Nemokamas maistas


Nemokamas maistas

freegan-1.jpg

Kaip jau buvo rašyta spalio mėnesį, pasaulyje susidaro milžiniškos maisto (ir ne tik) atliekos. Yra kažkas keisto tame, kad vienoje pasaulio dalyje šiukšlių konteineriai prisikrauna vis dar kuo puikiausiai valgomu maistu, o kitur žmonės krenta kaip musės neturėdami ko valgyti. Žinoma, ką ten paprastam lietuviui iki badaujančio afrikiečio – gi net ekonominė krizė dabar, nei naujesnės mašinos nusipirkt neįgalime, nei į kiną ar šokius nenuesi taip dažnai. Tačiau pasaulis turbūt nebūtų toks įdomus, jei visi būtume panašūs – vis tik yra tokių žmonių, kuriems ne savo problemos – ne vis vien, nes, galų gale, nemaža badaujančių šalių rūpėsčių dalis atsirado būtent dėl „civilizuoto” pasaulio politikos ir ekonominio Afrikos, Pietų Amerikos ir Azijos išnaudojimo – gal mes, kurie ne Vakarų politikai ir ne kariūnai, ne patys kalčiausi (mes tik remiam kai kuriuos verslus perkant daiktus, pigiai pagamintus Trečiojo pasaulio šalyse, kur darbuotojai dažnai neturi jokių garantijų ir gauna daugiausiai šimtadalį nuo pagaminto produkto kainos), tačiau mes visi esame tam tikros kultūros dalis, ir yra visai normalu nesigėdyti ar nesibaidyti tam tikro atsakingumo už savo valstybės politiką ar net už savo tradicijas.

freegani.JPGTokių žmonių, kuriems ne vis vien, visalaik yra tarp mūsų – ir tai nėra vien (ir net ne daugiausia) turtuoliai, kurie sąžinės prabūdimo minutę ištraukia keletą savo milijonų ir labdaringai suteikia juos tiems, kuriems to labiausiai reikia. Tai ir nėra vien tas keletas nuoširdžių politikų, kurie moka ne tik didinti sau algas ar suteikinėti premijas vienas kitam, bet ir iš tiesų rūpintis piliečių gerove. Tai ir nėra vien socialiniai darbuotojai ir labdaringos bei žmogaus teisių organizacijos, kurių pastangų dėka pasaulis nėra toks beviltiškas.

oscar-freegani.jpg
Tai – paprasti žmonės, kaip jūs arba aš, kurie tiesiog padarė keletą sprendimų savo gyvenime, arba kurie nuosekliai gyvena tokį gyvenimą, kurio pagrindas yra materialinių vertybių atsisakymas. Jie – tylūs revoliucioneriai, savotiški herojai. Juos stipriai vienija troškimas sumažinti pasaulio atliekų kiekį bei kuo ekonomiškiau panaudoti turimus išteklius – praktikoje tai dažnai reiškia produkto, jau skirto sąvartynui, panaudojimą iki tokio lygio, kai jis jau tikrai negali būti panaudotas.
Vienas įprastų tokių žmonių bruožų – rausimasis šiukšlėse. Juos dar vadina fryganais. Nors vieni fryganai labiau akcentuoja gyvenimo „nemokamai” puikybę, kai nereikia nei maisto pirkti, nei baldų ar kitų daiktų, kiti aiškiai pabrėžia socioekonominius ir ekologinius tokio gyvenimo pliusus boikotuojant pirkimo maniją, t.y. visą tą konsumerizmą, kuriuo persmelkta mūsų išlepinta visuomenė.

freegan-ii.JPG
Juos galime vadinti tyliaisiais herojais todėl, kad jų nematome kasdien per televizorių, apie juos neskaitome laikraščiuose – tačiau jų įtakos pasauliui negalime neįvertinti – jie padeda mums suprasti, kad kalnas šiukšlių, kuris auga nors ir ne mūsų kieme, bet kažkur netoliese, stiprioje ir sąmoningoje visuomenėje negali turėti alternatyvos augti amžinai – sprendimai turi būti rasti, o ir bet koks šiukšlių augimo sulėtinimo būdas yra sveikintinas.
Mes gerai gyvename. Taip, net ir Lietuvoje. Jei mes esame gerai aprengti, turime kompiuterį namuose, pačius namus – ar yra morališkai teisinga skųstis tuo, kad viskas neva visada yra blogai? Ar mes iš tikrųjų žinome, kas yra tikrai blogai? Neseniai kalbėjau su pažįstamu iš Čilės – jis man papasakojo, kaip jam prieš kažkiek metų gyvenant Pietų Amerikoje, praktiškai ant jo rankų mirė jo draugas; priežastis to – maisto trūkumas. Man tai buvo protu nesuvokiamas dalykas – visą savo gyvenimą turėjau ne tik pakankamai maisto, bet ir puikų jo pasirinkimą: nuo visos vietinės produkcijos ir valgių įvairovės iki importinės egzotikos. Valgiau tai, ką norėjau, ir tada, kada norėjau.

freegan.JPG
Po šito pokalbio pradėjau visai kitaip vertinti maistą. Maistas yra būtiniausias dalykas žmogui, kaip ir bet kuriam gyvūnui, ir jei šiuo būtiniausiu dalyku nėra aprūpinti vieni žmonės, tuo tarpu kai kiti išmeta trečdalį viso pagaminto maisto lauk (vien vidutinis švedas išmeta apie 100 kg maisto per metus), tai yra pirmas požymis to, kad su šia sistema kažkas negerai.
Tad pradėjau matyti maistą ten, kur paprastai matomos atliekos. Visa tai ir pastumėjo mane prie tam tikro dar vieno eksperimento mano gyvenime, kai susidomėjau maisto paieška konteineriuose grynai iš ekologinių sumetimų, nors mažiau pasiturintiems tai yra ir puikus būdas neleisti savo piniginei beviltiškai ištuštėti. Pradėjau viešą surandamo maisto dokumentaciją – http://picasaweb.google.com/sigurdas/DumpsterDivingFreegan – kad būtų įrodymas skeptikams, galbūt manantiems, kad gerų dalykų žmonės (parduotuvės) neišmeta.sigurdas.JPG
Pasirodo, raustis konteineriuose nėra taip jau blogai:
Ir pabaigai – trumpa reklama, kurią sukūriau projektui Trashwiki, skatinančiam atsakingesnį požiūrį į tai, kas yra išmetama:
Prieš išmesdami kitą kartą kokį nors daiktą ar maisto produktą, pagalvokime, ar tikrai jo jau nebepanaudotume?

Romualdas Bokej – Sigurdaswww.veganas.wordpress.com

DALINTIS