Nemokamas maistas

Pasaulyje kasdien išmetamos tonos gero, vis dar tinkamo vartojimui maisto. Nors sunku pasakyti, kokia yra pasaulinė statistika (kai kurie šaltiniai teigia, kad išmetamo maisto kiekis išsivysčiusiuose šalyse gali siekti 40% viso pagaminto maisto), yra apskaičiuota, kad JAV per metus sąvartynuose atsiduria 29 mln. tonų maisto produktų, o Didžiojoje Britanijoje – 3.6 mln. Ir tai nepaisant fakto, kad 850 milijonų žmonių šiuo metų badauja arba kenčia nuo nepakankamo maitinimosi.

Maistą išmeta visi, pradedant paprastais žmonėmis, baigiant parduotuvėmis, restoranais ar didmeninės prekybos vietomis. Žinoma, paprasti gyventojai dažniausiai išmeta tai, kas jau tinkama tik į kompostą, mažos parduotuvės taip pat stengiasi taupyti ir neužsakyti tiek prekių, kad vėliau jas reikėtų išmesti, bet didžiųjų prekybos centrų šiukšlių konteineriai neretai prisipildo dar gerų ir tinkamų vartoti produktų. Toks švaistymas sunkiai suvokiamas arba tuo net sunku patikėti, kol nepradedi gilintis, kodėl tai vyksta.

Gerų maisto produktų išmetimas gali vykti dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia, išmetama dėl to, kad pasibaigė „galiojimo laikas“ arba ta data bus po kelių dienų. Kai kurie prekybos centrai pasirenka tokius produktus išparduoti, bet kiti – meta į konteinerį. Taip maistas, kuris yra dar galiojantis arba ant jo išspausta data po žodžių „geriausias iki“ buvo tik vakar ar užvakar, keliauja į sąvartyną. Reikia turėti omenyje ir tai, kad daugelyje vakarietiškų šalių higienos reikalavimai yra tokie aukšti, kad daugeliu atvejų prekės galiojimo laikas nėra rodiklis, jog produktas sugedęs arba netinkamas vartoti.

Antras atvejis – sugadinta pakuotė arba prekinės išvaizdos reikalavimų neatitikimas. Paprastai niekas nepirks dribsnių sulamdytoje dėžutėje, jeigu šalia bus tokios pačios gražios. Arba niekas nepirks juodą taškelį turinčio obuolio, jeigu šalia matys daugybę be taškelių. Ir t.t. Parduotuvių iškelti prekinės išvaizdos reikalavimai neretai būna tokie aukšti, kad net geri produktai vien dėl savo „defektų“ gali atsirasti šiukšlių dėžėje. Tuo pačiu vartotojai skirdami daug dėmesio prekės išvaizdai, o ne jos kokybei (pvz.: pavytusi ekologiška kriaušė gali būti maistingesnė ir sveikesnė nei kriaušė iš chemines medžiagas naudojančio sodo), palaiko tokias normas.

Trečias atvejis – prekių rotacija. Tai dažniausiai galioja didiesiems prekybos centrams, kurie keisdami prekių asortimentą neretai senasias tiesiog išmeta. Pavyzdžiui, yra lentyna su vienos rūšies prastai perkamu arba bandomajam laikotarpiui atvežtu pomidorų padažu. Jeigu parduotuvė gaus kažkokią populiaresnę rūšį arba norės esamą pakeisti pelningesne preke – padažas keliaus į šiukšlyną.

Ketvirtas – ilgalaikiai populiarių prekių užsakymai. Vėl gi galioja didiesiems prekybininkams, kurie dažnai perkamas prekes užsako iš anksto, kad jas vežtų periodiškai tam tikrais kiekiais. Tarkime, duona. Kepykla gali būti sudarius sutartį kasdien atvežti n kepalų duonos, ir jeigu parduotuvė nespėjo parduoti vakarykštės – duona keliaus į konteinerius. Panašiai ir su kepyklom, kurios parduoda tik šviežiai tą dieną keptą produkciją, o tai, kas lieka vakare – išmeta.

Galiausiai, jau restoranų atveju, lankytojai toli gražu nesuvalgo visko, ką užsisako, ir tai taip pat išmetama, įskaitant ir visiškai nepaliestą duoną ar kitus maistui tinkamus gaminius.

Ateityje toks atsainumas, tikėsimės, bus griežčiau reguliuojamas. Idealiu atveju turėtų būti aktyviau skatinami ir remiami veiksmai, išsaugojantys kuo daugiau maisto. Sprendimu galėtų tapti kad ir paprasčiausias tokių produktų paskirstymas alkstantiems (tarkime, panaudojant labdaringose valgyklose). Tačiau šiuo metu oficialiai į šią problemą daug dėmesio nekreipiama – eilinį kartą matomas politikų trumparegiškumas arba aklas neigimas to, kas vyksta realybėje (tai suprantama, nes jie yra labiau apsaugoti nuo maisto trūkumo ir kainų šuolių). Tuo pačiu metu ši situacija pagimdė naują judėjimą, kuris stengiasi praktiškai panaudoti esama situaciją, o tuo pačiu ir atkreipti dėmesį į maisto švaistymo problemą. Jo nariai save vadina freegan (kildinamas iš angliškų žodžių free (nemokamas) ir vegan (veganas), arba free ir gain (gauti)) ir siekia savo kasdieniame gyvenime sumažinti vartojimą, o tuo pačiu ir daryti mažesnė neigiamą įtaką aplinkai.

Kol prekybos centrai ar kitos vietos išmeta maistą, šie žmonės jį surenka tiesiog iš šiukšlių konteinerių. Internete galima rasti nemažai straipsnių, nuotraukų, video medžiagos, kaip pasinaudojant esama švaistūniška situacija ir neišleidžiant nė cento galima į namus parsinešti tokias prekes, kokias rastum ir parduotuvių lentynose. Taip freegan gyvenimo būdą praktikuojantys žmonės ne tik sutaupo pinigų, bet ir prisideda (kad ir dažnai nesąmoningai) prie Žemės resursų tausojimo. Toks tyčinis ar netyčinis ekologinis sąmoningumas gali būti tik sveikintinas – juk, kaip žinoma, panaudoti (dar kartą) daiktą yra geriau negu jį tiesiog išmesti. Nors iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti, kad šie žmonės – eiliniai valkataujantys piliečiai, tačiau iš tikrųjų dauguma paprastai yra išsilavinę žmonės, kurie paprasčiausiai arba taip kovoja su besaikiu vartotojiškumu ir švaistymu, arba pasinaudoja esama situacija gauti nemokamą maistą, kuris dar prieš 20 min. gulėjo parduotuvės lentynuose.

Beje, visa tai galioja ne tik maistui, bet ir bet kokiems daiktams: baldams, rūbams, avalynei, ir pan. Tad jeigu jūs eidami gatve suradote kažką gero arba pasiėmėte prie daugiabučių namų išmesta baldą, galima pasakyti, kad jūs taip pat, nors ir trumpam, tapote freeganu.

ccinhisgrace Visa tai – gauta nemokamai, iš „konteinerių“.

Lietuva nėra išimtis – čia išmetamas maistas kasdien galėtų sočiai pramaitinti šimtus žmones. Vienos freganės žodžiais:

[Lietuvoje] imanoma lengvai rasti po turgų ant žemės prikritusio maisto, taip pat išmęstų daržovių prie nedidelių daržovių kioskelių… Be maisto lengvai galima rasti puodų ir pan. virtuvės rakandų, žaislų ir t.t., taip pat iš statybinių konteinerių teko prisirankiot daug statybinių medziagų.

Vietinės maisto prekių parduotuvės, tiesa, kartais gudrauja lietuvių-freganų nenaudai: teko girdėti, kad pasibaigus kai kurių produktų galiojimo laikui, jų dažnai (ar tik kartais?) neišmeta, o išpakuoja (jei imanoma) ir išparduoda (tokiu atveju paprasčiausiai nėra matoma pasibaigusi produkto galiojimo laiko data). Kol parduotuvės šitaip gudrauja, kai kurie freganai irgi nesnaudžia ir, esant maisto trūkumui parduotuvių atliekų konteineriuose, eina dienos metu į pačią parduotuvę ir… slaptai gadina kai kurių maisto produktų pakuotes – parduotuvės tada dažnai nusprendžia tokį produktą išmesti darbo dienos pabaigoje – o vėlai vakare, žinoma, viską surenka freganai. Tokie veiksmai nelieka nepastebėti, ir tarp parduotuvių ir nemokamą maistą ieškančių žmonių tada vyksta karai: parduotuvių vadovybės tokiais atvejais negaili užpilti išmetamą maistą kokiu nors plovikliu („Fairy“ ir pan.), arba supresuoti viską taip, kad iš atliekų jau nebūtų jokios naudos niekam… Tiesa, toli gražu ne visi prekybininkai kovoja su freganais – kai kurių parduotuvių darbuotojai gražiai surūšiuoja išmetamą maistą ir palieka parduotuvės kieme ant grindų ar dėžių.

Tad – nemokamas maistas yra realybė. Keista tik, kad visai tuo pačiu metu šalia yra ir kita, alkanai piktai besišypsanti realybė – pasaulinis badas…

Parengta pagal www.veganas.wordpress.com

DALINTIS

4 KOMENTARAI

  1. tai jau zinai.tikriausiai butu ir daugiau dalyku, kuriuos darytume mastydami paprasciau, neitakojami socialinio statuso ar iprastu elgesio normu.Taip tik palengvintume sau gyvenima.
    Bet uh drasos tiems pokyciams reikia..
    Ei, Aitvarai, katra konteineri tu „pasiimsi“?- reikia rezervuotis:))
    Tuoj tai taps prestizo reikalas:)