Lietuviai nuo senų laikų gerbė duoną, net stebuklingų galių jai suteikdavo, tokių kaip, sakykim, stiprybės sugrąžinimas. Moterys mediniame kubile, pridengtame drobule, po keletą parų kruopščiai brandindavo duonos raugą iš miltų ir vandens, saugodavo jį kaip didžiausią turtą. 
Bent kartą pajutus gardų namuose kepamos ruginės duonos aromatą, paragavus kvapnios, šiltos duonos su sviestu, norėsis tokiu gardėsiu mėgautis dar ir dar…
Neištekėsi, kol duonos kepti nemokėsi
Trakų rajone, tarp Aukštadvario regioninio parko miškų ir kalvų Žuklijų kaime ramiai tyvuliuoja Vilkokšnio ežeras. Jo vingiuotą kranto liniją puošia pusiasaliai, sala ir įlanka itin intriguojančiu pavadinimu – Koja. Bene bus koks Pinčiukas kojas čia įmerkęs. Bet tai ne vienintelė paslaptis, gaubianti šį regioną. Visai greta ežero iki šiol stūkso Žuklijų piliakalnis, apipintas įvairiausiomis legendomis ir pasakojimais, kurių tikroviškumu ir gamtos ramybe bei grožiu galima įsitikinti tik čia pabuvojus.
Tad, svarbią Pavasario šventę – Gandrines, bei kaimo turizmo atidarymo šventę nutarėme minėti būtent šiose pasakiškose Aukštadvario apylinkėse, Dalgėdų sodyboje.
Renginys prasidėjo Aukštadvario regioninio parko direkcijos vyr. rekreacijos vadybininkės Emos Stanulionienės bei liaudies medicinos žinovės, tautosakininkės, etnologės Ritos Balsevičiūtės senovine daina”Rugeli žiemkeltėli”. Vėliau sodybos šeimininkė, čia gimusi ir užaugusi, Aldutė Dalgėdienė pasakojo apie duonelės gaminimą ir jos sakralumą.
Anot, Aldutės, duonos rauginimas, minkymas, kepimas buvo ypatingi veiksmai, saistomi gausybės ritualų. Tešlos rauginimas yra bene svarbiausias duonos gamybos etapas. Tikras raugas gaminamas tik iš miltų ir vandens. Natūraliai brandintas duonos raugas ir jo pagrindu kepamoje duonelėje labai mažai riebalų, daug ląstelienos ir kitų naudingų medžiagų. Tokia duona yra soti ir minkšta, kvapni, gali būti pagardinama kmynais, kalendra. Duona mus lydi lopšio iki mirties. Net mažučiams vaikučiams „čiulnykus” („čiulptukus”) darydavo iš duonelės. „Jei merga savo pačios jėgomis nekepė duonos, jos tėvai už vyro neleis,” – tvirtina Aldutė.
Ruginės duonelės paslaptis
Dzūkai duoną valgė jau žiloje senovėje. Rašytiniai šaltiniai liudija, kad, Vytautui pabėgus pas kryžiuočius, dzūkai jau kepė ypač skanią duoną ir kvietinius fermentuotos tešlos raguolius. 
Nederliaus ar kitais nepriteklių metais būdavo kepama bėralinė (iš nevėtytų rugių) duona, kuri, Lietuvoje įsigalėjus baudžiavinei santvarkai, tapo pagrindiniu ne tik baudžiauninkų, bet ir neturtingų miestiečių maistu. Rankinėmis girnomis iš rugių su pelų priemaiša
būdavo sumalami rupūs miltai. Iš jų būdavo kepama bėralinė duona, kartais prie rugių primaišydavo avižų. Taip pat buvo kepama „badmečio” duona iš pelų, įvairių žolių, jų sėklų ir šaknų.
Pasiturinčiųjų duona buvo kepama iš smulkių pro tankų rėtį sijotų miltų, ragaišiai apibarstomi kruopomis ar kanapėmis.
Ragauti iškeptos naminės duonos rekomenduotina širdies ir kraujagyslių ligomis sergantiems žmonėms, diabetikams, turintiems antsvorio problemų. Tokia duona rekomenduotina virškinimo sutrikimų turintiems gyventojams, nes nepučia vidurių, yra lengvai virškinama. 
Užsienio gydytojai dietologai yra paskelbę, jog išemine širdies liga rečiau serga žmonės, valgantys juodą duoną. Mat tokioje duonoje geležies yra 30 proc. daugiau, kalio – dvigubai daugiau, magnio – trigubai daugiau negu baltoje duonoje.
Namuose kepta duona neabejotinai yra skanesnė ir sveikesnė, todėl, vieną kartą pabandęs, ir kitą kartą būtinai išsikepsi. Ypač namuose kepta ruginė duona yra rekomenduojama prie šventinio Kūčių, Kalėdų ir Velykų stalo.
Ilgaamžiškumo paslaptis – šaltinio vanduo ir ruginė duonelė
Kepama natūrali naminė duona iš čia pat užaugintų javų. Grūdai sumalami grinomis, o tešlai naudojami tik grūdai, vanduo ir druska. Sodyboje kepama duona yra ne šiaip sau duona, 
o kulinarijos paveldo fondo pažymėjimą gavęs gaminys. Tad tokios kvapnios duonelės nerasite anei jokiuose prekybos centruose, anei prekyvietėse.
Kepti duoną mokoma, apie jos gamybos ypatumus pasakojama sodyboje esančiame etnografiniame kambaryje. Patys galite minkyti tešlą, suformuoti kepaliukus ir iškepti etnografiniame kambaryje esančioje krosnyje.
Anot Dalgedų sodybos šeimininkės Aldutės, be duonos kepimo sodyboje siūloma ir įvairių valgių. Jų gamybos paslapčių šeimininkai išmoko iš savo motinų ir močiučių. 
Valgiai gaminami iš sodyboje išaugintų natūralių žaliavų – avienos (lankytojų grupėms ant laužo kepama visa avis, kiaušinių, rugių, grikių, avižų, kviečių ir daržovių. Visi patiekalai gaminami tradicinėje aplinkoje – kepami tikroje kaimiškoje krosnyje ar ant laužo. Aldutės iškepta duonelė, bei aviena troškinta duonoje, buvo neapsakomo skanumo. Tokių gardumynų
niekur neįsigysi, jokiame prekybos centre nerasi. Viskas surūko akimirksniu.
Neįprastai guvi šių namų senolė, trykštanti energija ir sveikumu, 99 metų Aldutės motinėlė, Ona Blažavičienė, ne tik pati pirmoji pašovė didžiausią duonos kepalą į krosnį, įpūsdama duonelei dūšelės, ir pašventindama duonos kepalėlį ant jo nubrėždama kryželį, bet ir norinčius mokino audimo, verpimo subtilybių, gražiai dainavo, šoko, šypsojosi, kvatojo, visus vaišino klevų sula, ir buvo viso 
vakarėlio siela. Visa jos gyvenimo stiprybė ir ilgaamžiškumo paslaptis – judėjimas, grynas oras, meilė, linksma dūšia ir pačios kepta ruginė duonelė. “Niekada niekam nelinkėjau blogo, visus mylėjau, ir paukščiukus, žmones visus, medžius, gėles ir žvėrelius, tai tikriausiai ir todėl, tiek sulaukusi metų tebesu stipri, guvi ir aiškaus proto,” – šypsosi vingri senolė Onutė.
Jei mylėsi, bėdų neregėsi
Apie Gandrines, labai įdomiai papasakojo Aukštadvario regioninio parko vyr. specialistė Rita Balsevičiūtė. smagiai sudalyvavusi šiame renginyje. “Šiandien 25 d., ypatinga diena, – sakė Rita. Tai diena, kai senoliai mini Gandrinines arba “bloviesčių”
(“blažaje viest” – “geroji naujiena”). Pagal katalikus, tai Mergelės Marijos apsireiškimo diena. Ši diena, tai tokia didžiulė šventė, kad “net paukštukas lizduko nesuka”, kaip sako mūs diedai. Šią dieną parskrenda gandrai, ir prie kurio namo jie susisuka lizdą, tuos namus 
aplankys laimė ir sėkmė.”
Žolininkė, aukštadvariškė, Jadvyga Sereikienė papasakojo apie įvairias vaistažoles, bei kaip mums reikia gyventi, kad nesirgtumėme. Pasak, Jadvygos, svarbiausia, Meilė, atlaidumas, net didžiausiems savo priešams. Mylėti save, mylėti ir gerbti kita, tai svarbiausia. Nebus meilės, nebus nieko. Joks vaistas nepadės, jei nemylėsite gėlės, medžio, vaiko, dangaus žydrynės. “Artėja Velykos, tad šis laikas pats tinkamiausias pasninkui, maldai, susikaupimui, šaltinio vandeniui, ir geriems darbams”, – mokė mus spindinčių akių žiniuonė. Jadvyga taip pat liepė nepamiršti daug kvėpuoti, būti gryname ore, judėti, masažuoti, visaip išmiklinti save, gerti daug šaltinio vandens. 
“Ypatingai svarbus mūsų gyvenime vandens vaidmuo, persivalgome, ar susinerviname, ar supykstame, gerkime vandens,” – porino Jadvyga. Pasakojo ir apie ypač vertingas mūsų pievose ir daržuose augančias kiaulpienės savybes. Nuo senų senovės kiaulpienė žinoma kaip vaistinis augalas. Jos sultimis įvairias ligas gydė garsus arabų gydytojas Abu Ali Ibn Sina, o Rusijoje laikyta gyvybės eleksyru.
Šio renginio organizatoriai Aukštadvario regioninio parko direkcija. Ačiū jai už pakvietimą ir nuostabaus renginio organizavimą. Onutei Drobelienei dėkui už transportą. Renginio dalyvius linksmino Grendavės kaimo kapela “Žiburys”.
Naminės duonelės kepime dalyvavo, pats minkė, kepė, ragavo ir visa tai surašė Pijus Laila
