Nesiekiu pakeisti pasaulio. Pokalbis su Denisu Urubko

Sakoma, norint, kad priimtų kalnai reikia būti švariam, stipriam ir drąsiam. Toks ir yra šis Žmogus,į visus pasaulio aštuoniatūkstantininkus įkopęs (tame tarpe ir žiemos metą!) tik savo dvasinėmis ir fizinėmos jėgomis, be deguonies baliono, papildų ir šerpų pagalbos. Vienas garsiausių pasaulio alpinistų, aktorius ir žurnalistas, rašytojas, atsargos karininkas, aukščiausios klasės sporto meistras, treneris, kalnų vedlys, 5 vaikų tėvas, daugybės pasaulio rekordų alpinizmo srityje autorius, Kazachstano ir Rusijos pilietybes turintis Denisas Urubko šiais metais švenčiantis 40 metų jubiliejų nemėgina sustoti ir toliau plečia savo galimybių ribas. Jei ko imasi, save atiduoda 100%. Toks jis jau gimė. link čo-oju Tikras kalnietis. “Kopiant į kalnus žmogui suteikiama galimybė būti pačiu savimi, gyventi įdomiai ir laisvai. Pažinti save, savo ribas. Palyginus metus praleistus pavojų ir rizikos kupinoje kovoje su šimtmečiu praleistu nykiai ir tykiai, tai pirmasis žymiai reikšmingesnis žmogui. Kaip galima lyginti prėskų ryžių dubenėlį su tais pačiais ryžiais pagardintais prieskoniais, padažais ir marinatais. Visiškai skirtingas skonis“,- sako švytinčių akių „sniegynų tigras“.

Manoma, kad patį prestižiškiausią tarp alpinistų apdovanojimą „Auksinis ledkirtis“ gali gauti ne tas, kas atliko patį sunkiausią įkopimą, bet tas, kas parodė patį gražiausią alpinizmą. Kazachstanienis Denisas gavo ne vieną tokių apdovanojimų ir vienas jų – greitasis įkopimas į Čo-Oju (8201 m) viršūnę Tibete. Greitąjį stilių šis alpinizmo meistras yra tobulai įvaldęs. Jis vienintelis pasaulyje alpinistas, kuris pelno 4 „Auksinius Azijos ledkirčius“ (Piolet D’Or Asia), „Auksinį pasaulio ledkirtį“, prestižinę Eiger Award premiją („alpinizmo oskaras“) už 2009 m. žieminį įkopimą į Manaslu (8156 m), „Auksinį kablį“ („Golden Piton“) už pirmą žieminį įkopimą į Gašerbrumą II (8035 m Pakistanas), „Sniegynų tigro“ vardą gavo vos per vieną sezoną (tiksliau 42 d.) įkopęs į visus NVS septyniatūkstantininkus ir daugybę kitų prizų bei apdovanojimų. Ir visa tai pasiekė atkakliu darbu,alinančiomis kasdieninėmis treniruotėmis save atiduodamas tam pilnutinai.

Kalbamės su šiuo nuostabiu žmogumi apie jo vaikystę, kelią į kalnus, sportą ir gyvenimą.

 Vienas iš nedaugelio alpinizmo pasaulyje buvote apdovanotas prestižiniu prizu – „Auksiniu ledkirčiu“ už išskirtinį įkopimą į Čo-Oju (8201 m) 2010 m. Tai reiškia,kad pasaulinio alpinizmo tendencijos šiuo metu tokios, kad reikia lipti sparčiai, nešti minimalų svorį ir kopti niekieno nežengtais maršrutais?

Egzistuoja įvairūs etapai kiekvieno sportininko vystymase. Daugeliui žmonių įveikimas ankščiau praeitų maršrutų – toks pat užburiantis nuotykis. Tokie maršrutai gerai aprašyti, detalizuoti. Toks įkopimas – ir treniruotė, ir poilsis, ir iššūkis pačiam sau. Galiu aš taip kaip jie? Praeisiu tai, ką praėjo kiti?! Manau, kad priešakyje žengiančio sportinio alpinizmo tendencijos teikia naujus reikalavimus. Juk kažkada ir pasaulio maratono rekordas buvo labai menkas palyginus ką turime dabar. denisas kopiant link čojuTas pats su štanga – senovės graikai vargiai kėlė tokius svorius kokius šiuo metu lengvai iškelia mūsų sunkiaatlečiai. Tas pats ir alpinizme. Paprasti keliai senai jau ištyrinėti mūsų senelių, tad šiuolaikiniams alpinistams reikia ieškoti naujų kelių, sudėtingesnių trąsų, eksperimentuojant, plečiant žmogaus galimybių ribas. Tad nominacijoje „Auksinis ledkirtis“ skirtoje geriausiam pasaulio įkopimui aiškiai išdėstytos pagrindinės taisyklės, tarp kurių: „alpinis“ kopimo stilius, jokio skirtumo tarp tautybių, jokių balų ir kategorijų, jokio dopingo, preparatų veikiančių sąmonę ir kitų stimuliatorių, tik komandinė dvasia, sąžiningumas, narsa, pagarba gyvybei.

Jūs pirmas iš NVS alpinistų įkopėte į visus 14 pasaulio aštuoniatūkstantininkų. Kas šios pergalės jums, rizikos troškulys, garbės ieškojimas ar kažkas daugiau?

Pirmiausia man tai patinka daryti. Tai mano gyvenimo būdas. Man patinka keliauti, kilti į viršūnes, rizikuoti, įdomiai praleisti laiką. Kopimas į kalnus, sportas – tai emocijos, kurios padeda pajusti gyvenimą visoje jos pilnatvėje, kiekvieną akimirką. Man asmeniškai laikas susispaudė, lyg jau būčiau gyvenęs kelis gyvenimus. Kiekvienas aštuoniatūkstantininkas reikalauja pusės metų pasiruošimo, kai gyvenu vien įkopimo įdėja. Pati įkopimo ekspedicija trunka apie du mėnesius. Taip susidaro ryškus emocinis išgyvenimas, kuris prisimenamas visada. Ir su kiekvienais metais, kuo labiau tolsti, tuo jis labiau ryškėja. Be abejo, visų šių projektų realizaciją skatina ir mano principai bei ambicijos – būti pirmam, nepalūžti. Be tokio sveiko šlovės troškimo neįsivaizduojamas nei vienas tikras sportininkas. Itin naudingas buvo metas kariuomenėje kur rimtai užsigrūdinau. Ten labai gerai buvau paruoštas sportiniam gyvenimui, mintis, jausmus išmokau valdyti, save programuoju pergalei kone kaip jogas. Kaip apie save galvoju, kaip apie komandos dalį, kariuomenės disciplina ima viršų ir galiu pasiekti tokių aukštumų apie kurias vargiai galėjau galvoti ankščiau. Man buvo itin svarbu, kad į aštuoniatūkstantininkus kopiau ne tik klasikiniu būdu, o stengiausi veikti pagal susidarusias aplinkybes ir savo įsitikinimus. Nuolat mokiausi pas geriausius Kazachstano alpinistus. Kai kada man pavykdavo įveikti naują maršrutą. Kai kada atlikti greitą kopimą.Denisas link čo-oju O toks savęs išbandymas, savo galimybių ribų plėtimas itin gerbtinas pasauliniame alpinizme.

Dalyvavote ekspedicijoje Nepale, kur kopėte į vieną aukšiausių pasaulio viršūnių – Lhotse (8516 m), ar ji taipogi pasižymėjo lengvumu, sportiškumu, greičiu ir dvasiniu novatoriškumu, taip būdingu jums?

Būtent taip kaip sakote ir buvo. Senai jau svajojau atlikti naują solo maršrutą į aštuoniatūkstantininką. Taipogi tai vienas iš savęs bei aplinkinio pasaulio pažinimo etapų. Tu esi vienas prieš vieną su kalnu, su aukščio pavojumi, be saugos, be niekieno pagalbos ir paramos… Ir man pasisekė įgyvendinti šį šuolį. Kaip tik tuo metu buvau laisvas nuo bet kokių pareigų, ir oras pasitaikė šturmo dieną tinkamas – trumpam kalnų dievai atvėrė „langą“, nes iki tol buvo visiška „šikna“. Ankstų kopimo rytą išėjau iš palapinės ir pamatęs koks oras, nusprendžiau leistis. Bet nusileidus kokia 300 m vėjas kiek aprimo ir pastovėjęs keletą minučių nusprendžiau visgi grįžti. Tą stichijos šėlsmo sumažėjimą supratau kaip ženklą, kad likimas suteikia man šansą įgyvendinti šią svajonę. Apsisukau ir ėmiau kopti. Aišku, labai rizikavau besimakaluodamas 8000 m aukštyje, bet kada oras galėjo vėl subjurti. Tarpais buvo labai sudėtinga, tarpais – itin pavojinga. Bet priėmęs sprendimą aš jau neabejojau. Kopiau iš visų jėgų ir pagaliau pasiekiau viršūnę. Ten buvo vėjuota, švietė saulė. Himalajai atsivėrė visu gražumu. Tolumoje, už snieguotų viršūnių glūdėjo Tibetas – mistinė laisvų širdžių šalis. Kadangi kopiau gegužės mėnesį, tais metais buvau pirmasis alpinistas, kuris pasiekė Lhotse viršūnę. Kadangi kopiau be deguonies tokiame aukštyje, sąmonė buvo apdujusi, girdėjau dukrytės balsą, kuri šaukė:“tėte, tėte, ne ten lipi, lipk aukščiau…“ Nuo nepalankių oro sąlygų: šalčio ir vėtrų – visas apšerkšnijau, keliose vietose vos nenuslydau ledu. Tokių solo įkopimų per penkiasdešimt metų buvo atlikta tik aštuoni, mano šis devintas… Ir septintas naujas Kazachstano maršrutas į viršūnę aukščiau nei 8000 m.

Kaip Jums pavyksta suderinti lengvus, itin greitus kopimus, esant didžiuliame aukštyje, praktiškai be maisto? Atskleiskite mūsų skaitytojams savo asmeninės treniruotės metodiką, mitybos subtilybes?

Visų pirma alpinizmas – tai laisvė. Šios srities sportininkas nepririštas prie konkrečios salės, stadiono ar yra sąlygojamas įvairių taisyklių. Aš galiu treniruotis kur man patinka ir kada man pritinka. Tai kažkas panašaus į parkour‘ą,. Galiu bet kokiu stiliumu atlikti įkopimus į visas pasaulio viršūnes, kurias tik užsigeidžiu. Norint užsiiminėti alpinizmu nereikalinga brangiai kainuojanti stacionari įranga. Be to, Kazachstano sostinė Almata, kur aš gyvenau, išsidėsčiusi itin palankioje kalnų mėgėjui vietoje. Miestą supa uolos, kalnų viršūnės iki 4000 m. Reikia tik netingėti ir užsiiminėti su didžiuliu intensyvumu. Bėgti į kalną, lakstyti krosus, kasdien laipioti, treniruotis atliekant sudėtingus įkopimus… Ir tuomet kiekis perauga į kokybę. denisas urubko Aišku, tik nereikia persistengti, visuomet turi jausti malonumą iš to ką darai, kaifą, nes kitaip pokenksi savo sveikatai. Esu susigalvojęs asmenines mitybos taisykles. Greitai kopiant su didžiuliomis organizmo apkrovomis visai nieko nei valgau nei geriu. Esant techniškai sudėtingam įkopimui tenka laikytis griežtos dietos arba badauti. Tam ruošiuosi. Tarkim, pirmadienį, trečiadienį, penktadienį aš visai nieko nevalgau. Tik geriu – vandenį arba sultis. Šviežių spausti neturiu kada, tad geriu iš pakelių, juk juose nėra visai jokių konservantų. Kiek geriu tą dieną priklauso nuo mano treniruočių intensyvumo. Sveikiems žmonėms patarčiau laikytis atitinkamų mitybos taisyklių: ryte pora stiklinių sulčių ar vandens, per pietus neprisivalgyti iki begalybės, o vakare po 6 val. visai nieko nevalgyti. Tai mano asmeninė patirtis, kurios niekam primygtinai neperšu, mano organizmui tai tinka, gal kažkam tai visai netiks. Norint konkrečiau susižinoti apie sveiką mitybą reikia skaityti atitinkamas knygas, pasikonsultuoti su tam tikrais žmonėmis. Ir aišku, jokio alkoholio arba rūkalų! Žodžiu, mano treniruočių esmė – netinginiauti ir nepersivalgyti. Tokia griežta dienotvarkė tapo mano gyvenimo būdu ir aš ją priimu natūraliai. Man patinka plėsti savo galimybių ribą. Aišku, kai kada ir aš morališkai pavargstu nuo tokios disciplinos. Bet tokiu atveju turiu įgimtą teigiamą savybę – negaliu ilgai drybsoti lovoje. Bet kuriuo atveju, apie 6-7 ryto jau galite rasti mane ant kojų besimankštinantį.

Kalnuose nuolat susiduriate su pavojais, rizika…

Tai kaip ėjimas šachmatais, kiekvieną žingsnį apskaičiuoji. Aš nelįsiu į spąstus, kurie tą pat akimirką užsidarys, bet jei jie užsidarys po poros minučių esu pasirįžęs rizikuoti. Tikriausiai žinote, kad tikros žinios ateina su praktika, su patirtimi.

Jums labai svarbu užkopti į viršūnę?

Būtent viršūnės siekis ir skiria alpinizmą nuo turizmo ar laipiojimo uolomis. Tai taškas kurį turi pasiekti ir gyvas grįžti atgalios.

Be viso to,kad lipate į kalnus, rašote knygas, esate daugiavaikis tėvas,dar plušate ir trenerio pareigose?

Tai labai svarbus mano gyvenimo aspektas. Jaunimui noriu padėti siekti gerų rezultatų alpinizme, kelti mūsų vėliavą aukščiausia pasaulio viršūnėse, įveikti pačius sudėtingiausius uolinius maršrutus. Aš didžiuojuosi savo pasiekimais ir noriu tai perduoti jaunimui. Realiai pasaulyje visuomet buvo labai mažai žmonių, galinčių pasiekti gerų rezultatų atšiauriomis aukštuminėmis sąlygomis. Ir kol egzistuoja griežta disciplina paremta armijos mokykla, mūsų šalis bus viena pirmųjų pasaulinio alpinizmo lentelėje.denisas ant everesto

Kokie nusimato artimiausi jūsų planai? Galvojate kažką apie Himalajus ar Karakorumą? Yra tikimybė, kad grįšite prie Everesto, kur šią vasarą įvykus netikėtai tragedijai (kartu kopdamas žuvo Aleksas Bolotovas) taip ir nepavyko įgyvendinti plano – supermaršruto į aukščiausią pasaulio viršūnę?

Sąžiningai pasakius sugrįžti norisi, yra minčių. Bet nežinau kaip tai padaryti, kam to reikia. Jeigu viskas susidėlios sėkmingai, tai pavasarį norėčiau pamėginti kopiant nauju maršrutu į Kančendžangą (8586 m).

O kokia buvo jūsų vaikystė?

Mano tėvai puikūs. Tėvas su mama – šventi žmonės, negaliu apie juos pasakyti nieko blogo. Jiems buvo labai sunku mus išmaitinti Persitvarkymo metais (Denisas gimė 1973 m.) Vartėsi tėvai kaip išmanė. Tuomet visiems buvo sunku, bet tėvus aš matydavai kasdien ir tai buvo didžiausias džiaugsmas. Palyginus kaip šiais laikais tėvai emigruoja palikdami vaikus likimo valiai, tai mums buvo labai gerai. Kai daktarai nustatė man astmą, tėvai net neabejodami pakeitė gyvenimo vietą ir išvyko ieškodami šalto drėgno klimato. Paliko Š. Kaukazą su visais savo giminaičiais bei jaukiais namais ir iškeliavo už trisdešimt žemių į tolimiausius kraštus. Sachalino pakrantėse, nėra klimato, kaip rašė A. Čechovas, o yra tik vienas blogas oras. Čia man geriausiai tiko, čia ir apsistojome. Su mokykla susiję mažai malonių atsiminimų. Buvau pats silpniausias klasėje ir praktiškai manęs nedomino jokie mokslai. Sėdėjau galinėje eilėje, piešiau sąsiuvinyje dinozaurus ir žvaigdžių karus. Didesnį susidomėjimą kėlė tik geometrija, literatūra ir istorija. Šiuos dalykus aš žinojau puikiai, tad per jų dėstymą taipogi nieko neveikiau. Bet kuomet ateidavau po mokyklos namo, sėsdavai ant dviračio ir lėkdavau miškais ir laukais kokia 100 km. Vakare per kalnų perėjas grįždavai atgalios ir su neparuoštomis pamokomis kitą rytą vėl keliaudavau į mokyklą. Savaitgaliais su nedidelia kompanija eidavome į kalnus, su malonumu atlikdavome žygius po naktinę taigą. Išvertę iš nuovargio akis, vos neužmigdami keliaudavome Ochotsko jūros pakrante. Tai buvo tikra atgaiva sielai. Dar lankiau teatrą, buvau labai į jį įsitraukęs, tad neatsitiktinai baigęs mokyklą atsidūriau teatro akademijoje, o vėliau ir scenoje.Denisas Goa paplūdimyje

Jūs buvote problematiškas vaikas ar klusnus, geras berniukas?

Pasakyčiau, paprastas. Nieko sudėtingo, nieko gero. Paprasčiausiai buvau ir tiek. Iš vaikystės liko daugybė randų, nes mes visąlaik ką nors veikėme. Žaidėme futbolą, maudomės Kubanėje, landžiojome po apleistas statybvietes, mušdavomės tarp rajonų, nulėkdavome į taborą pas čigonus. Ant manęs buvo apstu subraižytos odos ir mėlynių. Tėvų lūkesčių nepateisinau, nes mečiau muzikos mokyklą, kur jie buvo nuvedę, vidutinišai mokiausi mokykloje, neužsilaikiau nei viename būrelyje, – tiek meninėje veikloje, tiek bokse man buvo nuobodu. Tik kalnai beprotiškai traukė.

Patikote merginoms, kurioms simpatizavote?

Ne. Nepasižymėjau jokiomis išskirtinėmis savybėmis, o aplink buvo daugybė kitų stiprių, iškalbių vaikinų.

Kada pradėjote rašyti knygas ir kodėl tai darote?

Namuose buvo daugybė knygų. Jos užėmė visas spintas iki pat lubų. Pasinerdavau į jas. Ten vykdavo kažkas tai stebuklingo, laukinio ir labai įdomaus, ko nežmoniškai man trūko šalia. Skaitydavau jas ir jausdavau kaip lekiu stepėmis, kalnais ir jūromis paskui pirmuosius atradėjus, keliautojus ir pionierius. Tad, labai norėjosi tokį pat gyvenimą patirti ir pačiam. Itin paliko gilų įspūdį legendinio italų alpinisto Reinholdo Mesnerio atsiminimų knyga „Vienas į Nanga Parbat“. Ir ėmiau rašyti apsakymus, istorijas. Šiek tiek iš savo žygių, šiek tiek iš istorijos, šiek tiek gyvenimo realijų… Tad mano lakiai vaizduotei buvo kur pasireikšti.

Kam jūs rašote? Jums svarbu ką apie jūsų knygas kalba?

Be abejo labai svarbu, kaip žmonės priima mano kūrybą. Jeigu perka, reiškias pasirengią vertinti. Užvers po penkiolikos minučių ar su dėkingumu ir liūdesiu pravers paskutinį puslapį, tai jau mano atsakomybė ir rašytojo talentas. Džiaugiuosi, jeigu kažkas randa laiko pakritikuoti, kažko pamokyti, kažką pataisyti. Reiškias mano kūryba paveikė, užkabino. Man mieli ir naudingi bet kokie atsiliepimai. Rašau ne šeimai ir ne draugams. Tikrai rašau ne sau. Labai tikiuos, kad mano kalnų nuotykiai yra įdomūs ne tik nuotykių ieškotojams, ne tik alpinistams ir turistams, bet ir romantikams. Aš jiems rašau.Denisas

Kiek jūs prisitaikote socialinėje plotmėje, kiek jūsų elgesį tai paveikia?

Mes socialinės būtybės, gyvename sudėtingame pasaulyje, kur sėkmė priklauso nuo kitų. Mums labai svarbu įvertinimas. Atsižvelgiu į kitų nuomonę. Esu nesunkiai paveikiamas, stengiuosi kiek įmanoma prisitaikyti. Tai įvyksta nekontroliuojant, sąžiningai ir atvirai… Galimai, iš minėtos didžiulės mano vazduotės, kuomet visiškai esu pasiruošęs priimti kito nuomonę ir taikyti ją sau. Būna, kad auklėjimas neleidžia laužyti stereotipų ir aš stengiuosi gražiai atrodyti, būti geru vyru, pavyzdiniu tėvu… Labai įdomu su tomis visuomenės priimtomis nuostatomis, kaip sakoma „užmušk vieną žmogų – tapsi žudiku, užmušk milijoną – tapsi užkariautoju“.

Esate garsus. Ką jums reiškia garbė, žinomumas?

Nebūtina sau iškelti tikslo tapti Genijumi ar Meistru. Galima užsiiminėti mėgstama veikla, o kaip bus toliau – parodys laikas. Laimi tas, kas moka išlaukti, pakentėti.

Esate konfliktiškas žmogus? Protestuojate prieš ką nos?

Paprastai visais būdais stengiuosi išvengti konfliktų ir problemų, bet jos mane suranda. Stovi eilėje, o prieš tave užlenda kažkoks tipas. Ar vaikščioji su dukryte, o kokia nors bobulytė gatvėje barasi ir įnirtingai „moko“, kad ne taip vaikas pasodintas ar paguldytas. Mažai kas žino, bet vienoje ekspedicijoje šalia Everesto teko sudalyvauti muštynėse su šerpais. Gavau mėlynę po akim, teko gintis, o po to kai jų išlindo visa ruja ir pasipustyti padus. Gyvenimas tai nuolatinis interesų susikirtimas, tenka jį priiimti tokį koks yra. Aš nepakeisiu pasaulio. Eikvoti brangų laiką apkalbant bei šalinant kitų klystkelius man nuobodu. Tiesiog gaila energijos. Pavyzdžiui, Rusijoje apstu storų žmonių, kurių dauguma pikti, įniršę ir visuomet blogos nuotaikos. Begalybė girtų ir dvokiančių rūkalais… Jie patys pasirenka tokį kelią, kodėl aš turiu juos auklėti kaip reikia gyventi, kentėti nuo jų egoizmo ir bukumo. Geriau savo energiją skirsiu kokiems nors geriems, įdomiems darbams, kūrybai. Tarkim, savo pavyzdžiu rodysiu vaikams, kad geriau būti pasitempusiam ir žvaliam, nei tinginiui, kad geriau anksti keltis ir mankštintis nei lovoje drybsoti. Ar pagaliau pasidalinsiu Himalajų spalvomis su pavargusiais nuo pilkumos ir nuobodybės. Su tais pačiais eiliniais žmonėmis, kurie rūko ir geria iš nevilties ir vienodybės.

Kokie dalykai jus žavi?

Žaviuosi moters grožiu ir vyro beprotybe. Žaviuosi italų pozytivumu bei korėjiečių darbštumu. Mane žavi proto galimybės, psichologija, filosofija. Mane nerealiai užveda gražūs kalnų maršrutai.Denisas Urubko Himalajuose

Meilė ir įsimylėjimas, jūs skiriate šias sąvokas?

Jokių skirtumų tarp šių sąvokų neturiu. Jeigu aš myliu, tai …. paprasčiausiai myliu ir viskas. Nieko ypatingo šiuo klausimu nepasakysiu. Esu vyras, ne moteris, tad jausmai manęs taip stipriai neblaško į šalis.

Esate penkių vaikų tėvas ir žinome, kad esate labai užimtas žmogus, ar pakankamai skiriate jiems dėmesio?

Turiu du sūnus ir tris dukras. Labai juos myliu. Vaikai tai mūsų vienintelis šansas į nemirtingumą. Gaila, kad likimas mus išskyrė, bet stengiuosi visomis išgalėmis jiems padėti. Jeigu yra galimybė susitikti, tai stengiuosi visuomet atsidurti reikiamu metu reikiamoje vietoje. Mano vaikai labai geri, regiu kaip iš jų auga stiprūs ir protingi žmonės. Vaikai mums reikalingi, ypač Europai, kuri su tokia demografine politika išmirs jau po pusantro amžiaus. Rusijoje taipogi keblu su natūraliu prieaugliu. Aritmetika paprasta: kad padaryti vieną žmogų, reikalingi du, o vidutinė rusų pora daugiau kaip dviejų ir nesusilaukia… Štai ir gaunasi nulinis balansas. Reikia, kad šeimos džiaugtųsi tėviškomis pareigomis, bet kaip jomis galima džiaugtis, kai aplink nepriteklius, skurdas, viskas brangsta, algos nekyla, mokesčiai vis didėja, o pajamos ne… Išplitęs baisus alkoholizmas, rūkalų vartojimas, nusikaltimai ritasi viens per kitą. Kol dabartis tokia, vargiai galime norėti kad kažkas pasikeistų ateityje. Nors visko negali suversti išorės veiksniams. Mano draugas turi devynis brolius ir seseris, visi jie augo sunkiomis sąlygomis, visomis jėgomis „kilo į žmones“, statė savo gyvenimą. Dabar tapęs pasiturinčiu žmogumi jis bara mane, kad daug vaikų turėti nereikia jei tinkamai negali jų aprūpinti, suteikti jiems visapusišką išsilavinimą. Jis turi du vaikus, o tikrai varginga Afrika pilna iš bado kenčiančių kūdikių…

Esate pareigingas, turite atsakomybės jausmą?

Paauglystėje buvau laisvesnis, dabar yra žmonės kurie priklauso nuo manęs. Tai seni tėvai, vaikai, sesuo su šeima… Yra didžiulė atsakomybė ir turi ją priimti. Bėgsi nuo jos – būsi elementarus bailys ir tinginys. Tad, jei ankščiau dariau tik tai ką norėjau, tai dabar neretai tenka daryti tai ką reikia.denisas urubko kalnuose_

O draugams skiriate laiko?

Draugų turiu visame pasaulyje. Reikalauti iš jų galima daug, bet svarbiausia ką tu pats gali jiems duoti, kokiu Draugu gali būti pats. Jaudinuosi, nes nevisada suprantu, dažnai neatlieku savo pareigų, per retai matausi ir t.t. Ypač per paskutinius du metus tapau pernelyg užsidaręs, galbūt net egoistiškas. Gal senstu? Nežinau. Bet sąžiningai stengiuosi taisytis.

 Ką jums reiškia pinigai?

Man patinka pinigai. Jie reikalingi daugeliui normalių žmonių, nes suteikia galimybes. Turėdamas pinigus žmogus gali daryti ką nori, o ne ką reikia. Pinigai suteikia laisvę. Pagaliau, neturėdamas pinigų net į kalnus neišvažiuosi.

O kaip jūs uždirbate pinigus?

Sąžiningai pasakius net pats nežinau…Kažkada po kariuomenės pasilikęs tarnauti leitenantu gaudavau po 100 dolerių į mėnesį, vėliau algą padvigubino. Tai suteikė džiaugsmą kurį laiką negalvoti apie duonos kriaukšlį. Kuomet atleido iš šių pareigų tapo sunkiau. Tik įkopus į Everestą be deguonies buvau pastebėtas ir valdžios man buvo paskirtas butas. Iki tol gyvenau kur papuolė. Dabar jau bus du metai kaip eikvoju savo seniau sukauptas santaupas, šiek tiek nugnybiu nuo ekspedecijų, pardavinėju savo knygas, darau įkopimų prezentacijas, draugai padeda. Šiaip ne taip galą su galu suduriu. Bet jeigu žmogus laimingas, tai galima apsieiti ir be pinigų (šypsosi). Stengiuosiu gyventi pagal principą – mažiau vartoti, o ne daugiau uždirbti. Toks gyvenimo būdas man patinka.

Jūs tikintis?Denisas Urubko

Ne. Man rodos, kad šis pasaulis surėdytas be dievybės įsikišimo. Aš netikiu netgi, kad netikiu (juokiasi).

Bet jei Dievas visgi būtų, ką norėtum išgirsti kai ateis laikas pasibelsti į jo vartus?

Grįžki atgalios į žemę ir pagyvenki dar tiek pat. Gyvenčiau lygiai taip pat: lipčiau į kalnus, moterims dovanočiau gėles, o vaikus vaišinčiau ledais.

Koks jūsų mėgstamiausias posakis?

Kas mūsų neužmuša, padaro stipresniais.

Ką norėtumėte palinkėti Lietuvos žmonėms?

Žmonės, nepamirškite gamtos, sporto ir kalnų. Būkite laimingi ir sveiki, nes sveikata neatskiriama nuo palaimingos būsenos, nuo pilnatvės. Kuomet nusileidžiu nuo aukštikalnių į miesto smogą, tai nejučiomi nustembu, kaip mums pavyksta išgyventi tokiomis baisiomis sąlygomis. Velniai žino, kuo mes su jumis kvėpuojame. Šitie dūmai iš begalės automobilių sėda mūsų plaučiuose, nuodyja mūsų sąmonę. Kuomet matau paauglius, traukiant cigarečių dūmus, man skaudu galvoti, kam jie eikvoja Visatos skirtas jėgas, kurias galėtų panaudoti visai kitiems tikslams. Aišku, esu ir pats ne šventasis, stengiuosi kuo daugiau pajusti malonumo, bet juk ne vien alkoholiu ir nikotino dūmais turi būti gyvas Žmogus. Tad, mielieji, gyvenkime sveikai, netaškykime savo energijos kenksmingiems dalykams, nukreipkime ją teigiama linkme. Pagaliau pagalvokime apie savo vaikus, būkime tinkamu pavyzdžiu jiems, jie mūsų ateitis.

Ačiū už pokalbį.

Pagal užsienio spaudą parengė Pijus Laila

kelionės ir pramogos

 

 

 

 

 

 

 

DALINTIS