Dažnai mėgstančios keliauti besilaukiančios moterys susitaiko su tuo, kad kurį laiką keliones teks atidėti, kol kūdikis paaugs. Visai kitokios nuomonės yra Seda Bukauskienė, žinomo keliautojo Vytauto Bukausko žmona. Šeima prieš pusantrų metų susilaukė trečios atžalos ir mažylė Mėta kartu su mama per tą laiką jau daug visko išbandė. Seda ir Vytautas Bukauskai – keliautojų šeima. Jie ir atrado vienas kitą kelionėse po Rusijos platybes. Ne veltui sakoma – jei nori išbandyti antrąją pusę prieš santuoką, nusivežk į kalnus. Čia ir paaiškės, ar galėsite būti kartu. 
Statistika teigia, kad keliautojų šeimos yra tvirtos ir gausios, užgrūdintos kelionėse. Tai patvirtina ir Bukauskų šeima, auginanti tris vaikus. Penkių asmenų šeima dažnai net įvairias šventes praleidžia gamtoje, užuot sėdėję prie stalo ištisą dieną ir vaišinęsi. Naujuosius metus jie visi kartu sutiko Algimanto Jucevičiaus organizuotame žygyje po Verkių regioninio parko mišką, prie laužo su kitais žygeiviais šoko, dainavo ir šildėsi naujametine arbata. 
Vasarą per atostogas šeima jau daugelį metų važiuoja pas draugus į Norvegiją, kur visi padirbėja, o po to keliauja po šalį. Mėtos laukimas ir gimimas kelionių ritmo nesutrikdė. Vos sulaukusi penkių dienų mažylė jau keliavo su mama Neries regioninio parko sveikatingumo trasoje. „Rinkomės nešyklę, kuri mums patogiausia”, – prisimena mama. Pernai žiemą, būdama vos pusės metų, Mėta su mama išbandė kalnų ir lygumų slides. Abiem buvo smagu. 
Gavę iš draugų burlentę su irklu, kuri ypač populiari JAV, nieko nelaukdamos vasarą išplaukė ja ežero paviršiumi. Mėta sėdėjo kėdutėje, o mama irklavo. Mėta šypsojosi ir plojo rankomis, jai patiko vanduo ir jas lydintys paukščiai. Vasarą visa šeima leidžiasi į keliones baidarėmis. Dar jaunystėje abiejų išplaukiotas upes dabar rodo savo vaikams.
Bukauskų šeima turi tradiciją keliauti po Lietuvą tai pėsčiomis, 
tai dviračiais, tai baidarėmis. Gal dėl to vaikai gerai mokosi, turi savo tikslus, šeimoje darna ir susiklausymas. Po tolimus užsienius visa šeima keliauja rečiau, nes brangu, tačiau tėvai pasikeisdami kasmet šturmuoja savo svajones.
Su mama – į Jemeną
Didžiausias Sedos Bukauskienės iššūkis buvo praeitais metais, kai lapkritį susiruošė su Mėta ir keletu draugų į Jemeną. Kadangi dažnai toliau nuo Europos Lietuvos Europos Sąjungos sąrašuose nebūna, kad nebūtų keblumų, vizas susitvarkė iš anksto. Kad galėtum įvažiuoti į šalį, pase negali būti Izraelio vizos. Skrido į Jemeno sostinę Saną per Rygą, Dubajų. Kelionė truko tris valandas iki Dubajaus ir tris iki Sanos. Mėta lėktuve jautėsi puikiai,
su visais bendravo, stebėjo pro langą, kaip kyla ir leidžiasi lėktuvas. Lėktuvo palydovės rodo išskirtinį dėmesį vaikams, apdalina žaisliukais ir piešimo priemonėmis. Šioje kelionėje teko 10 kartų kilti ir leistis. Tuomet Mėtai buvo pusantrų, ji jau viską valgo, nors mama dar ją maitina krūtimi (dar vienas iš privalumų keliaujant su mažu vaiku).
Pažintinę kelionę po šalį organizavo vietinė agentūra, kuri priklauso slovakei ir jos sutuoktiniui jemeniečiui. Keliautojai lankėsi ir šios šeimos namuose, kurie labiau europietiški nei arabiški. Slovakė Tina dėvi ilgas sukneles, bet veido nedengia ir neslepia plaukų po skara. Ji pasakojo, kad iš pradžių buvo nelengva musulmoniškoje šalyje, nes jemeniečiai nepratę su moterimis tvarkyti reikalų.
Ruošdamasi kelionei su dukrele, Seda Bukauskienė jaudinosi, kaip ją priims vietiniai, tačiau viskas buvo geriau, nei galėjo įsivaizduoti. Mažoji Mėta buvo ta geroji jungtis, kuri vienijo ir jungė visą grupelę su vietiniais. Ji susidraugavo ir su kelionės ginkluotu palydovu. Įprasta, kad šioje šalyje, kuri laikoma ne itin saugia, turistus lydi ginkluotas sargybinis.
Jemenas – musulmoniška šalis. Moterys dėvi juodus drabužius ir dengia veidus. Vyrai segi sijonus, nešioja skaras ir mūvi žiedus. Labai svarbi vyro aprangos detalė yra peilis, vadinamas džambija, užkištas už plataus juosmens diržo. Kuo peilio rankena ir diržas prabangesni, padaryti iš pusbrangių ar net brangių akmenų, tuo vyro socialinė padėtis aukštesnė, jie gali turėti keturias žmonas. Keliaujant patartina laikytis vietinių aprangos tradicijų, neapsinuoginti, ypač mieste.
Atsipalaidavimo menas
Pirmas įspūdis, kuris lydėjo visą kelionę, buvo tas, kad vyrai po pietų nuolat kažką žiaumoja. Pasirodo, tai kata – vietinis kartusis augalas, kuris, sako, tonizuoja ir kelia nuotaiką. Pusė šeimos pinigų išleidžiama katai. Išpopuliarėjus šalyje šiam „narkotikui”, ėmė nykti kavamedžių ir abrikosų sodai. Daugiau auginama katos medžių. Nedidelis katos maišelis kainuoja 10 dolerių, didesnis – 20. Tiek nekainuoja jokie vaisiai, kava.
Katą kramto kone visi vyrai.
Jiems tai turbūt didžiausias malonumas, nes šalyje uždrausta vartoti alkoholinius gėrimus. Moterų beveik nematyti, tik retkarčiais akis užkliūva už juodo apdangalo nuo galvos iki žemės. Dažnai siluetas stengiasi slėptis, nes draudžiama moteris fotografuoti. Tuo tarpu vyrai noriai pozuoja pakeldami džambiją, ant kurios koto dažniausiai kabo katos maišelis.
Žmonės malonūs, besišypsantys
Lapkritis – turistinis sezonas: 28-30 laipsnių šilumos, sausas klimatas, maloniai šilta. Turistų nedaug. Teko sutikti italų, prancūzų. Daugiausia dėmesio iš visų sulaukdavo Mėta. Ją kalbindamos, arabės net parandžas nusiimdavo ir labai norėdavo paliesti baltą vaiką. Vietiniai tamsiaplaukiai kaitrios saulės nurusvinti vaikai apstodavo Mėtą ratu, netrukus visi žaisdavo kartu, mielai dalydamiesi kamuoliu, akmenukais ar kriauklytėmis. Tokie kaip Mėta vaikai bėgioja vieni basi po kiemus, šiukšlynus. Paūgėję berniukai dėvi ilgus marškinius, skaras ant galvos ir, žinoma, peilį už diržo.
Kiekvieno regiono vyrų apranga šiek tiek skiriasi. Sanoje daugiausia dėvimi balti marškiniai ir sijonai, šviesių spalvų skaros. Mukaloje vyrų 
drabužiai tamsesni ir raštuoti. Šventinėmis penktadienio dienomis vyrai puošiasi ilgais baltais marškiniais, tamsesniu plačiai prasegtu švarku, kad neuždengtų puošnaus diržo su džambija, o gana didele skara užsidengia pečius arba apsimuturiuoja galvą. Kai lietuviai pirko skaras lauktuvėms, jų klausė, koks vyras nešios.
Ilgai klaidžiojant sostinės senamiesčio gatvelėmis, pavyko rasti ir moterų drabužių parduotuvėlę. Visi drabužiai juodos spalvos, visi apdangalai vienodo sukirpimo, tiesa, kai kurių apdangalų krašteliai pasiuvinėti blizgiu siūlu. Nors kainos atrodė didokos, bet keletą apdangalų įsigijo. Užsieniečiams kyla klausimas – kaip vaikai atranda ir atpažįsta savo mamą, kai visos mamos vienodos, nes dažnai ir akys uždengtos.
Maistas įprastas musulmonų šalims: aviena, vištiena, ryžiai, žuvys, įvairios daržovės, vaisiai.
Egzotiškas kampelis turistams
Didžiausią įspūdį paliko Sokotros sala, atskilusi nuo žemynų ir pūpsanti 500 km nuo Jemeno ir 300 km nuo Afrikos. Čia gamta labiau panaši į afrikietišką. Salos ilgis – 120 km, plotis – 80 km. Iš 700 augalų apie 400 augalų endemikų, randamų tik šioje saloje. Įspūdingi drakono kraujo medžiai, iš kurių kamieno sunkiasi raudonas skystis.
Vyrauja pusdykumė. Kalnuota. Nuostabūs natūralūs pliažai, yra urvų. Žmonės tamsaus gymio, garbanotais plaukais. Nameliai ir tvoros iš molio ir nendrių. Augina ožkas, avis, jaučius, daug žuvų, nes aplink Indijos vandenynas.
Sala neseniai atidaryta užsieniečiams. Balto smėlio paplūdimiai su dideliais krabais, kuriuos sunku pagauti, maloniai šiltas smaragdinis vanduo. Keliautojai leidosi į vandenyną su mažu vietinių laiveliu. Plaukiant laivelį lydėjo šokinėjantys delfinai. Įspūdį darė didžiulės bangos, buvo baisoka, tik Mėta džiaugėsi supimu. Jokių liemenių ar kitų saugos priemonių, bet vietiniai patyrę, jiems tai įprasta, tad kelionė baigėsi sėkmingai. 
Tris dienas keliautojai laiką leido paplūdimiuose, smėlio kopose, maudėsi, grožėjosi povandeniniu pasauliu. Saloje labai malonūs žmonės, nuolat šypsosi. Kai tik sustoji, iš kažkur atsiranda smalsių ir draugiškų šokoladinių veidukų.
Jemenas įsikūręs pietinėje Arabijos pusiasalio dalyje. Spėjama, jog čia kūrėsi civilizacija, čia atsirado pirmosios žinios apie astronomiją ir matematiką. Praeitį mena ir likę molio tvirtovių griuvėsiai. Seniau ir dešimties aukštų namus statė iš molio.
Kelių aukštų namai skirti vienai šeimai. Pirmieji aukštai – gyvuliams. Išlaikyta tradicija – moters langas su specialiu mediniu grotu, per kurį ji gali matyti, bet jos matyti nevalia. Namai išsidėstę sausuose upių slėniuose – vadėse. Dabartiniai namai miestuose statomi iš cemento ir plytų. Kaimuose išlikusios senosios tradicijos.
Šibamo dangoraižiai
Kadangi Ramlat al Sabatyn dykuma (lietuviškai Septynių smėlių ir septynių smėlynų dykuma) dėl saugumo buvo uždaryta, į kitą Jemeno miestą Sajuną teko skristi lėktuvu. Sajunas įsikūręs didžiausiame Arabijos pusiasalio Hadramauto slėnyje.
Čia vertėtų aplankyti Šibamą (Shibam), nuo 1982 metų esantį UNESCO pasaulio paveldo sąraše. Miestas minimas jau 4 m. pr. Kr., bet buvo pastatytas ant senesnio miesto griuvėsių. Šibamas vadinamas dykumos Manhetenu. Jo „dangoraižiai” siekia 9 aukštus, pastatyti ant XVI a. pamatų. Namai yra taip arti vienas kito, kad kaimynus galima lankyti peržengiant nuo vieno stogo ant kito.
Lankytinos vietos: namai bokštai, XVII a. miesto sienos, sultono rūmai, pastatyti 1220 m., turgus, suvenyrų ir antikvarinės parduotuvės.
Hadramawt wadi – didžiausia ir ilgiausia Arabijos pusiasalyje – 165 km ilgio ir nuo 700 m 12 km pločio. Joje auginamos datulės, bananai, citrinos, miros, papajos, tabakas, chna, javai. Čia sunešamas medus laikomas geriausiu visame Jemene. Hadramavto vadė minima ir Biblijoje, ir Korane.
Link Indijos vandenyno keliauninkai riedėjo džipais geru asfaltuotu keliu per Arabijos plokščiakalnį, retkarčiais atsiverdavo nuostabūs vaizdai į žalius slėnius.
Nuo Sanos ir Adeno vakarinėje Jemeno dalyje tęsiasi kalnai. Jie žali, padarytos terasos. Link jūros plantacijose auginamos daržovės, bananai, mangai, papajos, ryžiai, soros, kukurūzai. Patys valgo ir gyvulius šeria.
„Alach akbar” – taip prasideda lėktuvo piloto malda prieš skrydį „Arabian airlines” lėktuvu. Netrukus lėktuvas pradeda skrosti vaiskiai saulėtą dangų, apačioje liko „Arabia Felix” (išvertus – Laimingoji Arabija) – rusvos spalvos žemė, lyg tyčia dailiai dekoruotais slėnių kontūrais.
Nepastebimai greitai prabėgo 12 dienų šiltoje ir draugiškoje žemėje. Bendrakeleivis vyko į šią kelionę turėdamas tikslą rasti atsakymą į jį dominantį klausimą, deja, grįžtant prisipažino, kad vietoj atsakymo jam iškilo daugybė neaiškumų.
Mėta jautėsi puikiai ir saugiai, jos nekamavo mintys apie galimus kelionės sunkumus ir nepatogumus. Ji išmoko naujų žodžių kartodama išgirstus garsus ir vardus.
Dabar ji mėgsta vartyti kelionių albumą, atsimena bendražygių vardus. Matyt, didžiausią įspūdį jai padarė paskutinis aplankytas objektas – aukščiausias pasaulio pastatas su šokančiais fontanais ir vaizdas nuo jo į lengvai ištariamą miesto pavadinimą – Dubajų. Dabar jai visi lėktuvai danguje skrenda į „Diubai”.
Paskatinti sėkmingos kelionės, mama su tėčiu ir Mėta (iki dvejų metų vaikui nereikia pirkti atskiro bilieto) trise jau planuoja balandžio mėnesį keliauti į Madagaskarą.
Austė Šaulytė
