Nei Kalėdų, nei Naujų Metų


Vienuolis Bo Haeng Sunim (Kęstutis Marčiulynas) tęsia dienoraščius iš Pietų Korėjos, Drakono kalnyno, Mu Sang Sa šventyklos. Šiuo metu ten vyksta aktyvios meditacijos, bet garbusis vienuolis atrado šiek tiek laiko mums parašyti ir visus tautiečius pasveikinti su didžiausiomis metų šventėmis – šv. Kalėdomis ir Naujaisiais Metais.
Ir nėra ko laukti
Sveiki sulaukę Šv. Kalėdų, Naujųjų Metų, Velykų, Pavasario ir t.t. Tarsi mes stovėtume kokioje nors šalikelėje ir lauktume pravažiuojančios mašinos pavadinimu „Šventė“. Štai ji jau pasirodė už posūkio keldama debesis dulkių, jau labai artėja ir pagaliau džiaugsmas apima visą kūną. Pagaliau jos sulaukėme. Dabar sėsime, važiuosime ir pagaliau po kiek laiko reikės išlipti ir vėl laukti kitos Šventės, kad vėl pavėžėtų kažkiek…. Ir vėl, ir vėl, ir vėl. Tad mes tik laukiame, o kai sulaukiame – džiaugiamės, kad sulaukėme, kaip šviežių bulvių, ir tik paskui su šaukštu – pokš per galvą…. Bet laikas nepriklausomai be mūsų neina. Mes keičiamės taip pat kartu. Ir nėra ko laukti Laiko, jei nėra to, kas jo laukia. Tuomet bet koks Gamtos pasikeitimas bus toks natūralus, kad mes puikiai galėsime iš jo išpešti kokios tai išmintingos naudos, būdami harmonijoje su tuo, kas vyksta kuomet Žemė sukasi. Ir nėra ko laukti….
Pilnatis – dvasiniam tobulėjimui
1999 metais gruodžio 24 d. sėdau į lėktuvėlį ir išskridau į P. Korėją. Atskridau 25 d. ir Hwa Gye Sa šventykloje prasidėjo mano „naujasis gyvenimas“. Po to Naujieji 2000 m. ir perkopiau į sekantį tūkstantmetį jau nusprendęs pakeisti iš pagrindų savo gyvenimo būvį. Nežinau kodėl pasirinkau tas datas, net nepagalvojau apie tai, tačiau tai įvyko natūraliai. Šiais metais gruodžio 24 d. pagal mėnulio kalendorių yra vienuolikto mėnesio devyniolikta diena. Tai ceremonijų metas. Kuomet pilnatis būna, mes kažką užbaigiame ir pradedame naują ciklą. Praktiką, nusilenkimus, giedojimus, meditacijas ir panašiai. Tuo metu pradėti darbai sutampa su mėnulio aktyvumu ir mes „juo pasinaudojame“. Tai visai skirtingai nei Lietuvoje, kuomet sakydavome, kad pilnatis, tai streso ir visokių paranojų metas. O Pietų Korėjoje, kur šiuo metu esu, mėnulio pilnatis , tai – suaktyvėjusi energija, kurią labai sėkmingai galima panaudoti savo dvasiniam tobuklėjimui. Tik tam..
Kalėdinė eglutė su tikromis žvakutėmis
Pamenu, kai kažkada sėdėdavome su savo mama, močiute prie „Kūčių stalo“ skaičiuodami ar tikrai turime dvylika patiekalų. Tai būdavo kilkė pomidorų padaže, kilkė alyvoje, kilkė natūrali… Žodžiu pusę to sudarydavo konservai ir visokie ten duona su sviestu, duona su uogiene valgiai. Gyvenome itin neturtingai. Net virtuvėje grindų nebuvo, o tik asla, kur močiutė per šventes paberdavo smėlio, kad iškilmingiau atrodytų. Bet eglutė su tikromis žvakutėmis tikrai būdavo, kurios spraksėdavo ir labai jau man kvepėjo, ir būdavo kūčių kleksai su aguonomis, kuriuos močiutė kepdavo pati, ir aš jau kitą dieną su pasididžiavimu nešdavausi juos į mokyklą. Dauguma vaikų sunešdavo ką tėvai įdėdavo ir vienas kitą vaišindavome. Mokytojų ir neužmiršdavome. Jei išpuldavo sekmadienis, tai sekančią dieną su močiute eidavau į bažnyčią. Ten sėdėdavome išpirktose gonkose (tam tikri suolai su specialia lenta atsiklaupti). Būdavo labai šalta, ir mano kojos taip sušaldavo, kad net pirštų nejusdavau. Bet aš vis tiek labai mėgau bažnyčią. Ypač smilkalų kvapą ir klebono baltą veidą. Mūsų numeris Veliuonos bažnyčioje visad būdavo 16. Sėdėdavau su močiute, žvelgdamas į Nukryžiuotąjį pūsdavau šiltą garą iš burnos ir tarsi pro rūką žiūrėdavau kas ten prie altoriaus vyksta…
Kūčios – prisilietimas prie Amžinybės
Tie prisiminimai dabar tokie brangūs, kad net rašyti jų nesinori, bet juk reikia kažkada ir pasidalinti visu tuo. Labiausiai būdavo įsimintinos Kūčios, o ne Kalėdos. Ypač plotkelių laužymas ir dalinimasis. Kiek teko jį stebėti, tas procesas visuomet būdavo labai įdomus. Kai vykstant pokalbiams močiutė visus nutildydavo, liepdavo persižegnoti, kiekvienam duodavo po plotkelę ir visi lauždavome po gabaliuką nuo kits kito. Tai būdavo toks neaiškumas, kad net ir mano mamos brolis Pranas, amžiną jam atilsį, pritildavo. Taip ir nesuprasdavome kam visa tai, ir kažkur toli toli širdelėje jausdavau, kad tai kažkoks prisilietimas su Amžinu, Nesuvokiamu…. Tas prisiminimas šiomis dienomis sėdint budistinėje šventykloje ir kontempliuojant ar medituojant, – tiesiog neišdildoma vertybė.
Naujųjų Metų brolija
Bet ką mes galime pasakyti apie tai kas buvome, kas būsime, ir kas esame… Be einamojo, šio momento, visa kita neaišku. Visuomet man patikdavo iššovimas šampano Naujųjų Metų naktį. Bučiavimasis. „Štai sulaukėme!“. Visi tokie geri, paslaugūs, mieli. Tarsi ne žmonija, o brolija. O sausio 1d. tik belikdavo sužinoti naujas kainas, kurios būdavo aukštesnės nei praėjusiais metais. Aišku, atlyginimai pagarbiai tylėdami išlikdavo nė per nago juodymą nepakitę…. Šventė!
Suvokti savo paskirtį
Kiek dar visokių negandų, suiručių, netekčių teks patirti mums, būnantiems be aiškaus tikslo šioje žemėje. Kiek stiprūs esame mes? Iš kur stiprybės semtis? Tai klausimai į kuriuos gali atsakyti tik pats žmogus. Niekas kitas už mus nenugyvens ir išminties negaus. Vilniaus oro uoste atidarė Maldos kambarį, bet tikrai maldai patalpų nereikia. Kuomet tai suvoksime, sustiprėsime, patikėsime tuo ką turime, ir artimui padėsime. O kai tik pradėsime dairytis pas ką eiti, kuo tikėti, ką sekti – tik save prarasime. Nebarstykime šios vertybės, kuri mums suteikta nuo pat gimimo. Visi mes turime lygiai tą pačią Dievišką galimybę suvokti savo paskirtį šioje žemėje. Tai nepriklauso nei nuo rango, nei nuo turto, nei nuo sėkmės… Atraskite tai, patikėkite tuo. To Jums visiems ir linkiu artėjančių šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų proga.
Bo Haeng Sunim
Drakono kalnyno, Mu Sang Sa šventykla

 

 

DALINTIS