Mano kalnai (IV dalis)

Geriausia metų alpinistė Dovilė Garlaitė toliau pasakoja apie pasiruošimą kalnams, didžiausius malonumus ir pavojus juose.

Su Trispalve į aukščiausią buvusios Sovietų Sąjungos viršūnę
Iki šiol nešiodavausi mažą vėliavėlę, bet į šį žygį specialiai pasiėmiau didelę trispalvę – tokią, kokią per šventes kabiname prie namų. Kadangi bazinėje stovykloje irgi turėjome savo „namus“ – nuolatinę vietą, kurioje buvome įsikūrę, – ten mūsų vėliava ir plevėsavo, visiems iš tolo skelbdama, kur gyvena lietuviai. komunizmo_virsuneje.jpgTik išeidama į Komunizmą ją nusikabinau ir išsinešiau. Žmonės šypsojosi žiūrėdami į mane – sako, užtektų ir mažos, kam čia nereikalingą svorį tampyti. Bet aš dar nepasiekiau to lygio, kai taupant svorį dantų šepetukai pjaunami per pusę… Tad nesvarsčiusi pasiėmiau tą didžiąją vėliavą, svajojau, kaip ją ant viršūnės išsiskleisiu. Man pačiai vėliavos užnešimas į viršūnę labai svarbus, lyg koks žygdarbis atrodo, nors niekas Lietuvoje apie tai nesužino. Čia juk ne koks aukso medalis Europos krepšinio čempionate. Bet man pačiai labai smagu – vėliavos nešimas tiesiog įprasmina visą kopimo procesą.
Didžiausias malonumas
Tai kintantis dalykas. Kai lipau į Chan Tengrį, man buvo didžiulis džiaugsmas pasiekti viršūnę. dovile.JPGBet šiemet pajutau, kad džiaugsmas ateina tik nusileidus nuo viršūnės. Visiškai atsipalaidavau tik tada, kai nusileidau nuo Komunizmo – visą laiką iki tol atrodė, kad dar kažkas nepadaryta. Jausmas neapsakomas, kai pagaliau pasieki ledyną ir gali ramiai, niekur neskubėdama pasėdėti.
Buvo labai smagu, kai eidama link bazinės stovyklos sutikau draugą rusą, kuris ėjo pasitikti besileidžiančių nuo kalno saviškių. Jis mane pagirdė šiltu kompotu iš termoso – tai ir buvo didžiausias malonumas.
Pasiruošimas kalnams
Pastaruosius kelerius metus nebelaipioju sienelėmis, o tik bėgioju ir važinėju dviračiu. Nuo pavasario iki vasaros stengiuosi bėgioti reguliariai. Per metus nubėgu 2-3 pusmaratonius (21 km) – manau, kad taip puikiai patikrinu ištvermę, o ji labai svarbi lipant į kalnus. Bet geriausia kalnams ruoštis kuo dažniau važiuojant į pačius kalnus. Kuo daugiau praktikos, tuo geriau. Tik ne visada tą pavyksta suderinti su darbais ir pan.dviraciai-taip-pat-puikus-pasiruosimas-kalnams.jpg
Yra tokia taisyklė: kuo geriau pasiruoši namuose, tuo lengviau bus kalnuose, ir atvirkščiai. Aš manau, kad treniruojuosi nepakankamai – bėgioju ir minu dviratį labiau savo malonumui. O kai pasižiūriu į draugus rusus, kazachus, lenkus ar net latvius, tai jie tikrai sąžiningai dirba, ruošiasi – ir daro tą ne individualiai, o krūvoje. Stipriau pasiruošus, galima būtų pretenduoti į sudėtingesnius įkopimus. Deja, Lietuvoje tikrai nėra daug kryptingai besitreniruojančių žmonių ar klubų; kalnai visiems labiau pramoga nei veikla, kuriai galėtum aukoti visą savo laisvalaikį. Manau, čia viskas priklauso nuo tradicijų. begiojimas-labai-svarbu-besiruosiant-kruviams-kalnuose.jpg
Apskritai manau, kad į aukštus kalnus reikėtų leistis, sakykime, jau su šiek tiek subrendusia galva. Nors teoriškai užtektų to, kad žmogus yra fiziškai pasiruošęs, bet praktiškai reikėtų turėti nemažą kopimo patirtį. Atsargumas, tikslumas, judesių automatika – tai įpročiai, kurie ateina su laiku ir patirtimi. Tiesiog reikia sugebėti elementarius dalykus daryti be klaidų, net kai esi pavargęs ir galva nelabai veikia. Reikia mokėti ir priversti galvą veikti, kai ji to nenori. Reikia sugebėti, atmetus visas ambicijas, realiai įvertinti savo savijautą. Turi mokėti susikoncentruoti, būti ČIA IR DABAR, kai to reikia. Eidamas šaligatviu, gali leisti sau žiopsoti, užkliūti už atsikišusios plytelės, bet tik ne kalnuose. Tad aš už tai, kad prieš eidami į aukštus kalnus žmonės pirma pakeliautų žemesniuose kalnuose ir priaugtų iki aukštesnių viršūnių.
Pavojai kalnuose
Esu labai šąlantis žmogus. Bet tai geras įrodymas, kad ir kalnuose tokie gali ištverti. Kai temperatūra smarkiai minusinė, sąmoningai sau primenu, kad reikia judinti rankų, kojų pirštus, kad juos reikia jausti iki skausmo. Nušalti galima net ir nedideliame šaltyje – todėl labai svarbus atsakingas požiūris. Jei jau nejauti kojų, galbūt verta net sustoti ir pasikeisti kojines, atsišildyti kojas? Aišku, jeigu sąlygos tą leidžia. Man kol kas to neprireikė – aš tiesiog profilaktiškai judinu pirštu, ir to paprastai pakanka.
Kartais būna, kad jau nebejaučiu savo rankų pirštų, rodos, pirštų galai jau būna į ledukus pavirtę – tada aš vikriai kišu pirštus į burną, pakramtau ir vėl staigiai įkišu į pirštinę. Na, čia toks „doviliškas“ metodas – kitiems nerekomenduoju, nes tik sau tokiu „metodus“ gali taikyti. Bet ne visada šiltą pažastį lengvai pasieksi…zygis-kalnuose.jpg
Beje, dabar kalnuose visuomet turiu vadinamųjų „šiltukų“. Jie pagaminti iš natūralių druskų, kurios įšyla sureagavusios su oru. Jų galima įsidėti į pirštines, batus. Tų šiltukų nusiperku parduotuvėje „Armijai ir civiliams“.
Be to, mano kalnų batai yra su vidiniais bateliais. Tuos vidinius batelius eidama miegoti kišuosi į miegmaišį arba bent batų padukus deduosi prie kūno. Labai geras išradimas tie vidiniai bateliai; ne kaip kokie odiniai batai, kurie sušlampa ir įšala taip, kad virsta ledo bateliais – sunkiai paskui koją beįkiši. Norint įgrūsti koją, juos reikia atitirpdyti savo šiluma… O tuose vidiniuose bateliuose koja, nors ir drėgna, vis tiek šilta.gimtadienis.JPG
Po kurio laiko miegmaišis (bent jau mano) pasidaro visokių pamestų ar šiaip gerų daiktų saugojimo vieta.
Taip pat svarbu dažnai keisti kojines. Neretai švarių kojinių turi ne kiekvienai dienai ir bandai laviruoti, kaip čia jas apsimauti ryte sausas. Tuomet drėgnas kojines džiovini ant kūno visą naktį, jei jau neturi kitų, kad bent kiek būtų pradžiūvę. Apie kvapus jau nebešnekėsiu. Nėra jie tokie baisūs, kaip galėtume įsivaizduoti, bet netiesa, kad šaltyje ir visi kvapai apmiršta. Turbūt nosies sugebėjimas užuosti atbunka, irgi savotiška aklimatizacija. Bet kartais, kai kritiškai įvertini save ar palapinės sugyventinius, nosį riečia. Žodžiu, mažai čia to malonumo ir egzotikos…

Tęsinys bus.

DALINTIS