Mano kalnai (V dalis)

Geriausia 2010 metų alpinistė, keliautoja Dovilė Garlaitė užbaigia seriją pasakojimų apie savo gyvenimą kalnuose. Pabaigai desertui apie sutiktus žmones kalnuose, kalnų patiekalus ir kalnų ilgesį.

Žmonės kalnuose
Kalniečiai išsiskiria tuo, kad myli kalnus. Ir aiškink kitiems neaiškinęs – beprasmiška, vis tiek nesupras. Apskritai kopiant į viršūnes, svarbu kantrybė, užsispyrimas, tikėjimas, optimizmas – nes be to tūkstantį kartų būtum grįžęs ir viršūnės nepasiekęs. Fizinis pasiruošimas svarbus, bet stipri valia kartais svarbesnė.mylime-kalnus.jpg Kalnuose sutinku gerų, šiltų, draugiškų, padedančių, labai paprastų žmonių. Dažniausiai susidraugauju su buvusios Sovietų Sąjungos alpinistais – rusais, baltarusiais, ukrainiečiais, kazachais. Kad ir kaip mes gręžtumėmės į Europą, mano asmeninė patirtis liudija, kad turime kur kas daugiau bendro su Rytų, o ne Vakarų kaimynais…kalnuose-zmones-ypatingi.jpg
Rusai (arba kiti aukščiau minėti) kalnuose, iš tolo pamatę ateinantį žmogų, puola kaisti arbatą, vaišina, kuo turi. Jei neturi arbatos – bent vandens duoda atsigerti. Kai norai ir poreikiai būna sumažėję iki minimumo, gurkšnis vandens atrodo aukso vertės. Sakyčiau, tai nerašyta „rusiškos mokyklos“ taisyklė. Stengiamės ir patys taip elgtis. Tuo tarpu vakariečiams tokios tradicijos dažnai svetimos.
Dar man atrodo, kad kalnuose visi žmonės yra laimingi. Nežinau, kokie jie kasdieniame gyvenime, bet kalnuose – laimingi. Kai kurie žmonės, su kuriais susipažinau kalnuose, taip ir liks mano draugai visam gyvenimui. Nors ir nedažnai bendraujame, bet susitikę vis tiek turime daug bendro.kalnuose-sutikti-zmones-ilgam-islieka-atmintyje.jpg Įdomiausia, kad po kurio laiko tuos pačius žmones pradedame sutikti skirtinguose kalnuose. Tuomet tikrai pasijunti lyg sutikęs savo tolimą giminaitį.
Aišku, gali būti, kad aš kalniečius per daug idealizuoju. Pasitaiko ir visiškų „dundukų“, pvz., kurie be jokios padorios patirties iš karto taikosi į aukštą ar sudėtingą kalną ir paskui ką nors nušąla ar dar blogiau – reikia kitiems juos gelbėti. Bet tokie atvejai reti. Tad man labiau patinka apie kalniečius galvoti idealistiškai.kalnuose-zmones-labai-draugiski-ir-silti.jpg
Aukštumų įkopimai man kaip tik ir patinka ne tik dėl pačių kalnų, o ir dėl žmonių, kuriuos ten sutinki. Bazinėje stovykloje kasdien verda gyvenimas. Valgykloje, lyg kokiame miestelio centre, kas vakarą vyksta bendri pasisėdėjimai. Kai generatorius nustoja dirbti ir dingsta šviesa, pasisėdėjimas tęsiasi prie žvakių. Šiemet bazinėje stovykloje vos ne kiekvieną vakarą vykdavo gitarų koncertai. O daugiau svečių per savo gimtadienį dar nesu turėjusi – MAN NETGI IŠKEPĖ TIKRĄ TORTĄ!
Maistas kalnuose
Kai daugiau užsiėmimų nelabai yra, maistas pasidaro viena iš esminių socialinio gyvenimo „temų“. Pvz., šiemet bazinėje stovykloje netgi bandėme kepti blynus lauko sąlygomis. Buvo ir šašlykų, kepamų iš dar neseniai bazėje bėgiojusių avyčių… Švenčių proga valgykloje gaudavome ir plovo. O Korženevskajos šturminėje stovykloje sugebėjome sugrūsti dešimt žmonių į vieną palapinę ir išsėdėti ten kelias valandas, valgydami ir gerdami viską, ką tik turėjome. Ir visai nesvarbu, kad aplink vėjai švilpia.dovile-garlaite-pamyre.JPG
Turėjome įsidėję net ir keletą kopūsto galvų, iš kurių bazinėje stovykloje mėgdavau darytis salotas. Bet čia labiau išimtys nei pagrindinis maistas. labai-skanu-kalnuose.jpgVis dėlto dažniausiai valgydavome košes. Remdamiesi žygių patirtimi, anksčiau per pietus valgydavome džiovintus vaisius, riešutus, dešrą, sūrį. Bet pastebėjome, kad įkopimų metu pietums niekada nestojame. Tad kopdami dažniausiai pasitenkiname šokoladukais, energiniais batonėliais ir gėrimu. Paskutiniu metu pietų maistą renkamės individualiai, kas kam labiau patinka, pvz., aš šiemet pasiėmiau nemažai „Nomedos“ šokoladukų. Dar į kalnus mėgstu įsidėti džiovintų citrinų ir pakeliui jas graužti.
Labai geras košių pakaitalas yra sriubos arba „sriubkošės“: įmetame į puodą greitų makaronų, saujelę džiovintų daržovių, dar kokio riebaliuko (namuose prisigaminame spirgų), prieskonių – ir išeina puikiausias patiekalas. Taip ir pavalgai, ir atsigeri, ir sušyli.
Labai svarbu daug gerti. Ypač man patinka kisielius, jis labai atgaivina. Aišku, visi turi savų teorijų apie skysčių vartojimą kalnuose, bet aš sakau, kaip man atrodo: kuo daugiau geriu, tuo lengviau man einasi. Manau, pakankamai geriant netgi mažesnė nušalimų tikimybė.darbininkai-pamirieciai.JPG
O einant į viršūnę reikėtų neštis tiek maisto, kad užtektų išgyvenimui. Geriau jau nepersivalgyti, bet netempti aukštyn nereikalingo maisto (juolab, kad ne visi dideliame aukštyje turi apetitą), kai kiekvienas nereikalingas gramas sveria kaip kilogramas. Su maisto kiekiu įkopimams vis apsiskaičiuojame… Dažniausiai pasiimame per daug…
Žvilgsnis krypsta į viršūnes
Labiausiai kalnuose pasiilgstu artimų žmonių, arbūzų, melionų – ir apskritai vaisių, įprasto maisto. Nebuvo žygio, kad po kurio laiko nebūčiau pradėjusi svajoti apie maistą – kas ką nusileidęs valgys ar kokį patiekalą gamins grįžęs namo. Tiesiog pasiilgsti kasdienybės. Viena vertus, nesinori į ją sugrįžti, kita vertus – jos labai trūksta.kalnai-didybe.JPG
Kartais kasdienybė atrodo tokia saldi… Bet jau ne kartą patyriau – paskutinėmis dienomis norisi kuo greičiau nusileisti nuo kalnų, prisivalgyti, pasidžiaugti žole, šiluma, pasivaikščioti su sandalais, o ne su kilogramą sveriančiais kalnų batais. Bet keletą dienų pabuvus mieste akys vėl krypsta į snieguotas viršūnes tolumoje… Rodos, jei galėtum, tuoj pat grįžtum. Linkėčiau visiems tą jausmą patirti!

Pabaiga.

Dovilė Garlaitė

DALINTIS