raginami jie kovojo už naująją respubiką išvien su turkais. Atatürk, kad apvienytų jėgas, tuomet kalbėjo apie musulmonišką identitetą, kuo dabar sunku patikėti jo vėlesnės sekuliarios politikos akivaizdoje.
Atatürk, įžvelgęs, kad Turkijai strategiškai žūtbūtinai reikalingas vieningumas, kūrė turkiškąją monokultūrą sekuliaraus nacionalizmo pagrindu, paremdamas ją militariniais raumenimis. Trisdešimtaisiais, pasitelkiant visą karinę techniką, šalia Eufrato buvo numalšintas ne vienas kurdų sukilimas. 1925 metais Turkijos švietimo ministerija išleido dekretą, kuriuo tapo draudžiama naudoti žodžius Kurdistanas ir Lazistanas.
Kova už respubliką tapo kova už turkišką respubliką ir bendru vardikliu tapo turkiškumas.
Atatürkiško sekuliarios politikos pasekoje riesta tapo musulmonams ir kitoms religinėms mažumoms. Nors Atatürko iniciatyva Koranas buvo išverstas į turkų kalbą, jis dėjo visas pastangas, kad moterys išlaisvėtų ir taptų lygiateisėmis pilietėmis ir naujosios valstybės kūrėjomis, tuo atžvilgiu pralenkdamas Šveicariją, kuri įteisino moterų balsavimo teisę tik penktam dešimtmetį. Kovojimas su religine tradicija vėlesniais metais privedė prie to, kad iki visai neseniai moterys, kurios devėdavo skarą, neturėjo teisės mokytis universitetuose. Daugelis tikinčių merginų liko be aukšto mokslo, kita dalis ėmė devėti perukus, kad nereiktų rodyti savo tikrųjų plaukų. Krikščionys – asirai, armėnai, graikai – masiškai emigravo.
O nacionalizmas apsunkino gyvenimą nacionalinėms mažumoms. Atatürko politika joms reiškė teisės praradimą kultivuoti savo kalbą ir kultūrą. Tame tarpe atsidūrė ir kurdai.
Iš Erzurum į Diyarbakir
Erzurume naktį teko laukti autobuso į Diyarbakir. Čia, sėdėdama apšepusioje stoties kavinukėje ir gurkšnodama stiprią turkišką arbatą, laukiau aušros, kad pamatyčiau pagaliau miestą supančius kalnus. Taip, mano daugybės Gruzijoje sutiktų armėnų protėviai buvo būtent iš čia. Musulmonizmo banga prieš 200 metų privertė trauktis visus kitatikius anapus Otomanų imperijos sienos, kur dabar yra Gruzija. Bėgo krikščionys armėnai, yezidai kurdai, ortodoksai graikai. Keista, galvoju, kad žmonės renkasi panašias vietas gyventi. Išties, Tsalkos rajonas Gruzijoje kraštovaizdžiu labai panašus į Erzurumo. Pagal armėnų mitologiją, rojus turėjo būti kažkur maždaug šitoj vietoj.
Erzurumas į rojų dabar toli gražu nepanašus. Turkijos rytai – skurdūs. Nors apšepusioje stotyje iš didžiulio plazminio televizoriaus buvo transliuojamos Islamo maldos. Erzurum yra matyt viena iš šalčiausių vietų Turkijoje, esanti ant plokštikalnės. Pravažiuojant boluoja sniegas ir juoduoja praeinančios musulomonės moterys. Būtent čia, kai Mustafa Kemal nepakluso imperijos nurodymui paleisti dalinius iš Anatolijos. Britų įtakoje otomanų valdžia išleido jo areštavimo ir nuteisimo mirties bausme sprendimą. Kemalis tų 1919 vasarą reagavo išstojimu iš Otomanų armijos, kas ir tapo nacionalinio judėjimo pradžia. Jis buvo paskelbtas Erzurum miesto piliečiu, tapo miesto tarybos nariu ir iš čia sušaukė visuotinius rinkimus, kurie pakeitė valdžią Stambule.
Iki Diyarbakir – septynios valandos. Bet pamiegoti autobuse neišeina. Prieš kurdiškąją naujųjų metų šventę čia veikia pastiprinta kontrolė. Jau penktą sykį yra tikrinami pasai, bagažas. Mano pakeleivė paauglė mergina viename iš postų liko.
Pagaliau šaltas apsnigtų platumų kraštovaizdis pasikeitė į beprotiško žalumo platumas. Diyar kurdiškai reiškia „atviras”, arba „plokštikalnė”. Būtent šita platuma tarp Diyarbakir ir Bagdado arabiškai yra vadinama Al Jazeera, kas reiškia „sala”. Šilko kelias driekėsi į pietus nuo čia, per smėlėtą dykumą, todėl matyt šitos žalios platumos gavo salos vardą. Čia pavasaris šėlsta žydinčiais migdolų medžiais, besiganančias arkliais, kurie degustuoja šviežią žolę, aiškiai galima jausti gyvybės bruzdesį. Ir išties, galvoju, kodėl gi mes naujų metų nešvenčiam pavasarį?
Nevroz piroz be! – kaba užrašai Diyarbakir, kas reiškia „laimingų naujų metų”. Beveik kiekvienoje sankryžoje stoviniuoja patruliai su skydais ir automatais, kur ne kur koks tankas pravažiuoja. Būtent per šitą šventę čia būna daugiausiai susirėmimų.
Legenda apie Kawa ir PKK
Apie Newroz yra ir legenda. Sakoma, kad buvo kadaise piktas karalius, kuriam iš pečių užaugo gyvatės. Tom gyvatėm pamaitinti reikėdavo kasdien dviejų vaikučių smegenų. Bet buvo irgi toks kalvis Kawa, ir jis, prieš atiduodamas savo paskutinę dukrą, surizikavo ir nunešė karaliui avies smegenis. Kai niekas pily apgaulės nepastebėjo, visi žmonės patyliukais ėmė taip pat daryti. O išsaugotus vaikus žmonės augino ir auklėjo aukštai kalnuose, kol jie sustiprėjo ir vieną dieną, būtent kovo 21, jie nusileido iš kalnų ir nukovė piktą karalių. Naujo gyvenimo vardan jie užkūrė visur laužus ir šventė laisvę.
PKK, Kurdų darbo partija, susikūrė tuomet tūlo studento Abdulah Odžalano iniciatyva 1978 metais. Dabar ji yra laikoma teroristine organizacija tiek pačios Turkijos, tiek Europos Sąjungos, tiek Jungtinių Amerijos Valstijų. PKK savo kovai semiasi emocionalios energijos matyt ne tik iš šito mito, bet ir iš akivaizdžių neteisybių kurdų atžvilgiu. Tik tiek kad šiais technologijos laikais aukštas kalnas nebepadeda, kaip toj legendoj. Jį turkai gali tiesiog išlydyti, ką ir padarė praeitų metų gruodį karinėj akcijoje prie Irako sienos. Pasak turkų, kalnas jiems trukdė sekti ir kontroliuoti PKK veiksmus.
Nesiimsiu spręsti, kas šiais laikais turėtų būti laikoma terorizmu, ir kas ne. Pasiremsiu lingvisto ir anarchisto Naom Chomsky pasisakymu, kad egzistuoja toks fenomenas, kaip teroristinės valstybės, prie kurių reikėtų skaičiuoti Rusiją Čečenijos atžvilgiu, Izraelį Palestinos, o Turkiją – kurdų atžvilgiu.
Irako šiaurėje naftos yra daugiausia pasaulyje po Saudi Arabijos ir ne paslaptis, kad Jungtinėms Amerikos Valstijoms ji labai rūpi. Savo kalboje 2002 metais apie kurdų situaciją Noam Chomsky teigia, kad JAV, teigdama Turkijai pagalbą ir pati nesitepdama rankų kurdų atžvilgiu, bandys pasiekti, kad kurdai negautų pilnos kontrolės Šiaurės Irake.
Morališkai, ar strategiškai?
Atrodo, kad ciniška pasaulinė politika iš esmės nesikeičia. Ką čia papriekaištausi Turkijai, kad ji žaidžia ne morališkai, o strategiškai. W. Churchilis savo laiku nematė nieko blogo, kad naudojamos dujos ir yra bombarduojami kurdų kaimai Irake. Vėliau, kai JAV parėmė kurdų sukilimą 1960-tųjų pradžioje, ir jam žlugus atitraukė bet kokią paramą, Kissingeriui buvo kongrese užsiminta apie moralinį įsipareigojimą. Jis galantiškai teatsakė, kad užsienio politika neturėtų būti painiojama su misionierišku darbu.
Kurdiška patarlė matyt teisybę sako, teigdama, kad kurdai draugų neturi. Irako kurdai, įvažiavus pirmiesiems amerikonų tankams į Iraką, pasitiko juos su gėlėmis. Galų gale jiems daugiausiai teko iškentėti Sadamo Husseino režime. Mes irgi kažkokiu metu tikėjome, kad Amerika mums padės. Ir ji padeda – tik su sąlyga, kad gersim Coca-Cola, o ne Vytauto mineralinį. Kurdai Amerikai įdomūs tik tiek, kiek jie leidžia jiems kontroliuoti naftą Irake.
Tai kas gi bus dabar su kurdais? Chomsky atsako: „Bijau apie tai net pagalvoti. Turbūt tai bus vienokio ar kitokio pobūdžio skerdynės. O jie bus pačiame jų viduryje.”
Newroz, arba naujieji metai kurdiškai
Nors po kovo 21 d. ryto apsiniaukusį dangų nardo kariniai lėktuvai, kurdai dabar yra ne skerdynių, o pačiame Newroz šventės viduryje. Newroz reiškia „nauja diena”, ir yra švenčiama persų ir kurdų nuo to laiko, kai babiloniečiai radikaliai pakeitė laiko matavimo sistemą. Apie 539 prieš Kristų jie atrado, kad 19 metų yra lygu 235 mėnesiams, kas privedė skaičiavimo, kad metai susideda iš 360 dienų. Babiloniečių, kurie gyveno visai šalia Diyarbakir, dabartinėje Irako teritorijoje), kalendoriuje mėnuo prasidėdavo su kiekvienu nauju pilnu menuliu. O metai – pirmąja Nissan mėnesio diena, kuri mūsų kalendoriuje yra apytikriai kovo 21d.
Nevroz iki 1995 buvo uždraustas švęsti, iki kol tuometinis Turkijos premjeras paskelbė, kad tai šiaip ar taip turkiška šventė, todėl galima ją leisti. Nors šiandien darbo diena, kaip paprastai, jau devintą ryto į aikštę už miesto plūdo minios – tradiciškai pasidabinusios moterys, spalvingai aprėdyti vaikai. Keliasdešimt tūkstantinė minia mosikavo geltonom, raudonom ir žaliom vėliavėlėm ir trypė šokius. Kai vieną sykį šnekučiavausi su vienu išsilavinusiu turku Istanbule ir pasakiau jam, kad moku truputį kurdiškai, jis atsakė: „Kurdai juk teroristai!” Ir kaip galima galvoti, kad jie visi teroristai, žiūrint į šmikius senukus, rūkančias ir linksmas moteris?
Ne tik kurdų nacionalinės spalvos primena Lietuvą. Kurdų kalba yra indoeuropietiškos kilmės ir savo šaknimis nesidalina su turkų. Užtai lietuviškai galima šį bei tą susišnekėti. Es nizanem kurdiškai reiškia „aš nežinau”. Tu zanem – tu žinai. Skaičiuoti irgi galime bendrai – du yra du, penč yra penki, de – dešimt. Šitas netikėtas faktas pralinksmina čionykščius, kurie apie mus miglotai težino iš krepšinio.
Pagaliau uždegamas naujųjų metų laužas ir dangus užsipildo juodais dūmais. Hm, galvoju, kad vistik skiriasi nuo mūsų joninių laužų. O gal ne? Čia medžių beveik nėra, todėl deginamos padangos… Ir tai atrodo niekieno nejaudina.
Ahmet Kaya, Stanbulo taksi vairuotojas, savo laiku tapęs vienu populiarusių dainininkų Turkijoje, tada neturėjo teisės dainuoti kurdiškai. O dabar jau galima scenoje girdėti kurdiškai dainuojant Ciwan Haco, Diyar, Seriban. Turkijos siekime jungtis prie Europos Sąjungos ji apsiėmė vykdyti eilę reikalavimų. Vienas iš jų – gerinti mažumų teises. Ir nors oficialiai sakoma, kad vieną valandą per dieną yra transliuojama kurdiška televizija, jos čia niekas nėra matęs. Nors nuo1991 kalbėti kurdiškai yra legalu, de facto, vistiek nelabai kas drįsta. Ne taip jau seniai, 1994 metais Leyla Zana, pirmoji kurdė parlamentarė už savo pasisakymą kurdiškai, kad kovos už tai, kad kurdai ir turkai gyventų kartu demokratijos sąlygomis, buvo nuteista kalėti penkiolikai metų. Nors masinių renginių nemėgstu, žaviuosi klausydama šios energingos penkiasdešimtmetės kurdiškai rėžiant kalbą nuo scenos.
Komandinis darbas versus individualizmas
Tarp 1984 ir 1999 Turkija stojo į atvirą karą su PKK, ko pasekoje žuvo dešimtys tūkstančių žmonių. Tarptautinė organizacija Human Rights Watch yra konstatavusi, kad Turkijos armija jėga evakuuodavo žmones, po to specialiai sunaikindama ištisus kaimus, kad žmonės ten negalėtų grįžti. Buvo sunaikinti 3000 kaimų su 400.000 DP – displaced persons. Nors PKK kūrėjas Abdulah Ocalan 1999 buvo suimtas ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos, kova vis dar tęsiasi. Taip ir dabar, per paskutinius kelis mėnesius susidorojimas su PKK reiškė šimtus partizanų mirčių.
Turkija karštligiškai kovoja prieš PKK, ir prieš bet kokias kurdiško nacionalizmo apraiškas, bijodama ne tik prarasti šio regiono didžiulius išteklius, bet ir leisti prasidėti kitiems dezintegracijos procesams. Galiausiai čia gyvena lazai, graikai, arabai, asirai, čerkesai, neskaitant daug kitų mažumų.
Nors tautinio identiteto užgožimo atžvilgiu Turkija yra nuožmi, ji pasižymi tiek krepšinyje, tiek politikoje puikiu strategiškumu ir išmanymu sinergetiškai apjungti jėgas. Krepšinyje Turkija galbūt neturi žvaigždžių žaidėjų, bet kaip komanda lemiamu momentu gali išlošti prieš rimčiausius priešininkus, kaip pvz. prieš kokį Žalgirį, kaip patyrėme prieš kelis metus.
Tokia pati ir politinė strategija. Vietos individualizmui Turkijoje yra mažai. Apdovanojamas yra aktyvus plaukimas su srove. Visi kaip susimokę, pagal tą patį kurpalių kartoja, Türkiye güzel, Turkija jėga. Užtai Turkija užsitikrina sau puikią ateitį. Gimstamumo problema Turkijoje dėl musulmoniškos tradicijos ir moterų domestifikavimo kilti negali, todėl pensijų, ir reikalui esant, gyvų kūnų atžvilgiu ji bus pasikausčiusi. Karo atveju žmonės nepraras savitvardos, nes yra visuotiniai įpratę badauti per Ramazan, pasniko mėnesį. Turkija žiūri ne tik į naftą, bet ir į vandenį, užtikrindama kontrolę jo šaltiniais. Atrodo, kad kurdai Turkijos didžiąjame strateginiame žaidime – tai tik nebaigtas darbelis. Galiausiai, kas jau pasaulio politikoje žaidžia morališkai?
Pasipriešinimas ir tradicija
Šeimoje, pas kurią apsistoju Diyarbakir, didžiuliame daugiaaukštyje dengiama vakarienė. Ant absoliučiai nepriekaištingai švarių kilimuotų grindų – alyvėlės, pomidorai, jogurtas, duona. Turkijoje bet kokios tautos žmonės pagal tradiciją labai svetingi. Tiesiog atvažiuojančių turistų masės išmušė pirminį svetingumą iš vėžių. Iš svetimšalio tikimasi pinigų. Tačiau jei peržengi turisto kategoriją ir tampi misafir, svečiu, tada svetingumas neturi ribų. Atsimenu dar momentą, kai važiuojančią dviračiu mane viena turkiška šeima nusitempė į didžiulį supermarketą ir puolė man pirkti rūbus. Matyt apgailėtinai atrodžiau, arba išties tai patvirtinimas, kad svetingumas čia tradiciškai stiprus.
Nors matau rūkančias moteris ir esu girdėjus, kad kurdai linkę lengviau traktuoti Islamą, susidarau įspūdį, kad vistik tendencija linksta link tradicijos. Songül yra dvidešimt metų. Ji dengia stalą ir nuolankiai visko siūlo. Prieš tris mėnesius ji atėjo į šitą šeimą, ištekėjo. Šeimos susitarė, tada ji mėnesį pašnekėdavo telefonu su savo būsimuoju, ir atėjus vestuvių dienai pagaliau jį pamatė. Viskas pagal planą, ji jau nėščia, ir puikiai pavaduoja savo anytą, kuri dabar gali pailsėti nuo namų darbų, nes juos perima marti. Songül labai graži. Ir galbūt bus visai laiminga. Bet man, kaip laisvam paukščiui, skauda širdį suvokti, kad ji neturės kitų galimybių, kaip kad auginti vaikus ir rūpintis namais. Gyventi pagal tradicinį sukirpimą savaime juk nėra blogai. Bet jei nėra kito pasirinkimo, moters gyvenimas prilygsta vergovei. Jei dirbi be pinigų ir neturi kito pasirinkimo, ar tai nėra vergija?
Žiūrint į musulmoniškų kraštų patirtį po septynių dienų karo matosi akivaizdus atsisukimas į tradiciją. Jei senuose egiptietiškuose filmuose moterys trumpomis rankovėmis šmėžuoja paleisdamos savo plaukus visu grožiu, tiek tokios laisvės po pralaimėjimo prieš Izraelį 1968 metais filmuose nebepamatysi. Disidencija atrodo eina išvien su grįžimu prie tradicijos – senos kalbos, kultūros, religijos, tiek mūsų lietuviško sąjūdžio, tiek Palestinos, ar kurdų atveju.
Tačiau Islamo moterims šis fenomenas – pragaištingas. Kovos už laisvę kaina netiesiogiai tampa savos, asmeninės laisvės praradimas. Jau nebesistebiu Turkijoje nesuskaičiuojamais arbatos salonais, pilnais vyrų, ir man prisėdus išgerti arbatos, pasiūlymais pasimylėti. Vyrų ir moterų pozicija čia akivaizdžiai labai skiriasi.
Kars, kitame kurdiškame mieste teko susitikti šeimą, kurioje pusbrolis buvo susituokęs su pussesere. Tai irgi viena iš vienybės strategijų – kad turtas ir gerovė liktų vienoje giminėje. Ši strategija betgi ilgainiui vargu ar genetiškai pasiteisina.
Grįžimas prie tradicijos, tai pasąmoninga iliuzinė strategija, kuri be švietimo galiausiai nedaug duoda. Nors tarp kurdų yra daug išsilavinusių žmonių, daug yra įklimpę skurdo liūne. Tradiciškoje kurdiškoje šeimoje turi būti bent aštuoni vaikai. Kadangi visiem išsilaikyti finansiškai labai sunku, nuo mažens vaikai vietoj mokyklos pradeda dirbti batų valytojais, nešikais, patarnautojais. Turkiškame Kurdistane jūros nėra, kuri priviliotų mases turistų. Užtai – akmenys. O juos mėtyti išsitreniravę vaikai, nepaigaili mesti ir kokiai tūlai pravažiuojančiai dviratininkei, pavymui šaukdami money money.
Kas laukia kurdų šiais metais? Nors Irake prezidentas Talabani yra kurdas ir kurdiškos autonomijos Šiaurės Irake – Barzani taip pat kurdas ir nuo 1998 metų pasirašytos taikos sutarties jie dirba išvien, nepriklausomo Kurdistano perspektyva vistiek lieka labai miglota.
Turkijoje, pagrinde kurdus atstovaukanti DTP partija nors ir stiprėja, bet žiūrint į tai, kad kurdai pretenduoja į žemės ištekliais labai turtingą regioną, sunku būtų patikėti, kad bent jau Turkijoje jėgų balansas ir tuo pačiu kurdų padėtis radikaliai pasikeistų. Kurdai gyvuoja pasiguosdami Kawos mitu – kad vieną dieną jie bus laisvi.
Rekomenduojama paskaityti:
Kevin McKiernan „The Kurds”
David McDowal „A Modern History of the Kurds”
Aliza Marcus „Blood and Belief”
Chomsky’s Dyarbakir Speech on the region east of the Mediterranian sea. (2002) http://www.ainfos.ca/
Freya Stark „In the Land of Assasins”
2008 m.kovo 24 d. Diyarbakir, Turkija
Candycactus@gmail.com
www.candycactus.net
