Naujieji metai ant Karabi

Čia spausdiname ištrauką iš keliautojo, speleologo Raimondo Daniūno užrašų, kurio komanda sutiko Naujuosius 2009 Metus Krymo pusiasalyje, plačiose Karabi urvų teritorijose…

Karabi pasitiko mus rūku ir pūga. Į Meteo stotį atvažiavom labai anksti ryte. Nenorėdami žadinti stoties viršininko Kuzmičiaus nutarėm pasivažinėti po jailą. Buvo aišku, kad reikia rinktis kelius geresnius ir taip besirinkdami mes atvažiavom prie Karani urvo. Nutarėm visus daiktus susinešti į urvą ir ten įsirengti stovyklą. Galima sakyti, kad elgėmės natūraliai kaip ir būtų pasielgę pirmykščiai urviniai žmonės. Aš tuo tarpu nuvažiavau į Meteo pasimatyti su Kuzmičium. Susitikimas buvo labai draugiškas. Planavau palikti automobilį stotyje, bet tingėjau pėdinti 6 km atgalios į stovyklą urve. Teko Kuzmičių apmokinti vairuoti Džipą. karabi-1-is-eiles-penkios-daubos.jpgJis sutiko man padėti. Pūga ir rūkas nesustabdė mūsų ir mes po nedidelių klaidžiojimų vėl pasiekėm Karani urvą. Kuzmičius išvažiavo su mano džipu link Meteo, o aš pajutau, kad nors ir išsipildė tas ką taip ilgai svajojau, bet kai jau esu išsvajotoj žemėje tai nesu toks laimingas kaip turėčiau. Iš šiltos civilizacijos esam išmesti į atšiaurią Karabi plynaukštę ir dabar teks prisiminti viską ką girdėjau ar skaičiau apie išgyvenimą žiemą kalnuose.
Urve buvo erdvu, pasistatėm palapinę, išsidėliojom daiktus ir pavalgę nutarėm pailsėti po pusantros paros bemiegės kelionės. Urvas tinkamiausia vieta miegoti dienos metu, juk ten tamsu ir netrukdo saulė. Kitą dieną išlindome pasižvalgyti – aplink balta, snigti jau nustoję, keliai dar pravažiuojami. Pradėjau gailėtis, kad mašinėlę atidaviau. Negi taip ir teks pragyventi visą kelionę urve, juk ne pirmykščiai žmonės esame.karabi-kelrode-zvaigzde.jpg Sutariau, kad mano komanda daiktus išneš iš urvo laukan, o aš bėgte į stotį mašinėlės atsiimti. Pakeliui per sniegynus rėpliodamas kvėpuojančias urvų angas į GPSą susižymėjau. Meteo stotyje sutikau visą vietinę valdžią su Maksu priešakyje. Sužinojęs, kad mes urve miegojom jis sumastė, kad irgi atvažiuos ten Naujųjų sutikti.
Kuzmičius pasirodo turėjo problemų su mano Džipu – niekaip negalėjo iš spynelės rakčiuko išimti, tai kelias valandas skambinėjo į Simferopolį savo draugams, kad kas patartų….

Galiausia kažkas patarė, kad reikia raktelį įspausti, o tik tada pasukus išimti.

Ta diena mes perkraustėm stovyklą prie Slibino urvo dauboje miškelyje. Pasistatėm dvi palapines, tam daug vietos nereikėjo, nes palapines statėm viena kitos viduje, kad šilčiau butų. Užkūrėme laužą, kuris taip ir neužgeso iki keliones pabaigos. Beveik visas dienas leidomės į Slibino urvą dirbti. Jau pirmąja diena pasisekė pašalinus akmenis surasti įėjimą į dar vieną salę su viršun einančiu šuliniu. karabi-stovyklaviete-salia-slibino.jpgAiškaus praėjimo žemyn neradome, tai pradėjom kasti palei sieną kur subėga vanduo. Kasėm kelias valandas, iškasėm daugiau kaip metrą, bet kantrybės pritrūkom. Tada nuodugniai ieškojom ir bandėm kastis ardyti užgriuvas kitose vietose. Visur darbas buvo mažai produktyvus, praeidavom tik kelis metrus. Tik viena viliojanti vietele liko, kur lengvai po keliu platinimu galima praeiti žemyn. Pirmojo platinimo metu už 3 metru kabėjęs šikšnosparnis pradėjo budintis. Mes nutarėm palaukti kol jis prabus ir nuskris, bet tas vėl užmigo. Negalėjom sau leisti antra karta sukelti garso bangą, nes tikrai jis prabustų. Tai juk jo namai, jis turi didesnes teises čia gyventi nei mes. Teks atradimus atidėti iki pavasario. Žiema tikrai nėra geras metas rimtiems darbams urvuose.karabi-slibino-vidus.jpg Naujųjų metų vakaras mažai skyrėsi nuo kitų, nutarėm pasidaryti naują urvą stovyklos teritorijoj. Tam pasitelkėm visą savo galingą specialią techniką ir pradėjom platinti meandrą žemiausioje daubos vietoje. Po keliasdešimt bandymų pagaliau praėjom pora metrų iki posūkio ir už jo aptikom, kad toliau seka vertikalus šulinukas apie 10m. Tas atradimas buvo puiki proga atidaryti šampaną ir atšvęsti Naujus metus. Kadangi laikrodžio neturėjom, o mobilūs telefonai buvo išjungti tai nusprendėm, kad tai ir bus simbolinis vidurnaktis. karabi-naujametinis-sampanas.jpgIšgėrę šampaną ramiai nuėjom miegoti, tik kažkas vis tik įsijungė telefoną ir aptiko tikrąjį laiką, o tai buvo 8 val. vakaro. Nutarėm nekreipti dėmesio ir eiti miegoti, tik kažkaip stebuklingai prabudome vėl prieš pat 12 val. ir spėjom užbėgti ant kalniuko pažiūrėti raketų. Keletas iš jų pakilo visai netoli mūsų nuo Karani urvo pusės, tai reiškė, kad Maksas nebūdamas rimtas speleologas susiorganizavo Naujųjų sutikimą urve, o mes vos nepramiegojom palapinėj.nusiteikimas-pirmam-praejimui.jpg Tačiau kitą diena mes galėjom lengvai keltis su saule ir tęsti savo speleo veiklą. Pirmoji metu diena buvo nuostabi ir saulėta. Apvaikščiojome aplinkines daubas ir atradom keliolika įėjimų į urvus, o keletas iš jų buvo nepraeinami ir tai ženklas, kad musu laukia nauji atradimai. Negalėjom susilaikyti ir skubiai pradėjom platinti viena iš jų, kuri pavadinom „Altorių šešėliu“. Tai tik kodinis pavadinimas, kuri veliau pakeisim, kai pažinsim ji geriau. Pavadinimas toks, nes šalia buvo labai graži įgriuvą su į altorių panašia anga. Nors labai stengėmės, bet darbai sekėsi sunkiai, tai užmiršdavom stovykloj įrankių detales, tai strypas užstrigo ir urvas jo nenorėjo atiduoti.dvikova-slibino-urve.jpg Galiausiai apsaugos skydas įkrito pro plyšį į urvą ir mums teko atidėti atradimus pavasariui. Tada nutarėm išsiaiškinti kur veda tas daug vilčių teikiantis vakar praplatintas naujametinis meandras. Nusileidus į vieną iš pagrindinių Slibino urvo šulinių garsinių ir akmenų mėtymo metodais nustatėm, kad jie susijungia. Tą suprasti ir nustatyti mes pajėgėm tik kitais metais, o tuo pačiu visą Naujametinio urvo – meandro platinimą padarėm beprasmiu. Ne veltui sakoma, kad su metais tampi protingesnis. Pabaigai kelionės nutarėm praeiti rimtą vertikalų urvą, kad virvėmis daugiau palaipioti ir praėjimų dugne paieškoti. Tam pasirinkom groto pavidalo įėjimą turintį diena prieš tai surastą urvą. Kadangi oras buvo vėjuotas ir šaltas su pūga, tai toks grotas prie įėjimo buvo geras persirengimo kambariukas. Urve nusileidom du šulinukus po keliolika metrų ir dugne aptikome kitų speleologų išplatintą kailialupį panaudojant beveik profesionalią kalnakasių techniką. Spėjame, kad tai maskviečių gilinamas urvas pavadintas „Grom“.

karabi-rakandai.jpgToliau nėjom, juk etikos kodeksas sako, kad reikia gerbti ir nesisavinti kitų pradėtą darbą.

Nebaigtų darbų palikome daugiau nei buvo iki kelionės, laikas prabėgo nepastebimai ir vėl mūsų laukė varginanti kelionė namo. Gerai dar, kad pirtis ir šilta nakvynė Meteo stotyje padėjo pailsėti ir susikaupti prieš kelionę. Pakeliui turėjome susirasti atsarginę padangą džipui, nes Karabi jau vieną sudraskė savo klintiniais nagučiais neremontuotinai.
Išvada: Kelionė nepasiekė pagrindinio savo tikslo sutikti Naujus metus, tačiau Naujieji atėjo patys ir niekur nuo to nepabėgsi. Visi metai patys susiranda mus, o jeigu jie mūsų neranda, tai gali būti tik viena priežastis, kad mūsų jau visai nėra tarp gyvųjų.

Raimondas Daniūnas, www.speleo.lt

DALINTIS